Niekada nepamirsiu jaudinančių akimirkų iki gimdymo ir po jo. Vos sužinojusi, kad laukiuosi mane apgaubė tokia ramuma ir begalinė laimė. Mintyse vis kartojau, jog dabar viskas bus gerai ir dėkojau Dievui kad atnešė tokį stebuklą į mano gyvenimą. Vyras sunerimo, jog dabar daug kas pasikeis, bet nuo pat puirmos minutės ėmė mane ypatingai globoti ir saugoti. Tiesa, kūdikėlį nešioti nebuvo lengva nuo pat pirmų savaičių. Tris pirmuosius mėnesius labai daug vėmiau, teko ir ligoninėje gulėti ir vos kūdikėlio nepraradau. Spėlioju galbūt tai dėl mano mažo svorio. Praėjus tiems mėnesiams pykinimai aprimo, stebėjau augantį pilvuką ir laukiau savojo stebuklo... Domėjausi kaip kitoms mamoms sekėsi gimdyti, skaičiau supermamų skyrelius, laukiau, spėliojau kaip bus man, kaip aš sutiksiu savo kūdikėlį. Devintą mėnesį nešiodama kūdikėlį aiškiai supratau kad susitikimas su juo jau visai čia pat, kiekvieną valandą galiu jo sulaukti (kažkodėl taip jaučiausi). Atėjo daktarės numatytas laikas gimdyti, tačiau nejaučiau gimdymo požymių ir vėl spėliojau. Ryte apsilankiau poliklinikoje pas mielą daktarę, kurią kruopščiai rinkausi (Ačiū Jums,daktare N.Januškiene) ir ja pasitikėjau. Ji nusprendė, kad man vaikučio užnešioti negalima, atvėrė gimdymo kanalus (tai man buvo tikrai skausminga, gal net labiau nei pats gimdymas), paleido į namučius ir liepė laukti.. Paskambinau vyrui.. Jis gryžo iš mūsų namų Vilniuje pas mano tėvus į nedidelį miestelį, kur ruošiausi gimdyti. Trečią valandą popiet pradėjau jausti kad vaikutis jau beldžiasi, bet nebuvo jokio skausmo, jokios baimės. Su vyru sėdėjome labai susijaudinę ir susikaupę, bet laimingi. Juokavome. Vyras vis kartojo, kad ryt jau būsim tryse, kad pagaliau pamatysim savo kūdikėlį. Vakare nuėjome miegoti, nors jaučiau sarėmius, bet vistiek užmigau, tik vyras saugojo mano miegą... Naktį, vos po vidurnakčio pajutau kad pasikeitę sarėmiai ir kad skausmas stipresnis nei anksčiau.. Nuvažiavome į ligoninę gimdyti. Ten gimdymo palatoje buvau aš viena būsima mamytė, daugiau niekas nesiruošė gimdyti, taigi buvo jauku. Su vyru likome kartu per naktį, jis taip jaudinosi, gal net labiau nei aš
Sarėmiai buvo jau stipresni, reikėjo susikaupti ir įveikti skausmą kaip mažą žingsniuką iki didžiojo stebuklo. Nejaučiau baimės, nei panikos, buvau rami ir laukianti, begalo trokštanti padėti ateiti savo mažam kūdikiui į pasaulį, mama. Tais pusvalandžais, po to minutėmis tarp sąrėmių aš netgi miegojau
Vyras taip švelniai glostė mano ranką, galvą, jaučiausi saugi ir mylima. Ryte (apie šeštą valandą) atsikėliau,nusiprausiau kaip ir kiekvieną rytą. Daktarė paprašė daugiau vaikščioti. Skausmai šiek tiek susitiprėjo. Paskutines porą valandų iki gimimo teko sukaupti jėgas ištverti skausmą, bet tai buvo kitoks skausmas, tikrai ištveriamas. Vyras buvo šalia.. Ir štai daktarė pamokė kaip man elgtis kad padėčiau savo stebūklėliui ateiti. Susikaupiau, gimdymas prasidėjo. Daktarės palaikymas buvo begalo svarbus, as ja pasitikėjau. Viskas vyko labai greit, nieko negalvojau tiesiog dariau tą, ką daktarė liepė. Kai tik ji ištarė, jog mato plaukučius, man taip gera pasidarė, taip palengvėjo, iškart po to gimė dukrytė.. Man ji pasirodė tokia mažytė, tokia nuostabi. Apkabinau ją, paguldytą ant mano krūtinės ir ilgai neleidau paimti. Norėjau pati atsikelti ir ja pasirūpinti, bet daktarė sulaikė. Apžiūrėjusi mane pastebėjo, kad pasišalino ne visa placenta ir teko valyti gimdą. Įleido ir vyrą į palatą, jis pirmiausia priėjo prie manęs, ašaros ritosi jo skruostais, po to nuėjo pažiūrėti dukrytės...(Vyras pačiame gimgyme nedalyvavo, mes taip buvome susitarę, nors jei būtų buvusi jo valia, būtų nei per žingsnį neatsitraukęs, nenorėjau aš pati..)Vėliau sekė narkozė ir operacija. Atsibudusi po narkozės pamačiau stovintį šalia vyrą su dukryte ant rankų. Tai buvo pačios nuostabiausios akimirkos mano gyvenime.. Mielosios būsimos mamytės, norėčiau jums palinkėti susikaupimo ir kiek įmanoma daugiau išlikti ramioms tomis minutėmis. Jūs susitiksite su savo stebūklėliais - apie tai ir galvokite.. Nuoširdžiai - mama Erika
Sveikinu su stebukliuko atejimu i Jusu gyvenima 
Aukint sveiką dukrytę 
Ir tikrai ji turi mylintį tėvelį ir mylinčią mamytę