......Ilgai mąsčiusi ir galvojusi,nusprendžiau papasakot ir savąją gimdymo istoriją.
taigi viskas iš pradžių....
Vieną dieną pastebėjau neaiškius kraujavimus ir tepliojimus kelnaitėse, nulėkiau pas daktarę sužinot, kas vyksta. Ji, mane apžiūrėjusi, pasakė, kad man žaizdelė gimdos kaklelį,ir pasakė, kad ją reikia gydyt kažkokiu tirpalu. Viena procedūra – 50 Lt , o reikia tokių 10, kitaip, jei dar palauksiu, negalėsiu turėt vaikų (vėliau sužinojau, kad ji taip visoms sakė ,nors žaizdelę aš tikrai turėjau). Taigi po paskutinių jos žodžių neprisimenu, kaip grįžau namo... Mes su vyru jau norėjom vaikiuko, o čia tokia žinia. Vyras nuramino ir pasakė: „Ką gi...Vadinasi, reikia kuo greičiau pradėt gamybą..." Tai sutapo su persikraustymu į kitą gyvenamąją vietą, daiktų dėliojimas ir išdėliojimas, reikalingų daiktų pirkimas ir t. t. Niekaip negalėjau suprast, kodėl taip greit pavargstu... Kol vieną rytą atsikėlus pradėjau daryt pusryčius ir mane taip supykino... Nesupratau, kas darosi, kodėl man taip negera. Grižus vyrui paprašiau, kad nupirktų testą. Kitą rytą vyras nuvažiavo į parduotuvę, nupirko televizorių ir atvežė testą. Nuėjau į tualetą, padariau viską kaip priklauso ir jau po kelių sekundžių pamačiau II. Uždariau unitazo dangtį, atsisėdau, pradėjau visa drebėt, noriu pašaukt vyrą, bet negaliu... Vyras matyt suprato, kad kažkas vyksta, pasibeldė ir paklausė, ar viskas gerai. Atidariau duris ir rodau, vis dar netekusi amo. Vyras klausia, ką tai reiškia. Sakau: „Teigiamas..." Jis pakėlė mane nuo to unitazo, stipriai stipriai apkabino ir sako: „Kad tu tik žinotum, kaip aš tave myliu". Taip apsikabinę stovėjom gal kokias 5 minutes...
Kai pagaliau atsiklijavom vienas nuo kito, mb nuvarė nupirko šampano, išgėrė ta proga(aš negerianti, tai tik sulčių įkaliau)ir prasidėjo didysis laukimas.
Po poros savaičių nuėjau pas ginekologę. Ji pasakė, kad mano nėštumas jau 11 savaičių, vadinasi, sužinojau tik 2 mėnesių...
Nėštumas buvo be galo lengvas, laksčiau kaip nenėščia, energija liejosi per kraštus, svoris beveik neaugo: 6 nėštumo mėnesį sveriau tik 51 kg,kol vieną gražią dieną nenualpau parduotuvėj, nes nelabai ką valgiau ar gėriau. Nulėkiau pas daktarę, prisakė valgyt, kad ir priverstinai, kitaip bus blogai ir man, ir vaikui. O kad ji žinotų, ką padarė... Pradėjau valgyt kaip dramblys po 5 kartus per dieną didelėmis porcijomis, plius užkandėlės, vaisiai, jogurčiukai ir t. t.,vyras labai lepino, stengėsi įtikt... To pasekmė - per likusius mėnesius priaugau apie 25 kg. Taip prabėgo likusi dalis pilvoto gyvenimo... Kiekvieną vakarą atsiguldavau ant šono ir kaifuodavau, kaip mažiukas man spardo į kepenis,o jeigu dar tėtukas paglostydavo, pakalbindavo, tai atrodė, kad pilvas perplyš, bet tas jausmas tai kažkas nepaprasto... Labai jo pasiilgstu....
40 nėštumo savaitės pabaigoj, rugsėjo 8, vyrą skubia iškviečia į komandiruotę į kitą miestą kelioms dienoms. Aš verkiu, maldauju, kad nevažiuotų, juk mes susitarėm, kad pasitiksim savo auksėlį kartu... Jam ne ką lengviau, bet jis privalo... Palydžiu jį su skaudančia širdimi, kad tik spėtų, juk terminas rugsėjo 10...
Ateina rugsėjo 10, nieko nevyksta. Paskambina mb pusseserė, sako: „Varom į Trakus su manim, man ten reikalų yra, vėliau nuvarysim kur pavalgyt ir t. t.". Sutinku, vis tiek liūdna be brangiausiojo namie sėdėt. Nuvažiavom į Trakus ten, užtrukom labai ilgai. Sakau, kad jau aš nieko nenoriu, vežk mane namo. Pakeliui pasiėmėm jos vyrą,važiuojam, juokaujam iš to, kad tuoj mašinoj pagimdysiu, nes šiandien jau terminas sueina. Ji važiuoja labai atsargiai, apvažiuoja duobes, kad tik manęs nekratytų. Sakau: „Jau kratyk kratyk, juk man jau laikas". Privažiuojant Vilnių kažką pajutau strenuose. Ne, tai ne skausmas, labiau panašu į jeigu kelnės truputį spaudžia. Klausiu jų, kur skauda, kai būna sąrėmiai. „Oi", sako, „visur atrodo perplyšti". „Oi", galvoju, „tikrai ne tai, matyt man čia nuo ilgo sėdėjimo". Grįžau namo, atsigėriau arbatos, priguliau pažiūrėt filmo, nes jau buvo po 22 h. atėjo mb brolis, rodo naują savo mobilųjį, šnekam. Skambina mb: „Grįžtu". Aš laiminga, kad suspės grįžt... Taigi šnekam mes su broliu, jis kažką pasakoja. Užsimaniau sisiuko, nuvariau ir tik atsisėdus išgirdau lyg kas iškristų. Nežinau kodėl, bet labai išsigandau, atlėkiau į kambarį, iškviečiau greitukę. Sako: „Ruoškitės, važiuosit į ligoninę". Ir tik padėjusi ragelį supratau, kad tai kamštis išėjo, ir nusiraminau... Bet pamačiusi kraują vėl supanikuoju. Buvau apsiskaičiusi, atrodė, žinau viską, bet tą akimirką žinios kažkur dingo. Greitukę atlekia per pora minučių, užeina, pamatuoja toniukus - geri, mano spaudimas geras... Anyta perbalus stovi tarpdury, išeina apsimiegojęs uošvis, mane išveža, visi palinki sėkmės. Važiuoju ir žvalgausi pro greitukės langą, nes tuoj turėjo grįžt vyras,o daktarė vis mane gąsdina, kad pas mane matyt placentos pirmeiga, o gal vaikiukas ne taip guli... Sėdžiu rami, nes žinau, kad viskas gerai. Nuveža į Antakalnio klinikas, mane apžiūri, sako, kad jau 4 cm atsidarę. „Oho", galvoju, „ir kodėl man nieko neskauda???" Skambina vyras, pasakoja: „Grįžtu namo, visur uždegtos šviesos, iškart supratau, kad kažkas ne taip". Na, uošviai jau jam viską papasakojo. Sako: „Atvažiuoju". Sakau: „Nereikia, aš rytoj namo grįšiu" (šventai tikėjau, kad negimdau, nežinau, ką galvojau, bet atrodė, kad čia šiaip kažkas). Jis sutinka atvažiuot iš pat ryto, sutarėm. Padedu ragelį. Ateina daktarė, akušerė primygtinai siūlo suleist raminamųjų, kad pailsėčiau, nes neužmigsiu. Įtikinėju, kad kuo puikiausiai užmigsiu ir kad man nieko nereikia. Jos išeina, vėliau vėl ateina, uždeda diržą matuoti sąrėmius ir vaikiuko širdelę. Staiga gydytoja į mane kažkaip įdomiai pažiūri. Klausiu, ar kas negerai??? kodėl taip žiūrit? Sako: „Tau neskauda???" Sakau: „Ne, o kas???" Sako, kad fiksuoja stiprų sąrėmį, o man nieko, tik kažkokia banga vėliau per nugarą perbėga, bet tai ne skausmas, kadangi vaikutis tvarko, aš irgi. Mane palieka ramybėj, daktarė kažkur dingsta, akušerė prieina ir rodo, kur miegos, jei ko prireiks, ir nueina miegot. Lieku viena. Sugalvojau pamiegot, pabundu - jau šviesu, triukšmas (keičiasi pamaina). Prieina daktarytė ir juokauja. „Na, jūs duodat, visą naktį sau išmiegojot kuo ramiausiai, mes buvom atėję širdutės paklausyt". O aš miegojau kaip užmušta su tokiais stipriais sąrėmiais. Palinki lengvo gimdymo ir išeina. Ateina kita daktarytė, nuleidžia vandenis ir prasideda visas smagumas. Skauda, skambinu vyrui, kad jau atvažiuotų, bet labai neskubėtų, tik dabar vandenis nuleido, tai negreit dar viskas (nuo tada tik, galvojau, viskas prasidėjo). Jis pavalgė, atsisėdo į autiką, užsidėjo ausines ir važiuoja (ausinės su muzika, kad mažiau jaudintųsi). O tuo metu aš jau lakstau aplink gimdymo stalą susiėmusi už pilvo apačios, kažkodėl valytojai tai atrodo juokinga. Ir eilinio kroso aplink stalą metu pajunt, kad man užgniaužiau kvėpavimą, suprantu, kad jau tai, jau išeinu į koridorių, jame nieko nėra, tik valytoja grindis plauna. Sakau, kad jau man vaikas lenda. Per akimirką sulekia pilna palata daktarų, seselių, praktikantų ir t.t., kažkas nuima man chalatą, kažkas padeda užlipt ant stalo, kažkas sako „Gimdom", kažkas sako „Stumk". Sakau, „Palaukit, dar negaliu". Kažkas sako „Kodėl". Sakau: „Palaukit, vyras važiuoja, mes susitarėm kartu, dar palaukim" (kur protas). Daktarė surėkia kažkokiai sesutei: „Raskit ir atveskit jos vyrą", ta išlekia iš palatos, aš susikaupiu ir kartėlį stūmteliu, jaučiu kažkieno pažįstamus drėgnus prisilietimus, tai jis...vyras šalia. Ji rado jį čia, mes tuoj visi būsim kartu, stumiu dar kartėlį, visą laiką būnu užsimerkusi, gydytoja rėkia atsimerkti, sakau, kad negaliu, aš negaliu, man reikia susikaupt... Gydytoja rėkia į ausį: „Stumk kaip mėnesį nekakojus". Pradedu juoktis iš jos frazės, sakau, kad man taip niekada nebuvo - mėnesį nekakot, tai nežinau, kaip tai daroma. Visi pasijuokia, bet ne iki juokų dabar, dirbt reikia. Vėl sako stumt, kai pajausiu sąrėmį, bet kad aš jų nejaučiu, man nieko neskauda!!!! Labai erzina bet koks prisilietimas, prašau, kad niekas manęs neliestų. Sako, kad neliečia, tai vaikiukas jau lenda - stumk!!! Stumiu dar stipriai stipriai, pasirodo galvyte... Staiga sutraukia mėšlungis, sakau, kad traukia mėšlungis, visi puola masažuot blauzdas (tradicinę vietą), o man visai ne ten, bet man nesvarbu jau... Gydytojai vėl sako stumti, kiek galiu iš visų jėgų, susikaupti... Susikaupiu ir stumiu iš visų jėgų, ir tik toks palengvėjimas pasidaro, taip gera... Išgirstu ilgai lauktą EEEE, vyro klausia, ar kirps virkštelę. Jis sako: „Tai aišku!!" Padeda vaikiuką man ant pilvo, vyras mane bučiuoja, glosto mažiuko nugarytę, sako, kad yra labai laimingas... O aš negaliu liautis verkusi... Man taip gera, taip ramu, štai ta laimė, štai tos laimės ašaros... Štai tu, mano Sūnau...mano gyvenimo laimė ir prasmė...
Sūnelis gimė 4 kg 100g ir 52 cm ūgio, gimė per 15 min (skausmingi sąrėmiai tęsėsi tik 2 valandas) žodžiu gimdyt yra nuostabu...
Dabar šitam gumulėliui jau 5 metai, auga gražus ir geras vaikas...
Ačiū, kas išklausėt, tikiuosi nepabodo skaityt..

lera, tokiu sąmonės srautu parašei, kad labai lengva įsijausti

ačiu

saunuole labai graziai aprasei kikenau kai kur, kai kur kartu su tavim pergyvenau
o klaidos nei kiek netrukdo dar ismoksi.

ačiu tai kad pačiai juokas ima momentais

lera,šaunuolė
įsijaučiau ,kaip į kokį filmą šaunuolė !!!!

ačiu gozė

nius kaiminka tu ir saunuole

ačiu kaiminelė

Šaunuolė, Lera Aukit sveikučiai ir stipručiai

lotosiukas

kaiminka tau tik gimdyt ir gimdyt vaikus

jautru, bet zavinga

čia tai geras, taip lengvai perskaičiau ir įsijaučiau, net kikenau keliose vietose.
Laba smagu , kad viskas gerai baigėsi.. ir vyras sudalyvavo.. ir sūnus sveikas gimė...
O dėl gramatikos tai viskas gerai, net atrodo kad vienu atsikvėpimu viską pasakotum.
Tai galvokit galvokit apie sesutę . Sėkmės Jūsų šeimai.

Perskaiciau,kaip koki romana.sekmes jums

ačiū mamkos ,ištikruju kažkaip nesitikejau kad kas skaitys

lerut...puiku...skaitant tokias isorijas mane visuomet krečia šiurpuliukai...neapsakomas jausmas-kai sulauki savo tiek ilgai laukto stebukliuko
linkiu jum augti sveikiems ir sulaukti sesutės...o mes nekantriai lauksim antros dalies tęsinio ,apie jos atėjimą

Sauniai papasakojai Po tokio lengvo skaitymo lieka palinket tik tokio pat lengvo gyvenimo Sekmes

super drauge -

Lera, štai tau daug daug balionėlių už tokį gražų pasakojimą Aukit sveikučiai ir didučiai

ačiu merginos jūms labai

lera labai puikiai papasakojai graži istorija, aukit didučiai ir geručiai

Tai tikrai istorija kokiu manau maza - tai tikrai tik vaikucius gimdyt Kartu su vyru skaitem tavo gimdymo istorija- As gimdziau TIK 20valandu tai taip smagiai pasiskaiciau apie tavo stebuklelio gimima ( manau jis buvo labai sklandus ir labai lengvas). Aukit diduciai!!

tikrai ištikruju buvo labai lengvas kai jau likom gimdykloi tryse buvo toks jausmas kad nieko ir neiviko,lig ir nebučiau gimdžius,vyras buvo labai nustebes tokio gymdymo sako tikejosi riksmu,aimanu,prakaito kibiru ir daug daug kraujo o čia nei garselio nei lašelio prakaito nieko venintelis garsas buvo tai sūnėlio riksmas
ištikruju iš laimes nemegojau trys paras,kol iš novargio nesukilo temperatura bet biškiuka pasnaudus vėl džiaugiausi mūs aplankiuse laime

nium super viska parasei saunuole vietomis tikrai juokinga buvo sekmes jums

kaip gražiai ir neskausmingai
reikia sesutės būtinai

puikiai papasakojai grazuuuuu

aciu merginos aciu

Na, klaidų tai aišku daug , bet istorija vis tik graži...

vakare neliks nei vienos

ištaisyta

FANTASTIKA Na ir sekasi žmonėms Aukit stiprūs ir . . .linksmi

ačiuks, tikiosi kad kitoms dar tik mamytems ikvepsiu nors biški optimizmo kas nevisada labai skauda ir baisu,gal bus drasiau

Labai šaunu,faina prisiminti panašius jausmus

vaje, kaip nuostabu, nerealu... kad taip visoms... na, linkiu sesytes kuo greiciau...

jetus, net susigraudinau, negaliu tokiu istoriju skaityt, iskart bet grazu labai, linkiu laimeti konkursa

ačiu mamkites už gražius žodelius palinkejimus,tikrai
bet nea tokios istorijos nelaimi konkursuose bet šeip užsiregistravau.... kita vertus visai ne dėl jo rašiau o kad busimom mamytem ikvept optimizmo ir šeip gal kam bus idomu paskaityt nes aš visada visas skaitau

Oi kaio smagu tokias istorijas skaityti Taip fainai viskas aprasyta, su humoru, bet svarbiausia, kas pats gimdymas toks lengvas ir visai nebaisus "procesas" paskaicius atrodo \
Linkiu, kad ir dukryte (ar sunelis), apie kuri jau pagalvojate gimtu taip pat lengvai ir sklandziai.
Beje mazasis Ernestukas labai labai grazus berniukas

kaip smagu tokias istorijas skaityti tokio lengvo gimdymo tik baltai pavydet jau maniau kad aslengvai gimdziau o cia pasirodo buvo malonumas

grazi istorija....

Nuostabi tavo istorija, lera
Šaunuolė, o jau gražumas jūsų sūnelio
Sėkmės Jūsų šeimai ir linkiu sulaukti išsvajotos dukrytės

aciu mamkytes uz grazius zodelius,aciu
ka gali zinot gal ta sesyte jau cia pat

Labai gražu Daugiau tokių gimdymų galėtų būt

Labai grazi istorija, net asara nubraukiau aukit sveikuciai

aciuks

grazi istorija
linkiu susilaukti sesytes

Saunuole, net apsiverkiau kaip viskas artima. Linkiu augti sveikiems ir laimingiems.

na labai smagi istorija,tokias tik skaityt ir skaityt,ypac besilaukiancioms.Fantastiskai graziai nuosekliai viska papasakojai,cool

Kokia graži istorija, ačiu kad pasidalinai su mumis
kad visoms taip būtų

ačiu mamytes jums labai už šiltus žodžius tikrai
tikiosi nors vienai mamytei ikviepiau optimizmo
tikrai isitikinau ir kitom siulau kad kviepavimas gylus kviepavimas per saremius laaabai daug duoda,ir tai kaip busimoji mamyte nusistacius
dar karteli ačiu visom kurios nepatingejo perskaityt ir paraše šilta žodeli