Man labai įdomu išgirsti iš jūsų, ką jūs pagalvojote apie šią mamą bei apie jos išpažintį. Labai lauksiu atsiliepimų.

***

Gimdymas buvo sunkus ir labai skausmingas. Sūnus neskubėjo ateiti į pasaulį. Po jo gimimo dar 2 savaitės praleidome ligoninėje, o tada jau grįžome namo. Sau pačiai nelauktai aš, dar neseniai studentė, įpratusi gyventi nevaržomai, labai mėgstanti skaityti, studijuoti, keliauti po pasaulį, staiga pasijutau uždaryta namie su mažyliu ant rankų. Knygas pakeitė puodai, vystyklai (nenorėjau naudoti sauskelnių), keliones – pasivaikščiojimai aplink namus su vežimėliu. Negalėjau toliau nuvažiuoti – buvo gili žiema ir sniegas ne visur nuvalytas... Tomis dienomis kiekviena besilaukianti moteris man atrodė mažų mažiausiai didvyrė. Bijojau net pagalvoti apie antrą vaikelį. Bet svarbiausia – pačioje giliausioje širdies kertelėje glūdėjo kaltės jausmas, kad pašaukiau šį žmogutį gyventi į mūsų sudėtingą, pilną kančios pasaulį... Stovėjau viena prieš visą pasaulį – tikėjimo mano širdy dar nebuvo.


Pradžia buvo sunki. Niekada anksčiau buitimi neužsiiminėjau, nemokėjau net valgyti gaminti. Mažylis daug verkė, kamavo pilvukas. Kaimynai užsukdavo su savo patarimais kaip raminti vaiką. Šį periodą pati vadinau sunkiu tapsmu mama. Antrą vaiką su vyru ryžomės turėti tik todėl, kad jog abu manėme, jog negerai vaikui būti vieninteliam šeimoje.


Taip mūsų šeimoje atsirado dar vienas mažylis – į mūsų pasaulį jis atėjo lengvai, buvo ramus, mielas ir visą laiką šypsojosi. Kad nebūtų taip ilgu namuose, vyro palaikoma, susiradau muzikos akademijos studentę, kuri ateidavo pas mane į namus ir mokydavo mane groti kanklėmis. Vienas man brangiausių to laiko prisiminimų – sėdžiu aš su savo dviem mažyliais –2 metukų ir 6 mėnesių ir groju kanklėmis, o jie žaidžia aplinkui ir klauso. Apie išėjimą į darbą nebuvo ir kalbos – dar prieš gimstant pirmam vaikeliui susitarėme su vyru, jog vaikus auginsime namie – net jei reikės susiveržti diržus. Vaikystė toks trumpas ir brangus laiko tarpas, norisi būti su vaiku, kai jis labiausiai tau atviras, kai jis nori mokytis iš tavęs, norisi suspėti pasidžiaugti juo, patiems papasakoti jiem apie svarbiausius dalykus, įdėti į jų širdis krikščioniškas vertybes.
Tuo metu artimieji ir giminaičiai pradėjo garsiai svarstyti: du – gražus skaičius, gal jau ir užteks tų vaikų... Jų žodžiai smigo į širdį: jūs turėsit juos išauginti, išmokslinti, aprūpinti ir t.t. Atsakomybė už vaikų ateitį slėgė – juk suvokiau, kad net nežinau, kas bus rytoj. O juk širdyje norėjau dar vaikų... Žinojau, kad ateities klausimais negaliu atsiremti nei į save, nei į savo vyrą. Ir tada, kaip parašyta psalmėje, "Pakeliu savo akis į kalnus, iš kur ateina mano pagalba. Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris sukūrė dangų ir žemę!" (121 psalmė)


Atsivėriau ir papasakojau Tėvui, kuris yra Danguje, visus savo rūpesčius, baimes, nemokėjimą šeimininkauti, būti gera mama ir žmona, o Jis man suteikė didžiulę ramybę. Aš supratau, kad net labiau nei man, mano vaikai rūpi Jam, ir aš galiu pasitikėti Juo ir atsiremti į patį išmintingiausią, patį geriausią ir patį galingiausią Draugą.


Po trečio nėštumo į pasaulį atėjo dvynukai. Ypatinga šypsena, skirta tik mamai, meilus žvilgsnis, rūpestis ir džiaugsmas – visko turėjau dvigubai. Ir dar – turėjau ramybę dėl to, ką darau. Net nesvajojau apie jokį kitą darbą. Rūpintis ir būti su tais, kuriuos myli – kas gali būti nuostabiau? Pilnatvė gyvenime ir širdy. Nesvajojau apie jokias keliones – nebuvo įdomesnės kelionės nei kartu su vaiku atrasti ir tirti šį pasaulį.


Kartą išėjau pasivaikščioti su visais keturiais vaikais ir sutikau mielą močiutę. Praeidama pro šalį ji stabtelėjo, paglostė vaikų galveles ir tarė : "Turit dėkoti savo mamytei, kad ji išleido jus į šį nuostabų pasaulį palakstyti." Žiūrėjau į jos šviesias akis ir supratau, jog su Kristumi gyvenimas iš tiesų nuostabus ir įdomus. O rasti savo vietą gyvenime – tai yra tapti laiminga. Man tai – būti mama. Nuo ryto iki vakaro. Nuo vakaro iki ryto. Kiekvieną dieną žinoti, jog dirbu darbą – gyvenu gyvenimą – kuris yra labai svarbus mano vaikams, mano vyrui, mūsų ateičiai ir Dievui.

[quote=sodininkas,2007 11 03, 23:32]
Man labai įdomu išgirsti iš jūsų, ką jūs pagalvojote apie šią mamą bei apie jos išpažintį. Labai lauksiu atsiliepimų.

Manau sektinas pavyzdys. Laimingi jos vaikai.Kiekvienas vaikas mama pakylėja dvasiškai, keicia poziuri i daugeli dalyku, vertybiu skalę.Tai giliai tikincios moters savianalizės ir augimo kaip mamos atspindys.

Kaip pirštu į nedažytą akį Mes labai dažnai stengiamės prakentėti, kol vaikai paaugs, o juk reikia jais džiaugtis dabar

Jo... musu laikais kad pagymdyti ir isauginti tiek vaiku reikia buti stipriai ir dvasiskai ir fiziskai
Dabar galvoju, kad jei mano anytai tektu 13vaiku auginti prie musu valdzios

Labai gera mama Atrado nauja laime, kuria gali dalintis su savo vaikuciais

manau, kad ši moteris - gera mama, nuoširdžiai besidžiaugianti savo vaikais ir siekianti duoti jiems visa, kas geriausia. tačiau visi tokie religiniai sapaliojimai man nepatiko, nemėgstu žmonių, kurie savo tiesas perša kitiems ir ypač savo vaikams

Pritariu INSI pasisakymui, ypac antrajam sakiniui...

Kai pagalvoji - toks teiginys labai keistas. Jeigu blogai, kai mama perduoda vaikams savo įsitikinimus, tai kas tuomet gerai? Gal kai savo įsitikinimus tavo vaikams perduoda kaimynas? Ar televizorius? O gal vaikas turi kažkaip pats savo įsitikinimus susiformuoti vakuume, t.y. aplinkoje, kurioje nėra įsitikinusių žmonių? Tikrai keista nuomonė...

Tavo "religinius sapaliojimus", kaip cia kazkas teige, gali suprasti tas, kuris pats gyvena vienybeje su Dievu. Daug sio laiko zmoniu, deja, tokio jausmo nezino ir visa, kur minimas Dievo vardas, jie priima kaip kazkoki fanatizma ar svaiciojimus. O tu saunuole, ir ne tik del grazaus burelio, bet svarbiausia, kad atradai save ir dali savo kelio . Dievo palaimos keliaujant juo.

tiesa sakant, visiskai neaisku, kodel si tema "tevu patirties taupykles" skyrelyje

as nesu is religingu zmoniu, tai galbut sunkiau isijausti i situacija. As tai tik noreciau zinoti, kaip ta mama jauciasi is tikruju - jeigu tikrai atrodo save ir dziaugiasi budama tik mama, ir patiria gyvenimo pilnatve augindama tiek vaiku, galiu tik pasidziaugti del nusisekusio jos gyvenimo. man is mano pacios varpines sunku suvokti, kaip zmogus gali jaustis laimingas nerealizuodamas ir kazkokiu grynai asmeniniu svajoniu - kuriu jaunysteje, sprendziant is aprasymo, buvo - ir kelioniu, ir knygu... Noreciau suprasti, kur autore jas pasidejo . Nes as pvz daznai jauciuosi ne itin vykusi mama - na, gerai, normali, bet kartais man nusibosta buti su vaiku, noriu kzk daryti viena ar tik su vyru, noriu paskaityti, turiu profesiniu ambiciju...

Aš tik nesuprantu kuo siekiama šituo pasakojimu Klausimas:ką manot apie šią mamą? O ko tikitės? Juk istorija labai gražiai nupaišyta, mama gimdo vaikus, jaučia dvasinę ramybę ir pan. Nu skaitai ir supranti kad jai yra viskas tobula tai mamai ir gražu
Tikrai nesuprantu ko iš mūsų (skaitytojų) norima tuo klausimu

Praktiškai viską, ko tikėjausi, jau gavau - norėjau sužinoti, ką kiti žmonės galvoja paskaitę šią išpažintį, nes norisi ją paruošti taip, kad būtų suprantama ir nedviprasmiška prieš dedant į knygą.

Labai visoms/(-iems) dėkoju, kurie atsiliepėte! Ačiū!

Kodėl šiame skyrelyje? Gal todėl, kad tai mamos patirtis, jos gyvenimo ir keitimosi kelias. Peržiūrėjęs kitus skyrelius galiausiai pagalvojau,kad geriausiai tiktų būtent čia.
Dar kartą visiems ačiū!

Tai reikėjo ir parašyti kokiu tikslu,nes aš jau galvojau kad laukiama pagyrų, tai mamai, nes tada jau nenuoširdu čia gaunasi
O jai reikėjo nuomonės prieš dedant į knygą, tai manau tikrai graži istorija

siltas pasakojimas

Jus noriejot nuomones apie sia mama...Prasom
Nezinau realus tas pasakojimas ar ne... Bet as kaip ir kitos mamos myliu savo vaika, bet as nepamirstu, kad as esu as ir kad as turiu gyventi, ne tik del vaiko, o del saves pacios, tada ir vaikui bus gerai. Neisivaizduoju tokio gyvenimo, vien vaikais. Kaip juos bemyletum, visi esame zmonies ir kiekvienam reikia patenkinti tokius poreikius kaip bendravimas su kitais zmoniemis, poilsys, kazkokiu asmeniniu svajoniu igyvendinimas. O turint 4 vaikus, ir islikti tvirtam ir laimingam ar imanoma, kad tave nei minutei nepalauztu sunkumai...Kad nenorietum istrukti is namu ir nematyti nors dienos savo mylimu vaiku, kad vel galietum juos kokybiskai milieti...

Faktas yra tas, kad fizinis bei moralinis issekimas su tokiu gimdymu morotonu garantuotas, kokia cia kalba apie dviguba laime... Vaikams reik laimingos, energingos mamos...

Sory, jei pasirodziau grubi ir kategoriska, bet as uzuodziu "povandenines sroves" is sito pasakojimo, kad tai toks "vaiku gimdymo propogavimas" ir knyga gal but bus apie tai. Nes LT gimstamumas mezieja, kaip zinia.

Jei vaikai du tai, vienas vietoj mamos, antras vietoj tecio, gimstamumas nedydeja, o jei 3 ir dar graziau 4 tai keturguba laime...gimstamumas padidejo...VALIO

Dar karta atsiprashau uz ironija, bet ar toj khygoj numatytas skyrelis kur aprashoma kiek pinigeliu valstybe moka uz vaiko gimima ir prieziura, ir kiek istikro reik tam vaikui visko...


Beveik pateiket, del to, kad vaikas pats daug ka zino ir supranta...Visos nuomones kas nepritaria jusu nuomonei yra keistos turbut... O kaip del situ eiliu... Kaip jums Dzibrano nuomone...

Man asmeniskai sie zodziai patys geriausi kiek teko skaityti knygu apie vaikus ir ju auklejima, atrodo viskas i juos sudeta...

Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie - savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.
Jūs galite jiems atiduoti savo meilę, bet ne mintis,
Nes jie turi savąsias.
Jūs galite priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti.
Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit juos padaryti panašius į savę.
Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykščioj dienoj.

Kahlilis Džibranas. "Pranašas"

o kur čia parašyta,kad šita mama nieko daugiau neveikia,tik apie vystiklus šokinėja? nu kiek aš skaičiau,tai supratau,kad jai visai smagu tirti pasaulį su vaikiukais o tai nėra blogai ir taip galima atrasti laimę
tik ir man užkliuvo tas religingumas-bet čia jau kiekvino pasirinkimas (aišku nekalbu apie priklausymą kokiai sektai-čia jau negerai)

Taip butent ir supratau is pasakojimo, kad ji neisivaizduoja juokio kito darbo tik gyvenima ir darba su savo vaikais... Tyrineti pasauli yra mes irgi turime daug ivairios veiklos su sunumi, pati su jo buvau iki 3,5 metu namie, tik ne seniai darzeli nuejo... Bet gyventi tik tuom


Sakote sekta ne gerai, as irgi taip manau. Cia temos autoriaus ir sios istorijos autoriaus nuoroda i ta puslapi... Vertinkit kaip norit....
http://www.church.lt/t/node/13

Tam tikra prasme sis pasakojimas man labai artimas. Nes susilaukus pirmo vaikelio buvo sunku, daug priestaringu minciu, jauciausi suvarzyta... Susilaukus antro - tiesiog megaujuosi motinyste Visai noreciau ir trecio O artimi santykiai su Dievu tai didziulis pliusas motinysteje.

O del tu asmeniniu troskimu neissipildymo... idomu ka pati mama pasakytu, nes man atrodo, kad neimanoma vien tik duoti, duoti ir duoti. Profesionali mama ismoksta profesionaliai tenkinti ir savo poreikius

Del nuorodos... nieko sektantisko ten nematau

Tiek skirtingų nuomonių
Nu išduokit paslaptį apie ką ta knyga?

Mielos mamytės, labai didelis ačiū uz visų jūsų atsiliepimus ir pamąstymus apie mano rašinėlį. Ačiū ir už šiltus atsiliepimus, ir už kritinį požiūrį, nes pamačiau savo darbelio silpnas puses.

Į kai kurias mintis noriu atsakyti - šis rašinys nėra skirtas gimstamumo Lietuvoje skatinimui (nors būtų smagu, kad Lietuva nesentų kaip kitos Europos valstybės, kur tik musulmonai gimdo po daugiau vaikų). Knyga bus skirta padrąsinti mamas, kurios nori pačios auginti vaikus, bet jaučia visuomenės spaudimą, jog šis darbas nėra tikras darbas (o patikėkit, tokia nuomonė egzistuoja).

Žinoma, mano gyvenimas irgi nesisuka vien tik apie vystyklus - beje, visi vaikučiai jau išaugo iš vystyklų Manau, visos jau patyrėm, kad jei norim, kad šeimoje būtų gera, o vaikai linksmi ir patenkinti, mama pati turi jaustis laiminga. Kaip tik dėl to, kad sunku buvo rūpintis vien tik mažyliais, jų vystyklais ir mažom bėdelėm, gimus antram vaikui mokiausi groti kanklėmis. Kiekvieno vaiko atėjimas praturtindavo mano gyvenimą visomis prasmėmis. Tai niekada nebuvo vien tik užsidarymas namuose.

Taip pat šį rašinį rašydama nenorėjau pasirodyti tobula mamyte , nes tikrai tokia nesu.


Linkiu visoms džiaugsmo ir pilnatvės visame kame

Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie - savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.
Jūs galite jiems atiduoti savo meilę, bet ne mintis,
Nes jie turi savąsias.
Jūs galite priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti.
Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit juos padaryti panašius į savę.
Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykščioj dienoj.

Kahlilis Džibranas. "Pranašas"

Na as asmeniskai nejauciu juokio spaudymo, nes mes visi, manau, jauciame tai ka norime...Tik vieni gal labiau tvirti esame ir nepasiduodame "provokacijoms" ir nereaguojame i pastebejimus kitu zmoniu, o kiti jauciasi gal kiek jautresni ir suabejoja savo sprendymais del "visuomenes spaudymo".
As auginau vaika namuose iki 3,5 metuku, nors galiejau vesti i darzeli ir eiti dirbti mylima darba (nes turiu puikia ir mylima specialybe). Aplinkiniai reagavo su nuostaba, kad tiek laiko bunu su vaiku ir nedirbu "Kam, juk db taip nieks nedaro?", anita irgi vis kishdavo ir kishdavo savo nuomone, kad vaikui reik eiti i darzeli, o man dirbti... Bet jei as tvirtai tikiu tuo ka darau, manes neveikia visuomenes spaudymas, man tas pats ka mano kiti...Zinoma, kai yra palaikymas viskas buna , bet jei jo nera tiek to...
Bet tas vaiko buvimas namuose neturi uztrukti per ilgai, vaikas turi jausti ir kitas gyvenimo salygas ir susipazinti su kitais zmonemis, vaikais, pazinti kita tvarka. Manau jam tai suteikia tvirtumo, stiprybes ir lankstumo...tai paruosia ji suaugusiuju gyvenimui...
Olandijoje, vaikai nuo 4 metu privalo lankyti tam tikras istaigas, kitaip tevai yra baudziami...Del kitu saliu ne zinau...

Super pasakojimas, super mama! Nesvarbu, manau, ko siekiama siuo straipsniu, kuris keliaus i knyga, manau, kad labai vietoj ten viskas ir su tom krikscioniskom detalem - netikinciajam tai visada bus kaip rakstis vienoj vietoj - tokiam ar kitokiam kontekste, o tam, kuris tiki, bus tik pastiprinimas! Dziugu, kad tokiu seimu dar yra Lietuvoj!

man atrodo kad šiai moteriškei pasisekė su vyru. kad gali sau gimdyt vaiką po vaiko ir nesibaimint dėl jų išlaikymo ir ateities.

Norėčiau ateityje būti tokia mama, kaip ši

aha as irgi ta pagalvojau, tik maksimum 2 vaikai

viskas grazu super ! tik matyt tevelis labai gerai uzdirba
o vaikams demesio pakanka ? juk kiekvienas nori buti ismyluotas priglaustas, palepintas.... as uz maziau vaiku, bet uz visiska aprupinima pirmiausia dvasini, taip pat ir materialini

Daugiavaikė mama, kad ir kaip bebūtų, mūsų visuomenėje neturi reikiamos pagarbos. Pavienės senutės gali prieiti ir paglostyti vaikų galveles, sakydamos, kokia nuostabi mama, kokia puiki šeima. O likusi visuomenės dalis žiūri į daugiavaiks šeimas kaip į kažka nevisai normalaus, netgi kaip i moters apsileidimą - "nemokėjimą" apsisaugoti .
Deja, tokia mūsų visuomenė Gal ir norėčiau didesnės šeimos, lyg ir jaučiu, kad mūsų šeima dar ne 100proc. pilna, tačiau, bijau to visuomenės požiūrio, kaip į nevisprotę.

Daugiavaikės Mamytės, aš 100proc. už Jus

Nuostabi mama.

Mama verta medalio

tokia mama tikra saunuole!kad daugiau tokiu mamu
nezinau kodel,bet tie zodziai,kuriuos parase juratike13 mane sujaudino

Gal jau per vėlai, bet parašysiu ir savo nuomonę.

Man asmeniškai tas pasakojimas priminė vieną situaciją, kai teko važiuoti autobusu iš Klaipėdos į Vilnių. Šalia prisėdo mergina, kuri iškart ir be ceremonijų ėmė su manimi pažindintis, o tada prasidėjo pasakojimai, kokia ji buvo "prieš tai", ir kokia - "po to".

Paaiškėjo, kad ji - iš "Jehovos liudininkų". Ir "liudijo" ji man, kokia ji dabar linksma, laiminga, atradusi didįjį Mokytoją, Tėvą, ir t.t. ir t.t., o kokia pikta buvo, tinginė, atžagari, nemandagiai kalbėjo ne tik su pažįstamais ir draugais, bet "siųsdavo" toliau panašiais žodžiais ir savo tėvus. O dabar - na, tiesiog angelas virto iš velnio. Dabar net mamai pati siūlosi į sodą važiuoti, o ten daržus ravi, dainuoja, ir taip visą dieną. O mama tik galva kraipo ir nežino, kaip čia duktė taip peresikūnijo..
Atvažiavus į Vilnių, man buvo išūžta galva ir skaudėjo ausis nuo tų pasakojimų.

Kam visa tai prisimenu?
Ogi man, žinote, daugiavaikės motinos istorija nenoromis "pakvipo" fanatizmo prieskoniu.
Žinoma, toli gražu nepanašu į mano aprašytą merginą, bet....

Visiškai neturiu tokio ketinimo sukiršinti tikinčiuosius ir netikinčius.
Pati esu pakrikštyta, vaikystėj labai noriai ir uoliai vaikščiojau į bažnyčią. Tikėjimą iš manęs "išmušė" pora artimų ir ne labai žmonių, kurie 'anais' laikais propagavo komunistinį-ateistinį požiūrį į pasaulį, o kai tik laikai apsivertė - pradėjo aiškinti, kokia aš "raudona" ir "komunistė", kad ne kas sekmadienį lankau bažnyčią.

Turiu, beje, labai tikinčią draugę, kuri savo tikėjimo neskelbia visais varpais. Nes jai svarbiau - jos tikėjimas, o ne kitų atvertimas į tą tikėjimą. Ji, turbūt dar ir gera psichologė, nes supranta, kad atvesti žmogų į bažnyčią - tai dar ne palenkti jį į tikėjimą. Čia agitacijos nepadeda. Reikia, kad žmogus jaustų poreikį atrasti dievą.

O man asmeniškai bet koks fanatizmas, bet kokia garsiai šaukiama meilė, nesvarbu ar dievui, ar tėvynei, ar dar kam nors - na, netikra, nors tu ką..
Taip štai ir tas pasakojimas šios temos pradžioje. Per daug pavyzdinis, per daug pirštu prikišamai papasakota. Per daug "prieš tai" ir "po to".

Ir dar: esmė ne kuo tiki, o kad tiki. Vienos tiki dievu, kitos - likimu, trečios - vyru, ketvirtos - savimi - kad atsilaikys, kad užaugins vaikus. Ir joms dažniausiai pasiseka.
Blogiau, kai netiki arba bijai.

Tad ir linkiu visoms kuo nors tikėti. Ir nieko nebijoti. Ir daugiau svajoti. Nes svajonės (kaip, deja, ir baimės) - linkusios išsipildyti!!

Tai va....nesu ciniska, bet si istorija man pasirode toooookia saldi, kaip is tikybos vadovelio pradinukams jau taaaaip viskas gerai, jau taaaaip idealu, lyg nebutu pasaulio aplink. mama tik kasa pina ir kanklemis groja
oj oj...gerbiu daugiavaikes mamas ir suprantu jas, bet tokia moterimi kuri aprasyta buti nenoreciau

pastarosios 2 žinutės - kaip pirštu į akį

o as tai apsiverkiau..nuostabu

o man labai patiko
Tiesa, ne radau baptistų puslapyje šio liūdijimo - turbūt blogai jieškojau

O dėl tikėjimo - jeigu žmogui tai yra svarbu, jis apie tai ir rašo. Ir labai gerai, kad dalinasi, nes čia kaip ir su visuomenės požiuriu į daugiavaikes mamas - pabandyk tik isižiuoti, iš karto esi fanatikė-sektantė.

na, ka as apie ja galvoju .... Galvoju, kad cia visu pirma gali buti isgalvota istorija nusivylusiu, pavargusiu, ieskanciu atramos mamu pritraukimui i kokia nors tikejimo saka. Pasakiau GALI BUTI. O kaip yra, tai nesuzinosiu, o ir nesidomesiu. Antra, nemanau, jog yra Lietuvoje kokia nors mama, kuri, turedama 4 vaikus, nedirba, kanklem groja sau ir vargo bau nemato. Sutinku, jog ji gal tiesiog apie kitus savo darbus nieko nepasake, taciau vistiek man si istorija be galo panasi i ATSIVERTIMO istorija. na, mamos, ar jums ne taip atrodo??? Suprantu, kad dauguma, sededamos namie (ne su vienu, ypac, vaiku) esate/me jautrios ir puiki dirva gerumo zodziui. Juk ar daug tu geru zodziu per diena isgirstame? taigi va.
Trecia, nematau jokio realaus pagrindo sia istorija iskelti is kitu. Jokio. Ji - jokia ypatinga. niekuom. nebent citavimu, ko nera paprastose istorijose. ir paziurejus is literaturines puses - juk kaip graziai prieinama prie Dievo zodzio - is pradziu mazas blogas pavyzdelis, vos ne nukrypimas, studentai, nezino ka daro, nezymi nelaimes, blogio uzuomazga,o paskui - bac- citavimas, dievo zodis ir laiminga pabaiga, pauksciukai ciulba, angeliukai skraido, valio, aleliuja. Atsiprasau, kad skamba ciniskai, bet taip ir mastau: kad per jokias, uzsleptas ar atviras prievartas, smegenu plovima ir pan. nereikia kisti JOKIOS nuomones. Juo labiau religijos. (nors, realiai pagalvojus, visi karai ir gincai kilo del religijos...)
taip kad - pritariu porai cia auksciau pasisakiusiu mamu - Kasparei, Ugniukui ir Insei.
op siaip tai taip - grazus, lengvas pasipasakojimas, beje, labai atsargus. Labai daug ir neprikibsi

Gryniausias fanatizmas, nusaldinta, pridailinta, tik tikekit ir visos bukit tokios Kazkaip su realybe prasilenkia. Tikriausiai, kad pradzioje labai buvo sunku, tai ir stogas pavaziavo, buvo surastas lengvesnis kelias, atseit visko palikimas Dievo valiai. Kazkaip netradiciniu tikejimu dvelkia.

O aš taip ir nesupratau, kam ir apie ką ši tema
Nieko naujo


Visuomenė ir nepasikeis, kol patys nepakeisit nuomonės apie ją. Pradėkit nuo savęs


Yra, patikėk

Na jei ši mama gerai jaučiasi ir jos gyvenimas yra vaikai, tai super. Ne kiekviena taip galėtų...

Pritariu 100%

Sveikos, pabandysiu atsakyti į kai kuriuos komentarus. Taip, aš tikrai tikiu Kristų ir tai teikia stiprybės man ir džiaugsmo. Tačiau mano tikslas nebuvo priversti jus išklausyti atsivertėlės istoriją ir jus atversti - manęs prašė trumpai papasakoti apie save, ir ne todėl, kad būčiau ypatinga, o kaip tik todėl, kad tokių yra daugiau, tokių, kurios augina ne vieną vaiką ir tiki.

O dėl istorijos saldumo, nežinau – iš šono matosi geriau, tačiau man pačiai mano gyvenimas nėra nei lengvas, nei saldus, greičiau jį apibūdinčiau žodžiais gražus, gilus ir prasmingas. Prieš gimstant vaikams dirbau įvairius darbus, bet visada man kildavo klausimas – ką aš čia darau, kuo aš čia užsiimu, juk iš tiesų to niekam nereikia ir tai yra tik rimtu veidu žaidžiami suaugusiųjų žaidimai. Dar turėjau galimybės pagyventi saloje, kurioje nebuvo civilizacijos, tačiau buvo laimingų, gerų ir išmintingų žmonių, tada įsitikinau, kad iš tiesų žmogui reikia nedaug, ir visai ne to, ką dažnai siūlo blizgantis miestas. O auginti vaikus, man atrodo, yra prasmingiau, be to tai siejasi su amžinybe

Diana

Ne, aš gal blondinė kokia (nors rodos, ne ), bet vistiek niekaip neįsikertu - O TEMA APIE KĄ??? Apie tikėjimą. Daugiavaikę šeimą. Ar norą ir gebėjimą pačiai augint vaikus, niekur nedirbant Ir dar Tėvų patirties tayupyklėj... Apie kokią patirtį konkrečiai čia kalbam ir kokių nuomonių tikitės sulaukti


Kas prašė? Kodėl prašė? Aš nematau šioj istorijoj jokio stebuklo. Kiekvienas pasirenkam sau tokį gyvenimą, kokio įsivaizduojam esame verti.

Su didele pagarba, Jums Diana, noriu pasakyti, kad atidarydama temą, tikiuosi sulaukti iš kitų žmonių patarimų, atsiliepimų ir atsakymų į man iškilusius klausimus. Klausimus, į kuriuos man pačiai sunku rasti atsakymą...
O čia kas - didybės manija, dėmesio trūkumas, ar dar kažkas

"dirbu darbą – gyvenu gyvenimą – kuris yra labai svarbus mano vaikams, mano vyrui, mūsų ateičiai ir Dievui
"
Nemegztu zmoniu kurie sakosi gyvenantys vien del kitu. Kai viskas primetama Dievo valiai, kazkur pradingsta tas "As" ir atsakomybe uz savo veiksmus.
Vaikai uzaugs, iseis, o jei dar is aciu nepasakys... Ar imanoma bus prisiminti kaip gyventi sau?... Ar neatsiras priekaistu vaikams: "as viska viska del taves, o tu man nieko nieko"...?
Nepatinka man tetules kurios laksto po baznycias ir uzsakineja uz gyvus vaikus, anukus, sunenus ir t.t. misias, o paskiau dar nori kad jie butu jiems dekingi.

Kiek aš supratau, temos tikslas buvo - patikrinti, ar šį trumpą atpasakojimą galima detį į knygą, ar jis suprantamas, ar gerai tinkamai parašytas. Gal būt jis būs (čia jau sampratauju) pvz ant knygos viršelio, arba kaip pratarme, gal yra tikrinama, ar jis pritrauktų skaitytojų demesį Manau, taip pat knyga greičiausiai bent pradžioje būtų pardavinėjama bažnyčioje, tam tikro rato žmoniems ir kalba apie tikėjimą yra visai į temą.

O dėl skyriaus - ar nematot, kad autorė yra naujoke - tik šioje temoje ir dalyvauja, ir gal nelabai apsižiurėjo, kad temos šiame skyrelyje yra tik praktiškos - pvz apie sauskelnes, palutes ir vaikiškus baldus. Bet čia jau, manau, ne jos problema, o moderatorių nedemesingumas - jie turėtų padėti naujai dalyviai susirasti labiau tinkamą vietą temelei
Papildyta:

na čia gal visai offtopick, bet kodėl manot, kad tikėjimo kelias yra lengviausias?

Na ir dar pridėsiu, kol esu Kaip aš suprantu, rašo šeima - pradžioje dalyvavo tėvelis, po to mama - rašynėlio autorė. Dėl to ji ir sakė - mane paprašė pasidalinti... O kai jau reikėjo pakomentuoti, tevelis pakvietė mamą prie kompo Knygą turbūt taip pat tevelis rašo . Na ir profile nuoroda yra į baptistų svetainę - - net gi ne Tikėjimo Žodis

Ko gero į sektą pakliuvusios moters prakalbos Atsivertė, įtikėjo, laiminga, skelbia Dievo žodį mums

Ką gi, matau kad čia diskusija visai nuėjo į lankas. Spręskite pačios:







Kalbos perėjo prie asmeninių įžeidinėjimų (mano nuomone), todėl pranešu, kad nuo šiol šio skyrelio nebeskaitysime ir daugiau į čia skelbiamas mintis nebeatsakysime.

O visoms nuoširdžios (ir gal nuoširdiems) ir kalbėjusioms į temą - nuoširdus ačiū už pagalbą. Jūsų mintys padėjo pamatyti šios išpažinties trūkumus (ji - neišgalvota). Ji skirta knygai, kuri bus platinama krikščioniškuose knygynuose.

Robertas (Dianos vyras)

gerai, lauksim knygos o koks būs pavadinimas?

Nesuprantu, kodėl neigiama asmeninė nuomonė kažkam yra asmeninis įžeidimas.

Puiki mama