Karts nuo karto jauciuosi kalta del ivairiu smulkmenu ir grauziu save, kad ka ne taip padariau, pasakiau, pagalvojau dabar ar pries n metu ir pan. Ar kam nors buvo panasiai, kaip pasikeisti?

Mane irgi visą gyvenimą persekiota tas kaltės jausmas. Tiesiog įpranti jaustis už viską ir visus atsakinga. Vis mąstai kodėl taip pasakei ar padarei. Svarbiausia, kad ir kiti įpranta laikyti tave kalta dėl visko. Bet ateina toks laikas, kai atbunki po truputį ir lengviau žiūri į situacijas, pastebi, kad ir kiti ne mažiau dėl visko kalti, tik tau bėdą suverčia. O kai pradedi mažiau save kaltinti ir kokią revoliuciją galima suorganizuoti, kažko išsireikalauti iš aplinkinių sau . Tuomet ir sava vertė pakyla . Manau, kad tai ateina su amžium . Tiesiog kiekvienas suaugam skirtingu laiku. Aš pavyzdžiui laikau save suaugusia nuo kokių 28-nių.

gaila,kad psichologe nekomentuoja nieko siuo klausimu, nes tai man irgi aktualu.
Taip noirisi salciau reaguoti i tam tikrus dalykus, bet kazkoks atsakomybes jausmas kamuoja..net ir pries tuos kuriu nepazistu: elgeta istiesta raka, benamis suo, taip pat ir artimieji, kurie vis reikalauja ir reikalauja ir tikisi.
Idomu is kur tas kaltes jausmas atsiranda Zinau tik ,kad shaknys slypi giliai vaikysteje.

taip nepilnavertinškumo jausmas mane irgi aplanko, tai jau įdiegta nuo vaikystės, kad turi tu padaryti tą, aną ir tik gerai, bet svarbiausia, kad tai persiduoda ir vaikams ( tas nurodinėjimas), paskui bandai taisytis, bet jau baimė yra. ir ją panaikinti labai sunku, gal patartumėte kaip?