Pastaruoju metu mano 5-metis sūnus pradėjo keistai kalbėti. Dažniaisiai tai atsitinka, kai kas nors nepavyksta arba aš supykstu ant jo ir sakau, kad jis negražiai pasielgė. Tada jis pradeda:
- aš esu pats blogiausias berniukas pasaulyje (nors pastoviai akcentuoju, kad jis yra geras, tik kartais negražiai elgiasi);
- mamytė manęs nemyli;
- mušk mane, mamyte, su kardu (nors niekada gyvenime nėra gavęs lupt);
- išvaryk mane, mamyte, į mišką
- aš nenoriu būti šiame pasaulyje, o paklausus kur nori būti sako, po žeme, (nors su mirtimi tiesiogiai nera gyvenime susidures),
ir galiausiai klausia "o jus ateisit prie mano kapelio?"

Patarkit, kaip man elgtis tokiu atveju, nes jis kartais kai uzsiveda, tai gali zysti kokiu 15 min kad mamyte jo nemyli. Man tai juodai per nervus groja....

Atrodo, kad vaikas visai nesamonngai pasirenka taktika "gulincio nemusama". Turbut mazylis jaucia, kad tokiomis kalbomis sukelia Jums kazkokius jausmus (gal nerima, gal gailesti, ...) ir galbut Jus tada greiciau atleidziate, nebepykstate ant jo, arba tuo momentu pasikalbate su juo.
Man atrodo, kad jis liausis taip dares tada, kai pajaus, jog Jums nera labai svarbu, kad jis taip kalba. Naudinga butu ivardyti jausmus vaikui sioje situacijoje- tiek savo, tiek jo, pvz., "supykau, nes tu ...," arba "turbut esi nusivyles, kad tau nepasiseke...' Vietoj vaiko "manipuliaciju", gal galima pasakyti-"tu turbut nori, kad as nebepykciau, mes galime susitaikyti, jeigu...." ar kazka panasaus. O i kalbas apie jo kapelio lankyma ir musima net nesileiskite.
Isradingas Jusu sunus!

Labai ačiū už atsakymą. Pasistengsiu pasinaudoti jūsų patarimu ir žiūrėti į tai kaip į kūrybinį procesą

na tikrai isradingas
multiku dar gal prisiziurejo
a maniskis pries ka nors jau yzdamas pasako a as tave myliu ir tada ar nupirksi man ta ir dar ana

Išradingumas, kūrybingumas? Bet vaikui iš niekur tokie žodžiai, mintys ar gali kilt? Pirmiausia atsisukčiau atgal ir pažiūrėčiau su kuo vaikas bendravo, ką darė? Galbūt eina į darželį su įvairaus amžiaus vaikais ir pasidalino "įspūdžiais", o gal kieme su vyresniais bendrauja? O gal pasižiūri kokių filmų su "N14" ar pan., o galbūt užtenka ir ale dabartinių "teigiamų" multikų?
Aš ne psichologė, bet man beskaitant temą kilo tokios mintys.

Ir man keista nes aplinka tokios itakos lyg ir negalejo padaryti: ne tik kad multiku, bet ir televizoriaus beveik visiskai neziuri (as ir pati po kelias dienas jo neisijungiu). Vaikso i valdorfini darzeli, is kurio parsinesa nebent nelabai graziu zodziu. Bent jau man atrodo kad su darzeliu viskas gerai. Gyvename name, taip kad bendravimas su kitais vaikais labai limituotas. Yra kaimynai zinoma, bet vaikai tikrai labai normalus.

Tai gal tuomet jūsų vaiko tikrai labai laki vaizduotė ir jis labai super interpretuoja ir sau pritaiko išgirstas pasakas? Dar kartelį perskaičiau jūsų pateiktus vaiko sakinius ir prisiminiau pasakas - kaip pamotės išvaro vyro vaikus į mišką, ar kaip motušėlė verkia prie sūnaitėlio-kareivėlio kapo, kaip bernužėliai kardu įveikia slibinus ir t.t.

Kažką panašaus girdžiu ir iš savo vaiko. Pastaruoju metu ir nuotaika jo kažkokia depresuota. Taip pat kalba, kad jo nemyli (nors tikrai dėmesio gauna gal net daugiau nei bet kada), įsitikinęs, kad sunkiai serga, (nors buvo tik šioks toks virškinimo sutrikimas), šneka, kad nenori būti senas, ar išaugti, jaučiasi nevykelis. Nors aš visada jam sakiau, kad jis šaunus vaikas, protingas, labai visų mylimas. Kas galėjo išprovokuoti tokį jo elgesį? Ką galiu padaryti, kad jis taip nesijaustų?

gal jam nuosirdziai atrodo, kad mama tikisi, jog jis visada bus geras? o kai kas nors nepasiseka, tai jau "negerai"? jis noretu buti tiesiog vaiku, kuriam kartais nesiseka, kuri kartais pyksta, buna liudnas, "blogas"?

tiesiog prisiminiau neseniai skaityta knyga apie tai, kaip tevai kartais "primeta" vaikams roles (arba vaikai patys prisiima tokias roles). siuo atveju butu "gero vaiko" role, kuri ji slegia. buti "gerieciu" sunku, reikalauja per daug pastangu, o buti "blogieciu" negerai, nes tada mama gali atstumti. tai sukelia vidine itampa. iseitis butu tiesiog zodziais ivardyti, pripazinti ne tik teigiamus, bet ir neigiamus vaiko jausmus - pvz., nusivylima ir pykti, kai kas nors nepasiseka.

tikiuosi, supratote, ka parasiau, nesu tikra, nes man paciai sios mintys naujos

Valdorfo darzelis ar paprastas, turiu pasakyti, kad vis tiek nuo aukletoju priklauso. Beje, kazkodel mano vaikas is paprasto darzelio neparsinesdavo negraziu zodziu, kai is Valdorfinio, parsinesdavo Bet sie sakiniai manau eina per pasaku prizme ismastyta kalba, kaip jau kazkas minejo. kartais pasaku skaituymas pries miega, ypac jei vaikas gal ne visai pasiruoses esamiems baisumams pasakose (o jos kartais tikrai baisios emociskai jautresniems vaikams) gali eiti i pasamone ryskiau, ir paskui vaiko vaizduoteje, gal gimsta tokie vaizdai, isigyvenimai i situacija, kuria jis pritaiko gyvenime.
Mano vaikas sakysim megdziodavo mociutes frazes, niekaip negalejau suvokti is kur eina tokie padejavimai prie nakti, kai liepdavau eiti miegoti, jis imdavo dejuoti :"Dieve, Dieve, negaliu, jau sunku man" ir pan.