Laukiames pirmagimio. Santykiai seimoje puikus: abipusis supratimas, parama ir t.t. Didesniu "bedu" neturejome jau 5 metus. Zinoma, smulkiu, vietines reiksmes apsibarimu budavo kaip ir kiekvienoje seimoje. Bet jie buvo reikalingi - padejo apsizulinti spygliukus ir prisitaikyti prie vienas kito charakterio vingiu ir posukiu. Mano vyras laaaabai apsidziauge, kai suzinojo, kad turesim . Drystu prisipazinti - labiau nei as pati. bet ne cia esme. O esme ta, kad man pradejo nebepatikti vyro balso tonas, kai mudu "apsipyxtam". man atrodo, kad jis turi buti su manim daug svelnesnis, stengtis nekelti balso ir t.t. mano vyras ir anxciau buvo ne is svelniuju: retai prieidavo, apsikabindavo, pabuciuodavo - zodziu, nemego per daug atvirai demonstruoti jausmu. tiesa, man pastojus, jis net dazniau tai daro, ir man tai labai patinka, bet ka daryti, kad jis suprastu, jog pakeltas balsas pries nescia moteri yra neisivaizduojamai baisus dalykas? ar as perdedu?? o gal tai normalu? gal mano vyras - irgi nescias? bet tada galetu parekauti kur nors ne namie

P.S.: tiesa, is situacijos gali pasirodyti, kad maniskis - tikras teroras. tai nesikartoja daznai ( nes apsikibirksciuopjam reciau), bet visviena nervina

Kaip suprantu, jo toks charakteris, choleriškas (čia ne keiksmažodis). Man tai ir nenėščiai nepatiktų, jei ant manęs kas nors stūgautų, o besilaukiančiai moteriai tai nelabai tinkamas bendravimo būdas - gal tu jam taip ir pasakyk?

O gal tavo pačios pojūčiai tiek sustiprėję, kad tau tik atrodo, jog vyras rėkia? Jau dabar, praėjus porai metų po paskutinio nėštumo galiu bent jau pati sau prisipažinti, kad laukdamasi į kai kurias situacijas tikrai reaguodavau neadekvačiai Nors tuo metu, man tikrai taip neatrodė
Kita vertus, gali būti ir taip, kad tavo vyras irgi "truputį nėsčias" Juk pirmagimis, laukiamas, bla bla bla O gal - ir tas, ir tas?
Beje, jei jis vis dėlto šaukia, galiu pasiūlyti taktiką, kurią taikau bendraudama su vaikais (nes mes su vyru kažkaip ne rėksniai esam) Ogi kuo garsiau tas šaukia, tuo tyliau meiliu balseliu ir su šypsena tu klausi: "ką tu sakai? ko nori? niekaip negirdžiu. Gal galėtum trupučiuką garsiau?" Kartais tik vos vos lūpas krutini. Mygom vaikas nurimsta ir pradeda šnekėti normaliai

Taip tai taip. Prisipazistu, kad ir as niekada saviskiui nebuvau dovanele: "praktikuoju" vaikiskus oziavimusis, uzsiplieskiu, etc. Siaip esu gan kietoko charakterio, bet ne tiek, kad leisciau sau kelti balsa ( man tai vienas svarbesniuju principu, nes esu isitikinusi, kad saukti - zema, kad tai - pats didziausias krastutinumas). Suprantu, kad as dabar - tarsi is kitos planetos, kad persudau ir pan. Keisciausia tai, kad abu esame is ganetinai darniu seimu... vaikysteje nematem tevu rietenu. Del atsakomosios strategijos ( kad reikia "neprigirdeti" ir pan.) - visiskai sutinku. Musu seimoje dazniausiai buna taip, kad po balso pakelimo stoja spengianti tyla ( is mano puses) ir tuomet vyras pasijaucia baaaisiai nepatogiai. Atsipraso. Bet kas is to, kad tai po kiek laiko vel kartojasi.
Bijau, kad gimus vaikuciui, kai padauges rupesciu, netaptu dar blogiau. Del saves per daug nebijau, bet va - nenoriu, kad
nuo mazu dienu girdetu aukstus decibelus.

Manau, kad jei vyras yra mėgėjas kelti toną , tai dėl nėštumo tikrai nepasikeis. Tiesiog pačiai linkiu kreipti mažiau dėmesio. Pirmaisiais metais galvojau, kad skirsimes 100%, tačiau dabar manau, kad gyvenimas vėl grįžo į savo vėžias...

Gal tikrai nervingumas ir jautrumas padidejes... ABIEJU..