Sveikos,
ilgai skaičiau temas, nieko panašaus lyg ir nesutikau...
O istorija tokia. Mano vyresnioji (beveik 13-kos) pastaraisiais metais tiesiog ignoruoja visas šventes, susijusias su šeima. Iš pradžių net nepastebėjau to, bet kai pernai per Motinos dieną ji net jokio žodžio ta tema nepratarė, vakare ėmiau ir paklausiau, ar sunku buvo bent jau apkabinti ir pasveikinti? Tada susinervino: aš nespėjau paruošti dovanos (nu bet blyn, pamaniau sau, juk pažįsta kalendorių, žinojo, kada ta diena, ką reiškia nespėjau???), o tu ir pradedi... Nepradėjau. Paverkiau viena, praėjo. Per Kalėdas - tas pats. Pasveikinom vieni kitus, po simbolinę dovanėlę pasidovanojome, jinai - tėvams nieko, tik sesei. Šįmet per Valentino dieną - tas pats: apsikeitėme visi bučkiais, smulkiomis dovanėlėmis, o didžioji - aš vėliau pasveikinsiu, dar nespėjau. Tiesą, po kelių dienų tikrai pasveikino - pasiūlė kavos arba arbatos išvirti...
O šiandien mano gimtadienis, ir sėdžiu darbe apsiašarojusi. Ryte pasveikino vyras, mažoji išbučiavo, o vyresnioji tylomis pastovėjo, apsisuko ir nuėjo sau, lyg niekur nieko... Kažkaip nei sakyt jai ką nors, nei nutylėt... Skaudu, ir tiek. Vyras jau pyksta, žada ignoruoti dukros gimtadienį, o aš visai nenoriu tokių nesąmonių.
Patarkit, gal kas susidūrė su panašia situacija? Net namo nesinori eiti...

miashka, su gimtadieniu
sunku ka ir patarti, nes mano dukrom dar toli iki paauglystes, bet gal kazkas slypi praeityje? gal jus pamirsote kokia jai svarbia svente, ar padovanojote ne tai apie ka ji svajojo? o gal paprasciausiai prasidejo paauglyste, atsirado kazkokios gedos rodyti jausmus ir t.t.
pvz. as net apsizliumbiu, kai matau jau suaugusias dukras, kurios prieina prie savo senos mamos, apsikabina, pabucioja, pasako, kad myli...o pati to negaliu padaryti...tikrai noreciau apkabinti savo mama, bet negaliu perzengti per kazkoki barjera...gal, kad niekada taip nedarydavau?
Tikiu, kad vakare, tu sulauksi dovanos

Ar tarp tavęs ir dukters nebuvo kokio nors rimto konflikto prieš tai, kai ji pradėjo ignoruoti šventes? Gal tai kokia nors sena nuskauda? Galimas dalykas, tu net neįsivaizduoji, kad kada nors įskaudinai dukterį - juk paauglystėje daug kas sureikšmina smulkmenas iki tragedijos. Beje, ar dukters klausei, ką reiškia toks jos elgesys?
Tarp manęs ir dukterų nieko panašaus nebuvo, bet mano vyersnioji net 2 metus pyko ant berniuko, kuris drovėjosi su ja pasisveikinti. Tuos 2 metus jinai apsimetinėjo, kad tą berniuką ignoruoja, nors pati labai norėjo su juo bendrauti, pati labai kentėjo. Dabar tas berniukas - jos geriausias draugas.

Ačiū
Galvojau apie praeitį, sukau smegenis ne vieną dieną... Ne, tikrai vaikų švenčių nepamirštu, su džiaugsmu ir meile jas planuoju, renkame dovanas... Tiesa, dukra - labai jautrus vaikas nuo gimimo, ir visi paauglystės pasireiškimai - labai audringi, su ašaromis ir protestais, jei mes kažko neleidžiame.
Bet ar nepagilinsiu problemos, jei ji yra, viską nutylėdama?

Ewita, bet mano dukra su manimi normaliai bendrauja - mėgsta ir pasiglaustyti, ir tiesiog šalia pasėdėti, niekada jos neatstumiu. Va tik per šventes kaip svetima.

Manau, kad tyleti tikrai nereikia, butinai pasikalbėk su dukterimi!


Sveikinu su gimtadieniu, laimės tau, turto sveikatos ir meilės linkiu iš visos širdies!

Žinai, penkiametės mergučės per mano gimtadienį paprašiau nupiešti piešinuką (žinau, kad ji žiauriai nemėgsta piešti, bet aš norėjau ją išprovokuoti), tai ji pažadėjo man nupiešti... kitų metų gimtadieniui.
O jei rimtai, tai namuose, iš kurių aš išaugau ir išėjau į žmones, visada buvo didelis Motinos kultas: visas šventes, per kurias reikia pasveikinti ar kaip nors pagerbti mamą, žinojome ir tam ruošdavomės iš anksto. Tą kažkokiu nematomu būdu padarė pati mama, nes ji viena mus su broliu augino. Beje, lygiai taip pat stengdavomės nepamiršti ir močiutės, mamos mamos, švenčių.

O gal kada nors tu sakei, kad nemėgsti švenčių? Juk visiems pasitaiko panašiai leptelti... Gal jinai ką nors neteisingai suprato...
Kas bebūtų, manau, reikia jos tiesiai šviesiai paklausti, kame reikalas.

Na va, ir aš iš panašios šeimos - kur mama buvo tikrai ne formaliai gerbiama ir mylima. Ir aš kasdien su mama bendrauju, per šventes - dovanos, gėlės, sveikinimai, sunkiau gyvenančiai anytai - dar ir produktų maišai... Tarsi pavyzdys teigiamas, o rezultatas? Ir kaip su ja apie tai kalbėtis, kad neužgauti, nepaversti to konfliktu?

Tiesa, o kaip duktė elgiasi, kai tu ją sveikini?

Na, sau sveikinimus jinai mielai priima - kaip ir mes visi, tikriausiai . Nuolat labai iš anksto planuoja, ko norėtų dovanų (ir nelabai kuklinasi), kas dalyvaus, kur švęs... Dažnai prisitaikom, pernai net palikome "laisvą plotą", patys išvažiavom į kiną, kavinę, dukra buvo labai patenkinta, nieko "nepridirbo", smagiai su draugėmis pasiautėjo...
Ir šįmet taip pat - jinai jau planuoja, ko norės dovanų...

O gal reikia "išlaukti" to dėmesio ir sveikinimo, kuris nebūtinai turi būti nuo ankstaus ryto? Gal ji ir su gimtadieniu pasveikins vakare? Juk išprašytas dėmesys ir sveikinimas nėra šiltas ir mielas.

Akivaizdu, jod Taviškė puikiai suvokia, jog "mažos dovanėlės stiprina draugystę". Bet gal nereikia skubėti jų teikti? Tegu ir ji išlaukia. Juk galima ir jos gimtadienį atsiminti vakare ar kitą dieną. Na, tegu planuoja, ką gaus dovanų, kur jas padės. Tiesiog neskubėkite jų teikti, tegu pajunta, ką reiškia laukti ir tikėtis...

Mielos mamos, skaudu, kai vaikai jau tampa nepriklausomi, bet juk pačios puikiai žinome, kad tai laikina.
Manau, kad čia tiktų šis eilėraštis, tik, deja, autoriaus nežinau:

Vaikai užaugo- tu dabar liūdi,
Kaip visos motinos kad liūdi.
Vaikai vaikai... Jie nori būti dideli,
Ir džiaugtis nori jie vieni,
Ir verkt vieni, ir juoktis.
Tu neliūdėki, ir neklausinėk-
Ateis dar jie - tavi vaikai,
Kai ras ką gero, tikro ir brangaus-
Su tavimi džiaugsmu pasidalinti.
Ateis paverkti prie tavos krūtinės.
Net jeigu mirti teks anksčiau- negu tavi vaikai vėl taps vaikais-
Rami užmerk akis-
Ko tau jie nesuspėjo pasakyti- jie žemei pasakys,
Bet tu- vis vien girdėsi...

Vat ir aš to bijau - išprašyto, išreikalauto sveikinimo. Todėl ir tyliu. Tiesiog, kai jau keletą kartų nieko taip ir nesulaukiau, tai man jau iš anksto liūdna. Ir jaučiuosi kažkokioje aklavietėje, nes nesuprantu - KODĖL???

Gal judu su vyru rytoj jos paklauskit, kodėl nesveikina? Tai jau nebus išreikalautas dėmesys. Paklauskit ramiai, be pikčio, be nuoskaudos. Jei nepaklausi, tikrai nesužinosi.

Gal tai ir tikrai geriausias sprendimas? Nežinau, ar iškentėsiu ir niekaip neišsiduosiu. Gal - turbūt reikia vieną kartą palaukti rytojaus.

Kai artėja mano gimtadienis, tai jam namuose ruošiasi vyras ir viską planuoja su dukra. Kai artėja vyro gimtadienis, tariamės su merguče, kaip sveikinsim tėtį. Gal Jūsų šeimoje reikėtų ne individualaus, o kolektyvinio "veiksmo", kuriam visus nukreiptų vyras?

Apie tai nepagalvojau... O juk tikrai: kai artėja tėčio šventės, visada tylomis organizuoju aš, kažkaip viskas gražiai išeina. Vyras niekada neorganizuoja... Pats, žinoma, sveikina, tik vaikų neįtraukia.

o anksciau visada visada sveikindavo? siaip tai tikrai verta pasikalbeti...gal tai labai rimta problema, gal jai kas nors pripute i galva kokiu kvailu arabu...o taip rasau del to,kad viena mano drauge buvo isitikinusi,kad su kiekviena diena arteja jos mamos mirties diena...

O gal tiesiog kazkada jos dovanos neivertinai? Kai man buvo astuoneri, kovo 8-osios proga nupiesiau mamai atvirute ir pasveikinau. O ji mano dovana numete kazkur tik saltai pasakius aciu. O po kiek laiko ja visai ismete. Tai buvo pirmasis pasveikinimas su Moters diena ir, deja, paskutinis. Gal ir su tavimi panasiai buvo?

Ačiū už mintis ir gerus palinkėjimus - net geriau pasidarė...
Grįžau namo, nešina kolegų gėlėmis, ir sulaukiau pasveikinimo: užtepto sumuštinio su mano mėgstamu sūriu, ir įsmeigtos degančios šaltosios ugnelės... Gal tai gerų permainų pradžia? Labai tikiuosi. O dar jei būtų nieko nepridūrusi, tai gal ir visai gerai. Bet dukrytė pareiškė: žinai, susitaupyti nespėjau, tai nieko negalėjau nupirkti... (nors šiandien susitaupė telefono kortelės papildymui). Nepatinka man tas jos įsitikinimas, kad būtinai reikia kažką pirkti, ne kitaip. Bet vis tik jau buvau pasveikinta , o tai jau tikriausiai šis tas

o kodel tu taip reaguoji,kad ji susitaupe savo reikmems...jei taip sureaguoji i jos asmeninius pirkinius,tai gal kartais sureaguoji ir i dovanas,tik pati to nejauti?
ir dar-dukros neprivalo sveikinti mamos su moters diena...cia tik tox pastebejimas

miashka,
neimk taip giliai i sirdi pauglyste tavo dukrytei, pati ji nezino ko nori ir kaip elgtis. todel ir pyksta, visu pirma ant tevu. as kai prisimenu kokiu bjaurybiu esu tevams prikretus vien uz tai, kad jie tevai, blogi ir nieko nesupranta.

Miashka, pas mane lygiai taip pat... Ir tikrai (man taip atrodo ), nera buve jokiu konfliktu, jokiu neivertintu dovanu ar pan. Bet mergaite labai stipriai pakeite paauglyste, deja, ne visad i gera puse.
Anksciau mielai sveikindavo ivairiom progom, o dabar... Labai ruoshesi Valentino dienai, pripirko shirdeliu, boruzheliu priklijavo, smulkiu dovaneliu ivairiu. Apdovanojo visus . tiesa, mes tai radom atsikele, matyt, taip "iteikti" jai buvo geriau . Bet per mano gimtadieni... hmmm... Pyko kazhko nuo pat ryto, jau net as sunkiai valdziaus. Vienu momentu prisiglaude prie manes, jauciau ,kad tai ir bus pasveikinimas .
Bet as pasiruoshus ishkesti ir ishlaukti ta amziu, tikiuosi, kad laikui begant viskas susitvarkys, o dabar nenoriu ashtrint konfliktu ir tikrai neklausiu : kodel manes nesveikini ???!!!

man atrodo cia paauglyste kalta ir dar-ji zino,kad tu lauki pasveikinimo,todel ir nesveikina(cia is principo)nekreipk demesio,tai praeis,tik neparodyk,kad lauki sveikinimu priimk viska kaip yra.
ps.man taip buvo kazkada

Manau, kad tavo mergaite jau suaugo. Ji nebera maza dukryte, kuri nupiesusi piesinuka atnesa mamai kaip didziausia dovana. Visos mes zinome, kaip tada mylime savo vaikus - ju akytes spindi tokia meile, kai dovanoja savo rankomis padaryta niekuti.
Taciau vaikai uzauga... Ir tavo dukrai visa tai jau atrodo kvaila. Aplink ja galybe bendraamziu, kurie giriasi mamai padovanoje kvepalus gimimo dienos proga. O trylikamete sirdis dar negali ivertinti ir suprasti kaip ir kas vyksta. Kadangi rasei, kad tavo dukte jautri, ji gal negali akiplesiskai pasakyti teciui - duok 50 Lt., noriu nupirkti mamai dovana.
Patikek, jai tikrai ne lengviau negu tau. Tik nereikia jai irodineti, kad paprastas niekutis ir meilumas - tau geriausia dovana. Jos vertybiu pasaulis keiciasi ir, deja... tokiame amziuje nebe tevai ji formuoja.
Manau jums abiems padetu sitas receptukas:
Kai artes kita tavo ar vyro, ar seses svente, tu pati, ar vyras (priklausomai, kuris is jusu tures buti sveikinamas) pasiulykit savo vyresnelei eiti kartu pirkti dovanos. Ir pasakykite jai, kad ji jau didele ir tikriausiai noretu iteikti mamai (teciui, sesei) rimta dovana - eime jos ieskoti. O gal tu noretum kazka pati asmeniskai isrinkti? Kaip manai, kiek pinigu tau uztektu?
Zinoma reikia buti jau apsprendus, kiek mazdaug pinigu galite skirti, nes kartais paaugliai gali labai nustebinti savo maksimalizmu. Jei uzsiprasys labai daug, draugisku tonu (tik be akiu isputimo "Kiek?") paaiskinkite, kad tiek pinigu jums sudetinga skirti, nes dar reikia svente paruosti. Gal jai uztektu tiek ir tiek.

Zodziu, priimkite dukra jau i savo - suaugusiu pasauli.

Sekmes

Niekada neuzmirstu mamos pasveikinti viena ar kita proga, bet didelio malonumo nejauciu ja sveikindama, nes jai bet ko nepadovanosi. Ji labai isranki, nesuprastu manes, jei pvz nupirkciau koki suvenyra uz 10 lt+ gele. Ji viska paskaiciuoja, tipo as tau dovana pirkau uz 50lt, laukiu kazko panasaus . Aciu dievui, kad nepaveldejau sios mamos savybes
Tikiuos, pas jus seimoje ne tokia pat situacija?

Aš tai ,jei manęs dukra nepasveikintų,paprašyčiau vyro jos paklausti,kodėl.pačiai kažkaip nesinorėtų ,,prašydintis"pasveikinamai...

O kodel tu taip sakai? Vadinasi, tau reikia KAZKO, t.y. kazkokios dovanos O neuztektu tik paprasciausio demesio, bucinio, apkabinimo? Galejai pasakyti, kad nieko tau nereikia, nieko daryti ar suspeti nereikia, uztektu tik paprasciausio zodelio, nors kokio demesio tau Ta diena...
Nesuprantu

Ne, nemanau, kad taip reaguoju, visas dovanėles visada priimdavau su meile.
O dėl moters dienos - taip jau sutapo, kad tai yra ir mano gimtadienis, o per gimtadienius dukros mamas sveikina...

Supergirl, apie tai ir kalbu - nesulaukiu JOKIO dėmesio, bučinuko, apkabinimo, jokio žodelio. Ir jai tą patį sakiau, kad neprivalu dovanoti materialių dalykų, juo labiau, kad ji puikiai piešia, tikrai galėtų kad ir nupiešti kokį atviruką, kaip darydavo maža būdama.

Noreciau pakalbeti bendrai apie sia tema.
Kur yra pasakyta, kad vaikai turi sveikinti tevus?(ir atvirksciai). Niekur. Tai mes darome del to, kad mums malonu, malonu suteikti kitam dziaugsma. Bet ji galima teikti kasdien, na, gal ne kasdien, bet nebutina gi laukti tam tikros dienos, kad parodytume mylimam zmogui demesi. Jokiu budu nesu nusiteikusi pries dovanas ir sveikinimus. Pati labai dziaugiuosi jais ir savo seima sveikinu ivairiomis progomis. Gimtadieniai, vestuviu metines ir pan., bet pvz. tokia diena kaip Valentino...nezinau. Lietuvoje jos niekas anksciau nesvente. O kas norejo parodyti, kad myli, ir be jos atrasdavo diena isreiksti jausmams:mirksiukas:

Aš irgi sveikinu saviškius visom įmanomom progom. Ir Valentino irgi . Tai labai graži šventė mano manymu. Visuomet, vasario 14, ką nors padovanoju vyrui ir vaikams. Ką nors mielo ir tikrai nebrangaus. Pas mus tai šeimyninė šventė. Mes nusiperkam kokį pyragą net ir vasario 23, tarybinės armijos dieną, ir pasveikinam tėtį. Kad ir juokais, bet vistiek smagiau gyventi.

O mano vaikai tai visuomet pasveikina. Tiesiog išbučiuoja ir man gana. O šiemet per Kalėdas radom po eglute kiekvienas po gražią atvirutę, nupieštą trylikametės dukters. Kažin kada ji jas padėjo, jei aš nuėjau miegoti apie antrą. Kiek pastebėjau mano abu mėgėjai sveikinti. Ir mažius žinutes bent jau išsiuntinėja švenčių progom.

as savo mama pasveikinu ir su gimtadieniu ir su motinos diena, taciau siu svenciu nelaukiu ir man jos jokio dziaugsmo nenesa

Yra manau nemazai priezasciu, o viena is pagrindiniu yra tai, kad mano mama nemoka nuosirdziai pasidziaugti dovanomis. Pamenu mazyte budama tai kokia aplikacija padarydavau, piesinuka nupiesdavau, o ji tik paziuredavo ir be zodziu nugrusdavo i kokia spinta. Taigi tada man, dar vaikui, protelis susiuskdavo pamacius toki mamos elgesi... Jie ne savos padarytas darbelis, tai ir pirktinis neitikdavo.

Situacija nepasikeite ir dabar- parvaziuodama is Svedijos Kaledoms nupirkau megztini- as jo 3 dienas ieskojau, nezinojau dydzio, tai pati ejau i matavimosi kabina matavausi, pekeldama pecius ir ispusdama pilva (stseit bandziau bent jau dydi sukurti kaip mamos, nes as per pus mazesne). O kai parveziauv vienintelis komentarass- tokia bjauri spalva? dabar jis nugrustas i spinta ir visi mano mazos padaryti darbeliai jau seniai kaime sukurenti peciuje arba kur spintose...

Manau, kad reiktu permastyti, as praeityje nebuvo kokiu karciu akimirku, vakams tai labai istringa i atminti

Cikadele, tikrai liudna, jei tikrai taip buna
Mano mama irgi be proto isranki dovanoms Niekada neitiks nei kvepalai, nei kita kokia kosmetine priemone, o apie drabuzius as net nekalbu Kartais ji buna pati manes papraso, kad nupirkciau kokius batus ar siaip ka, nes pati retai vaziuoja i Vilniu. Na isaiskina, kaip turetu atrodyt, atrodo toki ir nuperku daikta, kaip atpasakojo, bet... daznai buna, kad ir netinka Tai po paskutinio karto, pasakiau VISKAS! Kita karta pati vaziuosi ir rinksies!
O dovanoju dabar dazniausiai tik koki buiciai reikalinga daikta, arba to, ko pati uzsipraso... pvz. zurnalo prenumerata.

Būtent dėl to, kad pati jaučiu šiokių tokių nuoskaudų mamai, stengiuosi su savo vaikais elgtis taip, kaip pati būčiau norėjusi. Visos dovanėlės, padarytos darželyje, mokykloje, saugomos pas mane, kartais ištraukiamos ir apžiūrimos, ir vaikams tai patinka, nors jau nebėra mažytės.
Iš tikrųjų lengviausia viską nurašyti paauglystės problemoms, tiesiog bijau, kad nepražiūrėčiau kažko svarbaus.

Nepergyvenk MIASHKA. Jaunystė-kvailystė. Išaugs. Manieji irgi kartais pamiršta, tada tėvas primena, kartais visokius bučkius ignoruoja - nurašau jų paaugliškam amžiui. Jeigu pati jautiesi, kad auklėji gerai, tai viskas bus OK. Svarbiausia nedramatizuok situacijos, geriau kartu pajuokaukit, kad va pamiršai - gėda pelėda, o ne ašaras šluostyk. Aukščiau nosį

Miaška, labai tave suprantu, nes turiu panašią problemą. Tai mano vyriausias sūnus . Skaitau tavo žodžius, o atodo, kad tai apie mano sūnų rašai.
Aš vakare paprastai išprovokuoju: paruošiu šventinę vakarienę ir pakviečiu prie stalo garsiai "visus, kurie mane myli".
Pats laikas pradėti ruoštis Tėvo dienai . Labai dažnai mes, moterys, norime sulaukti dėmesio iš kitų. Pamokykime to vaikus, rodydami dėmesį tėčiui. Birželio pirmas sekmadienis - Tėvo diena. Besiruošiant jai, sužinosi ir dukros pažiūras.

perskaičiau visą temą ir beskaitant gerklėj toks ašarų kamuolys atsirado...
labai savo mamos pasiilgau... Labai toli viena nuo kitos gyvenam, bet niekada nebuvo nesmagu ją apkabinti ar pabučiuoti. Pirmas žmogus(po mano vyro) sužinojęs, kad turiu dukrytę, buvo mama.Ir kai iš ligoninės grįžau namo, parašiau jai žinutę, dėkodama už tai kad mane pagimdė ir užaugino.Tą minutę prisiminiau viską, ką blogo ir pikto buvau padariusi mamai ir graudžiai pravirkau, supratusi, kad dabar ir pati esu mama ir mano mažoji paaugusi irgi gali mane įskaudinti.
Labai gera nuvažiavus pas mamą ,išsitraukti iš spintos visas pieštas atvirutes ir lipdytas smilkmenėles, viską apžiūrėti ir trumpam grįžti į vaikystę....

Et, praskydau aš čia... bet lengviau pasidarė, reikia eit mamai paskambint

na,o as tai sveikinimus susirenku is siuksliadezes ,kai mokykloje padarydavo atvirukus mamos dienai nesu gavus nei zodziu nei rastu sveikinimu,o tik po kurio laiko kai siuksledeze tustindavau is jo kambario visus sveikinimus ten ir rasdavau zinoma susirinkdavau ir tebelaikau juos pasidejus tokius pat suglamzytus kokius radau vis sioks toks prisiminimas bus...kaip vaikas mane ''mylejo''...

o negali būti, jog vaikas galvoja, jog jo darbelis nepavyko gal kompleksuoja jog negražiai piešia ar pan

Mano draugo vaikas irgi niekad nesveikina tevo nei gimtadienio, nei tevo dienos, nei Kaledu proga, - gal jam neprimena jo aplinkoje, be to, ten vyrauja isitikinimas, kad vaikai turi tik gauti dovanas. Pats is tevo dovanu gauna visomis progomis, be to, ir pamirsti neturetu galimybiu - primenama, kad laukia, is anksto

Miaška, o kaip dabar reikalai su šeimyninėm šventėm, kai praėjo beveik 5 metai?

as irgi tevams nedovanou dovanu, pasveikint pasveikinu,kazkaip pas mus neiprasta dovanoti

oj as kaip dovanodavau mamai mat geliu neuztekdavo, tai kaip siandien atsimenu, nupirkau ryskiai raudona lupdazi papigiai, kuri pati ir "sudaziau" paskui, nes mam nelabai tokiais dazesi kiek atsimenu tai sveikindavau mama visada, bet stresuodavau kiekviena karta tai darydama, nezinau kodel, gal kad nebudavo jokiu glebiasciavimusi seimoje ir meiliu zodziu
o siaip is autores pasisakymo kilo viena mintis, gal tiesiog dukra neturedavo pinigeliu gelei tarkim, o taip "plikai" sveikinant nepatogiai gal jausdavosi arba jei karta gavo komentara, kodel nepasveikini manes, jau sekanti karta automatiskai priesinasi tam ir nesveikina, kad ir noretu

nematau dideles tragedijos sitoje situacijoje..paauglyste mergaitej...be to nemanau kad valentino diena seimos svente... tai dvieju isimylejaliu svente ar kaip mokyklose madinga tarp geru draugiu pasisveikinimai...

man kilo itarimas, jei mergaite meili, apsikabina ir siaip prisiglaudzia... per sventesar svarbesnes datas jauciasi sukaustyta, nes tai tarsi ipareigoja zmogu sveikinti buciuoti dovanoti... ji tam priverstinam dalykui gal tiesiog priesinasi, manau ji mieliau eiline diena pasveikins, bet ne butent TA diena
maistingas amzius