Jokios problemos nematau. Svarbiau kasdienis bendravimas, juk meilę juntam ne tik TĄ dieną. Aš net neužsimenu, kad vienokia ar kitokia šventė, o juo laiau neprikaišioju, net mintyse, kad nepasveikino. Nuo dičkio gaunu kokią dovanėlę šiaip, be progos, o dar maloniau išgirst, kad "mama, aš tave labai myliu" ara sulaukt savaitgalio rytą kavos. Ir visa nesvarbu, kad gimtadienį pamiršta ar kokią kitą progą. Galų gale juk jų pirktos dovanos dažniausiai už mūsų duotus pinigus. Tai jei jau taip svarbu, kad ką nors nupirktų, belieka duot pinigų ir pasakyt:"nueik į parduotuvę ir ką nors man nupirk"

Et, buvau ir aš paauglystėje mamą taip sugraudinus - nepasveikinau su moters diena. Tiesiog niekaip nesupratau, 1. kodėl aš būdama mergaitė turiu mamą sveikint, 2. jei jau aš mergaitė sveikinu mamą, tai kodėl ji manęs nesveikina? Mama pasijuto be galo įskaudinta, man ir nebuvo smagu. Bet tiesą sakant po šiai dienai jaučiuosi teisi - kas iš to jei pasveikinsiu proforma nesuprasdama pačios progos prasmės..

Nieko cia normalaus nematau, jei visa seima sveikina su gimtadieniu, ji tik "pastovi" salia, tai kazkas negerai jusu santykiuose, pabandykit pasikalbeti, tik ne piktai, paklauskit, kaip ji jaustusi, jei "pamirstumet, nespetumet" jos pasveikinti..
aisku, meile rodoma kasdien, o ne tik per sventes, bet svente yra ypatinga diena, motinos diena ( nejau mokykloj nekalba apie sia diena ), gimtadienis..

gal susipyko?

o dėl tų pirktinių dovanų tai man irgi keista -- vaikams pinigų duodate JŪS, ir norit kad JUMS dovanas pirktų už JŪSŲ pačių pinigus. daugiau pinigų duokit -- tada gal nupirks geresnių dovanų

mano sunui 19. mazas budamas piesdavo mamai dovanas - piesinukus ir sveikindavo. kai uzaugo, baigesi piesiniai ir sveikinimai likau tik gimdytoja, o ne mama skaudi realybe, bet yra kaip yra

Dovanu laukti is vaiko tai gal ir nelabai reiketu, maziukai dar piesiniu pripiesia, o paaugliai turbut jau nelabai Jei fantazijos yra, galima ka nors sugalvot, bet autore turbut ne dovana turejo omeny, juk jei butu priejus ir apkabinus viskas butu buve gerai

Manau reikia kalbėtis, ko daugiau ir kuo dažniau, būti draugėmis. Tada pati viska papasakos.
gali būti kad kai gimė antras vaikas, pirmas negavo tokio dėmesio kiekio kaip anksčiau, pasijuto nejaukiai, laike tai viduje, o kai prasidėjo paauglystes periodas tai pasireiškė.

Na, gal cia kazkoks paugliskas durnumas?
Na, tiesa sakant kartais vaikai buna egoistai kurie linke labiau apie save galvoti...Pvz mano vyro dukra puikiai prisimena tecio gimtadienoi,visada sugalvoja kazkokia jam dovanele pati padaryti, vien jau tos pastangos ir jos demesys sitai sventei dziugina ir maloniai nuteikia. Sunus priesingai, nors jis gyvena su tevu, bet buna momentu, kad atrodo jog jeigu nepriminciau sios sventes tai pats nedasiprotetu, cia taip pora paskutiniu metu. O per paskutiniaja tevo diena net pacia sunervavo, nes paklausiau ar sveikinsi teti, tai kazka sumyke neaiskaus, nubegau i kambari, papeckiojo kazkokia atvirute ir pasveikino, bet tada jau neiskenciau ir pasakiau:"kad jeigu tu nori, kad prisimintume ir tavo sventes tai pasistenk ir kitus prisiminti..."Juolabiau, kad penktoko nupiestas atvirukas prilygo pirmos klases braizui...

Bet moterys, ar aš ko nesuprantu, ar jūs konkuruojat su vaikais, kas kaip pasveikins Principu " Jei tu taip - tai ir aš taip". Na tai visiškai netinka vaiko atžvilgiu, aš esu įsitikinusi, kad jei santykiai geri, šilti, tai tos dovanos netampa tokios reikšmingos. Visiškai suprantu, kad mano dvylikametė gali pamiršti gimtadienį, juolab, kad mes patys jų nesureikšminam. Bet kadangi yra tėtis, tai jis ir primins, abu pasirūpins. Būna, kad ir vyrai gali pamiršti, tada reikia iš anksto subtiliai užsiminti. Ir viskas gerai Na mamos dienos nepamiršta, nes tam visi ruošiasi, šneka apie tai mokykloje. Niekada nekritikuočiau kad ir prasčiausio vaiko darbelio. Juk tai iš širdies, kad ir paskubomis. Svarbu geri norai. Na gal būna kitaip, nenuoširdžiai, bet tokiu atveju jau ne dovanose problema slypi, o tarpusavio santykiuose. Ir tai pakeisti gali tik suaugusieji, ne vaikai.

Oi, kokia keista tema, gaila paauglės pasidarė Yra sen. romėnų posakis: "Jupiteri, tu pyksti? Vadinasi, tu neteisus!" Na, yra žmonių, kuriems būtini materialūs jausmų įrodymai: per dovaną (kad ir š...), per ritualą (apkabinimą, kad ir nenuoširdų), žodį (kad ir sumeluotą, per jėgą išspaustą), per svečių skaičių (kad ir netikrų draugų), per parsinešamų gėlių skaičių (kad kaimynai matytų) - kitaip jaučiasi niekuo. Aplinkiniams belieka "uždėti paukščiuką". Bet tai kažkokie sintetiniai santykiai. O dar priekaištai vaikui - "kodėl nepasveikinai"... Negalima vaiko versti jaustis kaltu dėl neišsipildžiusių motinos lūkesčių. Gal bendradarbės giriasi, kaip jas dukros sveikina, ir norėjosi kitą dieną prieš jas pasipuikuoti tuo pačiu? Gal mama kažkokiu būdu demonstravo, kad tikisi stebuklo, didelio siurprizo, o paaugliui tai tiesiog per didelė našta, misija neįmanoma, jis tiesiog nuleido rankas, nes tokie dalykai ne jo pečiams. Tėvai visada turi didesnes galimybes per vaikų gimtadienius, bet tikėtis kažko panašaus iš moksleiviško amžiaus vaikų per savo šventę tiesiog amoralu. Manau, mergaitė puikiausiai žinojo, kad mamai jokių apkabinimų nereikia (nebent kaip priedo prie diiiidelės dovanos), todėl ir nėjo pasveikinti žodžiu, o motina tyčia vėliau papriekaištavo dėl "net neapkabinimo" tiesiog norėdama įgelti nuosavam vaikui, kad tas jaustųsi kaltas, kaltas, kaltas... sugadinęs tooookią šventę... ir t.t. Aš dar galiu suprasti, kai moteris dėl tokių dalykų šokdina vyrą... Man peršasi išvada, kad šioje istorijoje kažkas nutylėta, išoriškai graži šeima turi kažkokių neišspręstų problemų (gal - autorės iš vaikystės su savo mama?), kurios permetamos ant vaikų pečių.

Normali tema, normalios mamos, auginančios normalią paauglę.

Dėkui, Meškut, kad pakvietei pasižiūrėt į seną seną apipelijusią temą...

Viskas pas mus gerai, anuometinei paauglei tuoj stuktels 18-ka, sutariam puikiai. Išgyvenom sunkiuosius laikotarpius, apgludinom kampus, turiu dvi šaunias, artimas dukras. Šventes irgi išmokome švęsti taip, kad būtų gera. Taip, tam prireikė laiko ir išgyvenimų, bet kadangi visą laiką skatinau atvirumą, visas mano "įdirbis" nenuėjo veltui, paaugliški spygliai nunyko. Dabar, po praėjusių kelerių metų, džiaugiuosi, kad buvau kantri ir nesugadinau santykių su vaikais. Ir tie kartais pasakomi žodžiai, kad esu nereali mama, yra aukso vertės



Iš šito ilgo komentaro tai gerai pasijuokiau, nukopijavau dukrai paskaityt, paklausdama, ar matai čia mane ar save, kuo irgi sukėliau daug smagaus juoko. Nesiimsiu diskutuoti, tiesiog dėkoju, kad pralinksminote

Kaip smagu, kad atsiliepėte po tiek metelių ir kaip džiugu, kad tapote geromis draugėmis su dukromis. Norėjosi labai sužinoti istorijos tęsinį.

manau, kad mama pyktelėjo ne dėl to, kad vaikas nemeniškas, o dėl to, kad sveikinimą darė atmestinai

Ir man smagu, ačiū, kad džiaugiatės
Žiūrint į praeitį, tai dabar pats gražiausias laikas su mergaitėmis, ir amžius įdomus, ir bendravimas jau visai kitoks, įdomesnis, brandesnis... Vis tik, sunkiausia buvo tada, kai joms buvo po 11-13 metų.



Po teisybei, net ne pyktis tai buvo, o nuoskauda. Ir ne sveikinimo pobūdis, o demonstratyvus švenčių ignoravimas skaudino. Beje, vaikas kaip tik labai meniškas , pernai gimtadienio rytą radau prie savo lovos dukros ištapytus marškinėlius, mielai dėviu ir džiaugiuosi

matau tema uzvesta senai. Idomu kai dabar sekasi?
gal atsakymas bus paveluotas. bet siulyciau nssiskaudinti per daug. Vaikas akivaizdziai protestuoja, pabandykit suprasti ka ji tuo nori pasakyti. Tik jokiu budu jokiu "galejai bent jau apkabinti...." tai labai atstumia, privercia jaustis kalta ir pan. Ir apskritai, kurkit atmosfera kad vaikas pats noretu sveikinti, o ne darytu tai del prievartos.
Papildyta:

tai tik parodo kad vaikas demonstratyviai del kazko protestavo arba tiesiog bande naujus elgesio modelius. Nepriimciau to asmeniskai, nors ir sunku.
Dabr mano vaikai elgiasi panasiai, t.y. bando naujus elgesio modelius. Pvz prieina ir trenkia broliui matau kad ne is blogos valios o is smalsumo - kas bus, kaip reaguos Savo galva beje irgi padauzo, tai i pirsta bando kast,t ai dar ka sugalvoja. Zodziu tyrineja. O paauglystej tie tyrinejimo budai rafinuotesni tiesiog

Kartais galvoju: negalim visko suvest tik į hormonų audras arba norą pamėgdžiot bendraamžius. šaknys gal kartais kažkur giliai, pasąmonėj ir neiškapstysi, ir pats vaikas nesusigaudo, iš kur tie demonai išnyra

paauglyste. tavo dukrelei tikriausiai kazkas uzejo - hormonai? As tai tavo vietoje su ja pakalbeciau ir be jokiu uzuolanku paklausciau, kas gi jai darosi. aisku, didziule tikimybe, kad ji atsakys nezinau, nieko, nelisk, arba tave kaip nors izeis. bet tu nepasirodyk, kad liudi. kalbekis su ja tol, kol pasakys.
Dar vienas dalykas - gali buti ir taip, kad tavo dukra kazko isizeidusi, pikta ir nori, kad jus patys tai issiaiskintumet, bet kadangi to nesulaukia, ji dar labiau maistauja. galbut ji truputuka lepunele ir supyko del menkucio nieko (neisizeisk, as tik sakau kaip gali buti) arba jos asmeniniame gyvenime nutika kazkas isties baisaus, galbut jai uzejo fobija, kad jeigu jums dovanos dovanas, jai arba kazkam kitam (jums, jos sesei, draugei, draugui...), galbut ji susitare ar susilazino su draugais kad daugiau jums nieko nedovanos, zodziu milijonai aplinkybiu. jeigu jau niekaip nepvyks is jos nieko ispesti, laukite ir tikekites. bet jeigu ir toliau taip elgsis, tai tada gal nuvesti ja pas koki gydytoja? gal ne siaip del viso sito -dovanojimo-nedovanojimo-, bet galbut ji ir siaip kazkaip keistai elgiasi, kazka slepia, nezino, kam issipasakoti, patyre patycias mokykloje... aisku, keista, kad dukra taip daro... paprastai tu visu dalyku pozymiai visai ne tokie. Taciau pirma nueikite pas gydytoja jai nieko nezinant, nes jeigu ji isgirs ka sako gydytoja ar psichologe, visai nieko tau nepavyks, nes ji supras jusu keslus.
Ai, ir dar jus galite paklausineti jos artimu draugu, gal jie ka zino?
tikiuosi, padejau bent kruopelyte,
=)
sekmes

Keliais postais aukščiau Miaška rašė, kad dabar jos ir dukters santykiai puikūs, kad viskas ok. Jei nepastebėjote, tai tema buvo užvesta prieš 5 metus. Tad ir pas jokį gydytoją mergaitės (kokios ten mergaitės, dabar jau visos merginos ) vesti nebereikia...

Kazka jau prisidyrbus busi...

Jau viskas savo vietoje..

įdomu buvo paskaitinėt, ypač - su penkerių metų perspektyva.
... ir darsyk suvokti, kad be galo reikia kantrybės kiekvienu vaiko raidos momentu, pradedant nuo pirmų nemiegotų naktų, ožių oželių per 3 ir pan. metų krizes, paauglystę ir visada ateityje.
nuoširdžiai džiugu dėl puikių temos autorės santykių su dukromis