Mano vaikelis dar kopustuose, bet jau dabar pradedu nerimauti del to, kas laukia po gimdymo. Sakyciau pogimdyminiu "negeroviu" baiminuosi labiau nei pacio gimdymo ! Be to, dar ir mano mama daro atitinkamas uzuominas... Gyvename Vilniuje, abu atskirai nuo savo tevu, bet mano mama jau dabar sakosi paiimsianti atostogu savo darbovieteje ir atvaziuosianti man padeti, nes zino "kox kosmaras laukia". Tiesa, mano mama - perdem jautrus zmogus, todel tai ka ji sako, paprastai sumazinu keletu kartu (ir paprastai tai pasiteisina). Manau, kad sikart - ne isimtis. Kad pogimdyminis "rukelis" ateina ir praeina, jei tik pats tio nori ir suimi save i rankas. O gal as klystu, gal tai ne taip lengvai kontroliuojama???

As ne psichologe bet pabandysiu atsakyti is savo patirties.
Kadangi mano leliukas neplanuotas, tai iki dukrytes atsiradimo, man vaikai aplamai buvo kazkokia mistika, o ypatingai tokie maziukai. Dar nenorejau vaiku, nes maniau kad busiu bloga mama, nesusitvarkysiu su iskilusiais sunkumais,nemokesiu priziureti deramai ir t.t. o kur dar mano brolio komentarai kad puse pirmu leliuko gyvenimo metu, ne gyveni o egzistuoji, nes pastoviai neissimiegi ir t.t. Trumpai tariant turejau susidariusi nekokia nuomone apie pirmus leliuko metus ir jau nusiteikiau kad tuos metus teks kaip ir palaidoti.
Taigi gime mano dukryte, ir ka gi, visu pirma tiems baubams neliko laiko, nes nebuvo laiko bijoti, o reikejo priziureti leliuka be jokios pries tai apturetos praktikos. Mano tevai gyvena siauliuose, taigi jokiu pagalbu is salies neturejau, o auginau pati. Ir dabar su juoku prisimenu visas savo baimes, nes jos buvo nepagrystos, kadangi musu angeliukas beveik nuo gimimo keldavosi tik 1k nakti, verkdavo retai, ir kadangi maitinau pati tai nereikejo ruosti jokiu misiniu tik paduoti krutine
Zinoma viskas priklauso nuo vaikiuko, bet kai siais laikais yra pampersai, serveteles, misinukai, ir visokie kitokie pribumbasai, vaika auginti tikrai lengva. Be to gimus mazulei as susipazinau su labai sauniomis mamomis, ko tikriausiai niekada nebutu atsitike jei nebutu dabar dukrytes
Taigi niekas nesako kad bus lengva, taciau tikrai nebus taip sunku kaip tu dabar galvoji, ypac jei vaikiukas mylimas!!!
Sekmes!!!!!

Totaliai sutinku
Mano pogimdyminis laikas kažkuria prasme buvo netgi įdomesnis už ankstesnįjį laikotarpį: koks tai įdomumas matyti kas mėnesį besikečianti leliuką, kuris, žiūrėk, jau šypsosi tave pamatęs, pats palaiko žaisliuką, bando atsisėsti ir netgi "šnekėti".
Teisybės dėlei, reikėtų pasakyti, kad būna ir "košmariškų" momentų, pvz., dygstantys dantukai, pučiantis pilvukas arba biesas žino kas ten jiems atsitinka...
O dėl mamos - kartais jos, turėdamos dideliai gerų norų padėti, tampa tiesiog rakštimi uodegoj su tais savo nuolatiniais (ir jau pasenusiais) pamokymais.

Pritariu kad,dažnai mamos net ir geriausios ,net ir vedamos geriausių norų padaro pirmomis dienomis meškos paslaugą su savo pagalba. O kodėl nesusimasčius kaip galės padėti vyras, kaip susitvarkyti buitį kad ji būtų kuo lengvesnė.Vyro pagalba kur kas svarbesnė nei mamos ir šeima pasidaro vieningesnė,kai vyras pamigdo vaikiuką ant savo krūtinės . Mano sūnui tai tikrai patiko ir raminančiai veikdavo ,o ramybė po gimdymo ypač svarbu.Manau mama vyrą nustums ,prie svetimo žmogaus savo jausmus atskleisti labai sudėtinga.Na bet tai mano nuomonė

Sako moteriai reik mazdaug tiek pat laiko atsistatyti po gimdymo kiek ta vaikuti isnesioti...man buvo nelengva-tuolabaiu kad mamo labai toli...taciau pamatysi laiskas bega greitai...sunku -bet tokia dziaugsmo kaina...As dabar daznaiu verkiu is dziaugsmo-na pirma sypsena,pirmas dantukas, pirmi zingsniai, pirmas zodis ir t.t.
Taip kad nusiramink...nespasi pamatyti kaip vaikas ugtels

Dar atsistatymas atsistatymui nelygu .Fizine prasme kaip tik jei judėsi ir pati eisi su vaikučiu į lauką ,darysite su mažium mankšteles tai ir po cezario atsigausi gana greit.Ošiaip mamos pagalbos užtenka tik per savaitgalius, jei labai neramus vaikas išsimiegojimui ar kur nueiti.Čia iš mano patirties ,pirmas gimė po operacijos ir gana komplikuotai , tai su dukryte aš neatsidžiaugiu nėra taip sunku tik be panikos Dar toks dalykas, kad mamos pačios peršasi į pagalbą ,nes tai labai malonūs rūpesčiai ,o paskui ir prisiminimai

Patikek, daug geriau kai mama nesimaisys. Maniske abi nebuvo auksas, kad ismiegotu visa nakti reikejo sulaukti 3m. (as teisingai parasiau), vyresnioji nuo savaites miegoji po 16-18val. (as nesiskundziu tik prisiklausiau pasakymu "gerai, kad tau buvo lengva auginti" todel paaiskinu), bet mama tavo namuose bus svecias, prie kurio reikia taikytis. O jei dar jautrus zmogus, kas bus kai tu susinervavus kazka pasakysi. Pas mane tai vyrui kliudavo, uztat jis dabar isitikines kad kai moteriske laukiasi ir pirma pusmeti po gimdymo ji "teisi visais atzvilgiais" ir reikia patyleti.
Bus nelenva psichologiskai, kad nieko nebuvo gyvenai kaip nori, o dabar turi taikytis, bet tai taip lengvai praeina. Tik tikek tuo, matyk kaip leliukas sapnuoja grazu sapneli ir zinok, kad verkimas baigsis. Viskas kas negera uzsimirs (jei to noresi) ir prisiminus abejosi savim kad taip buvo.
As nenoreciau kad man "kazkas padetu", tam yra vaikelio mama ir tetis, bent jau pirmais menesiukais.

MAMAN, didziausias baisumas, pasimetimas, nuovargis ir nuotaiku kaina buvo pirmas dvi savaites.Kadangi musu burbuliukas gime po Cezario, tai ta savaite ligoninej buvo pati baisiausia mano gyvenime: akuseriu pamokslai, vaiku daktares gasdinimai, tevu pamokymai... Uxxx galvojau - isprotesiu. Grizau namo. Iskart atsisakiau bet kokios pagalbos is salies. Likom trise: lelyte as ir vyras. Jau antra namie buvimo diena, pamazu pradejom isivaziuoti i mums skirta nauja gyvenimo role.... Beje maitinau tik misinukais. Ir nakti lelyte kelesi valgyti 1 karta tik iki kokiu 3 menesiu.
O dabar, kai musu zuikis jau paaugo, kai jau ismoko naudotis teveliais, sokdina mus kaip tik gali ir dar juokiasi is musu ...

SEKMES! Viskas bus gerai.

Oi kaip panasu i tai, ka pergyvenau. Kiek buva grasinta nemigo naktim, pilvo putimais, sirgimais ir kitais koshmarais. O kai pagimdziau - tris menesius abu su vyru visi isitempe "laukem" tu blogybiu. Po to pavargom ir susitaikem su esama padetimi: kudikio verkiancio - neatsimenu. Paknerkdavo nepatenkintu balsu, bet pakisi kruti ir bedos kaip nebuta. Pirmus keturis menesius atrode, kad jis tik valgo, miega per dienas ir kartais visas linksmas pusvalanduka pasimajacina bounceryje... Keltis naktimis ipratau labai greitai, pabusdavau vos vaikui pradejus cepseti gretimame kambaryje, isitaisiau labai patogu minksta supama foteli maitinimui (jame galima lengvai reguliuoti atslosima, kai pusiau miegomis maitini nakti, plius pasisiubavus lengviau atsikelti nuo jo su vaiku ant ranku). Po menesio isicinkinau uzmigti iskart, vos tik mano galva pasiekdavo pagalve grizus po maitinimo. Ryte nebegaledavau pasakyti kiek kartu keliausi per nakti. Ligu neturejom jokiu iki 1,5 metu (net menkiausios slogeles). Pergyvenau tik del vieno: koks meme isaugs is tokio patologiskai ramaus vaiko. Ale ta idile tesesi tik 7 menesius, kol mazgis ismoko ropineti... Vat nuo tada nera dienos be "bedos". Lekia, lipa, krenta, ima, ardo, lauzo, pameta, bet verkia tik tuomet, kai jau labai rimtai susizeidzia. Apie daugeli kritimu ir "nuotykiu" suzinau tik inventorizuodama naujus gumbus, melynes ir nubrozdinimus... Taigi mesk is galvos visas baimes. Gamta taip jau surede, kad koks bebutu tavo vaikas, tau niekada nebus "per sunku" juo rupintis. Rupintis kudikiu - zuikio baikes, palyginus su problemomis kurios uzklumpa paaugliu tevus. :-)))) Lauk mazeko ir nieko nebijok: bus dug lengviau nei tu galvoji. Tevu pagalbos mums neprireike is viso. Vaika nuo pirmu dienu visur tampomes su savimi.

Nuraminot gi jus visos mane Ir beje, Ulija, absoliuciai pritariu tau del vyro vaidmens svarbos "sviezioje" trijuleje . Juolab, kad mes gyvename vieno kambario butelyje, kur, kaip gali isivaizduoti, vietos ne apsciai Atvaziavus mamai, vyras su ciuziniu kraustytusi kur nors "apacion" ( ant zemes )! Mamos juk neguldysi ant grindu?! ( maniskis to paprasciausiai neleistu). Jau dabar isivaizduoju tokios situacijos diskomforta : Vieni Nemalonumai ir itampa visiems. Pritariu, kad vyras gali jausti nustumtas, nereikalnigas ir pan. O svarbiausia, kad jis beprotiskai laukia musu pypliuko ir duodu galva nukirsti, kad tikrai nepaliks manes "ant ledo" su visom mazom ir didelem bedelem . Keisciausia tik tai, kad mama nesupranta tokio poziurio. bandziau jai ramiai uzsiminti, kad bandysime susitvarkyti patys, kad iskilus tik rimtai bedai, tikrai paprasysiu jos pagalbos, bet ji pasijaute izeista, kad atstumiu jos geranoriskuma ir toliau rodo ryzta "viska metus atlekti". Zodziu, esu ir komiskoje, ir komplikuotoje situacijoje