Įispareigojau darbdaviau grįžti į darbą, kai mažyliui sueis pusė metų. Vaiką auginu viena, todėl nemoralizuokit kokia esu beširdė ir išeinu taip anksti dirbti - ir finansai spaudžia ir darbe tokia situacija, kad rinktis negaliu.

Labai bijau tokį mažą palikti auklei, tuo labiau, kad nepažįstu jokios geros tetos, o paskaičius juodąjį sąrašą plaukai šiaušiasi. Taigi, mastau kaip padaryti - ar ieškoti auklės ar iki metukų prašyti močiūtės (mano mamos) pagalbos.

Mama gyvena kaime, apie 60km nuo Vilniaus, vadinasi vaiką matysiu tik savaitgaliais ir gal vieną kitą dieną galėsiu nuvažiuoti ir vidury savaitės. Kai pagalvoju, tai tikrai tie 6-7 šimtai mamai labai praverstų.

Variantas, kad mama atvažiuotų pas mane į Vilnių atkrenta.

Taigi, dilema: ar ištversiu gerą pusmetį matydama savo mažyli tik savaitgaliais, bet jis bus rūpestingai prižiūrėtas, lavinamas (mama 17 metų išdirbo lopšelinukų auklėtoja); ar patikėti jį auklei iš gatvės ir nuolat abejoti ar viskas gerai, o kas bus kai ji susirgs ir t.t.?

As patarciau rinktis aukle, nes vaika matyt tik savaitgaliais manau sunkiai istvertum. Kaip tik siuo laikotarpiu mano vyras buvo isvykes, o kai jis grizo po 4 men, vaikas jo nepripazino, bet kaip sakoma vyras yra vyras, o mama yra mama. Aisku gaila, kad tavo mama negali atvaziuot, bet tu daugiau pinigu isleisi vazinedama( manau ne tik savaitgaliais) pas mama, negu kainuotu aukle.

Bet siaip pati turetum spresti kaip tau finansiskai labiau apsimoka, nes kiek zinau Vilniaus aukles brangininkes. Tad sekmes renkantis

Aisku, geriausias variantas, kad mama pas tave atvaziuotu, bet jei sakai, kad taip neiseina, tai tada jau geriau ieskotis aukles. O kokiam rajone gyveni, gal galesiu kuo padet, paklausinet, gal kas zino gera moteriske?

Gyvenu Pašilaičiuose. Reikės nuo liepos mėn.

Aš net negalvodama vežčiau mamai Tokį kūdikėlį galima patikėt tik savam žmogui, o juo labiau mama su vaikais dirbus, tai tikrai susitvarkys. Aišku sunku nematyti vaiko, bet širdelė bus rami, kad dažiūrėtas, sotus, mylimas O dėl to, kad atpras, tai kiek tėvelių dirba taip, kad tik savaitgaliais ir jau miegančius mato savo vaikučius ir vis tiek jie būna tie vieninteliai, mylimiausi.

gyvenimas negailestingas, kartais tenka rinktis labai skaudžiai Priimk teisingą sprendimą ir sau, ir savo vaikui

Mielosios mamytės, kūdikėlis net savaitę nematęs mamos, jos jau nebeatpažįsta ir pratinasi prie jos iš naujo. Ar ne per sunku bus tiek pačiai mamytei, tiek vaikui pakelti tokius išbandymus?

As rinkciausi aukle.Suprantu, kad galvodama apie tai, kad vaika ziures mociute, tikiesi, kad tavo mazius bus saugus, pamaitintas, pamyluotas, bet pagalvok apie tai, kaip jausiesi matydama savo maziuka tik savaitgaliais, apie jo pasiekimus suzinodama is pasakojimu ir tt.Pati isejau i darba anksti, kai mano zuikis tik perlipo penkis menesius, todel man labai gerai pazistamas tas nerimas, ar jam viskas gerai, skubejimas namo, pasiilgimas, baime, kad prarasiu rysi su vaiku ir tt.Nezinau, kaip buciau isgyvenusi ta laikotarpi, negaledama kasdien apkabinti ir prisiglausti prie savo mazucio. Zodziu pakelciau ant koju visus pazistamus, pratestuociau 50 aukliu, bet kasdien matyciau savo vaika.
Bet tai tik patarimai is mano patirties, o tu pasirinksi jums abiems- tavo ir tavo maziukui tinkama iseiti. Semes

Jei pačiai nebus sunku toooks išsiskyrimas su vaikučiu, rinkis mamą. Kai kūdikėlis paaugs, o pati rasi patikimą auklę, galėsi jai palikti.

As rinkciausi aukle.Ja nelengva rasti, bet imanoma.Vaikas savo mama Ypac tokio amziaus turi matyti kasdien.Mama vaika taip pat.Kada tau ita darba reikia?Girdejau pletkus,kad viena pazistama paleidzia aukle nuo balandzio men. vidurio .Ji gyvena seskineje.Parasyk konkreciau kiek dirbsi , kokie pageidavimai galesiu paklausti.

Gaila, ten nieko nezinau
Sekmes ieskant, tuo labiau kad turi gera laiko tarpa

dar sykį kategoriškai noriu paprieštarauti tokiems siūlymams. Sakau tai iš savo patirties.

Kai mano sūnui buvo pusantrų metų (prašau atkreipti dėmesį, pusantrų metų, o ne pusmetis), aš susiradau darbą parduotuvėje. Reikėdavo dirbti kas antrą savaitę. Sykį savaitei vaiką palikau kaime pas vyrą (jis tuo metu nedirbo). Kai atvažiavau jo pasiimti, vaikas pas mane net nėjo, klykė, vos ti ištiesiau į jį rankas (neprisileisdavo svetimų žmonių, o aš tokia jam tapau lygiai per savaitę). Tada verkėm abu - jis iš baimės, aš iš sielvarto.

Tokį pat "eksperimentą" padariau ir su dukra. Auklė mano buvo iš Elelktrėnų. Darbo savaitę nuo pirmadienio iki penktadienio, kai žiūrėdavo mano vaiką, ji gyvendavo pas dukrą Vilniuje. Bet sykį labai prašėsi vaiką pasiimti savaitei į Elektrėnus, kažkokių reiklaų turėjo. Kadangi auklė buvo superinė ir aš jalabai pasitikėjau, daviau jai savo vaiką išsivežti. Kai atvažiavau pasiimti, vėl teko iš naujo prisijaukinti savo dukrą. Nors ji nebuvo tokia baikšti kaip sūnus, bet vis tiek iš pradžių dar slėpėsi už auklės sijono. Turėčiau pridurti, kad Junetai tada buvo vos metukai - vėlgi daugiau nei pusmetis.

Tai va, savo nuomonę parašiau, išvadas daryti jums, nes aš jau padariau - jokiu būdu neišvežti vaiko močiutei pusmečiui. Vaikas gal ir bus patikimose rankose, bet ar tai geriau psichologiškai ir emociškai, labai abejoju. jei temos autorė netiki, lai padaro eksperimentą bent savaitei. Pakauks kruvinom ašarom ir mygom susiras auklę.

Aš kategoriška šiuo klausimu.

Aš galiu pasisakyti iš savo patirties: mane praktiškai nuo gimimo (apie 2 sav.) iki 2,5 metų augino mano bobutė (mamos mama). Kadangi atvejis tėvams buvo pakankamai sudėtingas (studentai būdami gyveno nuomojamoje "kišenėje"), tai aš augau pas savo bobute. Mama matydavau savaitgaliais, tačiau neprisimenu, ir dabar nejaučiu, kad būčiau patyrusi kokia nors trauma. Savo bobutę labai myliu, taip pačiai kaip mamą. Manyčiau, jeigu situacija tikrai sudėtinga, o juo labiau, kaip rašei, mama turi daug patirties su mažiukais - gal netaip ir baisus bus tas išsiskyrimas? Iš pirmo žvilgsnio atrodo žiauru, tačiau dar sudėtingiau pačiai blaškytis, jeigu negali pasitikėti svetimu žmogumi ir jam ramia "dūšia" palikti savo klecko. Juolab, kad dabar, turint mašiną, tie 60 km nėra tooooks didelis atstumas .
Taigi, nuomonė iš kitos varpinės.

obuoliux, tau pasisekė, net užpavydėjau Mane mama jau didesnę palikinėdavo močiutei tai vienai, tai kitai. Kokios pasekmės? Nebuvo ryšio su mama ir aš augau manydama, kad manęs nemyli Praradom daug gražaus laiko, o tie nuolatiniai grūdimai į kaimą mane, vaiką, kažkaip privertė manyti, kad aš apskritai esu paimta iš vaikų namų. Tokios mintys vaikus apninka,kai jiems trūksta tėvų dėmesio. O iš kur jo gausi, kai mamą matai tik kartą per savaitę?

Kaip aš elgdavausi, kai mama atvažiuodavo savaitgaliais? Jinai pasakojo, jog jai labiausiai sopėdavo širdį, kad atvažiavus manęs aplankyti aš puldavau ne jai į glėbį, o į krepšį, patikrinti, kas lauktuvėm atvežta. Ir kodėl aš, vaikas šitaip elgiausi, ar galit kas paaiškint?

Kad esu ir buvau mylima įsitikinau tik dabar, kai esu jau seniai suaugusi. O tai žinoti man reikėjo vaikystėje. Todėl lieku prie savo nuomonės - močiutė geriau savaitgaliais, o ne mama

Šis atvejis, manyčiau, kiekvienam vaikui individualus. Ir geriausias būdas išsiaiškinti - išbandyti tokią situaciją bent kelis mėnesius. Galgi viskas būtų OK . Suprantu, kad savo vaiką palikti kad ir mamai ilgam laikui laaaaaabai sunku. Aš su saviškiu ilgiau kaip dienai dar ir dabar nesugebu išsiskirti. Tačiau esant reikalui, rinkčiausi močiutę .
Linkiu Mune tau sėkmės . Juk pati pamatysi, ar tinka jums toks variantas, ar ne.

Nu jo Siūloma eksperimentuoti su vaiku, žinant, kad tokie eksperimentai vienu iš dviejų atvejų gali baigtis liūdnai, sakyčiau, nelabai logiškas variantas. Žaisti reikia loterijose, o ne su vaikų likimais

Mune, žinai, labai sunku tau patart ...bet vistik mama yra mama, aš ja pasikliaučiau, o auklių tikrai visokių būna ir man buvo, nenoriu gąsdint , aš pati užtat būsiu namie 2-3m, nors finansai ir kaip stumia eit darban
Mano vienos pažįstamos 2 vaikus tai uošvė (už pinigėlius) puikiai prižiūri

lengvute, mamom visos pasikliautų, jei tos mamos gyventų tame pačiame mieste

Na ne visai visi mamom pasikliautu - kalbu apie kasdiene prieziura.
Bet Mune, taigi dar puse metu gali kava su busima aukle gerti - per tiek laiko ir sava gali tapt
( Na, as suinteresuotas asmuo, bet gi nebutina i mane kreiptis )

Kai laukiausi antrojo, ir reikėjo nors truputėlį padirbėti, tai aš savo 1.3 m. "didijį" buvau palikusi savo mamai. Tik savaitgaliais atvažiuodavau pas jį. Tai pirmą kartą man buvo šokas, kai atvažiavus sūnutis manęs nepripažino, ir pas mane nėjo. Su tėčiu bendravo puikiai, o su manim- visai ne. Galvojau, kad mesiu tą darbą, ir grįšiu pas vaiką. Bet šiaip ne taip ištvėriau Bet kai gimė dukra, tai pamaniai, jau geriau nevalgius negėrus būsiu, bet kiek man tai bekainuotų, savo zuikių daugiau seneliams nepaliksiu. Grįžau į darbą, kai dukrai buvo 10 mėn. Turėjom puikią ir nelabai brangią auklę, aš dukrą maitinau iki1.5 metų, per pietus grįždavau jos pamaitinti.
Tuo metu buvo labai sunku. Ir fiziškai, ir materialiai. Bet aš džiaugiuosi, kad mano rtšiai su vaikais nenutrūko. O mano "didysis vyras" dar ilgai taip elgdavosi, kai likdavo pas senelę keletui dienų- manęs nepripažindavo, nekalbėdavo telefonu. O kai paaugo, tai man paaiškino, kad jis labai pykdavo ant manęs, kai jį palikdavau.
Manau, kad kiekvienam savas kelias ir savas sprendimas. O jei vaikutis toks mažutis- dar tik pusmečio, tai, manau, jis nelabai ką teprisimins, kas buvo, kai jam buvo 1 metai Nes, jei teisingai supratau, nuo metų ketini jį vėl atsivežti?

Na, as aisku tik uz tai, kad tokiu atveju ieskot geros aukles..Tokio amziaus vaikui issiskyrimas su mama savaitei butu per sunkus..
Aisku, gal viskas pasimirstu ir pan., bet ir pati jausies blogai, o jei vaikas tarkim apsirgs ir pan-juk tik mama tokius dalykus greiciausiai pastebi..

Pati turejau dukrai auklei nuo puses metu, ir visai nieko-prasisukau..
O palikinet vasarai siek tiek pas mama pradejau tik nuo 2,5 metu..

Tikrai, labai sunku maziukus palikti. As irgi galvoju gal nuo kokiu 10 menesiu i darba eiti. Tai mama man pasiule irgi toki varianta, bet taip suregavau i tai, kad daugiau tikrai nabekils noras siulyt, manau. Zodziu, man atiduoti vaika savaitei, tai jau paskutiniu paskutiniausiu atveju tik. As ieskociausi aukles. (Na mano atveju, tai manau pavyks mama ikalbint, kad pas mane atvaziuotu kuriam laikui).

Smurka, dėkoju už labai atvirą nuomonę. Kaip matau mano baimė dėl ryšio su mažyliu tikrai pagrįsta.
Gal ant žiemos pavyks mamą įklabėti atvažiuoti pas mane. Bet aš ir dėl auklės bijau - kokios garantijos, kad vaikas nebus numestas lovytėj, o ji ramiausiai žiūrės TV arba šiltą vasaros dieną mano vaikas bus kambary, neturėsiu aš laiko tikrinti auklės, kaitalioti jei netiks. Nebent pavyktų ką nors pagal rekomendacijas surasti.

Aš tai tavo vietoje stengčiausi rasti tinkamą žmogų su rekomendacijomis. Juolab , kad laiko pakankamai turi tam. O esant galimybei, gali dar ir išbandyti palikdama savo mažiuką pusdieniui ar dienai auklei, ar nuvežti mamai keletui dienų kol nedirbi. Vien. žodžiu, išbandyti abu tuos variantus, kad suprastum, kuris tau ir tavo vaikui priimtiniausias, bei mažiau blogiausias.
O jeigu tavo auklė susirgtų, tai tu visuomet gali mažiuką palikti savo mamai. Dėl vienos ar kitos savaitės tikrai nieko nenutiks.
Aš pilnai sutinku, kad savas žmogus, o ypač mama tavo šiuo atveju geriausias variantas tavo mažiukui, nei svetimas žmogus. Bet tikrai gali rasti ir svetimą gerą žmogų, nes negalima pagal vieną kurpalių visų jug matuoti
Aš tokį žmogų jau turiu, ir tikrai nebijočiau palikti nei vaiko, nei namų, ką sėkmingai ir darau dabar kai reikia. Netgi atvirkščiai, aš su savo ta aukle turiu kitokių problemų, kad per dideliu šokinėjimu ir rūpesčiu nesugadintų mano vaiko Ji įpratusi supuoti ant rankų vaiką , kol tas užmiega, o mano vaikui to nereikia visiškai. Arba tuoj pat imti ant rankų vos vaikui kniauktelėjus. Tai , kad bet kurie kraštutinumai yra negerai,manau

Pritariu Smurkai. As pati iki treju metu augu pas mociute, veliau mane ten daznai palikdavo (abu tevai dirbo, mama dar mokesi, be to, gime dar vienas leliukas). Taigi mociute vadindavau mama, o kai ta drausdavo, pykdavau. Savo mamos atkakliai nenorejau mama vadinti gan ilgai. Finale - bendrauti su mama pradejom visai neseniai, bet ki siol apie vaikyste nesikalbejom.,
Be to, tokia situacija apgadino ir mano mamos ir mociutes santykius. Siulau isivaizduoti situacija: ateina mama manes i darzeli, o as rekiu, kad neisiu su ja, arba: viesai mociutes prasau but mano mama (mama salia), arba apskelbiu, kad myliu labiau mocute ir t.t.
Galvoju, kad jei yra bent maziausia tikimybe, kad vaikas taip reaguos, manau, rizikuot neverta.
Sekmes ieskant aukliu, as dabar irgi is anksto tuo reikalu uzsiemus.

O tai kas trukdo pačiai kartu su mažyliu pusmečiui persikraustyt pas mama? 60 km tai ne tiek jau daug - žinau žmonių, kurie ir visą 100 km sukaria iki darbo (100 pirmyn ir, aišku, tiek pat atgal). O išlaidos nemanau, kad labai skirsis nei samdant auklę. Žinoma, reiktų kažkiek, bent jau simboliškai ir mamai už nuomą pasiūlyt
Ir pati būtum rami, kad vaikiukas gerai prižiūrėtas, ir matytum jį kasdien... Aišku, ne man tavo finansus skaičiuot ir rekomendacijas dalint - bet gal tai vis tik būtų idealiausia išeitis Sėkmės svarstymuos ir paieškose...

Dieve, niekur gyvenime nera garantiju, bet nereikia visada tiketis blogiausio

Aš galiu pasakyti kaip man buvo.Mane seneliai augino nuo 1 iki 3 metų, tėvai tik savaitgaliais atvažinėdavo.Senelius aš labai myliu, tėvus irgi myliu labai. Jokios tarumos man nebuvo, kad mamos nemačiau kiekvieną dieną(na, o mamai tai žinoma kitaip ), nes užteko senelių meilės.Kol mažas vaikas jam svarbiausia saugumas, meilė, rūpestis, o su močiute to tikrai daugiau nei su aukle.

auklė geriau

Mamytės, darykit viską ir visom įmanomom priemonėm, kad tik neprarastumėte ryšio su vaiku, nes tai - brangiausias mūsų turtas, kurio jokie darbdaviai vėliau neststos ir nebesugražins, o ir paminklų už gerą darbą nieks nepastatys...Išties, gyvenimas dažnai žiaurus ir kartais tenka pasirinkti labai skausmingai...Sėkmės visoms ieškant geriausio sprendimo

Tik močiutė Niekada savo mamos neiškeičiau į jokią auklę
Man net kartais keista, kaip žmogus gali teigti, kad auklė geriau už senelius. Aišku žiūrint kokie tie seneliai. Mano uošvienė, tai tikrai žiūrėdama vaikus teliką žiūri, už tai jai palieku tik ekstra atveju, arba kai vaikai jau miega arba kai trumpam į parduotuvę nulėkti reikia, bet šiaip tai ne, nes ji žiauriai netvarkinga.
O mano mama priešingybė, už tai džiaugiuosi, kad man nereikia jokių auklių

tiek aukle, tiek mociute yra zmogus, o ju buna ivairiu