Mano mažas angelėli, pagaliau po be galo trokštamo tavo gyvybės užsimezgimo ir ilgo mudviejų bendravimo gyvenant tau pilve, mes susitikom!!! Tas susitikimas man toks brangus, nerealus ir nepakartojamas, kad būtinai nusprendžiau jį aprašyti. Dar ir dabar sunkiai galiu patikėti, kad mes jau kartu, kad tu tas brangus mūsų kūrinėlis, žiūri į savo tėvelius didelėm akutėm, ruošiesi mus pažinti ir su mumis džiaugtis gyvenimu.
Pagaliau išaušo vasario 22-osios rytas, tas lemtingas rytas, nuo kurio prasidejo mūsų susitikimas. Diena buvo šaltoka, tačiau už lango labai gražiai šypsojosi saulutė ir kvietė tave kuo greičiau ateiti į šį pasaulį.
Į gimdyklą su tėveliu atvykome 10 valandą ryto, nes gimdymo veikla jau buvo prasidėjusi, nors jokių skausmų aš dar nejutau. Bet tu jau ruošeisi atėjimui, ir mums beliko tik drąsiai tave pasitikti. Man prijungė aparatą, kuris fiksavo tavo širdelės plakimą ir sąrėmius. Netrukus sąrėmiai savaime ėmė dažnėti ir skausmas stiprėti. Tačiau to skausmo aš visai nebijojau, nes žinojau: kuo jis stipresnis, tuo greičiau mes tave pamatysim.
Sustiprėjus sąrėmiams pasiprašiau į masažinę vonią. Joje labai gerai atsipalaidavau. Kai neskaudėdavo, su tėveliu juokaudavom ir vis žiūrėjom į laikrodį. Gydytoja prognozavo, kad 14-15 valandą mes jau susitiksim. Ir tai atrodė labai greitai, nes jau buvo beveik 13 valanda! Išlipusi iš vonios atsikvėpiau nuo karščio. Gydytoja patikrino, jau 8 cm kaklelio atsidarymas! Tai reiškia, dar 2 cm, ir tu užgimsi. Negalėjom patikėti, kad viskas vyksta taip greitai. Dar pašokinėjau ant kamuolio, kad ne taip skaudėtų, tėvelis tuo metu masažavo nugarą. Skausmas man atrodė toks savaime suprantamas ir toks nebaisus palyginus su tuo, kad greitai turėsim tave. Tas troškimas manyje buvo be galo stiprus, ir jis užgožė viską, kas tuo metu vyko.
Na ką, man atsigulus daktarė patikrino ir nusprendė, kad liko tik kraščiukas, ir greitai bandysime tave stumti. Va čia ir prasidėjo didžiosios mano ir tavo kančios. Sąrėmiai buvo labai stiprūs, aš vos galėjau atpalaiduoti raumenis, nes tik tuomet jausdavau kaip tu judi pirmyn pro siauriausią dubens dalį. Kentėjau tik su ta mintim: “tuoj pasirodys mano angelėlis ir mes būsime kartu. Aš turiu elgtis taip, kad suteikčiau jam kuo mažiau kančių ir vargo atliekant tokį sunkų darbą…” Bet tu vis nesirodei, stangų nejaučiau, o sąrėmiai tokie skausmingi. Išsigandau kad tuoj neteksiu jėgų, nebepajėgsiu visko atlikti tobulai iki galo. Visą tą laiką man už galvos su nerimu mus stebėjo tėvelis.
Pradėjom stumti, bet labai nesėkmingai, jaučiausi persilpna, išsekusi. Tai truko vos ne valandą, daktarė ėmė nerimauti, tavo toniukai ėmė silpnėti, ilgiau delsti tapo labai rizikinga, nes tu buvai užspaustas tarp dubens kaulų ir ėmei silpniau kvėpuoti. Žūtbūt reikėjo tave išstumti, ir kuo griečiau. Tada, sukaupusi paskutines jėgas, įsispyriau kojomis į daktarę, laikiausi kiek galėjau, jaučiau tavo judėjimą. Pagaliau pasirodė tavo galvytė. Minutė atokvėpio, aš neturiu jėgų… Bet ilsėtis negalima, jėgų turi atsirasti, negalima tavęs taip laikyti, gali uždusti. Jėgų atsiranda, vėl stumiu, nesvarbu kas man bus, kad tik tau viskas gerai…Stumiu iš paskutiniųjų, visa išpilta prakaito, rankos slysta, taip nepatogu. Jėgos kartais susitelkia į veidą, taip negerai. Kokia aš pikta ant savęs, nemoku, nesugebu, kokia aš mama?...
Pagaliau palengvėjimas, girdžiu riksmą!!!
Klausiu: “ar jis mėlynas?” Išgirstu: “aišku mėlynas, gi per ilgai laikėm…”
Pasižiūriu į tėvelį, jo akys pilnos ašarų, jis laiko mane už rankų. Gera jausti jį šalia, gera girdėti tavo angelišką balsą, tiek lauktą ir išsvajotą… Bet aš labai pikta, negaliu nei džiaugtis, nei verkti. Aš pikta, kad esu tokia netikusi mama, kaip galėjau taip pakenkti savo mažyliui…
Išėjus placentai paaiškėjo, kad virkštelė buvo labai trumpa ir prisitvirtinusi pačiame placentos viršuje, todėl ji ir neleido tau lengvai ateiti į šį pasaulį. Aš stumdavau, o virkštelė vis traukdavo atgal. Dėl to, mažuli, mes abu taip prisikankinom. Nepamiršiu akušerės žodžių: “tai dar labai laimingas vaikas”.
Šiek tiek atslūgo, tačiau vis nedavė ramybės mintis, ar tau viskas gerai, ar gimimas tau nepakenkė?
Gavai deguonies, verksmas tavo vis stiprėjo, daktarė nusijuokė, kad pagaliau kaip tikras vyras verki. To verksmo nepamiršiu visą gyvenimą, man jis prilygo pačiai gražiausiai angeliškai giesmei…
Netrukus buvome kartu, tu valgei, buvai jau gražutis ružavu veideliu. Žiūrėjom abu su tėveliu į savo angelėlį ir negalėjom atsižiūrėti.
Pagaliau viskas baigėsi… Ne, tiksliau viskas tik prasideda!

grazu net asaryte nuriedejo

Tikrai,
ir as susigraudinau

saunuole ne veltui kovinuke

Ingridute, labai graziai aprasei savo Igniuko gimdymo istorija
Stiprybes ir laimes auginant mazyli

buckis, INGRIDUTEE, tu tikras saunuolis mes gaim tik paliudyti, kad angelelis tikrai grazus gavosi

Tikrai taip
Daug dzhiaugsmo akimirku jums

Ingridutee, saunuole
O pasakojimas laaabai grazus ir siltas, va

Sekmes auginant savo atzalele

Kaip graziai aprasei savo angelelio gimima, net siurpuliukai per kuna nubego

Sekmes jums abiem

Ingridutee, saunuole Taip graziai papasakojai - manau, tavo Ignukui kada nors bus labai idomu pasiskaityti....

Nu negaliu likti abejinga vaikucio gimimo istorijai su tokiu nuostabiu vardu.As irgi susigraudinau,kaip kokia nestuke bukite laimingi.

Ingridutee, labai gražus tavo gimdymas, sūnelis - šaunuolis, o tu labai stipri. Aukit didučiai, sveikučiai ir galvokit jau apie būrį broliukų ir sesučių mažąjam Igniukui

Ingridutee jus abu su Igniuku saunuoliai,viska istveret ir tikrai nekaltink saves,nes tikrai esi nuostabi mama

Labai grazus pasakojimas. Net susigraudinau beskaitydama...

Kaip gražu... Iki ašarų gražu...

Aciu labai visoms mamytems uz palinkejimus Stengsiuos buti pati geriausia mama savo Ignuciui.
Gimdymas toks dalykas, dabar visi vargai atrodo tokie tolimi ir neitiketini, o dziaugsmas laikant ant ranku suneli toks didis ir neaprepiamas. Dabar drasiai galiu pasakyti, gimdyciau dar karta...

Labai gražiai nupasakojai, šaunuolė gerai laikeisi

Sveikinu, susilaukus tokio puikaus seimos nario!
Saunuole esi, nes viska padarei is sirdies, ir padarei teisingai.
Esi pati geriausia mama!!!

Ir kas benutiktu, visada prisimink, kad tu esi Igniukui vienintele ir pati geriausia, reikalingiausia....

labai graziai papasakota