Liūdna..... grįžusi iš savaitgalio kelionės sužinojau, kad, žuvo mūsų mylimas persų katinas..... Tai man buvo smūgis. Tas katinas - buvo man tarsi vaikas, jam šį pavasarį būtų suėję 7 metai.
Penktadienio vakarą mama bevedžiodama šunį rado jį pusnyje pri namų buvo susisukęs į kamuolėlį ir nebejudėjo. Parnešė namo - bet jis neatsigavo, o šeštadienį jau buvo sustingęs Greičiausiai, kad jį bus partrenkus koia mašina, nes taip iš niekur nieko sveikas ir super prižiūrėtas katinas negali negali prie pat namų numirti !!!!!!
Ak, jis buvo namų dvasia, jis turėjo viską, jis buvo nerealiai lepinamas, man ir visai mūsų šeimai jo taip trūksta. vakar, kai sužinojau naujieną, per ašaras kelio nemačiau... Dabar va sėdžiu darbe ir nėra nuotaikos niekam, nenoriu nieko matyti noriu būti viena, o širdy tokia tuštuma tokia tuštuma..... Vakar dar bandžiau vartyti nuotraukų albumus - bet nuo to tik apsidarė blogiau - pratrūkau vėl... Man jo taip trūksta - jis buvo unikalus, netgi kalbantis katinas - leisdavo visokius garsus - mes su juo tarsi šnekėdavom, o dabar jo nebėra.......

Patarkit prašau-kaip greičiau nusiraminti, kaip užgydyti tas sielos žaizdas. Su gyvūno netektim susiduriu jau antrą kartą - prieš 3 metus palaidojom šunį (jie su tuo katinu buvo labai geri draugai), tada pamenu pats katinas sėdėjo liūdnas šalia šuns kapo duobės.... Skirtumas tarp tų dviejų netektčių tas, kad mirus šuniui - aš mačiau jo sustinguksį kūną ir buvo nerealiai žiauru žiūrėti,, kaip jį pasiima žemė. Vaizdo su katinu - nemačiau - tai vat ir galvoju - kad nuo to tik geriau laikausi....

Galbūt ir keista - tačiau prie gyvūno taip pripranti, akd jo netekus jautiesi, tarsi tai būtų koks šeimos narys, verki kaip žmogaus..... Negaliu, sėdžiu ir ašaros byra....

Kai laidoji gyvūną, laidoji daleleę savęs, dalį savo smagios praeities. Sunkiausia kada žūsta jaunas ir sveikas draugas, galima suprasti, kada reikia palydėti seną ir ligotą-tada mes jiems reikalingiausi, kad padėtumėme išeiti. Labai užjaučiu dėl katino, pernai kovo 5 aš užmigdžiau savo labai mylimą, tik 2 metų katiną-dėl ligos, jis merdėjo , o gegužės 12 palaidojau savo mylimiausią šunį-jam buvo 10 metų, 4 mėnesiai ir 12 dienų. Man tam tikra prasme lengviau, nes nepalikau viena-namie turiu dar šunų ir katinėlį, bet tie kurie mano dienas darė šviesesnes visada su manimi

Tai vat Zay, stengiuosi pati save nuraminti jau vien tuo - kad jis mirė ne kokiose didelėse kančiose ar išvargintas ligos, stengiuos įsivaizduoti, ką jaučia tie žmonės, kurių gyvūnėliai sunkiai ir nepagyjamai serga, kai reikia mylimą gyvūną vežti užmigdyti - kai žinai, kad veži dar gyvą gyvūnėlį į paskutinę kelionę - va tada yra dar skaudžiau. Todėl suprantu ir labai tave Zay užjaučiu, nes tavo skausmas turėjo būti begalinis... Stengiuosi nusiteikti, kad tox dalykas kaip mirtis ji neišvengiama - anksčiau ar vėliau ji vis viena pasirodys...

Dar prisimenu penktadienį, prieš išvažiuodama, dar glosčiau jį - jis patenkintas vartėsi ant lovos, tarsi atsisveikinau su juo - kad va, gįšiu ir mes galėsim pažaisti.... Deja, to jau nebebus.....
Galbūt viskas praeitų ir geriau, jei ne matymas mamos begalinio skausmo. Ji labai jautri ir daug sunkiau už mane visa tai išgyvena....

Tikiu, kad gyvūnas, kaip ir žmogus - turi sielą ir gyvena pomirtinį gyvenimą - todėl stengiuosi įsivaizduoti ir nusiteikti, kad mylimas katinas dabar vėl yra drauge su savo draugu prieš 3 metus mirusiu šuniu ir jie abu labai labai laimingi....

Po teisybei pradėti taikytis su netektim reikia jau tada kai imi gyvūną-reikia iš kart galvoti, kad reikės jį senatvėje prižiūrėt, gal būt padėti numirti, būti šalia, kai miršta ir palaidoti. Labai lengva džiautis jaunais ir sveikais augintiniais, bet iš tiesų, net fiziškai mes jiems reikalingiausi, kai jie pradeda sunkiai stotis ir jau ne visada gali mus lydėti.
Bagyra, tu padarei viską, kad tavo katinėlio gyvenimas būtų geras ir pilnavertis, dabar jau jam niekada nieko blogo neatsitiks, tau dabar sunkiau nei jam.

Mano bendradarbes rotveileris numire, jinai verkia pastoviai, as irgi, kai ja tokia pamatau Galvoju ir bijau-gal pasiulyt isigyt nauja maziuka suniuka?O gal isizeis, nes kito suns nenores, siaip manau gal naujas siltas, minkstas ir pukuotas padarelis padetu?

Tikrai padėtų, bet žmogui tai sunku suprasti, jis nenori, jaučiasi išdavęs draugą ir visokių kitokių marazmų prisigalvoja. Iš ties tai ne išdavystė, nes kiekvienas turi savo gyvenimą, o senojo šuns juk specialiai nežudė, kad paimtų naują.

Nors siaip pagalvojus, kai mano suo labai sirgo, ir vetai pasake, kad jau turbut viskas, kaip komoj vaiksciojau kelias dienas, apie joki kita suni negalejau net pagalvot, pasiziuri i tuscia guoli kampe ir tiesiog matai, kad joks kitas suo ten netiktu Bet vistiek pabandysiu kaip nors atsargiai siandien apie tai jai uzsiminti

Mano mama turejo labai "charakteringa" katina, kurris jai neleisdavo naktimis miegoti - keldavo, prasydavo isleisti i lauka ir grizinedavo is to lauko po 2-3 kartus per nakti. Be to, labai demesio reikalaudavo - blaudavo taip, kad ji padarydavo viska, kad jis uztiltu. Vienu zodziu, katinas ja buvo issiauklejes pagal save. Mama sakydavo, kad jai atsibodo katinas ir nebenori jo tureti. Taciau, kai viena karta jis neparejo, tai mama kiekviena diena man skambindavo ir guosdavosi, kad jis nepareina. O kai pamate ji ant kelio uztraiskyta, tai visai pasidave. Gedejo labai ilgai. Jau praejo daugiau kaip 2 metai, taciau jai vis dar skauda sirdi. Kai kartais pajuokauju, kad padovanosiu kaciuka, sako - jokiu budu, per daug skausmo, kai netenki....

Jazira - va va būtent - tox mūsų irgi katinas buvo - tiesiog ne jis mums-bet mes jam tarnavom. Būdavo atsisėda mama savo pamėgtam krėsle svetainėj (o beje tą krėslą laaabai mėgo katinas) jis ateidavo ir žiūrėdavo, kniaukdavo - žodžiu reikalaudavo, kad jį leistų ten gulėti ir mama leisdavo. jis ėdė galima sakyti tik žalia jautieną specialiai pirktą iš turgaus, grietinėlę lakdavo ir šeip visokius delikatesus - o tas kačių maistas skardinėse jam būdavo fūūū - jis tik skystimą išlaižydavo ir koją pakratęs nueidavo. Kiek kartų mamai sakiau - nugi nelepink tu jo taip nerealiai - bet sulaukdavau atsakymo negi dabar gyvūną badu laikysi... tai va, po katino mirties mama irgi sakė - jau dabar jokių katinų daugiau viskas - gana.

Aišku - naujas gyvūnėlis namuose įneša naujo vėjo - žinoma tai ne tas pats - tai naujas padarėlis su nauju charakteriu kita širdele, kuri taipogi nori šilumos ir meilės iš žmogaus.

Žinau, mes ir nebesitaisysim katino - nes po šio perso 9tiksliau nuo jo drabstomų plaukų) mamai netgi elergija prasidėjo.

Shalimar, mano brolis taip pat turėjo rotveilerį, kuris labai žiauriai žuvo - suspardė bejausmis kaimynas, pataikė į kažkokį tai mirtiną tašką ir krito šunelis. Tada pirmą kartą mačiau savo brolį verkiantį. sakė niekada , oi niekada nebepirks jokio šuns, nes iekad niekada neatstos to mirusio rotveilerio... Ir ką jūs manot, praėjo kiek laiko - ir jų namuose vis tik atsirado kitas - rotveileris - visiškai priešingo charakterio nei mirusysis. Ir ką gi miręs šunelis su meile ir gražiais prisiminimais dabar minimas, o dabartinį jie labai laimingai augina - ten šuo - irgi namų caras

Kalbejau su ja, nenori nieko O as jau buvau radus skelbima apie rotveileriukus parduodamus Gal is tikruju turi praeiti daugiau laiko, nes dabar tik kelios dienos, kaip ji pati sako, tik raminamais vaistais dar gyva pati.Ech, palauksiu

Bagyra, noreciau tave kuo nors paguosti, bet is patirties zinau, kad tai nelabai padeda. Pries 2 metus palaidojau savo suni, savo vieninteli (tada) seimos nari. As ji turejau 12 metu, bet jo veislei tai buvo maza. Taigi, buvau nepasiruosus, bet juk tam niekada negalima pasiruosti. Netekau savo mazo angelelio ir net po tiek laiko sirdi del to skauda. Verkiu vos ji prisiminus ir zinau, kad joks kitas jo vietos neuzims. Mano mazylis man buvo tobulas, o pasiemus kita suni, as tematysiu nevykusia jo kopija. Vis prisimenu ji, vis galvoju, kaip galejau isvengti sios netekties ir galiu pasakyti, kad laikas negydo zaizdu. Na, gal tam reikia 10 metu laukti... Eidama gatve matau tik sunis, bet pati galiu tik gedeti ir laukti. O ko, pati nezinau. Aisku, visi iskart susirupine siule man kita suni isigyti. Tai motina atlekdavo ir sakydavo: zinai, va netoliese vada pekinuku atsirado, gal nuvaziuojam paziuret? Ar kaimyne ateina su laikrasciu rankose ir sako, kad rado skelbima, kur pekinukai parduodami. O as nenoriu. As NEGALIU! JUK ZUVO MANO SEIMOS NARYS! Kaip galima ji pakeisti kitu? Nezinau, gal nereikejo man viso sito rasyt. Nei tave paguodziau, nei paciai lengviau pasidare........

Labas, Alexandra, žinau, kad neįtikinsiu, na, bet vis vien... Aš esu kinologė, mano darbas su šunimis ir žinoma su žmonėmis kurie juos augina, tokiu netekčių kartu su žmonėm pergyvenu bemt kartą į mėnesį, naujas šuo tikrai padeda.....visi kurie laiko vieną šunį ir jį palidoja kalba tavo žodžiais, kiek aš jų girdėjus....Žinoma naujas šuo niekada nebus toks, koks buvo senasis, jis bus kitoks, bet jis bus tavo šuo, žiūrėk, kaip pražysta našlė ištekėjus antrą kartą, nors ir kaip mylėjo pirmą vyrą, pavyzdys gal nekoks, bet situacija panaši. Paimtum naują šuniuką ir nepajustum kaip po mėnesio baigtųsi gedulas, kaip palengvėtų, taip būna, tikrai, aš tą mačiau ir džiaugiausi.
Pati ant šunų užsikabinau, nes kai 17 įsigijau koli ir pagalvojau, kad jei kas atsitiktų-stogas nuvažiuotų, tai jai senstant sąmoningai įsigijau antrą šunį, nes žinojau, kad jei ji mirs kitą šunį bus sunku įsileisti, o patirties tiems atvejams dar neturėjau jokios, dabar turiu ir tau rašau, tik žinau, kad neklausysi

Aš už tai, kad reikia įsigyt kitą gyvūną, ir kuo greičiau. Iš savo patirties žinau, kad negaliu ilgai ištvert namuose be gyvuniuko. Kai numirė mūsų mylima žiurkė, tai su vyru irgi gedėjom, kokią savaitę kaip suparalyžiuoti namuose slankiojom, kol įsigyjom kitą. Ir tikrai palengvėjo. Manau, tai tikrai nėra jokia išdavystė, tiesiog nebegali būti be gyvūnėlio. Antrą kartą tokios klaidos nedarėm, tiesa tada jau buvo istorija su šuniu, kai mūsų kalytę suvažinėjo tiesiog akyse , po pusvalandžio ji mirė, palikom pas veterinarą... O tos pačios dienos vėlų vakarą turėjom kitą Aišku, blioviau kokią savaitę, bet buvo lengviau bliaut, kai mažas šuniukas ant rankų.

Ačiū labai labai visoms ačiū už palaikymą, už pasidalinimą savom patirtom netektim. Tikrai - šiandiena jau geriau jaučiuosi - jūsų visų dėka - labai labai jūms ačiū. Stengiuosi su tuo susitaikyti, kad ansksčiau ar vėlaiu tai turėjo nutikti - tox jau tas gyvenimas. Ir dabar žinau, akd to mano katiniuko daugiau nebenuskriaus niekas niekas - nei joks piktas šuo,nei koks sulaukėjas katinas ar dar kas nors.

Zay - aš irgi turėjau kolį - nuostabus buvo šuo - jo mirtį visi pernešėm kur kas sunkiau - jis buvo senas ir radom miške nebegyvą, palaidojom prie namų. Žinoma labai labai buvo skaudu, bet dabar mūsų namuose gyvena - boxeris -ojėj koks smarkus visiška priešingybė tam koliui - bet kaip ten bebūtų jis irgi turi širdutę, kuriai reikia šilumos ir žmogiškos meilės.

turejau veislyna 6 metus, kol nemire mano pati pirmoji ir mylimiausia kale. Kitus sunis isdalinau.
Isigyjau visiska priesingybe - siamo kate. Ir tik isigijus ja susitaikiau.

nezinau ar paguosiu...
mano patirtis tokia, kad as savo suni uzmigdziau del ligos. bandziau ivairiais budais padeti, bet kai veterinarai paske, kad jau viskas apsisprendziau. suo mire, tiksliau isleido paskutini kvapa ant mano ranku, pati laidojau. savaite laiko pro asaras nemaciau kelio, iki siol jauciu kaltes jausma, kad gal but dar buvo galima ka nors padaryti. negaliu net nueiti i ta vieta kur palaidojau, kalte kankina. suo isgyveno pas mus 15 metu ir kai jo neliko, namai pasidare ne tokie. taciau neuzilgo isigijau kitos veisles suni, tiksliau padovanojo man ta suni ir patikek manim kazkiek padejo. is pradziu stengiausi laikytis atstumo, taciau po triju dienu jis jau buvo tapes namu siela. dabar daznai pagalvoju, ka darysiu kai jo neteksiu ir tikrai zinau, kad jo vieta pakeis kitos veisles suo ar katinas. be gyvuno as jau negaleciau, nes jie tampa namu sielomis.

sveikos myletojos
Nezinau ar gerai, kad uzvedziau tokia tema, aplamai nebezinau kas gerai, o kas ne.
Praradau savo suneli, spanieli, susipjove su vilksuniu ir pastarasis jam perkando tracheja. Nemaciau viso to ivykio, nezinau kaip tai atsitiko..Kaltinu save..Atrodo dariau viska, veziojom pas daktarus, paguldel klinikose (gyvunu), ruose operacijai, kuri pagal veterinara turejo buti labai sudetinga. Jis pasake: nieko nepazadu... Bet suo neistvere..suleido narkoze ir sustojo sirdute..Palaidojom..Graziai su gelem..Salia namu..Dabar visada jis salia..praejo viena diena..kuo toliau tuo sunkiau..Man rodos nenusaugojau as jo pati..Idedu jam valgyti..Sapnuoju..Jauciu, kad nusoksiu nuo proto, viska puikiai suvokiu, kad jo nebera ir nebus, bet jauciuosi tai klaikiai..
Jis buvo jaunas dar suo ir labai grazus..Noriu tokio pacio, amerikieciu kokerio, smelio spalvos grazuolio..Noriu tokio pacio vardo..Zinau, kad nebus tas pats suo, bus kitas ir kitoks, nenoriu jo tam, kad primintu senaji..Tiesiog nenoriu kitos veisles..Norejau dar paklausti, jei vardas bus toks pat, ar zaisiu su likimu? Tiesiog tas vardas man toks artimas. Bet turbut nelabai galima, ar ne? Noreciau patarimu, ne uzuojautos, noreciau issikapstyt is viso to, noriu gyvent kaip anksciau..Visi sako, cia juk suo, ne zmogus..Bet jis buvo mano suo, buvo pats artimiausias man..
Kaip gyventi? Nuo ko pradeti? kaip atsigauti?

Aš irgi ne per seniausiai praradau savo tokį draugą, tik dėl ligos .
Tikrai labai sunku buvo.
Ir visgi rekomenduočiau įsigyt kitą gyvūnėlį, jis tikrai padės, nors pirma dienas ir atrodys nu ne toks, kaip ankstesnis. Nu nepakeisi jo, bet dovanosi meilės kitam gyvūnėliui.
O dėl vardo - aišku, gali vadint tuo pačiu, netgi vardan atsiminimo. Nemanau, kad tai paveiktų kažkaip.
Laikykis

Lexusia, tu net neįsivaisduoji kaip puikiai tavo savijautą aš suprantu. Man tokį skausmą teko patirti - po operacijos jos širdutė taip pat neatlaikė ir ji numirė tiesiog mano rankose. Tiesa, tai buvo jau senokai, dar mokiausi mokykloje, bet iki šiol susigradinu prisiminus.
Ką aš dariau?.. Aišku, verkiau ilgai (netgi tėtis, kuris nelabai afišuoja savo jausmus, slapčia nubraukė ašarą), gražiai palaidojom ir net gi ten įsmeigėm į žemę netyčia rastą riešutą... ir dabar ten auga labai gražus ir didelis lazdynas!
Dar labai ilgai atrodydavo, kad ji tuoj įkiš pro duris savo smalsų snukutį...
Man labiausiai padėjo tai, kad mes šeimoje išsišnekėjom apie ją, išsiverkėm (ir taip ne vieną dieną) ir skausmas pamažu traukėsi...
Kito šuns nenorėjom, nebent kada nors...
Visgi laikas padeda...

Del kito suniuko, tai noriu lygiai tokio pacio..Draugas iesko visur, bet kolkas nerandam..Ir visi sako, kad tokio pacio vardo negalima duoti, nes likimas toks pats bus.
Visos mintys tik apie ji. Kaip dabar matau jo akis, nukreiptas i mane paskutini karta. Bet as jam viska pasakiau, as su juo atsisveikinau ir jis nesikankino, jis tubut net nezinojo, kad mirsta, nes jau buvo apsvaiges nuo narkozes. Tik visur visur matau ji. Masinoj, nes pilna jo plauku, namie, nes pilna kamuoliuku..
Ir atrodo, bus naujas suniukas ir as isduosiu senaji..Nors naujo mazo noriu..

Lexusia, ma atrodo su nauju suniuku tu taip labai neskubek. Nes naujaji manau , kad lyginsi su seuoju, Ir zinoma jis elgsis kitaip nei buves, kuri tu labai mylejai. Kentesi tuomet ne tik tu, bet ir sunytis. Atsimenu mums butent taip ir buvo... Tad gal geriau truputli palauk

kad įvairiai būna. Daugumoj žmonėm naujas mažulis palengvina. Reiktų spręst pagal tai, ar tikrai norisi gyvūnėlio, jei tas jausmas eina giliai iš vidaus - neverta jam prieštaraut.

Vieniems padeda naujas augintinis, kiti atvirkščiai, negali kito įsigyti. Tik vienas momentas, jei jau naujas augintis tai nereikia jo lyginti su išėjusiu Naujasis gali atitraukti mintis apie buvusį, bet jis nebus toks pats. Ir saugot reikia, nepaleidinėti vieno jei yra nesaugu. Tarp šunų irgi visokių būna pamišėlių.

Daug aplink mane buvo atvejų su tokia patirtimi, kai neteko šuns ar katės ir ieškojo lygiai tokio pačio. Po jų patirties sakyčiau - neieškokite tokio paties, nes iš to nieko gero neišeis. Niekas (!) iš mano draugų nesidžiaugė nauju augintiniu (tiksliau augintinis neatnešė džiaugsmo). Nežinau nė vieno sėkmingo atvejo.

Kaip tik buvo sėkmingi atvejai, kai įsigijo kitokį gyvūną (pvz. neteko katės, įsigijo šunį).

Aš auginau kanarėlę, kai ji žuvo, įsigijau kitą ir Pirmoji buvo draugė. Iki jos niekada netikėjau, kad paukštelis gali būti toks geras ir supratingas draugas, jausti kiekvieną nuotaiką kartu džiaugtis ir liūdėti.

O antroji - na paukštis narvelyje ir tiek. Kai jos nebeliko mūsų namuose, pajutau tik palengvėjimą.

Kai numiro mūsų šeimos narys 11 metų dobermanas- tai apie kitą jokį šunį net kalba nėjo... Apskritai apie jokį gyvūną. Bijojome prisirišti vėl.. Bijojome vėl patirti tą netekties skausmą...Po kokių ketverių metų ir aš ir tėvai išdrįsome įsitaisyt po katę...Kokius tris metus šeimoje aplamai nebuvo kalbama apie tą mirusį šunį. Taip, tarsi jo net nebūtų buvę. Dabar pastebiu, kad jau kažkos atšilimas prasidėjo- per šeimos šventes jau išdrįstame pakalbėt, apie to šunelio išdaigas ar keistenybes, bet iki tol, kažkoks tabu buvo- visi tylėjom, nors jokio tarpusavio susitarimo nebuvo...
Bjauriausia tai, kad jį teko "migdyti". O visos tokios procedūros kaip skiepai, kergimai, gimdymai , uodegų kirpimai ir kita -buvo mano pareiga, nes tik aš vienintelė tikroji to šuns šeiminnkė...Taigi ir migdyti teko man... Visa bėda buvo ta, kad pasikviečiau jaunus nedaug praktikos turinčius veterinarus, kurie blogai paskaičiavo vaistų dozę ir nenumarino iš karto. Jau geriau man jie to būtų nesakę.
Kadangi šuva sunkus, po visko paprašiau padėt man nunešt į kiemą , kur iš anksto buvo paruošta kapo duobė. Vat tada man ir prasidėjo psichozė- niekaip nebegalėjau patikėt, kad šuva tikrai nebegyvas. Vaikinai man rodė ir akis(vyzdžius), ir kad kvėpavimo nebėra, o man šuo gyvas ir vsio. Kailis lygus, šilkinis, blizgantis ir šiltas...Nu siaubas kažkoks...Bet neturėjau kitos išeities, arba laidot viena, arba su jų pagelba. Taigi pakasėm. Geriau jau nepasakosiu kiek dar laiko, mane kamavo mintis, kad palaidojom gyvą. Nors protu suvokiu, kad taip nėra, bet širdis ir jausmai vistiek piešia klaikiausius vaizdus...
Pamenu save ir tris jaunus veterinarus- stovim visi drebantys ir rūkom cigaretę po cigaretės...br....Ir jiems dar niekad nebuvo tekę migdyt tokio gražaus ir didelio gyvūno...

Vobla, siaubas istorija
Ute, tai ka daryt, kad jokie man negrazus. Kalbam su draugu, mastom visokius variantus: norejom sarpejaus, bet sako serga labai ir ilgai negyvena, ir man tokiai jautruolei tikrai nepatartina. Toliau labradorai - gal siek tiek per dideli, nors turim savo kiema ir visas tam salygas. bet nenoriu tokioo didelio, nors patinka man jie. Jorksyro terjeras - na gal, bet man jis toks zaislinis visai.
Ziurint i ateiti, kalba eina ir apie vaikus netolimoje ateityje, tai koks stafordsyras arba dobermanas netinka. Tai pagal visas charakteristikas lieka spanielis - draugiskiausias, myli vaikus. Renkuosi tikrai atsargiai, zinau ju savybes, noriu butent tokio. Gal blogai, gal ne, nezinau..Bet vis tiek - spanielis

Beje kaip tik niekur ju dabar nera pirkti. Kazin ar Kauno Aleksoto turguj butu ?
gal galit ka patarti renkantis

Vat man tas pats buvo su mano šuniu, ir dydžio toks kaip tavo buvo, tik maišytas - tik mama dobermanė buvus. Mane irgi vis kamavo mintis, kad nebūtų šuo pakastas gyvas, o gal dar atsigaus (nes nudvėsė nuo ligos), gal čia tik laikinai blogumas užėjo.

Nu mes irgi katiną vietoj šuns įsigijom, bet ne dėl to, kad kitokį gyvūną, o kad šiuo metu neturim sąlygų šuniui, vieno per dienas mažiuko šunelio nesinori laikyt.

Na, ir pirk spanieli, jei shirdis taip sako Mano pirmas shuo buvo spanielis, paseno, susirgo... Teko spresti: ar leist dar kelias dienas pagyventi, kankintis ir jam, ir mums, ir leisti nusibaigti, ar atsisveikinti ir uzmigdyti... Gal nereikia pasakoti, ka jauciau, kai reikejo priimti sprendima, ar zudyti savo geriausia, o galbut, net vieninteli drauga... Kaip balsu blioviau, kaip tas draugas manim pasitikedamas ejo pas veterinara, kai ziurejo i akis, kaip jam leido vaistus, kaip kauke, turbut pajutes kad mirsta,kaip mano delnas dar ilgai jaute jo shalancios ausytes svelnuma... Nezinau, ar jis suprato, kad geriausias draugas ji ishdave, o kiek dar reikejo prisikankinti po to gyvenant su mintim kad galbut neturejau teises priimti tokio sprendimo... Gerai atsimenu veterinaro zodzius, kai jis mane ramino, as jam sakau: cia gi mano geriausias draugas... ant mano ranku mire mano draugas.... o jis sako: uz tai as tokiu geriausiu draugu ir nelaikau, kad jie gyvena trumpiau nei seimininkai...
Musu seimoj visi labai jautrus, todel ilgai ir smarkiai isgyvenom sia netekti.... Prisizadejom kad daugiau jokiu shunu...
Na, bet jei kas kada nors laike shuni, turbut sunkiai laikosi tokiu pazadu...
na, ir ka.... po dvieju metu ir vel shuo... ir vel spanielis... tik si kart mergaite
Shuneliai labai skirtingi, bet negaleciau pasakyti kad del to antrasis maziau mylimas...o gal dar laikas savo padare... reikia nusiteikimo....
Aisku, pirmojo shuns nieks neprilygs, bet is kitos puses cia juki ne mama, ne sesuo, ne vaikas. Nusiteiki, kad cia likimo isbandymas, nieks gyvenime neisvengia praradimu, nuo ju mes tik tampam stipresni...
Kad tu antra turesi, garantuoju o be to, jau zinosi kaip ji saugoti, aukleti... Patarciau vardo neduoti to pacio... ir ne del likimo, bet siaip, kam grizti i praeiti...
Uzkask Surink visus pavadelius, zaisliukus ir uzkask. Ziauru, bet del sio praradimo neturetum saves kankinti, ir graudintis kaskart radus kazka, kas tau ji primintu...Cia mano patarimas is gyvenimo, nes pati kaskart shiurpstu, prisiminus, kaip mano mama pirmojo shunelio nuoytraukas susirinko is visu albumu, net buvo spejus sruoga plauku nusikirpti, kam save taip kankinti?
Patariu nusipirkti kita shuneli, nes jauciasi, kad tu jau jo nori, ir manai, kad butent kitas uzpildys tushtuma... Pbandyk ieshkot per "noriu", as abu butent taip ir radau
sekmes, patikek, kitas shunelis irgi bus shaunus. o jei apniks abejones, zinok, nebuna blogu shunu, buna blogi tik seimininkai

Kaip gerai as suprantu tavo skausma Kai maniske partrenke masina tai metus "girdedavau" kaip ji su naguciais per parketa trepsi Visi garsai primindavo ja Barkst radijatoriu,o mintyse "Tina taip darydavo" Uzjauciu labai labai. Patariu isigyti kita augintini,tai numalsins ta skausma.Pati dar iki siol bijau isigyti kita suni,nes jeigu tektu su juo atsisveikinti tai nei as nei dukra nebeistvertumem,bet be suns irgi sunku Juk taip gera kai pareini is darbo nusikalus o kur buves-kur nebuves prisistato ciucka su zaisliuku dantyse Visas nuovargis isgaruoja Nakti lovoje jauti siluma to mazo padarelio,kuriam tu esi viskas. Esu tikra,jog mano suns paskutines mintys buvo apie mus,taviskio taip pat Laikykis

Nu va, susigraudinau visai, beskaitydama
Jau tris augintinius esu palaidojusi, kiekvieną su sava istoriją. Pirmasis šunelis pagyveno metus - papuolė po mašina. Naktį paėmusios taksi lakstėm su mama, ieškodamos pagalbos veterinarijos ligoninėje (seniai viskas buvo, dar nebuvo tiek klinikų), niekas neveikė, taip man ant rankų šunelis ir užgeso... Galvojau, iš proto išsikraustysiu, kaukiau jį apsikabinsi, o kadangi širdį silpną turiu, baigėsi viskas greitąja.
Po savaitės nuėjom su mama į turgelį Užupyje, ir už sutaupytus 10 rublių nusipirkau vos 5 savaičių rubuiliuką juočkį. Pirmomis dienomis mokiau jį lakti, valgyti, visko visko. Iš tikrųjų atlėgo širdis, besirūpinant mažyliu. Pragyveno jis pas mus 10 metų. Ir deja, teko migdyti. Nepajėgiau tame dalyvauti, važiavo vyras su bendradarbiu. Po tos procedūros vyrai nepajėgė grįžti į darbą... Nereikia nei sakyti turbūt, kad namie kelias savaites tvyrojo gedulas. Net sapnuodavau šunį ir verkdavau naktimis. Ir dabar labai liūdna prisiminti. Daugiau apie šuns laikymą nebekalbame - vyras pasakė, kad daugiau nesugebės palaidoti jokio šuns.
Apie kates. Senoji katė pergyveno abu šunis, mirė nuo senatvės ant mano rankų, sulaukusi 15 metų. Irgi verkiau, apsikabinusi švelnų kūnelį. Palaidojom. Namai liko tušti ir liūdni. Gal po poros savaičių bendradarbis užsiminė, kad jo giminaitė turi kačiukų vadą... Sakiau, kad niekad nelaikysiu persiškos katės, kad nepatinka suplotanosės... Kai nuvažiavau į tuos namus, ir pamačiau tuos šešis pūkuotukus, taip ir ištirpau... Taip mūsų namuose atsidūrė nauja katė (jai jau 5 metai), kuri taip pat labai mylima.
Visi mano laikyti gyvūnai labai skirtingi, bet kažkaip ir minties nebuvo apie panašų, ar apie tą patį vardą. Tiesiog, atsisveikinę su senuojų, priimdavome naująjį į savo šeimą. Ne kaip senojo pakaitalą, o kaip naują šeimos narį.
Senuosius gyvūnus dažnai prisimename, tik vaikai miglotai pamena šunį. Kiekvienas paliko savo šiltą prisiminimą mūsų širdyse. Vieną žinau: mano namuose visada bus katė. O šuo... Gal kai išeisiu į pensiją, priglausiu mažą šunelį, kuris sens kartu su manimi.

Na ir istorijos

Aš pati nuo vaikystės taip pat turėjau įvairių gyvūnų, išgyvenau nemažai netekčių. Bet tai daugiau buvo smulkūs gyvūnėliai. O jie, kaip žinia, ir gyvena trumpiau. Bet gaila nei kiek ne mažiau. Ypač skaudu matyti mirštančią žiurkę. Bet sunkiausia buvo netekti katytės. Nelabai seniai tai buvo, prieš nepilnai du metus. Tą katytę priglaudėm iš gyvūnų karantino sugautų gyvulėlių. Ėmėm iš pažiūros sveiką, o netrukus išryškėjo ligos. Apie tai rašiau kitoje temoje, apie veterinarus. Katytė pragyveno su mumis pusantro mėnesio, nuolat sirgdama. Jeigu ne ligos - tai būtų buvęs nepaprastas gyvūnėlis, labai sumani, labai protinga ir paklusni (iš pat karto, kai ją parsinešėm, pajutom, kad su ja galima susišnekėti žmonių kalba - per porą dienų įsisavino žodį "negalima", labai akivaizdžiai reaguodavo į žmogų, tariamus žodžius). Man su ja užsimezgė ypatingas emocinis ryšys, net sudėtinga nupasakoti. Atrodo, lyg tai būtų daugiau, negu gyvūnas. Pradžioj, kai tik susirgo, nemanėm, kad tai mirtina - galvojom, kad tai tik šiaip infekcija, kurią parsinešė iš karantino įstaigos.

Ir susapnavau aš sapną, kuris įsirėžė labai giliai. Matau aš katytę pro langą - pabėgo į lauką, tupi tarp purvinų lapų (nors tuo metu ne ruduo buvo), pati baisiai baisiai purvina. Aš šaukiu ją per balkoną, maldauju grįžti. O ji šypsosi (!) ten apačioje ir sako: ne, aš niekur neisiu, tokiai kaip aš ir čia gerai, jūs ir taip daug dėl manęs padarėte, tiek gero aš nepatyriau per visą savo trumpą gyvenimą, man to pakaks visam laikui, jums manęs nereikia, nenoriu jūsų apsunkinti... Aš sapne verkiu, sakau - kaip tai nereikia, būk su mumis, grįžk... Bėgu laiptais žemyn, į lauką, gaudau katytę - lyg ir pagaunu, lyg ir ne, lyg ir ji išslysta man iš glėbio. Ir ji rodo man ateinančią puošnią Birmos veislės katę, vediną gražiu, švariu baltai auksiniu jau kiek ūgtelėjusiu katinėliu. Ta katė atiduoda man savo kačiuką. Kaip vestuvėse prie altoriaus atveda nuotaką, kažkas panašaus. Laikau rankose tą gražų kačiuką, bet viduj - toks dviprasmiškas jausmas, kad noriu tos, purvinos... Bet šito išmesti irgi negaliu. O ji mums moja, kad eitume namo, paliktume ją lauke... Sapne problema neišsisprendė.

Po to realiai teko išgyventi tuos pačius jausmus, kuriuos išgyvenau sapne. Katytė balansavo tarp gyvybės ir mirties, porą kartų jai statė lašelines ir tik tokiu būdu grąžino į gyvenimą, tačiau viskas buvo veltui. Supratę, kad nieko nebus, išlydėjom vyrą su narvu pas gydytojus migdyti... Parvežė eilinį kartą reanimuotą. Po poros dienų nebevežėm. Katytė užgeso savaime. Liko tuštuma, ypač rytais, kai prabundi, atidarai duris, o koridorius tuščias, nežiūri į tave jokios geltonos akys, niekas neatbėga. Ir iš dalies tas sapnas paskatino, kad neišbuvę nei keleto dienų pradėjom intensyviai skambinti per skelbimus, ieškodami kačiuko. Šįkart - veislinio (tiesa, ne Birmos - nesuprantu, kodėl tokį sapnavau, nes ilgaplaukiai katinai man niekad nekėlė pernelyg didelio susižavėjimo). Viską kruopščiai išdezinfekavom, net viso buto grindis su chlorkalkėm perplovėm, dalį reikmenų išmetėm, dalį išvirinom, ir tuoj pat parsigabenom kitą augintinį. Kita lytis, kita spalva, kita veislė (katytė buvo išvis beveislė), absoliučiai kitas charakteris. Nė minutės negalvojom, kad tai anos katytės pakaitalas - jau ir sapne suvokiau jį kaip "kitą". Jis egoistiškai uzurpavo visą mūsų dėmesį, neleisdamas galvoti apie jokius liūdnus dalykus. Myliu savo katiną, nors to "ypatingo" emocinio ryšio ir nėra. Jis žavus ir ypatingas savaip. Ir tai nėra jokia išdavystė - pagalvoju, jeigu ana nebūtų sirgusi, dabar turėčiau du, ir abu jie būtų man brangūs

o mum kaip buvo:turėjom du gyvūnėlius triušį ir katiną.ir vieną dieną triušiukas,apsirgo,po mėnesio iškeliavo...maniau bus vaikam smūgis,bet stebėtinai ramiai vaikai sureagavo.pamatė ryte kaip norėjau paimt iš narvelio gyvulėlį ir viską supratę pasakė man:mama,juk triušiukas dabar danguje,jis pas Dievą ant kelių tupi ir jam dabar labai gera,nes Dievas jį glosto...niekada labai daug nekalbam apie religijas,tik per Velykas,Kalėdas.čia jie patys taip sugalvojo.galvojau apsiverksiu kad tokie maži o taip supranta viską

Vobla, puikiai tave suprantu. Mane irgi buvo apeme panasios mintys. Kai mire mano angeliukas, suvyniojau ji i sena paklode ir ilgai zliumbiau. Motina sake, kad galim nuvezt i miska "palaidot". Bet juk jis ne siuksle, kad miske kazkur butu pakastas, toks vienisas... Tvirtai nusprendziau, kad bus palaidotas tik kaime. Bet iskart negalejom jo ten nuvezti. Mama nunese i rusi. Jo akytes buvo truputi pramerktos ir atrode, kad jis nemires, kad tik ilsisi. Pamenu, kai motinai is kazkur skambinau telefonu ir su isterija klykiau, jog nueitu paziureti ar mano mazylis gyvas, kad nepaliktu jo ten. O as ir pati laksciau ir tikrinau, gal gyvas. Kai buvo iskasta kapo duobe, as negalejau jo isimti is bagazines ir ziureti, kaip ji uzvercia zememis. Visa tai padare mano tevai. Bet ir dabar galvoju - o jei jis dar buvo gyvas? O gal galejau jam kaip nors padeti? Pamenu, kaip ji tampe priesmirtines konvulsijos. Pamenu, kaip jis paskutini karta giliai atsikvepe. Gal reikejo daryti dirbtina kvepavima, sirdies masaza... As tikrai galejau ka nors padaryti, kad atitolinciau jo mirti... O gal jis buvo dar gyvas?...
Daznai ji sapnuoju. Negaliu susitaikyt, kad jis mire. Niekada nesusitaikysiu. O juk jau du metai praejo. O juk esu suauges zmogus, o zliumbiu kaip mazvaike...
SIELA PARDUOCIAU, JEI GALECIAU JI SUSIGRAZINTI...

[quote=Alexandra.R.,2005 03 24, 12:15]
Vobla, puikiai tave suprantu. Mane irgi buvo apeme panasios mintys. Kai mire mano angeliukas, suvyniojau ji i sena paklode ir ilgai zliumbiau. Motina sake, kad galim nuvezt i miska "palaidot". Bet juk jis ne siuksle, kad miske kazkur butu pakastas, toks vienisas... Tvirtai nusprendziau, kad bus palaidotas tik kaime. Bet iskart negalejom jo ten nuvezti. Mama nunese i rusi. Jo akytes buvo truputi

Aha mano suniukas irgi buvo visas siltas, glosciau ir jutau siluma nuo jo, galvoju protas pasimaise bet, kad mires supratau tik is liezuviuko, jis buvo iskistas pro dantukus, kai dare jam narkoze, matyt istrauke.. Labai skaudi tema, negaliu, sedziu darbe ir zliumbiu

Na, baikit jus cia! Rizikuoju buti apshaukta beshirde, bet taip irgi negalima... Suprantu, ta meile gyvunams, ir pati esu ne viena praradus, ir per filmus visada zliumbiu, kai kas skriaudzia koki vargsha shuneli, bet nagalima to taip sureiksminti... Zmones vaikus, tevus praranda, ka jiems tada tokiu atveju daryti? zudytis?! Kas turi pradzia, turi ir pabaiga, ir nieko cia nepadarysi, graudinti save 2 metus vis greziojantis atgal, ir gyvuneli lyginant angelui, na, atleiskit... Be to, pagalvokit, gal tas per didelis nenoras jo paleisti, jam ramybes anapus neduoda, jei jau mes gyvunelius zmogui prilyginam... Zmogui protas duotas, kad jis ishmoktu kovoti su gyvenimo negandom, pabandykit praradimus priimti kaip gyvenimo isbandymus, kurie grudina. Nematau iseities, jei verksite ir saves gailesites. Pabandykit planuoti i prieki, galiausiai isigykit kita gyvuna,, geriausiai vezli, nes girdejau, jie gyvena labai ilgai
Lexusia, aktyviai ieskok kito suniuko, rink ir galvok varda sekanciam, prisimink ta kuris isejo, ir duokit ishejusiems ramybe ... Viskas bus gerai!

Vandens laseli, o as visada savo mazyli angeliuku vadinau. Ir jis man buvo mano seimos narys. Vienintelis. Taip gyvenimas susikloste, kad tevai man -tai tik zmones turintys tokia pat pavarde. Be jo as daugiau nieko neturejau. Kas gali suprasti, ka reiskia grizti i namus, kuriuose jau niekas nelaukia? Kuriuose niekam nesi reikalingas. Kuriuose taves visuomet kazkas lauke, kuriam buvai reikalingas. Kai per 12 metu ipranti keliskart dienoj eit pasivaiksciot ir staiga supranti, kad neturi kur ir ko eiti?.. Tai kodel mes neteke savo artimu butybiu (tebunie tai ir sunys) negalime gedeti?.. Vieniems gal pakanka keliu savaiciu, o kitiems gal reikia ir keliu metu.
Per tuos metus as ir baigiau studijas, ir darba pakeiciau, ir gyvenamaja vieta, ir istekejau, bet juk tai negali uzpildyti tustumos, netekus kazko labai svarbaus...

Matai vandens lašeli, kai ilgą laiką gyveni su gyvūnu- nejučiom jį sužmogini. Tai ir jo netektis tolygi žmogaus mirčiai...
Teko man ir savo kalės vaikuką negyvą priimti. Toks jau gimė- ėjo atbulai kojytėm- užduso. Ilgai aš jį ten dar mučijau, net dirbtinį kvepavimą dariau. Bet ką jau ten padarysi, kai net liežuviukas pamėlęs. Vat šito ir nepalaidojau- žiema buvo, žemė įšalus. Namie irgi laikyt nenorėjau- bijojau, kad kalė suras. Taigi suvyniojau į laikraštį ir išmečiau į konteinerį. Be didelių skrupulų. Taip pat buvo šiltas, ir kailiukas aksominis, ausytes mažytės mažytės- tikras stebuklas, tik dėja jau miręs...Gaila buvo, bet ne taip mirtinai, kai su gyvūnu drauge nugyveni daugiau nei dešimtmetį...
Žinot kas dar buvo bjauru? Ogi per 10 metų taip įpratau eit pasivaikščiot- nesvarbu ar lietus ar sniegas. Šuns nebeliko, o poreikis pasivaiščiot dar porą metų kamavo. Bandžiau be šuns- bet kur tau ten. Jei neleki akis išdegus, o eini atsipūtus, tai kiekvienas chronius laiko savo pareiga tave pakalbint, kiekviena mašina stabtelėt, kiekvienas praeinantis diedas kabint. Tipo gal kartais nuotykių ieškai jei koja už kojos sliūkini...O kai eidavau su šuniu, ir dar dobermanu- tikrai nieks nesikabinėdavo. Kartą net buvo šovus mintis, kad reik pavadį nešiotis. Tipo šuva kažkur netoliese laksto- ką žinai kokio didumo tas šuva gali atlėkti iš už krūmų...

pritariu

Vobla, mirus mūsų koliui - man buvo tas pats - vakariniai apsivaikščiojimai buvo mudviejų - taigi paskui, jam mirus ir liko tox įprotis, kad reikia pasivaikšiot - bet kaip tu sakai - vienai - ne tas, oi, kaip ne tas.....Bet po pusmečio mes įsitaisėm boxerį - taigi, dabar galima vėl vaikščioti drąsiai iškėlus galvą, kad niekas neprisikabns, o ir tu grynam lauke pabūsi - ir motyvas geras - vedžioji šunį

Ova dėl katinuko - jau apsiprantu, akd jo nėra, bet dar vis mintyse kirba ta mintis, kas jis nemirė, kad jis gyvas. Grįžtu dabar namo - ir niekas nebepasitinka lauke (mintis - aha, o gal kambary), eini per kambarius ir tikiesi kokiam kamputy ar ant lovos išgirsti tylų murrrrr - deja lova ir visi kampai tušti... tada save ramini, kad gal jis lauke.....

O kai suvokiu, akd jo nebėra - tada raminu save, kaip mažą vaiką, kad jis dabar danguje su koliu ir abu labai laimingi.

Mama ne kartą netgi buvo nuėjus prie katino kapelio - vis dar su viltimi - o gal įvyko stebuklas ir jis išlindo (nes jis mirė šią žiemą - buvo sniego, žemė įšalus), laimė buvo iškasta duobutė prie mūsų namo miškelyje - į ją mama sakė įkolojo katino kilimėlį, jį patį suvyniojo į baltą paduškytės užvalkaliuką ir užkasė pelenais, nes žemė įšalus)... Aš dar nebuvau toje vietoje - dar negaliu, oi negaliu.... Ašarojimai baigėsi, bet, žinau ten nueisiu ir vėl pratrūksiu

Patikekit, kai mano shuns liga ir mirtis man pats juodziausias momentas mano gyvenime. Maza to, dar ir dvikojis draugas pavede ta pacia diena... Kai labiausiai reikejo palaikymo... Jau rasiau, kad sprendima priimti uzmigdyti shuneli pati priemiau, visa nakti nemiegojau, ir pas veterinara PATI VIENA ji veziau... Ir kaip tik ramintis nebandziau, is vakaro ir dektines puse butelio isgeriau, grizus valerionu... ir dar viena bemiege naktis... Ir sapnuodavau naktimis, ir verkdavau vakarais... Bet nesigailiu, kad tas momentas pas mane gyvenime buvo.... Tiesiog i viska, taip pat ir mirti, netgi artimuju netekti nuo TO MOMENTO pradejau ziureti truputi kitaip, bandau filosofishkai, jei gaunasi...
O ir siaip smulkesnes, ir siek tiek didesnes bedos atrodo anokia cia tragedija, palyginus su TA DIENA....
Pirmam shuniuj nieks neprilygs... Jis buvo mano vaikystes svajone, per asharas ishkovotas tas svajones igyvendinimas... Jis mate ir zinojo daugiau nei mano visi draugai ir drauges kartu sudejus... Bet gyventi tai reikia. Tokie momentai reikalingi zmogui, kad labiau isigylintu i save, kad per skausma atrastu koks stiprus gali buti, o ne tik saves gailetu...
Nei tam katineliui, nei shuneliui, nei pauksteliui, kurie mire jau nera blogai... Gal net geriau... Gal jie sirgo, gal kentejo nuo senatves... As save guodziau, kad tik sitaip galejau padeti savo shuneliui, ishgelbeti ji nuo skausmo ir kanciu... Nors mano egoizmas su juo praleisti dar daugiau laiko, buvo labai didelis...

Oi kokia skaudi tema Perskaiciau viska ir apsiverkiau, nes prisiminiau savo katineli, kuri teko uzmigdyti visai neseniai, pries 6 men Atsimenu, kai veterinaras pasake: geriau uzmigdyti, nes serga O mylejau as ji be galo. Netgi jauciausi kalta, kad sutikau ji uzmigdyti. Sakiau, kad tikrai daugiau nelaikysiu jokio gyvuno, bet....taip jau susikloste, kad laikau. Viena moteriske nenorejo daugiau laikyti katinuko ir norejo ji kam nors atiduoti, tai as ir priglaudziau ji. Vos pamaciau ji ir pamilau Kitas gyvunelis tikrai palengvina skausma netekus savo mylimo gyvuno.

As vakar dovanu gavau juru ziurkene, tokiom graziom akytem, su dideliu narvu, sieneliu ir viskuom, ko jai reiketu. Grazi ji tokia - baltai ruda, issigandus, suzalota ausyte. Visa nakti issigandus kampe tupejo...
Siandien nusprendziau ja atiduoti. As visada norejau suniuko, man jis artimesnis, galima pagniauzyti, pavedzioti...
Atidaviau ir skaudu kazkaip ant sirdies. Dabar ji vel tupes parduotuvej vitrinoj, uzspausta dideliu triusiu mazam "akvariume". Tikiuosi, ilgai jei ten nereiks tupet ir nepaklius kokiai durnei i rankas...
Cia panasiai, kaip su vyrais, kurie sako, kad myli, o tu su guzu gerklej kazkada atsakai, kad nori likti draugais...

O aš prie savo šuns kapo net bijau nuvažiuot, palaidojom už mieto, miške prie upelio, po poros mėnesių ten nuvažiavau su kitais šunimis žvakutės padegint ir radau iškastą............galva atskitai, kita irgi.........iškasė žmogus ir paliko, o visoki gyvūnėlai ištampė, užkasinėjau rankomis balsu rėkdama, jausmas-kas nekasė tas neįsivaizduoja. Kitą savo šunį palaidojau sode, šalia voljerų, tai visada ramu, kad jis šalia, kiekvieną dieną prie jo sustoju.

Rimtai? O kam tiem zmonems ta shuneli ishkasti? Gal tai kokie laukiniai gyvuneliai padare?

siaubas kaip baisu.. mes kai uzkasem, prie pat namu ant zolytes, tai visada visi ziurim, kad ten niekas nekapstytu ir sunys nevaiksciotu toj vietoj. tai pridejom saku ant kapelio ir niekas nelenda. Na norejom kokiam kaime ar kur nors toliau uzkasti, bet pamaniau, kad salia namu jis visada bus salia savotiskai. visada gyvens su mumis. neisivaizduoju kaip reaguociau, jei iskastu kas duobe..Bet kokie gi zmones????

Kodėl iškasė, nežinau, toks ten lobis-suiręs kūnelis, o kasta buvo žmogaus, nes smėlis labai tvarkingai buvo sukrautas į vieną krūvą ir dar kastuvu paplotas

Nu ir ishsigimeliai...

Aciu visoms uz patarimus, labai man padejote.
Jau issirinkau nauja drauga, dabar esu labai uzsiemusi, nes isdykelis kaip reta Bet vis gi - senojo sunelio niekada niekada nepamirsiu

o kokios cia vaisles?

Cia amerikiečių koker spanielis
2 mėnesiukų