rašau čia dėl to, kad man reikia gero spyrio į užpakalį... protu suvokiu, kad situacija, kurioje sėdžiu, yra išsprendžiama... tačiau matyt nenoriu nieko daryti...
taigi, apie viską iš pradžių. su savo simpatija susipažinau prieš 3-4 metus. ir mūsų pažintis prasidėjo seksu.... aš buvau prieš kokį pusmetį išsiskyrusi, vis dar liūdėjau... todėl jo dėmesys per vieną vakarėlį nuvedė mane tiesiai į lovą
po to - žinutės, skambučiai, susitikinėjimai. galbūt ne tokie dažni, kaip norėtųsi, bet... pamažu, pamažu įsimylėjau. nors nuo pat pažinties pradžios kartojau sau, kad nesitikiu iš jo ir iš mūsų santykių nieko rimto. taigi, elementaru - ko norėjau, tą turiu. dabar susitikimai, skambučiai, žinutės vis retesni ir retesni... ir susitinkam tik seksui... o aš imu beviltiškai girdėti mano biologinio laikrodžio tiksėjimą, man seniai nebe 18 ir jau senokai nebe 28..... imu norėti šeimos ir vaikučių. tačiau negaliu žiūrėti į kitus vyrus, imu juos lyginti su savo simpatija ir visi kiti man atrodo ne tokie mieli, ne tokie protingi, išsilavinę, ne tokie gražūs, ne tokie patrauklūs... o su savo simpatija bendros ateities nematau. jei iš tiesų abu būtume keliavę link to, tai per tą laiką, kiek bendraujam, būtume jau nukeliavę...
ir jau atrodo viskas, į kitą skambutį nebeatsakysiu, nesusitiksiu... bet vos tik suskamba telefonas, pasijuntu devintam danguj ir visa širdim trokštu kuo greičiau jį pamatyt....
vienintelį sprendimą matau - kuo greičiau padėti tašką šioje istorijoje ir gyventi toliau. bet kaip atrast savyje jėgų tai padaryt?????????????

