Po menesio griztu i darba. Dukrytei 1,3 metukai. Turiu aukle - savas, pazistamas ir patikimas zmogus. Dukryte su aukle gerai sutaria, nes jau pradejau pratinti buti kartu. Atrodo geraiu ir buti negali. Taciau as labai pergyvenu ir jauciu kaltes jausma, kad palieku toki maza vaika. Tikrai jeigu ne finansine padetis, auginciau vaika iki 3 metu, o gal ilgiau. Dabar galvoju, kad prie vaiko per daug esu prisirisusi. Tiesiog i ji isikibusi dantim ir nagais Ka man su savimi daryti

KUo toliau tuo blogiau. Jau pradejau gerti raminanti Melisol sirupa. Kai tik vakaras ir verkiu. Pagalvoju, jog ne taip norejau vaika auginti. Mano supratimu mama turi buti su vaiku kuo daugiau ir ilgiau. Kai tik pajunta, jog vel metas grizti i darba, tada ir tuti... O as jauciuosi aplinkiniu ir seimos spaudziama ir atplesiama nuo vaiko. Tikrai dar noriu paauginti vaika pati ir pasedet namuose. Nenoriu jokiu karjeru ir t.t. Dar bus tam laikas... Jauciu, kad visa gyvenima pries vaika jausiu kalte... Nes neauginau ir nedariau taip kaip man atrode teisingiausia ir geriausia... Taciau nesugebu ir atsispirti vyro, seimos nariu spaudimui... Reikia pinigu, karjeros ir t.t. Taciau nemanau jog nauja masina, grazus rubai svarbiau nei buvimas su vaiku namie. O pavalgymui ir butiniausiems poreikiams patenkinti mums pinigu uztenka.... Tai kam man grizti i darba...

Tai kodel negali likti namie, jei nori??Jei pati nori buti namie su vaiku, tai ir buk Dazniausiai yra kita problemos puse - kad moterys namuose uzsidepresuoja, nori iseiti, o jei tau gera namie su vaiku, tai kur problema?? Spjauk i aplinkiniu nuomone, o su vyru pasisnekek apie tai. nebent tai pragyvenimo klausimas, kad tau reikia dirbti, o jei ne - tai buk sau laiminga namuose. Cia mano nuomone

Bet kiekviena karta kaulyti dar pabuti su vaiku nors kelis menesius ir klausyti replikas kad isleidziu pinigus jau atsibodo... Tiesiog aju moraliskai paluzau....
manu problema ta, kad as manau jog galima siek tiek pakenteti ir biedniau pagyventi. O vyras noretu gyventi kaip iki siol. Mano uzdarbis sudaro beveik puse musu pajamu....

O gal reiktu pagalvoti apie antraji vaikuti tada butu galimybe likti namuose

Kad as dar pirmuoju nespejau atsidziaugti Man atrodo, jog pagimdziusi antra vaika, pavogsiu dali demesio is pirmojo. Tai tegul ilgiau pabuna lepinama pirmagime

Na, nelabai matau priezasciu verkslenimui
As aplamai sedeciau tiek ilgai su vaiku nebent aplinkybes priverstu-na vaikas labai sirgtu ar nebutu galimybes grizt i darba..Arba vyras butu milijonierius

Manyciau tavo atveju reiketu atvirai su vyru pasikalbeti, kad dar jauti, kad reikia pabuti su vaiku, del to, kad teks ilgam su ja issiskirti, jausies blogai, beje ir vaikas dar nori mamos ir pan. Manau, nereikia saves prievartauti ir geriau daryti, taip kaip tu nori...tik dazniausiai daugeliui buna atvirksciai...nori grizti kuo greiciau i darba...

_________-

Taigi cia ir rasau, kad paverkslenti
O iki triju metu sedeti nemanau jog cia labai daug Kaip kam

O pasikalbeti tai lyg ir kalbuosi. Tik visi zmones skirtingai ta pati dalyka supranta, isgyvena ir kita zmogu supranta

As tave visai suprantu
Pati irgi sprendziu sprendziu ir neapsisprendziu. Ir namie sedeti jau pabodo, truksta veiklos, norisi gyventi aktyviau. Bet is kitos puses taip gaila savo maze palikti svetimam zmogui. Juk penkias dienas per savaite vaikas tevus matys tik pora valandu, visas vaiko auklejimas, lavinimas priklausys nuo svetimo zmogaus ir t.t.
Tarp kitko maniskei greitai bus pusantru metuku. Labai geras laikas, vaikas jau gudrus, labai smagu ji stebeti, su juo bendrauti

viskas priklauso nuo tavo ir vyro apsisprendimo jei susitaret kad tu dar namuose pasedesi su vaikeliu ir jums tu pinigeliu uzteks tai ir buk ir dziaukis kiekviena dienele
nes istikruju tai mums vaikai kaip norkomanu doze

Tikra tiesa- esam nepagydomos narkomanes:)
As irgi kai pagalvoju, jog matysiu vaika tik pora valandu per diena, tai ir nesuprantu kam tada vaika pasigimdziau... Kitas zmogus augins, o as kiauras dienas dirsiu, lakstysiu, stresuosiu... Is kitos gi puses anksciau ar veliau vis vien teks grizti i darba. Tai turbut kuo anskciau grisiu, tuo maziau skaudesnis atsiskyrimas nuo vaiko bus...
Manau man pasiseke labiau nei kitoms mamoms, nes dukrytes aukle bus musu seimos drauge, patikimas ir saziningas zmogus. Ir dukryte ja labai myli...

Na man tai atrodo labai daug..Man ir iki metu atrodo nemazai-na tiksliau galima but pasakyt, kad pakankamai
Idomu kaip jus tikites po triju metu sedejimo namie vel lengvai isitraukt i darba-manau, kad tai butu labai sunku..Nebent likt paskui namu seimininke visam laikui-kai kam ir taip patinka

Na, priklauso dar koks darbas ir pan...Jeigu butina atsedet valandas, negali pasiimt laisvu dienu, kai vaikas serga ar siaip prispiria neatideliotini reikalai, tada gal sunkiau..Ir aisku jeigu atlyginimas menkas, tai tada tikrai geriau sedet namie su vaiku, o nesiplesyti tarp darbo ir namu..

Chikony manau neverta stresuoti ,jei pritrūksi argumentų dėl noro būti su dukryte ,rėžk tiesiai kad ne pamotė esi savo vaikui,o vyrui kartą pasiūlyk paieškoti geriau apmokamo darbo juk jam taip reikia pinigų.Jei pati jausies rami šiuo klausimu tai ir aplinkiniai susitaikys,patikėk.

Tame ir problema, kad mano darbas labai itemptas ir nelengvas. Nemaza stresu. Tenka ir po darbo pasedeti ir savaitgaliais. Alga gal ir gera, bet kaip visada norisi kazko geresnio... Ir is viso as esu pedante nesvietiska. Buvau dar ir darboholike. Tai jeigu dar teks namus, vaika priziureti ir dirbti kaip paskutiniam arkliui...
O del kitu tai negaliu nurodintei ka jie turi daryti... Tiesiog sazine nelabai leidzia. Todel nesuprantu, kodel man taip daznai nurodinejama...

Aš išėjau į darbelį, kai mažikei buvo pusantrų. Irgi taip pat stresavau, nervavausi, bet po kiek laiko apsipratau ir dabar viskas ok. gal tik kelios pirmos savaitės vis dar buvo tokios su kaltės jausmu, o dabar jau nea
Manau ir tau taip būtų, bet žinoma kiekvieno žmogaus reikalas pasirinkti kiek ilgai būti namie su vaiku. Beje, jei tavo auklė geras ir patikrintas žmogus, tai dar mažiau reik pergyventi.

Tema senai užvesta, bet aš ją atnaujinsiu. Įdomu kaip sekasi temą atidariusiai Chicony
Man dabar lygiai tokia pati situacija. Dukrytei 1,2 metuku. Dabar pats įdomumas su ja, o jau vaiko meilumas Ir BAC gaunu naują darbo pasiūlymą. Darbas apie kurį svajodavau, ir sakiau kad norėčiau dirbti tik tokį. Kaip toj Japonų (o gal Kiniečių..) patarlėj - "Bijok svajoti, nes svajonės pildosi"..
Na ir prasidėjo mano kančių dienos, nežinau ką nuspręsti, kaip teisingai pasielgti. Pajamos pas mus ganėtinai minimalios. Bet bankui neesam įsipareigoję.
Pradėjau ieškot auklės - baisu. Visos nori labai didelio užmokesčio, o pačios nekelia jokio pasitikėjimo.
Pradėjo aiškėti išvada, kad aš per dienas dirbsiu (kad ir mielą darbą), o su mano dukryte sėdės kažkokia boba, kuri velniaižin ką su ja veiks, net nežinau ar užsiims ir mylės. O gale mėnesio beveik visą savo uždarbį jai turėsiu atiduot
Vyras mane palaiko, pats sako, kad jam maloniau ir ramiau kai su dukryte palieka mane, o ne auklę. Jis irgi nori kad ją auginčiau aš, bet kartu suprastų jei eičiau į tą svajonių darbą (tik už mažytę algą, deja..). Gal taip dar sunkiau - pati turiu priimti sprendimą...
Dabar labiau linkstu link to, kad atsisakysiu to pasiūlymo ir dar pabūsiu su mažyle. Gal gi pavyks įsidarbinti ir kai ieškosiu darbelio po kelių mėnesių. Kaip manot?

tai ir kaifuok su vaiku...
tikekimes, darbu dar bus...

Kaip aš jus suprantu. Dar vakar su vyru perkalbėjau tokia tema, nors nebuvau dar skaičius tos temos. Mano situacija buvo tokia pati, tik anksčiau. Dukrytę palikau auklei 6 mėn ( o ir auklę buvo labai sunku tada rasti) , širdis klykė, aplinkiniai patarė eiti dirbti, reikėjo pinigų, namo, mašinos... Sūnų palikau jau 11 mėn auklei (puikiai auklei). Buvo ramiau.... o išėjau į gerai apmokamą darbą. Tai reiškia, kad vėl rinkausi materialinę pusę. Vaikai užaugo, o širdagraužis taip ir liko, ligi šiol, ligi šios minutės. Kaip rusai sako "mučitelno bolno". vakar su vyru kalbam, jei gryžtų tie metai, sėdėčiau su vaikais tiek kiek manyčiau, kad reikia. Nepasiduočiau jokiom kalbom, kad jau galėtum dirbti ir pan. O pinigų, patikėkit VISŲ vis tiek neuždirbsit...
Ir dar ką noriu pasakyti, išėjus į darbą prasideda bėgimas, nespėji pasidžiaugti nei vaikais, nei pačiu gyvenimu. ir nors įstatymai jūsų pusėje (priklausomai nuo daugelio aplinkybių) nevisada bus galima pasimti nedarbingumo pažymą, jei vaikas sirgs ir pan. Nu aišku, čia dar priklauso kuom ir kur dirbsit.
Mano palinkėjimai JUMS brangios mamytės. Neskubėkit į darbus, jokia geriausia auklė neatstos mamos vaikui, džiaukitės viskuo: pirmu dantuku, pirmu žingsniuku, pirmu guzeliu, vaikų juoku. Viskuom, nes paskui taip visko Jums to trūks, bet jau bus po laiko.
Patikėkit, čia kalba mano širdis....

Ačiū Mole, už tavo žodžius. Kaip gera rast tiek daug mamų kurios mane supranta. Ne vien šiame forume, šiaip maniau, kad aplinkiniai labiau smerks atsisakius to pasiūlymo. Bet kol kas taip nėra, daugelis supranta.

Vakar nuėjau, pakalbėjau su darbdaviu, padėkojau ir atsisakiau pasiūlymo. Net nesitikėjau, kad taip palengvės. Reiškia, dar ne laikas.

Prisiminiau savo senąją temą
Ir ką gi... Visiškai pritariu Molei.
Nebespėju gyventi ir pastebėti kaip auga vaikas. Grįžusi į darbą įsisukau kaip voverė... Nors ir kaip stengiuosi, bet vaikui laiko ir jėgų pritrūksta... Ir graužia šis kirminas, oi kaip graužia ... Dabar tikrai žinau, kad jeigu galėčiau atsukti laiką atgal - būčiau pasirinkusi sedėjimą su vaiku namie, o ne grįžimą į darbą...
Jaučiu, kad kažką praleidau gyvenime... Kažką labai prasmingo, labai gražaus...