išaušus nuostabiam joninių rytui su vyru nusprendėme pasikviesti būsimus senelius išsikepti šašlikų. juk šiandien mano vardo diena! (aš esu Jonė). joninės buvo penktadienį todėl niekur neskubėdami nuvažiuojame su vyru į parduotuvę. visą neštumą buvau įsitikinusi, kad nėštumas prasidės būtent šioje parduotuvėje pasiemu tortą, silkės, sultis dar kažką ir nueiname prie lašinukų. renkamės ir pajuntu, kad sudrėko kelnaitės
13.30 val. sakau vyrui "tu sumokėk, o aš einu į mašiną". sėdžiu mašinoj visa pasimetusi ir laukiu... laukiu kol ateis vyras, o ką jam pasakyti, o jei aš klystu? ateina vyras ir išrėžiu jam viską. na bet dar neaišku ir ramiai grįžtame namo, bet į antrą aukštą tiesiog užskridau kaip vaikas, o ne 17,5 kg priaugusi nėštukė vandenys visai pasileido stipriai bėgti. nustačiau diagnozę: gimdauuu
paskambinu vienai SM bendrapašnekovei (vietoj to kad skambinčiau gydytojai) ir paklausiu ką daryt. juk ji geriau žino - laikiasi trečio. gaunu patarimą į ligoninę vykti po 2 val. per tą laiką vyras padaro valgyti, aš nenoriu, bet palaikau vyrui kompaniją. bet jis valgė labai jau nervingai 
toks jausmas kad jam gimdyti. šaukštas į burną ir šoka nuo kėdės sakydamas "važiuojam". ir taip suvalgė pusė lekštės, o vėliau sako "užteks valgyti, nėra laiko" o aš dar net sarėmių nejaučiu. 15.30 val nusprendžiam važiuoti į ligoninę. nusileidžiam į apačią, pranešam tėvam "šašlikų mes nevalgysim". tėtis mano jau šypsosi
o mama sako "jau silkės prisivalgėte" nesuprato ji nieko. vyro tėvai išsis nepatikėjo kai paskambinom jiem... 16 val jau ligoninėj. įjėjusi į ligoninę pareiškiu "nežinau ar gimdau. jokių skausmų tik kad vandenys nubėgo" pastato klizmą, užpildo dokumentus ir nuveda į gimdyklą.
16.30 val gimdykloje. patikrina 6 cm atsidarimas. hm... jau lyg ir pradeda skaudenti, bet pati dar nesuprantu ar išsigalvoju ar tikrai skaudena. gydytojas praneša - dar negreit.
17 val I sarėmis - pakenčiama, bet vyras jau nervoti pradėjo su žodžiais kvėpuok
II sarėmis - skauda; III sąrėmis - sauuuuudaaaaa, jau nervina ir meždžiai siūbuojantys už lango; IV sąrėmis - jau rėkiu... aaaaaaaa.... mintyse galvoju apie žodžius gydytojo kad dar negreit... br.... dar nepasibaigus ketvirtam sąrėmiui iš mano rėkimo gydytojas supranta kad jau gimdau 
17. 14 val aš jau ant gimdymo stalo ir gimdau, o gimdykla dar tik ruošiama
niekas nesitikėjo, kad mano dovanėlė bus tokia greita 
gimdymas buvo visai neskausmingas 
tik kad pirmus sąrėmius nemokėjau stumti 
17.25 min gimė mano pati geriausia dovanėlė - sūnelis
sveikas, gražus ir pats mylimiausias gavo 9-10 apgar balu, 3870 g ir 55 cm. taciau aš daug plyšau, bet kol siuvo skausmo nejaušiau, nes negalėjau atsigrožėti sūneliu, kurį taip švelniai ir kartu taip stipriai laiko tėtis beje labai dar jaunas tėtis man 20m, o tėčiui 21m. bet mes patys laimingiausi tėvai... likome palaitoj jau tryse... daug kalbėjome su vyru apie sūnelį, mūsų ateitį tryse... kol neatėjo gydytojas ir napasakė "gal paskambintite artimiesiems ir praneškite, kad jau gimė, nes jau mūsų telefonas paraudonavo "
o mes iš tos laimės pamiršom viską pasaulyje 
tėvam paskambinus išgirstame klausimą, gal sunkiai sekasi? į Kauno klinikas gal važiuojam (o mes iš klaipėdos)? gal pinigų atvežti? per tą klausimų kalną vos spėju įterpti "gimė berniukas prieš 2.5 valandos" tėvam buvo šokas kad mes juos pamiršom bet mums juk buvo ne iki to... mes juk jau tryse tai va, taip gimė mūsų Kristupas... nors ligoninėj jis jau seselių ir gydytojo ir senelių taip pogi buvo pramintas Jonuku. visi sakė "Jonė per jonines pagimdė Jonuką" bet su tėčių nusprendėme, kad ir vieno Jono šeimoj užteks
p.s. 2,5 metu nepasiryzau rasyti savo gimdymo istorijos, nes galvojau, kad ji labai jau trumpa, nors gimdymas truko tik 4 valandas, bet prirašiau....
Linkiu kad ir kiti gimdymai keltu tokius prisiminimus ir butu dar lengvesni 
tik ko bijojau, tai cezario 
bet pagimdziau naturaliai
