Kartais pajaučiu kad vaikas labiau myli tėtį nei mane , būna iš tiesų skaudu, manęs dažniau neklauso, na gal kad aš nuolaidesnė, jei pakeliam balsą tai ne tik aš bet ir vyras, todėl negaliu sakyti kad daugiau šaukiu ant vaiko, be to tėtį vaikas dažniau bučiuoja, gal sakau todėl kad vaikui dažniau sakau kad jį myliu, ir pati jį bučiuoju.
Nežinau labai noriu turėti tvirtą ryšį su sunumi, bet kaip tai padaryti , patarkit prašau

kartais tokias situacijas sunku suprasti. gal jis teti mato reciau, todel labiau pasiilgsta? o gal tetis su juo idomesnius zaidimus zaidzia? kitas dalykas -- vaikas dar pakankamai mazas, dar nelabai gali samoningai diferencijuoti meiles.

Man tai visai natūraliai atrodo, nes tėčiai turi mažiau buities darbų, daugiau laiko gali skirti tiesioginiam bendravimui. Be to, galbūt sugalvoja įvairesnės veiklos, įdomesnių žaidimų, daugiau įvairių atrakcijų...
Beje, o kas čia blogo, jei sūnus myli tėtį?

Eva, nenusimink. Vaikutis dar mažas ir manau, kad jis myli ir tave ir tėtį. O jūsų ryšys priklausys nuo tolimesnio jūsų auklėjimo, nuo jūsų bendravimo.

Mano mama sako, kad reikia būti vaikui ne tik motina, bet ir drauge.
Pas mus taip ir yra (su mama). Labai tikiuosi, kad ir man pavyks su vaikais turėti tokį nuoširdų ir draugišką ryšį.
Eva, tik nesikrimsk, tavo vaikiukas dar per mažas, kad darytum išvadas. Dar turi daaaaug laiko.

Eva, o tavo sūnus kartais ne tėvo kopija? nes pas mane du sūnūs-tai vyresnėlis tėtuko kopija ir jie abu viens kitą labiau myli, o mažėlis mamos kopija ir tikras mamyčiukas-mama jam viskas O augo ir auklėjami vienodai gi... tiesiog taip gaunasi, kad labiau atitinka gal zodiakai, gal biolaukai ar kažkas. nenusimink ir nepavydėk-kur kas blogiau būtų, jei jie vienas kito nemylėtų. Pamatysi, užtat antras bus tavo mamyčiukas

Pritariu Rigedorai Svarbiausia nereikia pergyventi. Visa meile mamytei ateis su laiku Maniskis iki dvieju metu lygiai taip pat reiske meile tiek mamytei tiek teveliui, o stai dabar dabar mano mazasis meiluziukas negali nei per zingsni atsitraukti neisbuciaves mamos Manau, kad tikrai cia dideli pliusa prideda laikas, nes as su juo praleidziu 90 proc daugiau laiko nei vyras . Tu dziaukis kad tarp sunaus ir tecio toks stiprus rysys, juk ne kiekvienas tuo gali pasigirti

Eva, va mano dicke pasake kad mane myli... Kadangi iki to buvo daug ragu, tai paklausiau "nuo kada?". Sako "nuo sestadienio" Kokio ji amziaus matyti liniuotej taip kad turek vilties.
Nors is tikruju tas daugiau maziau ne kazi ka pasako, nes meiles nepasversi. Gal tiesiog jusu atzalele myli skirtingai ir skirtingai ta meile parodo, o ne daugiau ar maziau.

Nuo ko tas ryšys priklauso, tai galas žino... Sako, kad kuo ilgiau mama vaiką savo pienu maitina, tuo stipresnis tarp jų ryšys. Deja, iš savo patirties galiu pasakyti, kad tai netiesa. Vyresnėlį maitinau tik dvi savaites, o antrąjį sūnų - beveik iki pusantrų metų. Rezultatas - didysis kaip katinas vis aplinkui, kai ilgiau išsiskiriam, tai pasiilgsta baisiausiai, o mažasis manęs pasigenda, tik kai su tėveliu susipyksta

Manau, kad ryšiui atsirasti būtinas ne tik pienas, t.y. maistas. Reikia ir žaidimų, ir pasikalbėjimų, ir bendro "darbo" (žinoma, po to mamai tikrai bus daugiau darbo). Kitaip tariant, neužtenka rūpintis tik vaiko pilvu ir fizinių poreikių patenkinimu, pamirštant dvasinių poreikių būtinybę.

Manai, kad Pukala tik pilvu rupinosi? As dristu speti, kad ne tik

pagrindiniai dalykai - akiu kontaktas, fizinis kontaktas, pokalbis, neisklaidytas demesys, palaikymas, drausme (bet ne bausme) - pagal vaiko, o ne teveliu poreiki... cia knygines tezes, bet as pati kiek imanoma stengiuosi ju laikytis, kol kas dar sunku daryti isvadas, bet vis tik manau, esminis dalykas meilei palaikyti ir ja auginti - tinkamai rodomas demesys vaikui...
Va maniske su teveliu zaidzia, juokiasi, isdykauja, atsikelusi i karto klausia kur tevelis... bet jei tik kas nutinka, is kart pas mamyte bega ir is vis, man vienai net i tulika neleidzia nueiti ...
manau, kad dukryte mums su vyru pakankamai vienodo kiekio, bet skirtingo turinio meile skiria bet tai taip ir turi buti

Vaikas daug daugiau laiko praleidžia su mama, tai tėtis būna jau kaip ir pramoga Dėl to nereikia sielvartauti. Tikrai myli

mano dukrytė kol buvo su manim namuose, tai kažkaip daugiau prie manęs glaudėsi, bet kai pradėjau dirbti, pamačiau kas yra kas. Vyras ryte veža į darželį, vakare su ja žaidžia, kol aš paruošiu vakarienę Tikrai pradėjau pavydėti, nors žinau kad tai kvaila...tiesiog galvoju, kaip vaikus lengva palenkti į savo pusę

Reikia daugiau bendrauti. Dalintis su vaiku jo rūpesčiais.

Man atrodo kad tokios problemos išsisprendžia su laiku.

man atrodo kad visada vaikams tetis didesnis kaifas nei mama. kai buvau maza man reikedavo tik tecio (kai jis gryzdavo mamos galedavo ir nebuti), taip pat elgiasi ir musu dukte... Nematau cia tragedijos

Aš ir taip manau, bet ir mama gali juk su vaiku paišdykauti Tada ir su ja labai smagu

Senokai viskas buvo, daug kas, aisku, pasikeite, bet va vistiek parasysiu
O gal Jus pavydit (kad ir baltai) ne tik vaiko demesio tetei, bet ir tetes demesio vaikui, tai paprasykit, kad tetis pabuciuotu Jus

Būna dienų, kai mūsų mažė tik su tėčiu nori būti, bet būna dienų, kai jai rikalinga tik aš..
Aš nelabai dabar pergyvenu, nes manau, kad esam vienodai jai svarbūs. Bet man aktualiau, kad artimi santykiai būtų, kai ji bus vyresnė - paauglė ar jau suaugusi. Kaip, kad mano santykiai su mama... Tikiuosi, kad mažoji matydama mūsų bendravimą irgi tokio norės

Vaikui svarbus abu, ir tetis ir mama. Pas ka bega vaikiukas uzsigaves?????? Kai pavarges? Ar nuliudes??????? Dazniausiai pas mama. O tetis - tai dukimas, zaidimai, pramogos ir t.t.
Manau ir mamai reikia padukt, paseliot, ne tik su knygelem sedeti
O veliau paaugus, manau is tiesu labai tamprus rysys su tevu atsiranda. Atsiranda ivairiu vyrisku reikalu: eiti i garaza, meskerioti, ar kieme kamuoli paspardyt......bet mama visada isliks mama

O aš kiek atsimenu, tai man irgi visada labiau reikėjo tėčio, ir buvau jo vaiku vadinama. Tik kai kas blogo atsitikdavo, ar skauda, ar ko reikia, tada maaaama. O kad mama valgyt virė, skalbė, rūpinos, mylėjo ne ką mažiau ir t.t., nevertinau, net būdama paauglė. Dabar graužiuos dėl to. Vis dėlto mama yra mama. Užtat dabar beveik visą dėmesį skiriu mamai Ir ji tai žino.

Mano bėda panaši Kai būnam namie su sūnum,jis mano geriausias draugas.Kai užsigauna man guodžiasi,užėjusi švelnumo akimirka man atitenka.Bet... Užtenka į svečius močiutei ateit ir vaikas kaip svetimas pasidaro. Kartais net pavydas suima Kai Gytis pas ją svečiuojasi(beveik kiekvieną savaitgalį vaiką iš mūsų konfiskuoja),ji visą dėmėsį jam skiria,su juo žaidžia iki nukritimo,jokių jam nepatinkančių procedūrų nedaro(pvz plaukučių šukavimas,nosytės valymas ir kt.)O aš namie ne vien žaidimais užsiimu,ant mano spando visa namų ruoša.Taigi automatiškai vaikas tiek dėmesio,kiek pas močiute,negauna

Tiesa sakant, ir as kartais taip paty karciai pagalvoju, kaip Eva. Keista, kodel manes maziuks taip daznai nepabuciuoja, kaip kad teti? O juk ir demesio, ir meiles stengiuosi skirti, kiek tik pajegiu, kiek tik galiu, stengiuosi prisigalvoti nauju zaidimu, kvieciuosi kartu "padet" man gaminti valgyti, tesla pamaisyti... Darbus stengiuos i sali padeti tol, kol maziukas labai nusiteikes zaisti ar bendrauti. Veliau jis moka ir pats vienas graziai zaisti su savo zaisliukais, kol vel pasigenda manes kaip zaidimu kompanijos. Bet kazkaip man atrodo, kad tas svelnumo ir meiles israiskas ismokes is manes, retai namie bunantis tetis mazajam suneliui reiskia kur kas daugiau, nei as. Kartais pagalvoju, kad negaliu ir negalesiu niekad sunui pasakyti, kad tetis jo isvis nenorejo siam pasauly, kad tik as ji isverkiau, issiderejau, islaukiau, tik ant savo peciu nesiau laukimo dziaugsmus ir nerimus, bemieges naktis... Teciui ir varda vaikui isrinkt visai nerupejo, o kai rinkom, tai turejau i skaudzius kompromisus leistis, bijodama, kad jis to vaikucio neatstumtu... Tetis subrendo buti teciu tik tada, kai maziukui suejo 7 men, kuomet mazylis eme jam skirti savo sypsenas ir gugavimus... O dabar pastebiu, kad su teciu jam linksmiau, rodos, labiau krykstauja, nei su manim... Nors kai uzsigauna, tai eina pas mane rekdamas... Bet ir tetis, zinoma, moka graziai nuraminti. Gal ir be reikalo nerimauju, meginu ismatuoti vaiko meile kiekvienam is musu... Is tikro tai ir dziaugiuos, ir slapta pavydziu, kad sunaus ir tevo rysys stipreja.

O siandien tai tikrai net verkti norisi. Pastebejau, kad maziuks uzsikabarojo ant gulincio ant sofos tecio, kur jisai praleidzia savo kone visas "namines" valandas. Mazulis apsikabines teti abiem rankytem, prisiglaudes, prisispaudes ir buciuojasi abudu. Tetis tik istiesia kakla su atkistom buciniui lupom ir maziukas iskart atsiliepia. Paskui juokias, krykscia abudu ir vel buciuojasi. Pasiziuri i mane ir vel sau tesia... O kuomet as pameginu panasiai pasielgti, tai mazulis kazkur i sona ar zemyn sau ziuri ir nulis demesio. Na, tai as i ta minksta skruosteli buciuoju, kaip kad dazniausiai. Labai retai buna, kad maziuks mane pabuciuotu pats. Nezinau, kodel taip yra. Liudna ir skaudoka... Negaliu jo aukstyn kilnoti, kaip anksciau, nes laukiuosi, ir sulig kiekvienu eiliniu ant ranku paemimu man suskausta pilvo apacia. Tai jau tikrai link aukstai kabancio laikrodzio, kaip kad aukstaugis tetis, mazylio nepakelsiu ir neislaikysiu. Su teciu jiedu fiziniu zaidimu daugiau zaidzia, as gal ramesnius uzsiemimus randu... Et, nezinau, kame suva pakavotas. Rodos, myli mane, bet teciui daugiau meiles parodo, nei man.

Nesikrimskite, matyt tėtį rečiau mato, todėl jam iš karto atiduoda visą meilę, o jums po truputį. Ir pas mus taip buvo, kai tėtis pareidavo namo, turėdavo patirti baisią meilę: būti suspaustas, išbučiuotas, išmyluotas, ir jo labisu klausydavo. O mama gi visada po ranka taip sakant. Iš tirkųjų, tai tokie vaizdai net sugraudindavo. Kai paaugs, tada svarbiausia bus kalbėtis kalbėtis kalbėtis.

Man atrodo, kad nera ko cia krimstis, net priesingai - as dziaugciausi. Jau vien del to, kad yra rysys tarp tevo ir sunaus. Kad tetis vaika myli, kad jiems gera kartu. Juk ir svarbiausia, kad tevo ir sunaus rysys butu. Nemanau, kad vaiko meile reikia uzsikariauti kazkokiais konkreciais dalykais.......
Mano abu vaikai taipogi siausdavo ir dukdavo su teciu, o problemas spresdavo su manim. Buvo laikas, kai as net sagos negaledavau uzsegti - tik tetis
Aisku, kartais norisi pamyluoti ir sulaukti atsako, bet svarbiausia zinoti, kad vaikas myli, kad jauciasi saugus salia, kad jam gera kartu.

O rysys su vaiku.... Jis atsiranda ne per diena. Ir ne visuomet isreiskiamas, bet jei vaika myli, jei gerbi ji kaip asmenybe, jei randi laiko jo problemoms, jei moki atsiprasyti ir pripazinti savo klaidas, kai buvai neteisus........ manau tuomet galima tiketis tarpusavio supratimo.

ar nepastebejot, kad dazniausiai vaikystej berniukai labiau myli (jei taip galima pasakyti) mamas, o mergaites tecius. Paaglystej viskas pasikeicia, nes atsiranda bendru interesu...

Labai svarbu, kad tetis vis tave prie vaiko pabuciuotu, apkabintu ir vaikui vis pabreztu, kad "tai musu brangioji, mylimoji, vienintele mamyte, ka mes be jos darytume" ir pan. Ir kai antras vaikiukas atsiras, daug kas palengves, bet ir daugiau bendravimo psichologijos prisides

na as manyceu kad reikia tiesiog parodyti vaikui kad mums gera buti kartu su juo.. na seip as asmeniskai linkusi savo dukrai skaitytipasakas, ypac tai darydavau kai ji budavo mazesne... beje mielosios mamytes gal zinote kur galima internete rasti kalediniu pasaku ar seip istoriju ? buciau labai dekinga...

O pas mus viskas kitaip!Dukra neprisileidzia nieko!Nei manes nei tecio,tai ka jau cia bekalbeti apie svetimus!Negalime jos nei apkabinti,nei pabuciuoti!O taip noretusi,juk gera kai prie taves prisiglaudzia mazas angeliukas!Tikiuosi ji is to isaugs!Jai dabar 9men.

trys auga.visko buvo-ir vyras savaitgaliui tik gryždavo,nes kitame mieste dirbo ,ir namie sėdėjo ,o aš dirbau,bet vaikai mūsų nišskirdavo.ir myli vienodai.o kad kažkokiu laikotarpiu pasiglaudo prie vieno ar prie kito-dėmesio nekreipiame.ir nuo pat mažiausių dienu visus mokome mylėti,gerbti mus.jei kaprizinasi,ima šaukti- nemyliu taves,pagaunu toki neklaužaduka ,žiūrėdama tiesiai i akis sakau -ar tikrai nemyli? tai nori kad taves negirdėčiau,nematyčiau ,nes aš irgi nemyliu.tie neigiami žodžiai įtaigiausiai suveikia.myliu.-nedrasiai atsako. tai,sakau,susėskime ir pasikalbėkime.tada išsiaiškiname viską viską ,dėl ko buvom susipykę ir t.t. niekada nepriverčiu vaiko suabejoti,ar mylimas jis,ar juo rūpinuosi .neleidžiu ,kad susipykimo metu lėktų ieškoti tetes paramos ar atvirkščiai,nes būtent kai susipykstam,yra vaikai sakę-tu negera,aš myliu tete.tai tiesiog neleidžiu abejoti ta meile ,paaiškinu,ar net atsiprašau,kad griežtai,piktai liepiau tarkime tvarkytis ,nedūkt ar pan.išviso dabar,kai daug didesni aiškinu jiems ,kad žmonės būna labai skirtingi ,visai kitaip mąsto ,tad reikia kitus gerbti ,mylėti,nes meilė -labai labai svarbus dalykas.juk mylime ne tik žmones-bet ir savo darbus,mylime kažkokius gyvūnus ir pan. meilė reikalinga žmogui ,kad jis augtų ,tobulėtų ir t.t. žiūriu,kad nepermaži jie,šnekamės daug,ir dažnai,ir jokiais būdais meilė neišreiškiama vien bučiniais ,ar dovanomis- meilė turi būti parodoma darbais,laikomės tam tikrų taisyklių ,kurios tai padeda įrodyti.tarkime ,pažadėjau
kažkur nueiti pasivaikščioti.nu lyg tyčia,laiko nėra,darbų-iki kaklo.bet einame.nes p a ž a d ė j a u .sutarėm,po darbo piešime kartu,pasakas skaitysim.o čia ir vėl savi rūpestėliai užgriuvo,bet jiems sakau-myliu jus, turiu skirti laiko jums .ir viska metusi,darau,ka sutarėme.išviso mn dažnai aplinka nėra svarbi-daugiau dėmesio skiriu vaikams,labai branginu su jais praleista laiką .vaikai tai jaučia ,supranta ir vertina.vasara kai laisvalaiki skyriau ežero maloimams,nukentėjo daržas.vyresnėlis pareiškė-sesė braškes nuskins,o mes su mama nuravėsime-nu juk ji nespėja.taigi ,meilė yra visų pirma draugystė su vaiku.kitaip neimanoma išmokyti ,o darbais ,bendrais siekiais.
o pagal bendra psichologija,mergaičių autoritetas visada -tėtis,berniukų -mama.
mergaitė net nejučia užaugusi rinksis vyrą panašų i tėtį,nes tai buvo jos pirmasis vyras gyvenime.o berniukui -pagal mama.tarkime,gera kulinarė ,tyli mergina ,tokia ,kokia buvo mama.
savo sugebėjimu užimti vaikus ,sudominti juos daugiau ar mažiau užkariaujame jų dėmesį.pristraukiame jų palankumą juos pastebėdami,laikydami pilnateisiais piliečiais .bet tikrai netiesa,kad tarkim myliu tėtį,nes su juo visada žaidžiau futbolą.
linkiu daug kantrybės ,supratimo ,ko nori vaikai,ir ko jiems reikia,juk jie-lyg tuščias puslapis i kurį tik tėvams lemta įrašyti pačius gražiausius žodžius-meilė ,tėvai,pasaulis....

mamytes nenusiminkit jei vaikiukas daugiau nori praleisti laiko su teciu o ne su jumis is tikruju reikia dziaugtis kad pas teti ir vaikiuka yra glaudus rysis ,as taip pat turiu du mazylius berniukus tikrai labai dziaugiuosi kaip jie su teciu bendrauja ir turi bendra kalba taip pat ir man demesio netruksta visalaik jauciuosi reikalinga ir mylima ,tiesiog dziugiuosi kad mano vaikiukai turi toki teti ir rupestina ir jie randa bendru kalbu ir zaidimu ,nes paciai to neteko tureti ne del to kad tecio neturejau bet todel kad tetis neturejo ar nenorejo su mumis bendrauti nes per daug jau letas zmogutis ,geras bet deja gal ir nemokejo parodyti demesio kurio be galo truko is jo puses tai zavejausi kaip drauges turejo demesingus begalo bendraujancius tecius daznai galvodavau kas mano teciui trugdo taip bendrauti ,bet deja negali zmogaus pakeisti jeigu jau jo toks budas per daug uzdaras,gaila bet ka jau padarysi dziaugiuosi kad nors mama uz du zmones demesi kompensuodavo dekinga esu jai labai ir dziaugiuosi kad glaudus rysis islikes tarp musu iki siol tai nepykit prasau cia ir savo gyvenimo pasipasakojau bet tiesiog manau dziaukites mamytes kad teciai su vaikiukais taip gerai bendrauja,tikrai jusu mazylai niekad neuzmirso ir myli jus labai tiesiog jei visa dienos dali prabuna su jumis tai zinoma kad jie pasiilgsta tecio tai leiskit jiems pasidziaugti ir negalvokite kad jus esat nemylimos mazyliu,nes taip tikrai nera.

As taip pat pre prie tos nuomones, kad kas daugiau praleidzia laiko su vaiku, dazniausiai ir nukencia As ta prasme, kad jei mama visa diena buna su vaiku, vaiks labiau pasiilgsta tecio per diena ir atvirksciai. Pati tai zinau, nes as dirbu, o vaikas su teciu namie sedi, taigi vaikas yra mamuciukas Nors vyras su juo isdykauja ir visokiu idomu dalyku kartu jie nuveikia, bet kai gristu as, tecio jam nebereikia :/

As tai teciui visai meiles nepavydeciau, tikrai ne , juk esat abu tevai to vaikelio, manau dziaugtis reikia , bet kaip Ramunis rase tikrai pavydeciau mociutei ir pavydziu , kai pvz. vakare, po darbo, atvaziuoju pasiimti dukrytes tai ji nenori vaziuoti, ir siaip pasiilgsta, nes man atrodo, kad artimiausi turi buti tevai, po to visi kiti.....

O aš noriu pasiguosti, kad pavydžiu vaikučio dėmesio visiems: tėčiui, broliui, auklei. Pavydą suvokiu normaliai ir suprantu, kad taip yra dėl to, kad vaiką laikau savo kūno dalimi, nors jis jau toks nebėra. Bandau džiaugtis, kad vaikutį myli kiti žmonės ir net skatinu, kad jie paimtų vaikutį ant rankų, pažaistų ir pan. Tik paskui užpavydžiu.

Nebūtinai vaikas labiau glaudžiasi prie to, kurį rečiau mato. Su aukle maniškis praleidžia visas darbo dienas ir taip gerai sutaria, kad turėčiau būti laimingiausia mama pasaulyje. Panašiai ir yra, tik kad tas pavydas, kai būnu namuose, o vaikas eina ne prie manęs, o prie auklės, sunkus. Dar užplūsta nepilnavertiškumo jausmas ir kaltės ieškojimas: gal be reikalo išėjau į darbą, gal nemoku taip gerai ir gražiai su vaiku užsiimti, kad jam manęs mažai reikia, gal aš netikusi mama. Pikta ant savęs, kad su mano vaiku kažkas kitas geriau sutaria nei aš, kad aš kartais galvoju vengianti vaiko (nors laikau, kad normalu trumpam atsiriboti laiko tik sau, kokią valandą). Bandau sau paaiškinti, kad auklė prižiūri jau n-tąjį vaiką ir žino šimtąkart daugiau nei aš.
Visiška košė.

Nors mano dukryte dar labai nedidele bet tecio jei labai reikia gal delto kad as jei per diena nusibostu?????

Musu tetis retai namuose buna,tai labai linksma buna kai visa seima kartu buna,ir vaikai tada pas teti daugiau eina,ir nejauciu as jokio pavydo,tiesiog dziaugiuosi kad tarp vaiku ir tevo rysis yra

Aš manau, kad dar labai anksti daryti išvadas. Prisiminki savo santykius su tėvais, ar su amžiumi jie nesikeitė? Jei skirsi pakankamai dėmesio, manau kad ryšys su vaiku bus puikus.
O dėl to, kad tėtis jau rado "kontaktą" reikia džiaugtis o tikrai ne pavydėti.

Kai grižtu iš darbo vaikas be manęs nei iš vietos, tačiau pabuvęs su manim eina pas mamą. Manau kai paaugs abu tėvus mylės. Svarbiausia, kad mes su vaikais bendrautume ir parodytume- kas yra meilė, šiluma, rūpestis...

Mano sunukas tiesiog priskretes prie manes.Kartais norisi ,kad laisvesne buciau.Su manim visur,net i tualeta su manim eina.Jei neleidi -stovi prie duru ir rekia.Su teciu neidavo net ant puoduko sestis.Visur mama ir mama.Tas labai isvargina.Zaist kartu ir t.t.Bet dabar jau lyg daugiau ir be manes apsieina.Teti myli ir tetis ji myli,tik ta meile skirtinga.Normalu,nes su mama daugiausia laiko praleidzia,zinau visus jo poreikius ,suprantu jo kalba,i prieki nuspeju viska.Vaikui saugu ir jis to saugumo prarast nenori.Labai nesinori uzaugint mamyciuka,bet visko mokomes ir viskas su laiku,tikiuosi,ateis.
Mylekim savo mazucius,jie mus irgi labai myli.Tarp tevu maziausiai konkurencijos turetu buti,geriau dziaukimes ir normaliai tai priimkim.Galvoju,kad skirtingais vaiko gyvenimo tarpsniais reikalingas skirtingas tevu demesys,t.y.jiems reikia tai vieno,tai kito daugiau tam tikru momentu:mirksiukas:

Ir pas mus šeimoje ta pati situacija, ir aš nepykstu
nes ir man vaikas daug meiles rodo, yra stiprus ryšys tarp mūsu, gal kad maitinau ilgai, gal kad buciuoju ir glaudziu, kai tik laisva minute ispuola, kad zaidziu su juo uzuot daug laiko tvarkymuisi ar kitiems reikalams skiriu, nezinau... bet vaikas pas mane meilus, pats prisiglaudzia, apkabina, buciuoja. Savo meile man kompensuoja tėčio trūkuma( nes gyvena kitame mieste).
Papildyta:

Sutinku su Tavim, juk ateis toks laikas po kokių 10 metų, nieks nenores nei su mumis miegoti, nei myluotis, bus jau geda, o cia jau paauglyste ir iseis vaiaki is tevų namu, titiek mes ju ir matysime .
Taigi patarciau dziaugtis kiekvienu gyvenimo tarpsniu, jis vis kitoks, ir niekad jau nepasikartos.....

Mano pupa dar visai maziuke, bet noreciau, kad tarp jos ir tecio butu stiprus rysys. Man labai grazu ziureti kai eina gatve tetis ir mergyte jam i ranka tvirtai isikibusi o ne mamai. Del tokiu santykiu as nepykciau. Pati visada norejau tureti tvirta rysy su teciu savo, deja neturejau jo Bijau tik kad tetis neskirs pakankamai laiko mazylei, nes ir dabar mazai su ja laiko praleidzia, nors susitinkam visi kasdien ir visi vakarai laisvi, bet noreciau kad draugas savo mazylei daugiau demesio rodytu. Na ziuresim gal situacija pasikeis kai paaugs zuika musu

mažų vaikų meilės protrūkiai nenuspėjami kaip ir patys mažuliai
vat neperseniausiai suskėlė, kodėl tėčio nemyli - nes kasyčių neturi o vakare kartu miegučio ėjo ir jam pasaką sekė ir užmigo apsikabinus man nekirba pavydo jausmas aš tik džiaugiuos

Lygiai tokia pati situacija ir pas mane buvo, kai Nojukas buvo tokio pat amziaus... As tuo metu laukiausi Dziugucio... Man irgi buvo be galo skaudu, nes Nojukas mane praktiskai ignoruodavo Kai paprasydavau duot buciuka, jis nuo manes nusisukdavo, atsisukdavo i tetuka ir jam atkisdavo lupytes buciukui...
Stengiausi labai neliudeti, o ir vyras guosdavo, nes greiciausiai toks sunelio elgesys budavo del to, kad as dirbdavau ir nemazai, o su juo namuose budavo tetukas. Nes iki to laiko Nojukui mes budavom lygus

O mano Ignukas labai geras ir meilus vaikutis. Jis vis kartoja aš tave myliu mamyte (arba tėveli) aš jam sakau: ir aš tave labai myliu, tada jis vėl: aš tave myliu mamyte ir taip be galo bekrašto Kaip smagu kai ateina ir sako: ateik į glėbį mamyte, o jei ką nors iškrečia atbėga ir sako: nepyk pupute aš netyčia (čia tėvukas taip išmokė). Mano pačios su tėveliu labai stiprus ryšys ir aš norėčiau kad toks pat ryšys būtų tarp mano vaikų ir vyro, tik bijau, kad nebus, nes jis kitaip auklėtas. Kaip pats sakė "aš užaugau su tėvu, bet jo neturėjau" todėl aš labai stengiuos: daug pasakoju ir aiškinu kaip vienoj ar kitoj situacijoj reikia elgtis, prašau kad visur kur važiuoja jei įmanoma paiimtų ir vyresnėlį, kad niekada neatstumtų vaiko jei jis ko nors prašo, jei tėvelis ką remontuoja tai ir Ignukui, kad duotų plaktuku kur pakalt. Na vienu žodžiu stengiuos kad jie kuo daugiau bendrautų. Tik va kad jei jau blogos nuotaikos tas mūsų tėvelis tai jis viską užmiršta ko aš jo prašau. Bet gerai kad bloga nuotaika būna retai

Nepergyvenk, truputi paūgės ir bus idomiau teveliui, taip dažniausiai buna... linkiu ir Tau to paties...

Na, einant laikui, pastebejau, kad tikrai yra tiesos tame, jog vaikutis pasiilgsta to, kuri reciau mato. O musu tetis dirba daug, po darbo dar ir pasortuot megejas, daznai jam varzybos bei kitokia "uzklasine" veikla, tad vaikiukas, kai tik pareina tetis, labai ji sekioja, eina praustis pries miegeli kartu su teciu, ne su manim. O as "tinkama" tik uzmigdyti, nes jam patinka, kai dainuoju, kaip mudu kalbam maldele angeliukui ir pan. Zodziu, mudu su vaikuciu turim savo ritulala, o tetis - savo. Aisku, ir judvieju zaidimai kitokie - vyriskesni... Man tenka visa namu ruosa, plius meginu speti nuveikti si ta pagal savo amata, tad ne taip jau daug laiko galvotruktkiskiems zaidimams su maziuku ir belieka. Taciau stengiuos, kiek imanydama, kad tik kuo daugiau laiko mudu praleistume drauge, veikdami kazka naudingo ir pazintinio: laistom kartu geles, kai siurbiu namus, visada jisai prasosi irgi siurbti, kai plaunu grindis irgi dalyvauja. Kai valgi ruosiu, ismokinau kede prisistumti arciau (bet ne per arti) ir maziukas labai megsta puoda pamaisyti ar pjaustymo lenteles delioti is vietos i vieta ir pan. Labai megsta momenta, kai kloju lovas, tada ateina ant lovos pasokineti, "paklampoti" ir pagriuvineti, megsta palisti po kaldra ar lovos uztiesalu ir jam buna baisiai daug juoko, kai mama niekaip neranda, kur pradingo senelis... Pasitaiko, kad ir katinas ateina pazaisti drauge slepyniu, tai tada tiek daug to dukimo, kad isvis tik dulkes kyla... Einam i laukuti, sluojam sniegeli kartu, ziurim, ieskom, ar dar neprasikale snieguoles ir zibuokles, einam suptis, skaitom kartu knygeles, sokam, dainuojam daineles... Ir bucinuku mamytei negaili, ateina daznai apsikabinti is nugaros ir tada juokiasi, juokiasi... Reikia pasakyti, kad tikrai megsta buti ten, kur as kazka veikiu, net jei ir tetis namie. Rodos, veiklos drauge turim labai daug. Kuo toliau, tuo labiau. Jisai juk auga sparciai. Rysys tarp musu tikrai stiprus ir toks, koks su mama, o su teciu rysys toks, koks tu teciu. Manau, taip yra tikrai gerai. Tiktai va, pastebejau keista dalyka. Nors su manim praleidzia neabejotinai daugiau laiko, klausomes LT radijo (per dienu dienas per inteneta), kalbames tik lietuviskai, dainuojam lietuviskas vaikiskas daineles, jis tikrai viska puikiai supranta, ka jam sakau, bet savo kasdienybes reikmems isreiksti kur kas daugiau naudoja nelietuvisku zodziu.

Aš tai savo dukrą maitinau tik 1,5mėn.,bet tikrai jai šilumos netrūko. Kadangi pas mus buvo šokių tokių problemėlių pradžioje,tai ji ištisai verkdavo,o paaugus pasidarė labai nepaklusni.Aš pati buvau be proto pervargus ir jau,kai išvesdavo iš kantrybės ir per užpakaliuką gaudavo(dėl ko žiauriai gailėdavausi,kas nesusitvardžiau).Na bet kaip bebūtų viskas pasikeitė,vaiko ritmas susitvarkė ir aš atsigavau,tačiau dukra vistiek visur mato tėtį ir visus daiktus vadina "teti".Na,bet po truputį jau pradedu pastebėt,kaip keičiasi jos elgesys.Dukra pradeda daugiau skirti dėmesio man,nes tėtis matomas labai retai ,kasdien vos 15min. ir vienintelę sekmadienio dieną.Jis niekada jos nebara,neauklėja ir t.t.-žodžiu visa tai atlieku aš. Tai ir gaunasi išvada,kad tėtis dižiausias jos džiaugsmas,o mama tik užsiėma visais rūpesčiai,žaidimais,taip pat ir nemaloniom procedūrom-nagų kirpimas,ausų valymas ir t.t. Bet yra ir išimčių... jei aš noriu kur nors išeiti,tai be ašarų napaleidžia,taip pat ir užsigavus bėga tik pas mane,o bučinuko vistiek sulaukiu,nors ir ne visada.
Konsultavausi su gydytoja,ar tai gali būti dėl to,kad kartais nesusivaldydavau,todėl dukra šaltesnė mano atžvilgiu.Sakė,išaugs ir viskas bus gerai,jei su vaiku užsiėmi,žaidi ir rodai jam savo meilę,jis visas nuoskaudas augdamas pamiršta ir jų nesureikšmina,taip kaip tai daro tėvai.(Na žinoma,jei ten nebuvo vaikui stiprus stresas). Tai štai,nereikia pergyventi dėl negauto bučinuko,nes vaikas augdamas įvertins jūsų pastangas visiškai kitaip,kad ir atsidavimu jums.

Pas mane situacija truputi kitokia.Vaikas labai prisirises prie tevo.Nuo pat gimimo vyras labai ja rupinosi,kelesi naktimis,renge,maude ,visur su savim vedziojosi.Dabar jai 4m.tai jie vienas be kito negali.Vyras net i parduotuve be jos neina,jau nekalbu apie renginius ar koncertus,abu viska aplanko.Namuose normaliai nepabuna,vis kazkur abu keliauja.Kartais man atrodo ,kad vyras ja is manes pagrobe Todel dabar labai dziaugiuosi ,kad turiu antra dukryte,bent jau sita su manim