Man tai buvo baisiausias momentas kai pamaciau pas ka gimdyt teks viespatie tokios nemalonios personos nesitikejau, aciu dievui, kad dukryte palauke pilvelyje, kol jai pamaina pasikeis, ir iskart kaip tik atejo kita daktare po penkiolikos minuciu ir pagimdziau . Va ka reiskia stresas

Dukryte daktaro issigando ir palauke..

Labai baisu buvo, kai po 20val saremiu patikrino ir pasake, kad kaklelis tik 2 cm atsiveres... toks liudesys, beviltiskumas apeme, nes jau skaudejo taip sakyciau saldziai, nebenustovejau vietoj. nemaloniausias momentas dar buvo, kai kaklelis atsidarinejo 9-10cm. nebezinojau kur detis is tikro ir tik tyliai aimanavau.

Baisiausia buvo,kai vietoj kita diena suplanuoto vandenu nuleidimo pasake,kad mazeja toniukai ir liepe pakuotis i operacine

O man kaip tik buvo labai idomu ir norejos pamatyt,kas ten uz uzuolaidos vyksta
Matau,kad sunelis gime anksciau laiko,kvieciu i neisnesiotuku tema bendraamziu skyrelyje

Man tai per gimdymą laiko baimei nebuvo. Buvau labai susitelkusi į patį procesą, o nuotaika sakyčiau apskritai buvo kažkokia euforizuota - jaučiausiu tarsi transo būsenoje Išvis kiek dabar prisimenu, baisių mometų apskritai lyg ir nebuvo . Nebent nemalonių. Bet visi mano nemalonūs prisiminimai labiau susiję su pogimdyvine būsena. Pvz., kai pirmą parą po gimdymo vyras nešiojo iki nykštukų kambario, nes paėjusi kelis žingsnius apalpdavau . Bet, ko gero, pats nemaloniausias prisiminimas - plyšusi tarpvietė, kuri apie save dar ilgai primindavo. Jei gimdyčiau antrąkart, tarpvietės plyšimo bijočiau labiausiai.

mano blogiausias prisiminimas, tai kai mane siuvo, nes plysus nebuvau , bet buvo nubrozdinimas ir as labai kraujavau, daktarai siuvo, dar nesuveikus nuskausminimui, nes kitaip buciau netekus daug kraujo, tai va cia baisiausia buvo, bet truko trumpai ir jau nebe taip baisu

saremiai

Viskas nublanksta, visi skausmai, procedūros, kai prieš gimdymą, gimdymo metu galvoji ir vis galvoji: koks bus rezultatas, ar gims sveikas vaikutis? Ši nežinomybė man buvo pati sunkiausia.

nors visiems teigiu jog gimdžiau labai lengvai , o taip ir buvo , bet stangos .... uj , ne itin malonūs prisiminimai . sarėmiai buvo labai lengvi , stūmiau irgi lengvai , o stangų metu buvo visko - ir ant vyro rėkiau , kai jis man pakartojo gydytos žodžius kad dar nestumčiau , ir pati suvokiau , kad dar negaliu , nors labai noriu , bet nesigavo nestumti . o dar į wc sysy užsimaniau ir pareikalavau , kad nuvestų , nes niekur kitur nesutikau daryti . žodžiu , savo kūno aš tada nevaldžiau .

Kai vaikuti trauke lauk su znyplem

nežinau kaip bus kai viskas prasidės, bet šiaip esu ištverminga skausmui (fiziniam), tad kol kas labiausiai nerimauju, kad vaikeliui viskas būtų gerai ir dar kažkaip nemalonu, jei stūmimo metu apsikakosiu... žinau, kad tai normalu, bet kažkaip labai nepatogu..nors turbūt gimdymo metu ne tai galvoj bus..

Labai paprastas būdas to išvengti yra klizma.

Nemaloniausia buvo ginekologinė apžiūra ant kėdės atvykus bei paskutinės akimirkos iki atsirado noras stumti. Bet.. ir tai pakenčiama

Saremiai o visa kita buvo pakenciama,na tik kai jau lindo taip stipriai i sonkaulius isispyre

baisiausia buvo:

-gydytoja
-kai apžiūrinėjo gimdos kaklelį vandenų prakirpimui
-kai prakirpo vandenis ir išgirdau iš gydytojos komentarą: "o siaube, kiek vandenų, o siaube, kiek vandenų, to vaiko visai nėra!!!". tai taip išsigandau, kad pas mane pilve nieko nėra
-100 balų skausmuose laukti dvi valandas anesteziologės

apskritai po gimdymo dar vis su didžiule užuojauta palydžiu nėščiąsias........

O mano gimdymas apskritai buvo košmaras... Na, kaip ten buvo paskui, nesiplėsiu, kai kurios gal skaitė kitame skyrelyje...
Pati nelabai atsimenu, tik kažkoki šešėliai kartas nuo karto iškyla. Bet kai akušerė viską papsakojo, be kitų jausmų prisidėjo ir gėda - tokio klaikaus "kuriozo" nesugebėčiau įsivaizduoti, net jei man sumokėtų...
Žodžiu, nulekiam nuo kelio su mašina. Trumpam atsigaunu ligoninėj, prisiminimas vienas - SKAUDA. Baisu be proto. Vyro šalia nėra. Viskas dingsta keistam rūke. Toliau pasakoja akušerė:
Pasirodo, aš visą laiką buvau pusiau sąmoninga. Nuskausminti negali, neaišku, kas man dar yra - juk po avarijos. Cezario daryt be narkozės niekas nesiima. Gimdymo veikla - registruojama, kraujuoju baisiai, kraujas perpilamas nuolat. O aš rėkiu - personalas nesupranta, ką. Veiksmas vyksta Tokyo centrinėj ligoninėj, o aš, kiek supratau iš pasakojimų, juos keikiau lietuvių - rusų kalbų rinktiniais žodžiais. Bandančią už rankos palaikyt seselę pora kartų apspjoviau. Vieną kartą, vos spėjus pasitraukt akušerei, išsitraukiau iš rankos kateterį ir patraukiau link durų. Jie tada nusprendė (pagrįstai, kiek paskui supratau), kad man reikia nors KO NORS savo, kad nuramintų. Nubėgę į vyro palatą pakviečia uošvį... Bet čia problema. Kai kuriose ligoninėse Japonijoj dar būdama nėščia susidarai gimdymo "asistentų" sąrašą - žodžiu, pirmumo tvarka surašai tuos, kurie gali būti šalia tavęs tuo metu, pvz: 1) Vyras 2) Mama 3) Sesuo 4) Draugė tokia ir tokia ir t.t. Pagal tą lapą ir leidžia pas gimdančią - jei vyro nėra - mamą, jei nėra mamos - sesę ir taip pagal sąrašą. Dokumentas oficialus. Uošvio, savaime suprantama, tam mano sąraše nėra ir būti negali. Mama dar Lietuvoje. Artimiausias iš to sąrašo žmogus - artima draugė, bet ji kaip tyčia Sapore, kitam šalies gale...
Manęs nulaikyti neišeina, keliuosi iš lovos, stumdausi, bandau muštis - o esu fiziškai stipri, sportuojanti, dar gera adrenalino dozė... Susišnekėt su manim neįmanoma. Guliu lovoj, apsiklojus iki ausų - tikriausiai buvo šalta... Ir siautėju... Galų gale vargšą uošvį ligoninės notaras įleidžia pas mane. Kaip vėliau pats sakė, pirmas vaizdas, jam einant į palatą, buvo toks: gydytojas pasilenkęs prie manęs gražiai įkalbinėja duot ranką, leis raminančius, o aš tam be proto kantriam medikui staiga atsisėdus žiebiu į dantis taip, kad patiesiu ant grindų... Bet išgirdus pažįstamą balsą apsiraminu, dar mane palaiko už rankų, kad daugiau nesimuščiau - gaunu raminančių ir pasibaigia mano didžiosios isterijos...
Uošvio nervai šiaip jau geležiniai. Bet, kaip vėliau sužinojau, po pusvalandžio pas mane jam pačiam leido arklinę dozę raminančių ir paguldė visai nakčiai į palatą... Kaip pats prisipažino - būtų pakvietę vėliau, per patį "veiksmą", turbūt nebūtų nuėjęs toliau dviejų žingsnių nuo durų ir būtų tekę išnešt... Kartais skausmingai pasidžiaugiu, kad nieko kaip ir neatsimenu...

consvela,
Pas tave cia kaip filme


Man sunkaiusia buvo ne per gimdyma,o pries gimdyma,nezinomybe-kas ir kaip viskas bus

kol išėjo galvutė..

gagrate
Tik kad tokių filmų scenarijus norėtųsi rašyti pačiai...

kai iseidinejo galvute..

Stangos, atrode nesibaigs, nors stengiausi is paskutiniuju

Kadangi gimdziau su epidiuru, tai pats gimdymas man vyko sklandziai be skausmu. Tik jau kai siuvo tai nebelabai patiko . Nors kiek zinau dar veike vaistukai tada, o jeigu be vaistu ...

pries uzgimstant galvutei, kai ji isistate, atrode, kad mane is vidaus kazkas drasko

va va, man taip pat

Man tai baisiausiai ta pabaiga-stūmimas,toks jausmas kad ne su tavimi čia darosi,kad stovi šalia kaip filme ir žiūri kas bus toliau....

man jau dabar baisu darosi kas manes laukia velniams aš čia dar skaitau, toks jausmas, kad siaubo filmo scenariju skaityčiau
Papildyta:



mane tas ir kankina

sitas punktas labai mane prajuokino

nusiramink nieko ten baisaus nera gerai paskauda biski pakentet ir padirbt nuo dusios reikia ir turi nuostabu rezultata o jo sypsena atperka visus vargus tikrai viskas gerai bus
man asmeniskai kazkodel buvo skausmingiausia procedura vandenu nuleidimas, nors kai paskaitai daugumai visia ji neskausminga visa kita pakenciama nors ir plisau ir siuvo ir vaistus leido kad neskaudetu bet jie visia nesuveike, jauciau kiekviena adatos duri ir gydytojas pats mate kad man skauda bet jau vaistu nebegalejo daugiau duot, bet seniai viskas pasimirso bet vandenis pamenu lyg siol

Va kai paskaitai,tai visom skirtingai tas gimdymas ir jo etapai...Vienoms skausmingiausia saremiai,kitoms pats uzgimimas,trecioms kirpimas ar siuvimas.Todel mergaites neprisigasdinkim,nes kiekvienas gimdymas skirtingas

O siaip labai idomi temele

Na o man baisiausia buvo nezinau net kas praejo tik 4,5 men bet is tiesu nieko taip baisiai ir nepamenu
taciau geriau pamascius atsimenu tiek kad saremiai yra baisu o pats gimdymas man buvo tikrai nesunkus bent jau ne toks skausmingas kaip saremiai.
norejau gimdyti naturaliai bet visada sakiau jei bus skaudu darysiu epidura, deja pats organizmas sutvarke taip kad epiduro daryti negalejo nes visa para nesidare kaklelis, saremiai buvo kas minute o kaklelis atsidares 0 cm, atsimenu tik skausma ir kaip vyras sako skausmui baigiantis nutrukdavau,


baisiausia gimdyme buvo paziureti kaip galvute matosi (akusere atnese veidrodi ir liepe ziureti) po to vaikas po pirmo stumimo isejo manau specialiai taip dare kad jegu atsirastu stumimui ... isstumiau per 25 min. kurios praejo kaip kelios sekundes ...
atsimenu gerai kad tik pagimdzius vaikuti atsirado noras tureti antra...

siuvimas, nes net dvi vaistu dozes nesuveike beveik bet ir tai nebuvo labai baisu ir skauda

Nu ne tai, kad baisiausia, tiesiog sunkiausia kai nori stumt, o gyd. liepia laukt. Nu ziauriai sunku uzlaikyt . O skausmingiausia - siuvimas. Buvo daug plysimu, tai lope 2 val. Kaip as juokauju siuvo ilgiau nei gimdziau.

O man baisiausias dalykas- tai tie diržai, kuriais apjuosia kai klauso vaikučio tonų ir seka saremius... Kai juos uždeda ant pilvo tada sarėmiai buna 10 kart skaudesni... Nežinau kodėl man taip, bet per abu gimdymus buvo tas pats ir dabar labiausiai bijau tų diržų

Man buvo baisiausia, kai jau prasidejo stumimo saremiai - toks jausmas, kad visos zarnos ir visas mano vidus lauk islis. Netgi kai jau liepe stumt, as bijojau ir bandziau sulaikyt... Bet visa laime kad salia buvo vyras - tik kai jis keleta kartu pakartojo, kad stumciau, tik tada siek tiek ta baime sumazejo.

na man buvo baisiausia,kai nepavyko stumti,o gydytoja vis ragino ir sake,kad vaikelis nekantrauja.o as rieciau nugara is skausmo,sunkiai lindo ta galvyte.bet viskas pasimirsta,lieka tik tai kas gera.

Kai dingo vaisiaus širdies tonai..

Jatus, moteriškės, siaubo filmas temelė. Aš ne nėščia, bet tokias temas skaityt mėgstu. Savišvietai. Nors po to ir kraupstu, ir vaikų turėti po tokių šiurpinimusį nenoriu. Nors gal dar anksti man ir tiek. Bet jau kažkaip ateičiai apsisprendimas krypsta cezario pjūvio link. Kol kas priimtiniau man perpjautas pilvas, nei sukarpyta, susiuvinėta tarpvietė ir ištampyta putė bei skausmai.

gal visgi tau dar tikrai per anksti

Baisiausias momentas-per saremius,kai daktare sake-kad kai uzeis toks jausmas kad noriu kakot-pasakyt jai.Na ir ka uzejo saremis su tuo noru,o daktare sako-stumk is visu jegu.Maniau apsis....nuo to nezmonisko skausmo.ir tuo momentu nubego vandenys,tada uzverte ant stalo ir liepe pradet stumt su kiekvienu saremiu..ir taip per 15min pagimdziau.

Na man tai buvo baisiausias dalykas saremiai.

Baisiausia buvo kai gydytoja sako nestumti, o as kitaip negaliu, savaime stumiasi ir nieko negali padaryti, taip pat baisu pasidare kai vienu momentu pradejo svaigti galva ir maniau kad tuoj atsijungsiu

Net nežinau ką galėčiau išskirti. Viskas buvo labai baisu, nes buvo pirmas kartas. Manau antram kartui bus ramiau ir nebe taip baisu

Mums pats baisumas buvo kai gydytoja po kelių valandų pastangų pasakė jog nieko nebus - reikės cezario

Pats baisiausias momentas buvo kai kaklelis jau atsidarė 10 cm, o stumti noras taip ir neatsirado, o gydytojai vis laukė ir laukė, tie paskutiniai sąrėmiai buvo žiaurūs, maldavau, kad darytų cezarį greičiau, beje cezarį ir padarė, bet galvojau išprotėsiu kol gydytojai operacijai ruošėsi. Gal kam bus ir keista klausyti, bet tikrai neprisimenu ar man skatino, lyg ir statė kažkokias lašelines, iš viso nelabai ką prisimenu ir paskutinių valandų, nes kažkur pusiau atsijungusi nuo šio pasaulio buvau iš skausmo, kaip vyras sakė, net iš mano akių buvp sunku suprasti ar aš dar nors kiek orientuojuosi

Stumimas... gal net ne baisiausia, o skausmingiausia

Baisiausia, kai jau ant stalo atsiguliau - supratau, kad dabar, tai jau tikrai niekur nedingsiu , toks nervinis virpulys užėjo, bet tai užtruko tik porą minučių... O skausmingiausia buvo tuomet, kai siuvo, bet tikrai pakenčiama.

skausmui baimes nebuvo istveriau.. kai jau ant stalo, tai nei kirpimo metu, nei stumimo metu skausmo nejutau, tik kai siuvo jautesi kaip bado tik kai pagimdziau ir iskart padejo mazyle ant pilvo, mano pirmi zodziai buvo: - ar jis gyvas? pajutau baime nes jis neverke, tada man gyd, paaiskino ir nuramino

Skaudžiausia man buvo paskutiniai sąrėmiai prieš pat jau gulimąsi ant stalo, okai jau reikėjo stumti tai man nebeskaudėjo, arba jau nesupratau kas vyksta , šiaip geri prisiminimai apie gymdyma ir taip jau baisu, visas skausmas dingo tik pagimdžius net keista , taip lengva ir gera pasidaro....kai siuvo visai neskaudėjo

Gal Ne tiek baisiausia o kiek skausmingiausia buvo paskutiniai saremiai....na gal per ziauriai pasakisiu bet kaip sakoma saremiai pragaro kancia,o gimdymas malonumas