Oi, buna. Viena ish priezhaschiu - vaikelis del kazhko 'sustresavo'. Mano atveju tai galejo buti paruoshiamieju saremiai beveik dvi savaites iki gimdymo.
Shito dalyko numatyti ir ishvengti niekas negali. Jei taip atsitinka (paprastai gydytojas pamato ish nubegusiu vandenu), gydytojas (-ai) tiesiog turi pasirupinti, kad vaikeliui ishlindus butu kruopshiai ishvalyta jo nosyte, burnyte dar priesh pirma jo ikvepima. Del to, pamenu, manishkis daktaras ir shnekejo, kad gerai butu, kad vaikas ish karto nepradetu verkt. Na, paprastai taip ir buna, nu bet manishke pradejo rekti dar dorai neishlindusi... Achiu Dievui, viskas baigesi gerai, jokiu ypatingu priemoniu jos kvepavimo taku valymui neprireike.

As i ligonine isvaziavau, kai saremiai eme stipreti (bet dar nebuvo reguliarus). Bet apziurejes gydytojas pasake, kad kaklelis atsidares jau 8cm. Todel saremiu labai baisiu nebuvo. Skausmingiausia buvo, kai lindo galvute ir dar pabaigoje, kai maige pilva ir ziurejo ar visa placenta isejo.

Man baisiausia buvo sąrėmiai.Iškart išsigandau kaip buvo pirmas sąrėmis, nes labai skaudėjo.supanikavau,apsiverkaiu tai dar labiau skaudėjo,Bet paskui apsipratau,Vyras padėjo kvėpuoti.Kai regureliai kvėpavau per sarėmius daug mažiau skaudėjo.O pabaigoje nebe taip baisu buvo.Dar baisu kai jau stumt reikia.Žiauru kaip daug jėgų reik turėti.Kai pirmąkart stumiau akušerė pasakė jog su tokiu stumimu aš visą savaitę gymdysiu. Tai net negera pasidarė. O man atrodė kad taip stipriai stumiau.Pačio gimdymo jau nebejaučiau.Tik truputi kai galvytė lindo, o paskui visiškai nieko.Kai pamačiau vaikiuka pamiršau visą skausmą...

Saremiu nelabai jauciau, nes gimdziau su epiduru, bet stangas tai ohoho ir dar kaip. Tik visi tie skausmai nera baisus kai lauki rezultato. Taip kad man pats baisiausias momentas buvo, kai pagimdzius nepaliko ramybej su lelium, o tvarke ir apziurinejo. Tas man truko visa amzinybe, nes nerealiai norejosi ramybes.

as tai net nezinau kas man buvo baisiaisia, gimdykloj praleidau 17 val.Zinau kad tikrai ne skausmas ir isstumiau greitai.Turbut baisiausia gimdymo metu buti vienai, ypa2 jei tai trunka labai ilgai, be vyro buciau tikrai prazuvusi.Baisus turbutpats laukimas ir galvojimas ar viskas bus gerai

Likus 3 val. iki gimdymo, kad sąrėmiai būtų ne tokie skausmingi, mane įkišo į vonią. Taip ten ir pragulėjau. Tyliai ramiai, nes bijojau nuskęsti sąrėmių metu. O kau prasidėjo stangos, tai teko vyrui mane iš vonios iškelti ir ant gimdymo stalo nešti, nes buvu praktiškai be plionkės nuo skausmo, nelabai ką atsimenu, tik kad daktars liepė ne jį spardyt, o stenėti

nesinori prisiminti kas baisu buvo. man baisu buvo pradzioje, kai daktarai apziurinejo mane, nuleido vandenis.atsimenu taip kojos drebejo, kad siaubas.as labai greitai pavargau,epidurinis tik mane isgelbejo.o kai suleido skatinamuosius, nes niekas neprasiplete nei biskio, tai sakes buvo!varciausi, saukiau, dejavau, vyras tilde, as jam sakiau kad man dzin, nes nerealiai skauda. siaubiakas, per valanda viskas issiplete...

Dar prisimenu, kai gydytojas apžiūrinėdamas pastebėjo, jog kūdikio galvelė yra atlošta. twko atstatinėti su kažkokiais virbalais. Taip saldu buvo, kad dabar net bloga pasidaro. geriau jau tris kartus gimdyti.

Gimdymas tai buvo didziausias skausmas koki teko patirti per visa gyvenima net nesinori prisiminti (kalbu apie saremius kurie buvo paskutiniasias 3-4 valandas) stangos jau vaiku zaidimas nors vyras sake kad akys net raudonos nuo stenejimo buvo, o saremiu metu man liepia kviepuoti, o as vietoj to rekti kiek jegu turiu...
Bet viskas praeina... pasimirsta.... Kai pamatai ir prisiglaudi savo lelyte

Kadangi gimdžiau labai greitai ir lengvai tai turbūt iš viso neturiu teisės apie baisumus šnekėti. Ypač kai paskaitau, ką kitos iškentėjo. Pas mane buvo keli stipresni sarėmiai ir viskas - jau gimdau, net linksminančiųjų dujų nesuspėjo atvežti Vis laukiau kol bus dar baisiau ir ... jau turiu kūdikėlį.
O antrą kartą tai iš viso, akušerė apžiūrėjusi ramiai išėjo iš palatos, maždaug dar negreitai, o po kelių min vyras jau lėkė ieškot, nes jau stangos prasidėjau. Pirmi žodžiai gimus dukrytei buvo: Dieve, kaip greitai.
Bet užtat kai gramdė placentą, nes ne visa išėjo, tai gera nebuvo... Man atrodė, kad skaudėjo labiau, nei gimdant. Bet gal todėl, kad jau morališkai nusiteikiau, kad viskas, o še tau, vėl skausmą kentėt.

Aš atėjau i gimdykla kaip į šventę, o paskui , kai pradėjo skatinamuosius leist, jau aptemus buvo samonė tai ryškiai, sąrėmiai turbūt kas min, kai vyrui pertraukėlės metu pasakiau: epidurą!!!!!, tada jau , bet turbūt baisiau už baisiausią- išvarymas- aš meldžiausi GARSIAI, jaučiu kaip ten atrodė, o šiaip juk nesu tikinti... ir ačiū daugiau vaikų po viso šito nenoriu

O man baisiausia buvo tai, kai pradėjo kristi vaikelio širdelės tonai, nes užsspausdavo virkštelė ir pradėjo grėst Cezaris, tada net kojos virpėti pradėjo. Ačiū Dievui viskas baigėsi gerai.

Man baisiausia buvo,kai man neleido stumt,o as jau maniau,kad sprogsiu kaip noriu stumt.Tuo metu man liepe nulipt nuo lovos ir pasisiot,o man toks spaudimas buvo,kad as visa drebedama i vyra isikibus,kiek imanoma stengdamasi kvepuot, dar ir pakakojau biski Paskui iskart atsigulus i lova jau leido stumt,tai tada jau kaifas buvo,buciau galejus stumt ir stumt,bet kad labai nedaug tereikejo
Beje,pries isleidziant namo,tai sodino ant lektuvo ar kazko panasaus ir tikrino As vos paeinu,kraujai upeliais teka,susiuta turejau ropstis ant tos kedes.Jausmelis nekoks O dar ten grindis aptaskiau krauju, nes viskas varvejo,nu nemalonu zodziu.Man nieko ypatingo nebuvo,taip tikrino ir mano palatos kaimyne.

O siaip gimdymas buvo lengvas,nes dar ta pati vakara sakiau,kad "nu va,dar du kartai liko ".Bet kazkaip pastebejau,kad kuo toliau tuo labiau tas gimdymas baisesnis man atrodo,idomu kodel cia taip,juk atvirksciai turetu but

Man sunkiausia buvo iškęsti, kai per sąrėmius akušerė liepdavo gulėti ir pajungdavo aparatą vaiko širdelės tonams užrašyti. O labai padėjo burbulinė vonia.

Gimdymo metu nespėjau išsigąsti. Sąrėmių skausmo irgi nespėjau pajusti (suskaudo tik vieną kartą ar du). Gimė natūraliai, be jokio nuskausminimo, tik 5 savaitėmis anksčiau, nei planuota. Baisiausi momentai prasidėjo kokios 4 dienos po gimimo. Kažkas panašaus į pogimdinę depresiją. Prisiminus tą laikotarpį, antrą vaiką vis dar atidėlioju neribotam laikui.

Pats baisiausias momentas buvo tada, kai akušerė nuleidinėjo vandenis ir abi su gydytoja susižvalgydamos baisėjosi, kad jų siaubingai daug. Kai paklausiau kodėl taip yra ir ką tai reiškia, man atsakė, kad tai rodo galimus vaikelio apsigimimus. Patikėkit, jokie sąrėmiai nesusilygins su tuo širdies skausmu, kurį tada pajutau. Jau geriau nieko nebūtųsakiusios prieš gimdymą. Tiesa, sūnelis gimė sveikas, kaip ridikas. Gavo 9 balus ir po dviejų dienų jau buvom namie(nors gimdymas buvo komplikuotas, nes praradau daug kraujo).

Sunkiausia buvo kai niekaip neisistatinejo vaiko galvute i dubeni ir gydytojai sprende daryt cezari ar ne. Realiai viskas uztruko gal 20, gal 30 minuciu, bet man atrode amzinybe, nes maniau nebeistversiu skausmo, prarasiu samone ar kazka panasaus ir gydytoju dvejojimai taip ar ne ir tikrinimai TEN per saremi vare mane is proto ... Beja, gime naturaliai ne cezario budu, bet jau stumimas buvo tik juokas.

Man buvo baisu Kai liepė nebelašint epidūro ,nes bus petukų strigimo momentas .Bet apsėjom be instrumentų ,kažkaip akušerė išsuko.Iki dabar geru žodžiu miniu

Sarėmiai gana nemalonus ir visgilabai skausmingi, bet jie pasidarė dar skausmingesni kai rezidentė itarė jog vaikas toks didelis ir netilps kad gimti naturaliai, reiks cezari. bet poto atėjo gyditoja kuri švietė ir tarė klausik mane ka liepsiu daryti ir tu pati normaliai pagimdysi ir gimė sunelis normaliai aišku žiauriai skausmingai. O gimė jis 4.600 kg

Man sunkiausia ir skausmingiausia buvo prieš stūmimą - skuasmas nerealus, dažnas Ir "atchodas" po narkozės - po 1 ir 3 gimdymo darė reviziją - gimdos valymą (įtarė, kad ne visa placenta pasišalino ).

Man tai buvo baisiausios akimirkos: gal 10 minučių iki lėlės gimimo.... tada jau ėmiau skūstis ir rėkti, kad nebegaliu, nors atrodė gėda, bet tikrai galvojau, kad paskutinioji... Bet tikrai, kaip daugelis sako- pagalvoji apie tą savo mažių, dar sudėtingesnį darbą bedirbantį ir besibraunantį į šį pasaulį.... nu ir pamanai, kad juk ne tau čia sunkiausia

gimdziua be jokiu nuskausminamu, tai paskutiniai saremiai man buvo , kai jau tarpas atsiputimui -atrodo nugriusiu, kaip jegu nera... kai uzeina skausmas, atrodo isprotesiu...ir tik tyliai sakiau -daugiau nebegaliu... o akuseres klausiau, ar dar daug man beliko?
ir dar kai apziurejus, kad dar galvute neisistacius gerai, liepe vel atsistot pavaiksciot - galvojau ateis paskutinioji... bet kazkaip sugebejau

Pats šlykščiausias momentas buvo kai gydytoja savo rankomis plėšė sunkiai beatsidarinėjantį gimdos kaklelį , klykiau, kad pasigailėtų, aš jau nekalbu apie trijų valandų paskutinius sąrėmius, o stangos tiesiog palaimingas darbas, išsigelbėjimas as jomis tiesa pasakius mėgavausi ir net nepastebėjau kaip islindo mano mazulėlis

Pritariu visais 100 proc. sunkiausia, kai plėtė pirštais kaklelį, o po to paguldė ant nugaros rašyti tonus, o man tai buvo pati nedėkingiausia padėtis Užtat, kai stumt reikėjo tai viskas atrodė tiesiog nuostabu, tik negalėjau suprasti ar manoi stangos rezultatyvios kol mažulė negimė

Nu aš tai gimdžiau be nuskausminimo, bet šiaip gimdymas labai normaliai ėjosi, niekas neplyšo, nieko per prievartą neplėtė, tai galiu pasakyti, kad man baisiausia (nemaloniausia) buvo paskutinė valanda iki faktiško gimdymo, kuomet jau norėjosi "stumti", o gydytojas liepė kentėti, nes dar pusė cm liko
Bet gerai, kad paklausiau, nes sakė, jei nebegali kentėt, tai gimdyk, bet tada smarkiai plyši, tai aš ir kentėjau, ir tarpuose tarp sąrėmių bandžiau gydytoją cezariu sudominti Tai jisai sakė "aš tau priminsiu ką kalbėjai, kai pagimdysi"... Nu bet aš kažkodėl iš tikro buvau cezariui nusiteikusi, gal todėl ir gimdymo nebijojau
O pats gimdymas tai "baika" palyginus su sąrėmiais, kai turi tiesiog "pralaukti". Nu nežinau, bet labai jau mane nervino, kad negaliu nieko padaryti, kad greičiau praeitų

Kai gimdžiau pirmąjį, visko labai bijojau, gasdino nežinomybė. Kadangi gimdžiau be nuskausiminimo, tai teko kentėti sąrėmius, o laikas atrodė taip lėtai eina... Pats gimdymas praėjo labai greitai ir tikrai neskausmingai. Kai gimdžiau antrą kartą (su epidūriniu nuskausminimu) pats baisiausias momentas - kai pamačiau su kokia adata durs man į stuburą. Aišku neskaudėjo, bet laaabai bijojau, maniau, kad nualpsiu. O po to buvo viskas gerai - nieko nebeskaudėjo ir nieko nebijojau.

Na man is viso baisaus momento nebuvo. Nuo pat atvykimo i ligonine jauciausi puikiai, neabejojau kad viskas bus gerai, todel ir baisu nebuvo.
O jeigu cia turima omenyje skaudziausias, tai buvo toks, tada kai pradejo leisti skatinamuosius, akyse zaliavo, prisimenu vienu metu tarp saremiu sakiau akuserems, kad vaikeli isimtu kaip nors, o mane pribaigtu, nes nebegaliu daugiau kesti tokio skausmo.

Gimdant buvo baisiausias momentas, kai apleido jėgos ir nebegalėjau daugiau stumti, tiesiog nebeturėjau jėgų...Ašaros ėmė smaugti ir atrodo viskas , pasiduosiu. (Gimdžiau skatinama, kadangi vaikelio širdies tonai buvo labai dažni ir bijojo gydytojai, kad nebūtų kas blogai). Tada gydytoja, kuri visą gimdymą buvo labai švelni, kad suriks ant manęs <<stumk kiek gali, o tai vaiką teks su replėmis traukti>> tai mane kaip su šaltu dušu kas perliejo, galvoju ne šito tai nebus, tiek kentėjau kol pastojau, sunkiai išnešiojau, o dabar imsiu ir pasiduosiu... atsidarė antras kvėpavimas, kai pastūmiau ir pasaulį išvydo mano dukrytė.

Pačios tamsiausios minutės buvo gimstant galvutei. Tada atrodė kad plyštu į kokias 25 dalis... Aišku viskas pasimiršo vos tik išvydau savo dukrytę. Gimdžiau visiškai natūraliai, vandenyje, ir tikrai nesigailiu. Priešingai, manau kitaip gimdyti būtų buvę daug sunkiau. Viskas ką prisimenu iš gimdymo, tai ramybė, saugumo jausmas, malonūs garsai, kvapai.... Jaučiau kad mano angelas sargas sėdi man ant peties...

Baisiausia buvo kai išstūmiau galvytę ir daugiau neleido stumti kažkurį laiką, nes turbūt būčiau visai perplyšusi. Tada vaikelis tarsi tarpduryje laukė, o man skausmas buvo pats ddžiausias, tačiau kai jau leido stumti, tai viena sekundė ir mažylė užgimė Šiaip gimdymas nepasiliko kaip kažkos tragiškas išgyvenimas mano atmintyje, man tai buvo nuostabiausios akimirkos ir patys didžiausi bei jausmingiausi išgyvenimai

beje, gimdžiau natūraliai taip pat

Kas visiems buvo lengviausia, man sunkiausia Kaip tik ta stanga man ir istrigo i atmenti, nes niekaip negalejau isstumti vaikelio

Mamytes, bukit geros, negimdykit be nuskausminimo, baisu ir skaityt kiek prisikankinta

as tai gimdziau su nuskausminimu, bet paskutines dvi valandas irgi saukiau, kad tuoj mirsiu, taip baisiai skaudejo ... tarpais atrode, kad prarandu samone, nes nebegirdejau, ka sako gydytoja, vis prasiau pakartot nu bet kai pasake, kad jau matosi galvute ir po vienos stangos turesiu maziuka, tai susikaupiau ir skausmas pasimirso, o kai ji uzdejo ant pilvo, tai isvis ...
tai net nezinau del to nuskausminimo ...

Aš tai iš gimdymo pamenu tai, kad labai nemalonu buvo, kai šlapimą su kateteriu išvarinėjo, ir kai siuvo, o viskas man patiko, net ir tas sarėmių skausmas, kai net saldu darydavosi

Man sunkiausia- saremiai ir siuvimas. Pirma karta, kai jaui nebesitveriau ir paprasiau epiduro, pasake- per velu, antra karta kentejau, galvoju- velniop, padare epidura ir uz 10 min pagimdziau, nors prognozavo 4 val. kazkaip nepataikiau vis Todel pirma karta jutau vaiko isejima- jega, o antra karta - nelabai, nes ir revizijos po epiduro nejauciau, kai kitoms net narkoze duoda. Tai vis gi i gera isejo

O man pats gimdymas kaip per rūka, nieko dorai ir neprisimenu, tik tiek, kad viskas vyko labai greitai...atrodo ka tik pas draugus svečiuose buvau, o dabar jau ligoninėje su leliuku. Aišku keli nemalonūs momentai taip istrigo, kad iki šios dienos atsimenu.
Visų pirma šokas nuvažiavus į ligoninę, gydytoja pasakė, kad rytoj anksti keltis ir ji neatvažiuos, buvau tokia pasimetusi.
Antras nemolonumas tai siuvimas, aš žinojau, kad gydytoja turi dar karta suleisti i veną nuskausminančiu, bet man griežtai pasakė KENTĖK!!! kažkoks košmaras, jaučiau kiekviena dūrį ir sakaudėjo ne kai gimdžiau, o kai siuvo, net dabar prisiminus nupurto...

Man tai nieko baisaus per gimdyma nebuvo. Tikrai. Na, gal kai namuose nubego vandenys, reikejo siek tiek laiko suprasti, kad jau viskas prasideda.Tada siek tiek buvo baisu. Manau, svarbiausia yra zinoti, kas vyksta, kas gali ivykti ir jei nera dideliu komplikaciju, baisu neturetu buti. Kai zinai, kad turi skaudeti ir kad be skausmo vaikutis negims, tai ir tas skausmas nera baisus.Tik didelis

Būna būna . Aš gimdžiau Tyzenhauzuose (Vilniaus gimdymo namuose) pas Kitovienę, mane šiek tiek prakirpo. Tai antrą dieną liepė lipti ant lėktuvo, šaukštų jokių nekišo, bet su pirštu gerai pamakalavo . Tik po to draugė apšvietė, kad jai po tokios 'apžiūros' ant lėktuvo siūlės kelios trūko ir turėjo problemų, kol sugijo viskas.Žodžiu, reikia žinoti, kad taip neturi būti ir nesileisti

Ai, man dar labai nepatiko, kad girdėjosi, kaip už sienos žviegia vargšės kaimynės, o viena taip gailiai šaukė "mama', kad ir dabar susigraudinu prisiminus. Tai žiauriai blaškė, gąsdino ir gadino ganėtinai šventišką nuotaiką. Pamenu, tada pasakiau vyrui, kad jau aš tai taip nežviegsiu ir žmonių negąsdinsiu .
Ir labai tų žodžių pasigailėjau, nes baisiai norėjosi rėkti, o buvo kažkaip gėda

Dar buvo baisu, kai pagimdžiau ir vaikas nesuverkė. Aš iškart "KODĖL VAIKAS NERĖKIA???!!!", o akušerė tik pliaukšt jam per subiniuką, vaikas "beeeee"

Baisiausiai buvo per sarėmius Galvojau mirsiu, o kai dar padarė epidurą (kuri man nevelnio nepadėjo) pradėjau nejausti kojų na tada galvoju "kapėc"
Bet viskas baigėsi gerai

Gimdziau be epiduro- jo paprasciausiai nedare, nors prasiau, viskas greit vyko todel neskausmino. O baisiausia kai prasidejus gimdymui, po poros stumimu pasake,"nieko nepastumia,vaikas dusta" , ir pasiruose vaika traukt su replem. Pamacius reples-tooookias dideles kaip man tada pasirode, as is karto vaika isstumiau . Gerai ,kad laiku atsimerkiau

Vajeeeej o gerai kad reakcija teisinga linkme pakripo o jei butum supanikavus as kuo toliau tuo labiau bijau gimdyt

aš net ne
bet labai mėgstu skaistyti skyrius apie gimdymą ir po gimdymo
tai tikri siaubo filmai

labiausiai baisu buvo kai jau reikejo stumti ziuri i laikrodi (laikrodis kabojo ant sienos tieisiai pries mane)valanda beveik stumiu o niekaip sakau tai kiek dar ilgai tada kirpo mane ir jau mazylis buvo su mumis paskui iskart sakau kodel jis neverkia labai issigandom su vyru o midwife sako tuoj klausi kada jis baigs rekt ir subliove mazylis mano buvau be galo laiminga

ojei kokia siurpi tema!!! reikia liautis skaityt o tai apie vaikus nustosiu svajot..

Saziningai ??? O gi nieko baisaus nebuvo. Kai pirma karta nezinau kas bus, tai nera ir ko bijoti As irgi pries gimdyma prisiskaiciau visokiu staripsniu ir pan., bet kadangi vienodu gimdymu nebuna, tai reikia tiketi, kad viskas bus gerai, ir viskas bus gerai

Na kadangi as studijuoju akuserija, tai man labai ydomu paskaitynet apie ka cia rasoma... randu ir visokiu keistu dalyku parasyta, bet nekomentuosiu - tegu buna taip kaip yra
patariu, niekada nesivadovaukite kitu pasakojimais, nes kiekvienas gimdymas skirtingas...

sekmes!!!!

Baisiausia buvo, kai gulėjau su 10 cm kaklelio atsidarymu, sarėmiai kas dvi minutes ir taip dvi valandas..gydytojos prašiau daryti cezarį, o ji man " be konsiliumo negaliu", o pati laukė kada pasikeis pamaina, kad nereikėtų pačiai operuoti... vat tada buvo baisu, nebuvo gėda staugti ne savu balsu, ypač kai pagalvodavau, kad mano vaikas jau beveik para be vandens, o gimti negali...

Nu jau baik,nera cia jokiu siaubo filmu Viskas vyksta paeiliui ir baigiasi laaaabai fainai juk leliukas toooookia nuostabybe zinoma jeigu ziuresi nelaimingus nutikimus tai baisiau jie yra uz bet koki siaubo filma

Baisiausia buvo, kai atejusi daktare pareiske, kad nuskausminimo negausiu (jau buvau paruosta epidurai). Per visa gimdykla piktai surekiau: tipa, kaip jus dristate neduoti O gi pasirode, kad jau stumti reikia: kaklelis maziau nei per 1 valanda pilnai atsidare O ir pats gimdymas truko 1 val. 35 min.