Kaip suprantate vaiko teisę į privatumą? nuo kelių metų ji yra? o gal ji yra visą gyvenimą nuo pat gimimo?
ar gerbiate savo vaiko asmeninį gyvenimą? ar skaitote jo dienoraščius? ar retkarčiais perkraustot jo daiktus, idant rastumėte ginklų/narkotikų/alkoholio? ar samdytumėte privatų seklį, jei norėtumėte išsiaiškinti, kur jis eina vakarais? ar tarp jūsų yra pasitikėjimas ir nuoširdus bendravimas? nejaugi niekada nejaučiate smalsumo pasiklausyti jo pokalbių ?


būtų labai įdomu padiskutuoti.



P.S.jei tokia tema jau yra - trinkite

Mano kvailu senamadiškai išugdytu supratimu vaiko privatumas atsiras, kai suaugs, kitaip tariant kai "atsisės ant savo užpakalio" ir užsidirbs duonai ir viskam kitam, o kol sėdės tėvų kišenėj nėr ko vaidint mandrą. Tėvai turi žinoti kur vaikas eina, kada pareis, su kuo jis bendrauja, nesakau, kad reikia lįsti į telefoną skaityti jo žinučių ar kratyti stalčių, bet retkarčiais jei kyla įtarimas tai padaryti reikia, kad paskui nebūtų per vėlu ir nereiktų graužtis nagų, va tai man atrodo, kad vaikus reikia laikyt ant trumpo pavadžio, aišku kartais reikia leist palakstyt, bet betkokiu atveju kas per daug tas nesveika, proto ribose vaikus galima šnipinėt Be to jeigu tarp tėvų ir vaikų geri santykiai tai tėvam nei klausinėt nei šnipinėt nereikės vaikas pats pasakys kur eina, ko ir kada griš, o jei ką visada paskambins, kad tėvai nesijaudintų, taip kad reikia stengtis tokius vaikus užsiaugint, kad vėliau nereiktų šnipinėt

kažkiek privatumo pas žmogų, nors ir mažą, turi būti, kad jis išmoktų gerbti ir kitų privatumą.

va va, būtent.

kitaip taip ir neišmoks gerbti kitų privatumo.

dar neturiu tokio amžiaus vaikų, kad galėčiau seklius samdyti. Tačiau manau, kad tėvai turi žinoti apie savo vaiką labai daug, ir turi retkarčiais netgi pasekti.
Tačiau dauguma to sekimo informacijos tiesiog ir turi numirti tėvų galvose. Negalima tyčiotis, prikaišioti, priminti kažkokių nemalonių dalykų. Tiesiog reiktų ir patiems iš tų surinktų žinių daryti išvadas apie save.
Tol, kol aš būsiu įstatymiškai atsakinga už savo vaikus, tol turiu žinoti, kuo jie gyvena. O po to - jau jų privatumo reikalas.

Mano mama visada gerbė mano privatumą, net kai buvau vaikas ir "sėdėjau jai ant sprando". Niekada nėra man adresuoto laiško atplėšusi be mano žinios - paskambindavo ir klausdavo, ar galima. Nuo 3 m. turėjau savo taupyklę, o nuo 9 klasės duodavo viso mėn. maistpinigius iškart ir neklausdavo, kur juos leidžiu. Niekada nelindo į mano stalčius, knygas ir sąsiuvinius, BET visada reikalaudavo, kad pasakyčiau kur einu ir kada grįšiu, privalėjau įspėti, jei vėluosiu. Neįspėsiu ar grįšiu "neaiški" iškart "užsiriš" pramogos. Ir jei išleidau pinigėlius anksčiau termino... fig gausi daugiau.
Myliu ir gerbiu savo mama, nes ji visada mylėjo ir gerbė mane. Labai tikiuosi, kad ši auklėjimo schema suveiks ir mano vaikui.

privatumas atsiranda tada, kai pats pradeda pasirūpinti savimi. pvz. kada jau moka nusiprausti pats, tai jau nebeini užpakalio nuplaut. o su laiškais -- šiais laikais jau mažai kas rašo tikrus

as manau kad tik gimes mazylis jau turi savo privatuma ir teise i ja.pvz.; manau kad saldziai miegancio vaiko nereiketu nesioti ar zadinti, kad ir koks jis meilus bebutu, ar kelti norint parodyti sveciams, taip pazeidziamas vaiko privatumas ir teise i miega.gal kam atrodys kad nieks taip ir nedaro, bet toli grazu , yra mamu kurios nemano kad kenkia vaikuciams. tokiu pvz. yra daug ir as manau kad vaiko erdve privatuma turim gerbti nuo gimimo.

Šiaip jau pasitikiu savo vaikais ir leidžiu joms daug

Nevadinčiau to privatumu, čia tiesiog elementarūs vaiko poreikiai. Tikrai nemaniau, kad tokių mamų yra, kurios žadina savo vaiką. Aš turiu įvairaus amžiaus vaikų, gerbiu jų privatumą, bet jei yra nerimas ar koks nežinojimas, truputį pašnipinėju. Dažniausiai mano nerimas būna nepagrįstas Bet gauta info aš nenaudojuosi prieš vaikus. Ir jau jos NIEKADA nesužino, ką mama šnipinėjo... Aš darausi išvadas sau ir tai kartais padeda man toliau tinkama linkme pakreipti eigą.
Šiaip jau pasitikiu savo vaikais ir leidžiu joms daug, žinoma pagal amžių. Aš nevadinu privatumu elenentarių vaiko poreikių ir teisių, pvz. jei jis nori būti vienas, tai ir būna. Jei nori rengtis taip ar anaip, tai ir rengiasi( su tam tikrom išlygom). Jei mėgsta tokią muziką, tai ir klausosi ir t.t. ir pan. O kas jo draugai, kuo jie domisi, kuo užsiima, tai aš jau pasidomiu visais savais šaltiniais, sory, man ne tas pats ...

manau, kad vaikui reikia duoti laisvės ir privatumo, aišku, proto ribose. Kitaip jis gali neišmokti ne tik gerbti kitų privatumo, bet savarankiškumo

Daug psichologu teigia, kad vaiko privatumo suvokimas atsiranda, kai jis pradeda suvokti salo lyti mazdaug nuo triju metuku..

man kažaip atrodo vaikų privatumo negerbimas, kai į interneto forumus ar blogus dedamos jų nuotraukos iš vonios kambario ar nuo puoduko. ar kai padaromas koks izdivonas, kur vaikas visas maistu išsiterliojęs, ar kokį atseit alaus butelį apžiojęs. gal ir nesupranta tokie vaikai nieko, nu bet kažkiek gerbti reikia ir leliukus.

100% pritariu.

Aš apsritai esu "prieš" nuotraukų dėjimą į internetą. Man nesinori, kad žiūrėtų bet kas, man nuotraukos yra privatu ir asmeniška. Bet čia tik mano "senobinis" požiūris

Nemanau, kad vaikai to nepastebėtų, jei pradėtumėte taip juos kontroliuoti. Nepasitikite jais? Tačiau tada dingtų ir pasitikėjimas jumis ... Nepritariu tokiems dalykams, kaip dienoraščių skaitymas, tuolabiau sekimas kur lankosi ... Kaip reikia taip susigadinti santykius, kad reikėtų tokių drastiškų dalykų?

nu jeigu kiltų įtarimas, kad pvz. paauglys "užsiėmė" narkotikais ar nusikalstama veikla, tada tikrai "prasineščiau" po jo privačią nuosavybę

man l.patinka toks variantas.as tik kartais kurine iskraustau,bet prie vaiko akiu.ir nieko ten neieskau-tiesiog maniske l.daug siuksliu nesiojasi ,kurias po mano invazijos draugiskai ismetam

aišku, vaikas turi turėti savo erdvę, į kurią tėvams reikia lysti mažiau, bet pritariu mamoms, kurios sako, kad žinoti, kur tavo vaikas eina, kada pareis ir draugus-tiesiog būtina. mano trejų metukų dukrytei, manau, pakanka, kad nesikišu į jos užsiėmimus, kai matau, kad susitvarko viena, pradinukui nepakenks, jeigu mama pažiūrės ar sudėtos reikiamos knygos, o ne žaislai vietoj jų, paauglio tėvai turi žinoti vaiko draugus, kur vaikas yra, kada pareis namo. jokiu būdu neatplėšti vaiko laiškų, raštelių, dovanų. ko gero nėra mamos, kuri nežvilgteltų į savo vaiko stalčius ar kišenes, bet daryti reikia taip, kad gink D vaikas to nesuprastų. kitaip-vaiko pasitikėjimui tėvais-amen forever.

Taip, asmeniškai aš, gerbiu vaiko privatumą. Lygiai taip pat, man patinka ir sveikintinas dalykas kai ir kiti gerbia mano privatumą. Kiekvienas žmogus, ar tai būtų jaunas, ar garbaus amžiaus, ar vaikas- visi turi teisę i savo privačią erdvę. Tokie dalykai, mano manymu, įskiepyja pagarbos jausmo suvokimą kitam...vėliau žmogus dažniausiai (esu linkusi taip manyti) būna korektiškas, taktiškas, tolerantiškas.
Savo vaiko net telefono neimu paslapčia patikrinti, o ką jau kalbėti apie svetimų dienoraščių perskaitymą, kišenių kraustymą, patikrinimus stalčiuose ir kažkokį pasiklausymą ir dar dievai žino ką...
Bet, žinoma, gali būti kažkokių išskirtinų atvejų kur sakykim tai gal ir gali būti neišvengiama bei pateisinama, bet jau čia manau eitų kalba apie tokius dalykus kaip: rūkymas, narkotikai, ir t.t. Bet ir tai, tada aš tokiu atveju paslapčia nedaryčiau, tiesiog pasakyčiau, kad dabar noriu patikrinti/peržiūrėti tą ir aną, nes man rūpi jis ir jo saugumas ir pan,.
Nes jei viską daryti tiesiog šiaip, kad smalsumą patenkinti, tai manau tikrai neverta rizikuoti vaiko ir savo labui, nes vaikas jaus kad juo nepasitiki, jo negerbi, jo nemyli ir pan,. O galų gale, tuomet ir jis nepasitėks savo tėvais,nejaus pagarbos, slapukaus, niekada atvirai nepasipasakos, ir manau ypatingai tai atsilieps vaiko asmenybei paauglystėje kai formuojasi visa vaiko pasaulėžiūra ir jo įsitvirtinimas kaip asmenybės.

Mano mama niekada negerbe mano privatumo, tikrindavo viska, tai labai zemindavo
bet vistiek ja myliu tik taip tikrai nedarysiu

Niekada nelendu į rašomojo stalo stalčius.
Niekada netikrinu sms telefonuose.
Net nežinau ar rašo dienoraštį.
Vaikai visada pasako, jei išeina, tai kur ir kada grįš.
Jei tai vyksta po 21 val. . klausia, ar išleisiu.
Nei karto nebuvo pavedę, nes pasakiau, kad tokia laisvė iki pirmo karto.
Bet ...tai buvo panelės, gal jos paklusnesnės.
Trečias berniukas, dar mažas ir kyla mintis, o jei jis mano suteikta laisve apsukriai naudosis Ar pajusiu, jei pradės slysti

as irgi pritariu 100%,

su tom nuotraukom tai tikrai ir as pritariu, kad nenormalu kai mamos prideda vaiko nuotrauku pusei pasaulio ziureti.
o del vaiko privatumo, tai pvz mano mama man jau bunant suaugusia, bet dar gyvenau pas tevus, samde sekli ir mane suseke, kai as su draugu susitikau, nu ten istorija nejuokinga, bet esme, kad tai ziauuuuriai iskaudino,o laiskus paauglystes taip pat atplestus ir neva nukritusius ant zemes atnesdavo, kai is kadro gaudavau, apie mano draugus klausinedavosi ir taip zemindavo mane... as myliu savo mama, ji dauk dave man, visada stengdavosi del musu, bet dauk ir reikalavo. ir neduok dieve jai tai i akis pasakyciau.... jos poziuris kaip ir kazkurios cia forume skaiciau-kol gyveni po mano stogu tai mano taisykles ir pan. nu as jauciuosi nukentejusi nuo tokio poziurio ir niekda su savo vaiku taip nesielgsiu, nes tie santykiai tampa netikri. slepi, neatsiskleidi ir vaidini gera dukra, kompleksuoji. as manau vaikui privatumo reikia suteikti ipatingai paauglystes laikotarpiu. mama jaucia vaika jei tik nori ji pajausti... o uzmerkus akis rest taisykles tai ne iseitis, tai tik nutolins mama nuo vaiko.nzn as taip galvoju...

Na čia tai jau žiauru...

va taip mano tevai ir elgesi taip ir savuosius auginsiu