Manau, kad esu ūmaus būdo... kartais, pavargusi būnu nervinga. Kai sūnus nepaklūsta, kai rodo ožiukus, nesusivaldau ir suduodu per užpakaliuką, o po to gailiuosi dėl savo elgesio, dėl savo nekantrumo... Kas antrą savaitgalį atvažiuoja draugo penkiametė dukra. Ji išlepintas vaikas. Būna, kad mano dvimetis ir mergaitė susipyksta. Ji aišku, nenusileidžia... kyla muštynės tarp vaikų. Mergaitės tėvas, t.y. mano draugas dažnai ją teisina, nors galėtų savo dukrą pabarti, nes ji tikrai būna kartais kalta dėl šitų vaikiškų pykčių. Du kartus aš pati nesusivaldžiau ir per stipriai pastūmiau jo dukrą, kai tuo metu ji gindamasi spardė ar per galvą daužė mano sūnų. Neteisinu savo vaiko-ir jis būna kaltas, įkyrus. BEt jie abu vaikai... PErgyvenu, kad dėl mano grubaus elgesio su mergaite ji pradės manęs nekęsti...O ir draugas taip pat...
KAip suvaldyti pyktį?.. ne tik vaikų atžvilgiu, bet ir aplamai... JAu pradedu galvoti apie apsilankymą pas psichologą, ar jogos, meditacijos pamokas...

Gal but reiktu kai vaikai buna kartu labiau su jais bendrauti, tai yra siulyti ramesniu zaidimu ( pvz, papiesti ...) . pastebejus konflikto pradzia is kart isikisti .
Beje as irgi labai panasiai elgiuosi . Padeda kai iseinu pasivaikscioti , yra raminamu arbatu, homeopatiniu vaistu .
Dvimetukas dar mazas ir is jo negali per daug tiketis . mano dukrytei irgi dveji, tai su 7 -meciu sunum daug sudetingiau

Jeigu Jums kyla pyktis, vadinasi jis turi priezasti Jusu seimoje. Kad Jus i perkeliate ant vaiku, kurie galbut nieko deti, tai jau kitas reikalas. Norint ji valdyti reika atsekti is kur jis ateina, o cia tai psichologas galetu padeti

As irgi taip manau, kad vaikai cia niekuo deti. Kokie jie bebutu, ar tikri brolis ir sese, ar netikri, jie visada pykstasi.
Kitas momentas, bunant istisa diena 2 kambariu bute, jiems tikrai nusibosta ir prasideda kvailiojimas:) O mes, ju tevai, tingime kartais su jais daugiau uzsiimti. AKrtais siulau draugui nuvaziuoti su vaikais i Euroopa, ar iseiti i lauka. Jis tingi, man vienai iseitu tik i lauka juos issivesti.
BEt cia tik vaikai...kaip sakaiu, as irgi manau, kad tai problema manyje. MAn labai nepatinka draugo poziuris i savo vaika. Visi mes savus vaikus mylime labiausiai. BEt manau blogai yra prie paciu vaiku sakyti, kokie jie saunus, ir kad yra patys geriausi...O jis tai daro prie penkiametes, kuri is karto uzriecia nosi... Man tai lyg kitu vaiku pazeminimas: mano geriausias , o jau kitu tai yra niekas. IS to daznai seka toks dalykas, kaip mergaites pykcio ir jos blogu darbeliu toleravimas. Per paskutini konflikta as prasiau draugo: sudrausmink mergaite. ir pati jos paprasiau liautis spardytis. Jis pasake, kad dukra ginasi, ir tegul taip daro. Prie mergaites. TAda man kantrybe truko...
NA bet as juk neturiu teises skriausti vaiko, jei mes tarpusavyje nesusisnekam su draugu:)
GAl mano toks temperamentas?.. umiai uzsiplieskiu, nepagalvoju,ka padarau ar pasakau, o veliau gailiuosi... bet juk imanoma save kazkaip suvaldyti...
gal kas esate gere vitaminus, kurie nuima stresus, nervus, bet nemigdo, suteikia energijos?

Speju, kad tokiu vaistu nera. Kol nebus issprestos vidines problemos, vitaminai nepades As puikiai suprantu situacija, pati nesuvaldau savo pykcio
Teko kazkada bendraut su mamyte, kuri turejo toki pat islepinta suneli, kuris musdavo mano vaika. Ant veido liko randas po eilinio susidorojimo. Mamyte tame nemate nieko blogo. Nebebendrauju, tai buvo tik laikina drauge, o cia jusu draugas. Galbut iseitu jam duoti kokios literaturos vaiku auklejimo tema ar siaip po truputi argumentuotai bandyti vis pasikalbeti ta tema. Ne emociju lygyje, bet viska paremiant argumentais.

Pyktis labai dažnai būna užslopinto liūdesio pasekmė. Gali būti, kad esate nusiminusi, prislėgta ir tai tęsiasi jau ilgokai (nes virto sunkiai valdomu susierzinimu). Sakau "nusiminusi" ir "prislėgta", nors kitaip galima būtų sakyti - "depresiška". Tai tik spėjimas, bet juo norėčiau paraginti atkreipti dėmesį į savo dvasinę, emocinę būseną. Rasti laiko atidžiau pažvelgti į save, savo gyvenimą ir paklausti savęs, kas vyksta, kas taip įkyrėjo, nuo ko pavargote.
Vitaminų nuo emocinių sunkumų nėra, "neužkibkit" ant televizinių reklamų.

O dėl vaikų (nors tai, ai6ku, atskira tema) - pamėginkite jiems leisti patiems išsiaiškinti tarpusavio santykius. Žinau, skamba keistai, bet vaikai pešasi daugiausia dėl tėvų dėmesio, nors patys dažniausiai nesuvokia šito tikslo. Pasakius, kad jų santykiai - jų pačių reikalas, konfliktai stebėtinai mikliai išsisprendžia. Tik tėvams reikia būti nuosekliems, nei vieno neginti ir nebausti. Jei nerimaujate, kad susižeis ar sužeis - tiesiog ramiai paimti ir atskirti į skirtingus kambarius, niekaip nekomentuojant ir nemoralizuojant, tiesiog nekreipiant dėmesio. Patikrinta - veikia!

Taip, nesinoretu skirtis su tuo zmogumi, mes neblogai sutariam, aisku, buna, kada ir pykstames, bet abu norime buti kartu ir stengiames spresti problemas. Na, jis toks siek tiek kategoriska ir visada del visko turi savo nuomone. As pati paskaitineju literaturos apie vaiku auklejima ir jam bandau argumentuotai paaiskinti, kaip musm reiketu bendrauti su vaikais. Jo mama labai protinga ir issilavinusi, pedagoge. JAm panasiai aiskina tuos dalykus. Jis gal ir islkauso, ir suvokia, bet garsiai visada sako, kad pats zino, kaip aukleti savo vaika. Ir skatina mergaite kerstauti, gintis... Nors jai ne visada tai ir pavyksta, nes aplamai paemus tai geras vaikas
MAtyt reikia imtis literaturos ne apie vaikus, o apie savikontrole
Aciu uz patarima

Papildyta:


Aciu , matyt parasymas cia buvo pirmas zingsnelis link savianalizes. GAlbut vaiko gimimas, skyrybos, pries tai buvusios problemos su vyru galejo paveikti mane.
Beje, sita dalyka, kad isskirti vaikus i skirtingus kambarius,kai jau jie isismagina pyktis jau bande draugas ir jis is tiesu veike . Tai, ka Jus dabar patarete is tikro gerai, tik jau mes turbtu nebesuprantame, kas gerai,kas ne, kas veikia, kas ne...

as geriu, is neurorecovery serijos, deja prie ju priprantama, siaip super vitaminai, nera lietuvoj pirkti, reikia siustis is amerikos, o perpardavejai brangiai ima

suprantu kaip jauciates,tik mano situacija atrodo man blogesne pradedu pykti del menkiausiu dalyku,vaikas neklauso ir t.t.
o tada jau buna blogai,visi uzkliuna kas buna po ranka,rekiu ant vaiku,suns,vyro.buvau tokia anksciau,kai laukiausi dukrytes,bet tada teko gerti vaistus nuo depresijos,po to lyg ir geriau viskas buvo.o dabar jau pora menesiu,o ypac paskutini menesi taip blogai,kaip dar niekada nebuvo.pati nesuprantu kodel pykstu,kodel rekiu,vaikai yra net ir per uzpakalius gave.o po to noriu verkti ir verkti.vyras irgi sako,kad dar tokios manes gyvenime nemate.man paciai baisu,nebezinau ka daryt.nenoriu prarast savo seimos del to.

panasi situacija pas mane nors tokia beveik visada buvau...

As manau, kad dazniausiai tokio tipo pykcio priezatis yra uzsisedejimas namuose, buitis, rutina...mes juk neturime laiko sau, reikia rupintis vaikais, vyrais, kazkaip juk negrazu pasidaryti sau manikiura, reikia valgyt gamint ir t.t. Per mazai sau skiriame laiko, pervargstame nuo daugybes darbu, kuriu dazniausiai niekas neivertina ir net nepastebi...Po to seka nuolatinis nuotaikos nebuvimas, irzlumas, pykcio priepuoliai, saves kaltinimas...Is tikruju juk nieko neatsitiks, jei kelis kartus neisplausime indu, o ta laika skirsime sau, ar isleksime kur seima. Mes pacios prsigalvojame darbu, kuriuos neva BUTINAI reikia atlikti, del to niekur negalime eiti ir t.t. Kai ismoksime atsipalaiduoti, pasidarysim sau bent viena iseigine per savaite nuo buities, tada ir nuotaika paitaisys, ir santykiai su aplinkiniais.
Linkiu visoms nepamirsti savo poreikiu!

Čia ir aš tokia..Esu nepatenkinta savo gyvenimu ir visa kuo..Visa buitis ant pečių, visi darbai tik man vienai..Iš vyro niekda nesulauksi nei pagalbos, nei užuojautos..Todėl nuolatos irzli, nepatenkinta esu..Darbą dirbu tokį, kad niekam nelikėčiau tokio streso ir teroro patirt..Viso to pasekmė - nuolatinis mano rėkimas, vaiko lupimas ir t.t. Dabar mažasis ,matau, perima visas "manieras" iš manęs: spiegia, daužosi, trankosi, isterikuoja..Jaučiu, kad neištversiu..Net nežinau, kam reikia pagalbos - jam ar man..?


Reikėtų mums vienytis, pasiguostume viena kiatai, gal lengviau būtų..

Na kodėl trankote savo vaikus, gal geriau prilupkite kuo nors suerzinusį praeivį...bijote pasekmių? Labiau reiktų bijoti pasekmių lupant savo vaiką...
Norisi išsirėkti rėkiut ant stalo: ko tu toks klišas, purvinas, spalva negražio ir t.t...galite suduoti, net jei sulaužysit, pasekmės bus mažesnės. Čia beveik rimtai: reikia būtinai rasti, kur nuleisti susikaupusį pyktį nepakenkiant kitiems, ypatingai savo artimiausiems. Čia kiekvienam savo. Forumas gal gali padėti jau išsikrovus susitaikyti su savimi, nurimti, bet pykčio priepuolių sustabdyti vargu ar gali

nėra ir negali būti jokio pateisinimo smurtui prieš vaiką.
net jei vyras nemyli, net jei buitis ant jūsų pečių, net jei darbas jus užkniso,
tas jums nesuteikia teisės mušt vaiką

ne apie teises kalba, o apie situaciją, kurioje nesusivaldoma

Itariu, kaip anoniminiu alkoholiku klubai kazkam padeda, mamu, kencianciu nuo savo emociju, susiejimai irgi padetu... Ne ironija cia. Man irgi daznai atrodo, kad esu montras, apsaukiantis savo vaika... Paskui gailiuosi, verkiu, kankinuosi ir kaltinu save. Tai nera gerai. O ir priezastis cia jau buvo ivardyta - mes uzsisedime namuose su savo rupesciais, darbais ir kadeinybe. Vyrai iseina i darbus, pravedina galvas, o mes diena nakti cia. O blogiausia yra, kai vyras isleidzia pailseti, o as pastoviai galvoju, kaip ten jie ir net kazkoks saves grauzimas - palikau savo maziukus (nors palieku tik kelioms valandoms ir jiems, turbut , pailsejusi mama labiau patinka). zodziu... Kazkoks uzburtas ratas...

Gal reikėtų ir savo sūnui paaiškinti, kaip reikia elgtis su mergaitėm. 100 proc. pritariu tėvui, jog jis ją gina nuo jūsų sūnaus. Negalima mokyti mergaitės kęsti fizinę prievartą.

na, ir pasakėte... dvimetis ir penkiametė - truputį nelygios svorio kategorijos. kokia čia dar fizinė prievarta???

pas mus ta pati situacija,nezinau pati gal uzsiverciau rutina neturejimu ka veikti ir pan...vyras net sako kad jo zmones klausia kodel as tokia pikta visad susiraukusi nesisypsau ir pan..bet jau mano toks budas nezinau as kai bunu su draugem ar gera kompanija esu kitokia atsipalaidavusi,linksma..vyras daznai issiuncia mane poilsiaut i kitas salis,kad atsigauciau,veze pas gydytojus,geriau vaistu kursa bet pagereja tik laikinai po to vel tas pats tai siemiat nusprendziau stot mokytis kad tureciau koki bent uzsiemima kad neskesciau rutinoj toj pacioj

JUNGIUOS IR AS PRIE JUSU. vISADA BUVAU PIKCIURNA. DABAR LAUKIUOSI ANTRO VAIKELIO IR SITUACIJA BLOGEJA KAS VALANDA. MANO DUKRA LAAAAAAAAAAAAAAAAAAABAI SUNKIAI UZMIEGA PIETU MIEGO,DVI VALANDAS DAVESI LOVOJ,ISVEDE IS KANTRYBES,TAIP PAPURCIAU,KAD PATI ISSIGANDAU.. DABRA SEDZIU IR BLIAUNU,KOKIA AS BLOGA MAMA IR KA PADARIAU. JUK CIA MANO VAIKELIS. BET TUO METU APTEMO PROTAS..

truputi i mane panasu. as ir kartais pasigailiu, kad per smarkiai surekiu, iskaudinu dukryte. maniske vyresne uz jusu, bet pietu miego as ja vis dar supu.
kazkaip dazniausiai pikta bunu pries ir per menesines, tiesiog siaubas, va dabar jos baigiasi ir tiesiog pati jauciu, kad esu daug ramesne, geresnes nuotaikos.
jums gal taip dar yra, kad laukiates

Pries menesines ir man taip budavo.. bet dabar tai itesiog tapo nepakeliama..

tai gal vertetu su kokiu psichologu pakalbeti, jokiu raminamu juk negalit vartoti, as kartais homeopatinius geriu.
manau pavargote.
reiketu kazkaip pailseti. mane vyras kartais palieka viena, isvaziuoja kur nors su dukra, nors keletai valandu.

Jus taip nesigrauzkite, jusu reakcija (kai musamas JUSU vaikas) yra labai teisinga. Kas ziures ir sypsosis, jei jo vaika musa ? aisku, kad tai nervintu.
Isvedanciu is kantrybes situaciju pilna, reikia ismokt saviitaigos (as rami), neprisirist, neisijaust. As pati taip elgiuosi, kai visa galva pasineriu i kasdienines buitines situacijas, tai jos man gerokai nervus patampo. As tiesiog atitolstu (darykit jus ka norit.. ar ok, tai liecia tik jus, ne mane, ne mano reikalas), palieku zmonems teise elgtis kaip jie nori. Man budavo labai pikta, kai mano vyras plepedavo su exemis ir sakydavo, kad tai tik drauges. Kai jis niekur nenoredavo vaziuot savaitgaliais, o tik ziuret tv, kai noredavo myletis tada, kai mann budavo pats miegas ir keldavo mane ... Dabar viskas apsiverte. As turiu daug gerbeju (pradejau dirbti, isejau i zmones, o vyras tiesiog siunta kai mato ta demesi man rodoma), savaitgaliai uzimti, o ir tv ne toks idomus, kazko tai labai as idomi pasidariau ir reikalinga (nors man norisi laisves), o miegu as toliau ir nekreipiu demesio, kad jis nori. Man pykcio neliko, jei ateina situacijos, as apgalvoju kaip ir ka padaryt, nebesedziu vienam taske ir nesikankinu.

kazkiek palengvejo kai paskaiciusi suzinojau jog ne viena tokia esu.bet neteisinu saves jokiais budais.labiausiai man gaila kad del mano neapsakomo pykcio ir nervu priepoliu kencia vaikas.kai apsiraminu,atrodo jog uzgrausiu save uz tokius savo veiksmus.blogiausia tai jog tie mano protrukiai dazneja.zinau kad niekas nekaltas,suprantu kad problema manyje.ta puikiai suvokiu,iki kol pratrukstu.pritariu kai kuriom moterytem kurios rase kad pagrindine problema uzsisedejimas namuose.ta visa buitis ir rutina...nesenai vartojau magnio su b6 vitaminu,bet tiek is to ir naudos.