Nusprendžiau parašyti ir aš, kad prisiminas tos dienos išliktų šiltas visados
Nėštumas ėjosi gerai ir sklandžiai, na nekreipiant dėmesio į šiokius tokius sunkumus, bet kur jų nebūna. Pirmasis pasimatymas su vaikeliu per echoskopą, pirmieji jo plazdenimai, vėliau judesiai ir galų gale rangymaisi, širdutės stuksenimas, spyris tėčiui į nugarą, net vaikelio apsivertimas žemyn galva viskas vyko taip, tarsi tvarkingai suplanuota.
Ramiai su vyru laukėm paskutines dvi savaites iki vaikelis turėjo ateitį į pasaulį. Dar buvo likę nemažai ką nuveikti iki jo gimtadienio, bet mes buvom ramūs, juk dar dvi savaites turėjom, o ir jokių akivaizdžių artėjančio gimdymo požymių aš nejutau. Tik va sloga ir gerklės skausmas išlindo visai neplanuotai, bet jau sveikau ir savaitgalį ruošėmės aplankyti draugus, gal net su palapine išvažiuoti į gamtą. Tiesiog pasibūti su vyru dviese, juk neužilgo į jaunatvišką ir nerūpestingą mudviejų gyvenimą turėjo atkeliauti trečiasis.
Aš su arbūzu, vyras su alum ir išdrožėm penktadienio vakarą pas draugus. Sėdėjom, šnekučiavomės, draugės vyras ištraukė Torres brendį, tuomet užsisėdėjom ir likom nakvoti. Naktiniai pasivaikščiojimai iki tualeto jau kuris laikas buvo savaime suprantami, tai nieko blogo nepagalvojau, kai du kartus pasivaikščiojau, juk arbūzą valgiau!!! Tačiau trečias, o paskui ir koks šeštas kartas jau privertė mane sunerimti. Jau ne juokais galvojau, kad visai nebelaikau šlapimo... Supykau ant arbūzo, pasiskundžiau miegančiam vyrui, kad neštumo pabaiga tikrai nieko malonaus ir kažin kelintą kartą ėjau, kur karaliai vaikšto pėsti. Be skaidraus skysčio, kurį maniau esant šlapimu, pamačiau ir kraujo ir tada jau neliko abejonių, kad PRASIDEDA
Taigi, 02:38 val. fiksavau, kad nubėgo vandenys, tačiau galvoj kirbėjo tik viena mintis juk aš visai nepasiruošusi vaikelio gimtadieniui!!! Apartamentai jam namuos nesuruošti, mamos pasigrąžinimo vizitas pas kosmetologę nuplaukė, tašė į ligoninę ir ta nepilnai sukrauta, dekiukas nenumegztas, vardelis vaikeliui ir tas neišrinktas 
Bet kelio atgal jau nebebuvo. Vaikelis vykdė savo planą-chuliganą 
Prikėliau vyrą ir pasakiau, kad jau laikas
Draugus irgi prikėliau, nėr ko miegot tokią stebuklingą naktį, o ir reikėjo kažko bėgantiems vandenims sulaikyti. Su draugės vyro palydėjimu valio išvažiavom į namus. Vyras neįtikėtinai greit atgavo jėgas ir važiuojant vis klausinėjo kaip sąrėmiai, bet kad aš nieko skausmingo nejaučiau 
Namuose galutinai susikroviau ir pasiėmiau tašes, dar su vyru palindom po dušu, vyras įgavo būsimo tėčio išvaizdą ir 4 val. prisistatėm į Vilniaus gimdymo namų priimamąjį. Atėjusi akušerė pasakė, kad jau nebepaleis, nes vaikelis be vandenų gali išbūti tik iki 24 valandų. Užvedė man ligos istoriją, pamatavo spaudimą, temperatūrą, dubens apimtis, dar kažko paklausinėjo ir vis liepė sėstis, bet kad man bėgo ir bėgo vandenys, visai nenorėjau sėdėt. Atėjusi gydytoja apžiūrėjo ir gavo vandenų čiurkšlę išdykavo tikriausiai mažasis 
Pasakė, kad kaklelis atsivėręs 3 cm., vandenys nubėgo ir išsiuntė į penktą gimdyklą (kažkodėl puikiai prisimenu jos numerį). Paskui akušerė dar atnešė puošnią suknelę, pagražino kaip priklauso šukuoseną, tik va lengvinančios procedūros neatliko, nors pati sąžiningai pasiprašiau. 5 val. su vyru jau buvom gimdykloje. Matavo vaikučio toniukus, siurbė man kraują. Sąrėmiai buvo vos juntami, norėjau judėt, vaikščiot, tai su vyru šiek tiek vaikštinėjom koridoriuj. O naktis derlinga buvo, nes iš personalo kalbų supratom, kad kone visos gimdyklos užimtos. Gerai, kad dar man užteko tos penktos laisvosios 
Įsitekau į tos dienos planus 
Apie 7 val. atvažiavo mano gydytoja ir pasakė, kad dar daleko viskas
Kaip sakant susirinkom į gimtadienį, bet kaltininkas neskubėjo. Vyras atsiduso, o mane guodė, kad ankščiau ar vėliau, bet šventė įvyks!!! Man buvo sulašinta skysčių dėl viso pikto, pradėjo leisti skatinamuosius oksitociną ir gavau kamuolį, ant kurio sėdėdama turėjau aktyvinti ir skatinti visą procesą. Labiausiai erzino vaiko toniukų rašymas, nes tuomet reikėdavo gulėti, o man ant nugaros jokio malonumo. Aparatas fiksavo sąrėmius, bet jie nebuvo skausmingi, laisvai galėjau su jais būti. Gretimose gimdyklose girdėjau gimusių kūdikių riksmus, kaip laimingas tėtis puolė visiems skambinti, kad gimė sūnus, kaip gydytoja buvo kviečiama iš karto į dvi gimdyklas... O mano pilietis makalavosi man po krūtine ir aš vis dar negalėjau patikėti, kad procesas jau vyksta, kad tuoj nebeliks mano pilvūzo, kad tuoj tuoj mažulėlį priglausiu prie savęs Vyras pajuto peršalimo simptomus, tai porai valandų buvo išėjęs numigti į mašiną, o aš ramiai laukiau ir vis galvojau, kodėl mažiukas pasiprašė anksčiau? Gydytoja įtarė, kad tai galėjo būti dėl slogos. Saugant vaikelį nuo infekcijos, man buvo suleista antibiotikų.Ryte keitėsi pamaina, atėjo labai maloni akušerė Lilė, kuri mane prižiūrėjo ir priėmė mano mažiuką. Apie 9 val. sąrėmiai pradėjo stiprėti, bet dar galėjau juos kentėti. Mano gydytoja porai valandų buvo išvažiavusi, bet paliko kitą ginekologę manimi rūpintis. Laiką leidau pagrinde ant kamuolio, nes sėdint ant jo atrodo mažesni ir silpnesni buvo sąrėmiai. Vandenys vis dar bėgo. Taip vadinama pompa lašino oksitociną, tai buvau prijungta prie aparato ir niekur negalėjau išeiti iš gimdyklos. Karts nuo karto matavo mažiuko toniukus. Greta esančiose gimdyklose gimdė jau kitos moterys ir man buvo toks jausmas, kad aš dar čia ilgai užtruksiu...
Kaip sakant vakarėlis iki ryto Viena gimdyvė taip garsiai rėkė, kad man vieną akimirką pasidarė baisu, o paskui pagalvojau, kad reikia susiimti ir pačiai nerėkti, dar mažiuką išgąsdinsiu, o ir jėgas veltui eikvosiu, dar ir prieš vyrą bei personalą nesmagu.Apie 11 val. grįžusi mano gydytoja pasakė, kad kaklelis atsidarinėja, bet vaikiukas neina žemyn
Mačiau jos sunerimusį veidą, bet viską spręsti palikau jai, jaučiausi saugi su jos priežiūra. Apžiūrėjusi mane pasakė, kad dabar gali atlikti epidūrą, bet aš dar galėjau kentėti, tai ir nenorėjau jo. Apie 12 val. sąrėmiai darėsi vis skausmingesni, nes buvo dar padidinta oksitocino dozė. Vienu momentu jau palūžau ir pagalvojau apie epidūrą, bet gydytoja pasakė, kad epidūrui jau per vėlu. Kaip paaiškėjo vėliau, kažkas (gal likimas, o gal ir gydytoja) puikiai suplanavo viską, kad likau be epidūro, su natūraliu sąrėmių skausmu, bet ir be bereikalingos intervencijos. Sąrėmiai vis stiprėjo ir vienintelis kas gelbėjo tai kamuolys. Sėdėdama ant jo su dubeniu lingavau pirmyn-atgal, į šonus ir taip skausmas buvo ne tiek rėžiantis. Dar prisiminiau kaip per kursus mokino masažuoti nugarą virš sėdmenų, tai per patį sąrėmį su laisva ranka nuo lašelinės gelbėjausi masažu. Vyras visą laiką buvo šalia. Rišo man plaukus, kurie vis išsileisdavo, padėdavo atsigulti, atsisėsti, atsistoti, paduodavo gerti, sekdavo sąrėmių trukmę ir dažnį. Visaip kaip jis stengėsi būti šalia manęs. Ačiū jam ir už supratingumą, kad tąkart man visai nesinorėjo, kad jis mane liestų, masažuotų. Man tiesiog reikėjo jį matyti ir žinoti, kad jis visad bus šalia.Papildyta:
Sąrėmiai dažnėjo ir ilgėjo. Nors ant sienos kabėjo didelis laikrodis, bet pati jau nebesugebėjau suprasti, kaip dažnai jie kartojasi, kaip ilgai trunka. Norėjau miego ir tarp sąrėmių, nesuvokiu pati kaip, sugebėdavau prisnūsti ir dar kažką susapnuoti, bet miegoti man neleido, nes sustojinėjo gimdymo veikla. Ant kamuolio išlinguodavau kiekvieną sąrėmį, kvėpavau kaip mokė per kursus ir vyras jau iš kvėpavimo išmoko suprasti, kada ateidavo ir praeidavo sąrėmis. Pradėjo pykinti ir akušerė džiaugėsi, kad tai ženklas, jog procesas vyksta. Norėjau tuštintis, bet į tualetą niekas neleido, nes ir šis noras pasirodo reiškė, kad gimdymas eina pirmyn. Labai nemaloni buvo gydytojos apžiūra per sąrėmį, bet reikėjo gi sužinoti, kur užtruko gimtadienio kaltininkas. O jis nesileido žemyn...
nors atsidarymas buvo jau 8 centimetrai. Beveik 12 valandų mažiukas pilve tupėjo be vandenų ir ilgiau laukti jau buvo blogai. Gydytoja mane apžiūrėjo 13:50 val., tačiau nieko gero. Pasakė, kad ateis 14 val. ir jeigu niekas nebus pasikeitę, tai teks operuoti... Kažkuriuo momentu atėjo mintis jetus, jau tuoj pabaiga, nes skausmas jau buvo stiprus, bet už nugaros išgirdau vyro balsą, kuris taip gražiai su palaikymu ragino padėti mažiukui ateiti į pasaulį pačiam. Gydytoja irgi neišlaukė iki 14 val., atėjo penkiom minutėm ankščiau ir kaip aš sakau, man pavyko išvengti be penkių minučių Cezario pjūvio. Vėl apžiūra per sąrėmį ir gydytoja siūlo pamėginti stumti. Vyras iš nepatogaus fotelio greitai atsiduria man prie galvos, o aš 14 val. pradedu stumti. Manoji gydytoja su akušere kviečia mažiuką, o kita gydytoja stebi vaikiuko toniukus. Dėl slogos sunku kvėpuoti, tai gaunu deguonies kaukę. Pora stūmimų ir...ledai pajudėjo. Stumiu toliau, girdžiu kaip gydytoja sako, kad dabar jau galės panaudoti vakuumą, taigi operacijos pavyko išvengti. Susikaupiu ir stumiu toliau. Talkinusi gydytoja pamokina taisyklingai kvėpuoti ir stumti, pamasažuoja man krūtis. Matau, kad akušerė jau rengiasi chalatą, dedasi žiurstą ir kaukę, taigi suprantu, kad pagimdysiu pati. Per vieną stūmimą surėkiu, bet gydytoja smagiai pasiūlo gimdyt be riksmų 
Dar per vieną stūmimą jaučiu kaip vaikelis sukdamasis juda žemyn. Stūmiu ir matau kaip gydytoja su akušere susižvalgo, kad reikia prakirpti, matyt per siauros durys mažajam buvo, bet aš nieko nepajaučiu. Ir štai po dar vieno stūmimo užgimsta galvutė, jaučiu tempimą, atrodo plyšiu, o man liepia nestumti, pralaukti sąrėmį! Nelengva, bet klusniai klausau nurodymų, juk reikia jubiliatui leisti ramiai susiruošti į gimtadieninę puotą. Pagaliau paskutinis stūmimas ir akušerė iškelia mūsų stebuklėlį, mažą, susirietusį, bet patį gražiausią vaikelį pasaulyje O jis kaip netikėtai užkluptas daugybės svečių nė krust, nė cypt. Gydytoja gimimo laiką leidžia paskelbti tėčiui, kuris išdidžiai išsitraukia mobilų telefoną ir pasako 14.22 val. Pasiūlo gydytoja vyrui ir virkštelę nukirpti, bet jis tai palieka akušerei. Ir su jos nukirpimu išgirstu mažojo balsą, tiksliau verksmą o kur tortas ir daug žvakučių Personalas mažajam pasiūlo šiek tiek apsitvarkyti: pamatuoja, pasveria, apvalo. Aš tuo metu jaučiu kaip užgimsta placenta ir akies krašteliu pamatau savo vaikelio namelius, o gydytoja su akušere nusprendžia, kad prašmatnūs, be jokių blogumų ar pažeidimų. Aš laiminga. Neplanuotai, bet gimtadienio puota pavyko puikiai! Akimis sekioju personalą, stebiu vaikelį ir išgirdusi, kad viskas gerai, jis sveikas, 9-10 balų, mažą, gležnutį kūnelį pajuntu sau ant krūtinės. Vyras netveria: pažiūrėk, jis panašus į mane Mažiukas nusiramina, mes pažindinamės, ilsimės, žvalgomės viens į kitą, tėtukas irgi šalia. O aš nemoku nusakyt paprastais žodžiais tos laimės ir džiaugsmo, tų emocijų ir jausmų, kai į mudviejų su vyru pasaulį atėjo mažas žmogutis, mudviejų kūrinys, mudviejų mažas sūnytis Devyni laukimo mėnesiai, dvylika valandų gimdymo ir mes jau tėvai, mes visas mažo žmogučio pasaulis, o jis mūsų džiaugsmas Ups, trumpai nesigavo
Gal ir man koki arbuza susiveikti? Bet ziema...Nieko nejauciu...Nors beliko 11dienu. Atrodo, kad taip ir pravaiksciosiu visa amzeli. Idomu, kada uzklumpa ta diena, kai jau nubega vandenys? Ar pries tai sapnuojama? Kazkas darosi? Nuojauta buna? Ar, rimtai, Torres reik pasistatyti ir pas draugus uzsibuti?
