Sveiki,
Auginu 11 m. sūnų ir 2,4 m. dukrą. Augindama sūnų, prisiskaičius įvairių psichologų staipsnių, nuomonių, stengėmės auginti jį pagal knygutes, pagal psichologų rekomendacijas - auginau iki 3 m. (vėliau buvo su aukle, močiute ir darželyje), bendrauti su vaiku kaip su suaugusiu - spręsti įvairius klausimus kartu -bendravom vieno aukščio akių lygmeny, teiravomės jo nuomonės, tarėmės kur važiuosim ir pan. Dažniausiai visur keliavom, pramogavom visa šeima drauge. Tačiau metam bėgant, matau, kad dauguma psichologų patarimų atsisuka prieš mus ir daugelis tiesiog dabar tampa barnių, pykčių priežastim:
Pirmiausia tai, kad tiek su vyru, tiek man vienai dabar kur nors išeiti vieniem (-ai)yra problema - jis visur nori eit kartu. O jei negali (ta prasme suvokia, kad negali eit, pvz. eiti kartu į draugų vestuves), tai pastovus zirzimas, teroras - aš jūsų neišleisiu, neikit..... Vėliau (kai mes jau esam išėję) - skambučiai telefonu ir reikalavimas, kad jau grįžtume, nejimas miegot ir laukimas iki vidurnakčio kol mes grįšim.
Jokio daikto (rūbo, batų, ta prasme asmeninio) nenupirksi be jo. Suprantu, dabar tai jau paauglio spec. norai, mada ir pan. Bet ši problema buvo ir ankstyvam amžiui.
Taigi visi psichologų patarimai, kuriais mes vadovavomės augindami sūnų, pasikartosiu - dabar atsisuko prieš mus ir labai sunkina mūsų santykius.
Gerb. psichologe, kur mūsų klaidos? Ir kaip išbrist iš šių problemų? Nenorėtume jų kartoti, auginat ir dukrą. Norėčiau padiskutuoti šiais klausimai, nes galbūt ne visą čia jums reikiamą informaciją surašiau. Iš anksto dėkui už atsakymą, bendravimą.
Gerb. mamytės, galbūt jūs galėtumėt taip pat ką patart, galbūt buvote susidūrusios su tokiu sūnų elgėsiu. Būtų malonu sužinoti ir jūsų nuomones.

Na nezinau, kodel taip yra... Pati ir stengiuosi auginti vaikus pagal psichologus. Bet nevisiskai taip... Daznai psichologu nuomone susikerta, vienas kitam priestarauja O ypac, kai pasiskaitai is sovietiniu laiku uzsilikusias psicologijos knygutes, ir ka sneka dabar

Reikia su vaiku sneketis kaip su draugu,(si ta perskaiciau kazkokioj knygoj) bet kai jis paaugs,ir elgsis kaip su draugu, bus sunku susitvarkyti Kartais reikia siek tiek buti auksciau nei vaikas, kad vaikas klausytu ir gerbtu.

Siuo atveju, sunus elgiasi su jumis kaip su draugu. Noriu isleidziu, nenoriu- neislaidziu... Manau, kad reikia nubrezti siokias tokias ribas, kur tevai, o kur vaikai

Esu girdėjus vieną laidą, kai psichologė šnekėjo. Ji sakė, kad tėvams net nereikia stengtis, negalima būt vaikų draugais. Nes tėvai - tai ne draugai. Jie turi nustatyti vaikui ribas.
Aš pati taip pat sutinku su jos žodžiais. Tik va, bėda kad visi psichologai šneka skirtingai. Nes mokosi visi tą patį, o interpretuoja, žinoma, kiekvienas informaciją savaip.

O aš nesutinku, kad skirtingai, variacijos, temos...bet esmė ta pati, nieko radikaliai priešingo neperskaičiau, neišgirdau. Vaikams tėvai visų pirma turi būti tėvais, t.y. tais, kurie priima sprendimus, tuo sukurdami jiems saugumą (pamatinis dalykas) ir tai netrukdo būti draugu, jei draugą suprasim kaip žmogų, kuris išklauso, randa laiko, pabando atjausti, įsijausti, atliepti jausmus. Tėvai turi ne tik išlaikyti formą, bet į tą formą ir turinį sudėti, jei nusileidi ant kelio, kad pasiektum vaiko akis tik todėl, kad taip perskaitei, bus maža, vaikai tai jaučia, aš kartais sau mintyse sakydavau "myliu", kad "priminčiau" sau jausmą, ne tik formą, ir tai veikia, labai.... Bet vienam lygy būt (ne akių, akių tai puiku ) nederėtų, nes vaikas yra vaikas, tėvai yra tėvai ir jie visų pirma už vaiką atsakingi, tad jau tuo nelygus, vaikas gi neatsakingas už tėvus, už jų emocinę būseną.
Aš daugiau nesiplėsiu, manau, kad psichologė ras laiko jums atsakyti.

Dėkui labai visoms už jūsų išsakytas mintis, pastebėjimus. Skaitydama jūsų eilutes tikiuosi surasiu atskymus į savo klausimus, pamatysiu savo daromas klaidas ir galbūt jų sprendimo būdus.

Žinot, aš dar pagalvojau, tai visai neprofesionalu, tik taip, iš šalies, jūsų sūnaus elgesys man kažkaip atrodo kaip tik siekiantis dėmesio, gan infantylus, o ne savim pasitikintis. Knygoje "Kaip mylėti savo vaiką" buvo toks pvz kaip jūrininkas augino savo sūnūs tikrai vyrais, va jis buvo toks griežtas gan, elgėsi "kaip su suaugusiais" (kas yra, mano galva, klaidingai dažnai interpretuojama) ir užaugo 4 mėmės, kurie negavę adekvataus jų amžiui šilto santykio (vaikytsėj švelnumo, apsikabinimų, bučinių, augant kokių nors draugiškų "kovinių" žaidimų ir draugiško rankų paspaudimo) pradėjo to dėmesio (vis to jo reikai, o jis negautas) ieškoti neadekvačiom formom, veršlenimais, zyzimais, na žodžiu elgėsi kaip kaprizingos mergaitės. gal vaikui buvo "užkrauta" per didelė atsakomybė už priimamus sprendimus ir jis dabar nori būti vaiku, bet nebesuvokai kaip
Na tai tik pasvarstymai, bet tas verkšelimas, kai jūs išeinat... ar tai kokia baimė jūsų netekti, nežinau...

Psichologų nuomonės ne skiriasi, bet yra įv. auklėjimo stilių. Vienas - humanistinis (ti ka darote jus), kitas - biheverioistinis (vaiko ribos) ir t.t.
Zinoma, kad su vaiku, kaip su draugu negai būti...Nors tada vaikas auga psichologiškai sveikas. Bet pasvarstykim ar visada draugas yra tas, kurio nuomonės tu klausai, o jis tavo neklauso? Ar tu visada su draugu praleidi laisvalaikį?
Tiesiog rašai, kad po trijų metų auklių buvo daug... Tai vadinasi, kad laiko ne visada yra pabūti kartu pakankamai. Tikriausiai kaip ir kiekvienam iš mūsų, darbas atima labai daug laiko ir tau. Tiesiog vaikai pasiilgsta ir nori pabūti kuo daugiau.
Gerai, kad vaikas išsako nuomonę, ką jis nori rengtis. Ar jau labai vilktumeisi nepatinkantį rūbą, nors jis ir kainuotų "rimtą sumelę"? Tikriausiai spintoje ir kabėtų?
Aš noriu tavęs paklausti, išvardink, kokias savybes tu nori įdiegti savo vaikams? Kokie jie turi užaugti, kai jiems pvz. bus 25 metai?

man paskaicius, Jusu postus, susidare ispudis, jog kaip ir kaltinate tuos psichologus, kad va, jie sake, o jus paklauset ir isejo nie sis nei tas.. manua, nieko negalima aklai klausyti ri elgtis priesingai, negu savo sirdis.. taip ir gavosi, kad is savo asmeninio nesagumo (vidinio) nenubrezet vaikui jo ribu. Elgtis su vaiku draugiskai bendraujant akiu lygije nepriestarauja galymybei paaiskinti, jog Jus kaip tevu pora turite savo asmenini laika kaip ji turi kiekvienas is seimos nariu privaciai. Ir kad taip, kaip vaikas turi savo amziaus draugus, jus turite savuosius. Juolab, kad 11 metu berniukas daugeli dalyku jau suvokia per kalba ir geba paaiskinti kas jis jaucia. Siulyciau pabandyti su juo pakalbeti apie privatuma, intymyma ir t.t. Tokio elgesio priezastis gali buti susijusi ir su mazaja sesute,taip kad vienareiksmiskai nelabai forume galesime atsakyti

Suprantu, kad parašius vos pora pavyzdžių dėl sūnaus elgesio, negaliu parodyti visos šeimos atmosferos, smulkiai papasakoti kaip jis elgėsi augdamas vienose ar kituose situacijose. Paprasčiausiai bandai ieškoti visokių savo problemų sprendimo būdų - skaitai, klausi kitų nuomonės....

Aukseklaipeda,
Savybės - pasitikėjimas savimi, tikslo turėjimas bei jo siekimas. Čia nebūtinai taikytina 25 m. Čia tai ko stokoju pati (galbūt todėl ir noriu, kad vaikai tai turėtų), tėtis tai turi. Nerašysiu apie tas savybes, kurias daugiau ar mažiau kiekviena mama nori matyti savo atžaloje - doras, sąžiningas ir t.t.

Ribos buvo ir yra, tik galbūt čia (tai kol kas pagrindinis mano paaiškinimas sau dėl jo tokio elgesio) buvo jos ne tokios griežtos, nes tikrai buvo nuolaidžiaujama. Prisidėjo ir senelių nuomonės (tik nepagalvokit, kad bandau ieškot kaltų kituose, paprasčiausiai noriu tikrai atvirai pasišnekėt ir pateikt kuo daugiau informacijos bei minčių) - 9 metus sūnus buvo vienintelis anūkas - visų džiaugsmelis. Bet man, tai yra per paprastas paaiškinimas tokiam jo elgesiui. Manau, kad čia yra kažkas daugiau - dėl to ir čia rašau, ir šiaip 'kuičiuosi' po visur ieškodama atsakymų.

Vaikas-draugas - na gyvenime tiek daug situacijų, kad tikrai visuomet tu jam nebūsi draugu, o "ryškiai" tik tėvais. O kas liečia atskirus klausimus - man smagu, kad sūnus pasidalina savo nuomone su mumis apie įv. situacijas mokykloje ar kieme, klausia nuomonės, pateikia savo ir pan. Aišku jau turi ir savo paslapčių, kuriomis dalinasi tik su draugais.

Buvimas drauge-pasiilgimas - esam eilinė šeima, kaip ir daugelis kitų. Dirbam abu tam pačiam mieste, išeinam ryte, grįžtam vakare. Bet praktiškai visi savaitgaliai būdavo kartu - tai pas draugus sode, tai pas tėvus, tai šiaip namuose. Eidavo tik tėtis kartu su juo į krepšinio varžybas, kino teatrus, aš - į teatrus, koncertus. Turėjom ir mes asmeninių užsiėmimų - aš šokau kolektyve, tėtis žaidė krepšinį, tuo metu atitinkamai jis būdavo su vienu iš mūsų. Ta prasme, pažvelgus atgal, nerandu kažkokių tarpų, ar monotonijos (tėvo ar mano nebuvimas ilgą laiko tarpą -pusę metų ar pan.), ar kažkokio stygiaus bendravime tiek drauge, tiek atskirai su kiekvienu.


Laurapde,
Nekaltinu aš psichologų, o ieškau savo klaidų. Kas liečia vaiko ribas - jau bandžiau kiek aprašyti apie tai žr. viršuje.
Aklai klausyti ir elgtis - jei neklausytum savo širdies, tai kaži kas ir kaip ten būtų. Atsirenki ir sau taikai tik tau priimtiną požiūrį ir nuomonę, kaip ir daugelyje gyvenimiškų situacijų.
Kalbėtis - be abejo... . Tik į klausimą "kodėl" atsakymas būna "nežinau", "nenoriu, kad eitumėt".
Sesė - tik du metai, o problema nuo daug anksčiau.

Dėkui jums už bendravimą.

Tikiuosi suprasit, kad nemokau, tik kai kažkas kyla spontaniškai, imu ir parašau , nes, dažniausiai rašydama kitam, kažką juk atsakau ir sau .
Aš dėl tų lūkesčių...gal vaikas jaučia, kad "neatitinka" kažkokių jūsų lūkesčių? , jam nesigauna įgyvendinti jūsų svajonių?...Jūs taip gerai pastebėjot, noriu jam to, ko pati neturiu...gal mes per dažnai į vaikus sudedam savo norus, net nevalingai ir net nesąmoningai? Gal jis pats sau užsikėlė kertelę, kad jūs jį mylėsit, jeigu jis bus toks ar anoks? ...Klausiu ir savęs
Perskaičiau gerą patarimą, kad reikai parodyti vaikams, kad ir tėvai turi silpnybių

Aciu tau, kad neparasei, kad noretum pvz. paslaugaus savo vaiko. Nebe tie laikai, kad musu vaikai tokiais butu....Jis tiesiog zmogus su savo nuotaikom, kaprizais ir pan. Svarbu isugdyti ji, kad autoritetas jam butu, kad ir tete, vertybe seima, pasitiketu savimi, galetu uz save pastoveti ir t.t. Mes tik lankai, kurie paleidome streles, o tos streles - musu vaikai. Tiesiog kaip patvirtinima paskaityk http://snobo.puslapiai.lt/gibran/vaikai.htm

ir
Malonu diskutuot, kažkaip net "ant dušės smagiau", kai pasikalbi.

manau dabar temos autorei vertetu paskaityti knygute "ribas nustato tevai". jei jau taip megstate psichologine literatura ir sekmes auginant ir auklejant dukryte...

noreciau pridurti, kad 'nezinau"nera atsakymas, taip gintis megsta ir suauge, reiktu su sunum atvirai pakalbeti, pradedant savo pavyzdziu, kaip Jus pati jauciates tokioje situacijoje, nes dabar tik bandot nuspeti kaip ji elgiasi. miglotas atsakymas dazniausia slepia baime.

Iš tiesų-tai didelė tiesa,kad vaiko negalima laikyti betarpišku draugu, reikia nustatyti ribą. Po to tai pridaro didelių problemų , nors atrodo ir atvirkščiai-lyg vaikas ir supratingesnis turėtų būti ir labiau mus dievinti, vien dėl to, kad su juo tariamės, elgiamės kaip su suaugusiu .... o vaikas po to nebesupranta savo teisių ir pareigų Pas mane panaši situacija, kaip tik galvoju, kad reikėtų kreipts į psichologą konsultacijai :unsure:Elgiausi irgi pagal psichologų patarimus-vaikas-draugas. Dabar mano keturmetis, jau diktuoja taisykles ir lygtai jis yra teisus, o ką jam pasakyt-kad taisyklės pasikeitė?????Reiks pasikonsultuot ....

Vita,

skaitau ir zinot ima pyktis ir juokas kartu... kaip juokingai jus nurasot viska psichologu patarimams.. bet pirmiausia ka as matau is jusu pasisakymo yra tai, kad jus savaip, pagal savas nuostatas interpretavot knygas.
Visu pirma, nei vienoje rimtoje psichologinej literaturoje nerasite kad "reikia bendrauti su vaiku kaip su suaugusiu". Jokiu budu ne! Tevai turi buti autoritetas, tevai yra tie kurie nustato vaikui ribas, jei to nera, vaikas negali toliau vystytis brandzia asmenybe.
Matyt sunkiausios dalies kuri yra siuloma jums ir nepavyko ivykdyti, tai islikti tevais, bet tuo paciu atsizvelgti i vaiko nuomone.. labai grazu kad klausete vaiko nuomones kur jis nori vaziuoti ir pan., bet jei dazniausiai paklaususi jo nuomones ir darydavot kaip jis norejo, net jei tai skyresi nuo jusu nuomones, parodet vaikui, kad jis jusu seimoje yra seimos galva...sutirstinus viska jam parodet: kad tevai yra mazi vaikai, jie neturi savo nuomones, vaikas daznai turi sprendimo teise.. tai ko gi stebites kad jis jusu kazkur neisleidzia? gi jis iprato vadovauti seimos paradui ir tai padarete tik jus, suauge, matyt ne taip suprate psichologu patarimus..
nusileisti iki vaiko akiu lygmens yra patariama tik tam kad vaikas galetu geriau jus suprasti, tai ypac padeda konfliktu metu, kai mazasis nenori klausyti ar girdeti jusu.. tame paciame akiu lygmenyj vaikas pamato kad jis jums rupi, jus ji girdit, bet nereiskia kad darysit kaip jis nori...
Auginant mazaja galit bandyt pradet is naujo... leiskit vaikui tureti savo nuomone, skatinkit ja reiksti, leiskit vaikui noreti BET neleiskit jam daryti galutiniu sprendimu kas liecia visus seimos narius, mokykites ieskoti kompromisu, jei vaikas kazko nori, puiku, mes suauge irgi daug ko norim bet is karto negaunam... pvz. pasakykit vaikui, suprantu kad labai nori sitos grazios lelytes, as ir tokios noreciau, bet siuo metu mes jos nepirksim

jus gi esat suauges i kuri mazylis atejes i pasauli aklinai remiasi, ir jeigu jam siunciama zinute, kad mama ar tetis viska daro tik pagal tavo norus, paprasciausiai gadinat vaika... vien del to kad uzuauges jis kitiem bus iprates vadovauti, gerai jei esat itakingi ir iskart savo kol kas mazaji zmoguti ikisit i vadovo posta, o jei ne, jam teks is naujo skaudziai mokytis bendradarbiauti bei klausyti virsininku... svarbiausia nenuslysti per daug i viena ar i kita sona nuo auksinio vidurio.. Per didelis grieztumas, nesiskaitymas su vaiko nuomone irgi turi kitu skaudziu pasekmiu, depresija, nepilnavertiskumo jausmas ir pan.

tikiuosi supratote ka norejau pasakyti... siek tiek kitaip matyt jums reikia pazvelgti i patarimus, arba pasiskaityti juos is naujo, matyt kazkur ne taip supratot.. esme yra islaikyti aukso viduriuka..

Muerai,
Kai gims jūsų vaikelis, jį auklėsit, prižiūrėsit, va tada ir suprasit ką Vita norėjo pasakyti.Iš patirties sakau, kol neturi vaikų viskas atrodo kitaip ir žinios jūsų teorinės. Kol neturėjau vaikų aš taip pat buvau auklėjimo profė Deja,gimus vaikams viskas keitėsi. sėkmės jums visoms

sita as pati suprantu kad pati griausiuosi ir verksiu dar milijonus kartu.. ir dar labiau pyktis ims kad zinau visa teorija kaip reikia teisingai daryti, bet to padaryti paprasciausiai nepavyks
tiesiog man pasirode keistas visu nesusipratimu nurasymas psichologu patarimam...

manau, kad interpretuoti sakini "tevai, kaip draugai vaikui" turetu buti su reiksme, kad vaikai gerbia ir nebijo tevu, ir jei jam sunku gali nueiti tartis, bet tai jau gan samoningas amzius turi buti. maziukams labai svarbu ribos, nes tai ju saugumas, taciau pasirinkimo teise jie irgi turi tureti, nes jie mato, kaip mes gyvename ir naturaliai is savo tasko "suskaiciuoja", kad ir jis turi teisiu, o ne "taip darysim, nes as taip sakau". pvz. su parduotuve, mes nuo mazens tardavomes, kad perkame viena daikta, kol nuvaziuodavome iki kasu, tas daiktas daznai keisdavosi, bet nekildavo, nei isteriku, nei gincu. Tiesiog pagriebus antra daikta sakydavom, apsirink, kuris yra tau svarbesnis (na zinoma tai budavo sakysim pasirinkimas tarp gumos ir kiesto kisieliaus )cia tiesiog pavyzdys. kartais tikrai labai sunku isaiskinti kodel ne, kodel taip, bet aiskinti reikia, nes argumentas "delto, kad as vyresnios ar tavo mama esu, nera argumentas"

Vita2,
Man atrodo, kad tai puiku, jog Jus domejotes vaiko auklejimu, visada stengetes del vaiko, daug laiko praleisdavote kartu. Jusu sunus turbut turi gana sveika saviverte, sugeba palaikyti gerus santykius su bendraamziais ir suaugusiais (nes kaip suprantu, sunkumai del vaiko dabar iskyla tik seimoje). As nezinau, ar galima Jusu auklejimo stiliu laikyti tiesiogine priezastimi dabartinio vaiko elgesio, (kuri Jus aprasete, kuris Jums nepatinka). Jusu sunus jauciasi drasiai su Jumis reiksdamas savo nuomone, priimant sprendimus, susijusius su juo, visada nori pats dalyvauti- tai naturalu tokio amziaus vaikui. Galbut jis per daug nori kontroliuoti Jus, kaip rasote, kad pvz., skambina Jums kad griztumete. Man atrodo, kad tai nera vaiko problema, tai yra daugiau Jusu abieju bendravimo ypatumas.
Pagal toki vaiko elgesi galima numanyti, kad galbut Jums nera labai lengva nubrezti riba- tai yra viduje buti tikrai savimi,kada sprendziate Jus, kada sprendzia vaikas, ir kad Jusu sprendimo nepakeicia nei vaiko prasymas, nei zirzimas, nei kokie nors argumentai. Jeigu vaikas zirzia, praso, jis, kaip galima speti, turi toki patyrima, kad tai duos rezultata, arba jaucia, jog mama suminkstes, ir bent kas nors pasikeis vaiko norima linkme. Svarbu viduje jausti tikruma savimi ir neabejoti, jog teisingai elgiates, pvz., nepasiimdami vaiko su savimi (juk tevai turi ir savo gyvenima, ne tik vaiko poreikiais gyventi, ypac kai vaikui jau 11 metu). Neabejoju, kad sunus pajaus Jusu vidine pozicija is balso tono, mimikos ir pan.
Negaliu daryti kokiu nors isvadu, todel rasau Jums daugiau pasvarstymus, speliojimus: galvociau taip, kad jei mama labai domisi vaiko auklejimu, daug skaito ir stengiasi del savo vaiko (cia ypac tiktu visoms psichologems ir pedagogems ), jai yra labai svarbu buti gera mama savo vaikui (o gal tai ir mamos stiprus vidinis poreikis buti labai arti vaiko, labai artimame rysyje?). Tada, jei vaikas pradeda reiksti pretenzijas, naturaliai ateina mintis, ar tikrai gerai aukleju vaika, nes jis nepatenkintas manimi, ir man jo elgesys nepatinka. Tai sukelia abejoniu, ar gera mama esu, ar teisingai viska darau, todel, priimant koki nors sprendima,( pvz., palikti vaika viena,priimti sprendima be vaiko dalyvavimo, ) dar sunkiau buti tikrai savimi, kad elgiuosi gerai, ir laikytis savo sprendimo. Vaikas puikiai jaucia toki netikruma savimi ir abejones, todel visai nesamoningai pagal tai ir elgiasi -savo elgesiu atsako i mamos/tecio vidine busena. Taigi, vaiko kontroliuojantis elgesys yra labiau bendravimo ypatumas, o ne vien tik vaiko problema. Mano tokia nuomone, bet as galiu ir klysti.

Kad skiriasi psichologu nuomones kokiu nors klausimu, tai gali buti dalinai tiesa todel, kad skirtingoms psichologijos teorinems kryptims atstovaujantys psichologai gali siek tiek skirtingai aiskinti kokius nors procesus (pvz. psichoanalitines, humanistines, biheivioristines krypties). Cia problema tik tame, kad vieniems zmonems ar ju problemu supratimui labiau tinka vienoks paaiskinimas, kitiems, ar kitoms problemoms - kitoks, o jie is esmes yra visi teisingi.

Del sovietmecio literaturos- reikia buti atsargiems renkantis ka skaityti. Nes mokslas zengia i prieki, daromi nauji atradimai, ir kuriamos naujos teorijos. Pvz., siais laikais yra moksliskai pagrista, kad Spoko auklejimo metodai yra zalojantys vaiko asmenybe psichologiskai, visiskai netinkami, nors jo knygu tirazai dar kartojami...

Atsiprasau, kad taip ilgai neatsakiau, uztat pasistengiau issamiai atrasyti... tikiuosi

Psichologe, ačiū jums labai už atsakymą.

Pati esu susidurusi su šia problema.Atrodo ne taip dažnai išeidavome kur kartu.O kai reikėjo išeit vienai, buvo isterijos, spardymas i duris ir kaip jus paminėjote skambučiai i telefona...Regis pati net pradėjau vengti kur eiti viena.Visada kaltindavau save, kad mazai laiko skyriu vaikui, net gaila budavo jį kam nors palikinėt.Tiesiog nesupratau galbūt , kad ir pati turiu turėti savo laisvalaikį, kurio ištiesų neturėjau.Situacija kiek pasikeitė.Net nezinau kas tai įtakojo....Vaikas eina į vaikų gimtadienius, kurie švenčiami tik vaikų rate.Aiškinau, kad aš tada su juo neinu, nes ten vaikų šventė.O kur suaugę žmonės, ten vaikų nebus, nebus smagu.Dabar vakarais išlekiu sportuoti, tragedijos nebėra....Atsigula miegoti manęs nesulaukęs.Be jokių pykčių.Gal jūsų šeimoje situacioja pasikeis su laiku, kai jusu vaikas supras, kad taip ir turi buti.Gal reikia pasistengti nesureaguoti į jo elgesį..Žinau, kad tai padaryti labai sunku.Negaliu jums aiškinti, kaip ką daryti.Tiesiog pasidalinau tuom , ką pačiai teko patirti...

Gerb.psichologe,
Sveikos mielos mamytes,
Mano mazajai dukrai 10 metu. Gerai mokosi, lanko daile, mielai groja pianinu. Uzdaraus budo, bet nuosirdi, visada prieis, apsikabins. Siuo metu nesuprantu, kad darosi, nuo naujuju metu. jos elgesys apsiverte aukstyn kojom. Po kaledom susirgo plauciu uzdegimu, teko gerti 2 antibiotikus, ilgai nejo i mokykla, pamokas mokemes namuose, kad neatsiliktu. Kaip tik pirma savaite pasirode mokykloje, ten pasidare bloga ir apsiveme (nuo maisto - kaip tycia). Tada ir prasidejo! Niekas neidomu, nieko nenori, kiekviena diena verkia, pasikeite intonacija, ryzkus uzsispyrimai (ir taip pasizymejo savo oziais) nenori eiti i daile (o visada budavo be problemu), valgyti taip pat nenori, klausineja ar vel nepasidarys bloga, vel pora kartu isleido is mokyklos, nes atrode, kad jau blogai..Galu gale suprastejo mokslai..Namuose dirbau su ja gal daugiau nei du menesius psichologe, kiek kalbejau, kiek irodinejau, vos ne klounas budavau, bet niekas negereja. Apsilankiau pas pagrindines m-klos, dailes mokytojas. Su abejomis nuosirdziai pasikalbejome, nieko bloga mokyklose tarp bendraamziu nepastebejusios.
Dabar jauciu jau maza pagerejima, daugiau kalba, pasakoja kaip sekesi mokykloje, stengiuosi patarineti. Sirdyje jauciau, kad tikrai einasi i gera.
Siandien ji grizta is mokyklos 9 val ryto su asarom (lygiai taip pat kaip buvo apsivemusi). Vel isgasdino- dabar galva skauda. Daviau vaistu ir liepiau paguleti. Po pietu vel ta pati istorija neiti i daile. Tiesiog grieztai liepiau ruostis ir isleidau. Nesuprantu, kas vyksta jos pasamoneje? Kaip elgtis? Kita karta grieztumas padeda. Bet negaliu visada buti zandaru. Nebezinau ka daryti..

Siaip as palaikau nuomone, kad vaikas tevams neturi buti draugas ir neturi buti suauges. Tevai tik vieni, o draugu bus daug. Ir tevu darbas yra nustatyti kas galima kas ne, ir ne visada vaikams tai turi patikti.
Yra tam tikru dalyku, kuriuos galima planuoti kartu su vaikais, pvz.jei tai seimos kelione. Atsizvegti i ju nuomone butina. Bet galutinis sprendimas turi buti priimtas tevu. Maniskei dar nera 4, bet jau buvo pora atveju kur per daug isijaute vadovaudama. Tokie atvejai baigiasi kitame kambaryje ant lovos su rekimu (pakol nurimsta, tada pasikalbi ar grieztai paaiskini kodel toks elgesys netoleruotinas) ir ilga laika tai nepasikartoja. Galeciau, aisku, nusileisti jai. Bet nemanau.