Mano brangusis labai noriai vaikščiojo su manim kartu pas gydytojus, ir vieną kartą(paskutinį). Kai eilinį kart išėjau iš gydytojos kabineto, tradiciniu balso tonu ir veido išraiška(klausiančiom akim), eilinis klausimas - kada gimdysi? Aš jam taip ramiai atsakau gali būt, kad dabar(nes kaklelis buvo atsivėręs jau 5 cm(pusė darbo)). Mano brangiojo veido išraiška aišku pasikeitė,tonas irgi. "Tai davai greit varom namo, ir dedamės daiktus - važiuojam gimdyt". O aš kažkaip dar nebuvau nusiteikus gimdyt, nei sarymių, nei didelio skausmo, nei vandens daug -kaip draugės pasakojo; galvoju nu kaip gi aš dabar važiuosiu taip. Tai va užėjom į parduotuvę, brangusis aiškų trypia iš nekantrumo ar iš baimės neaišku(ir rėkia beveik "ka aš darysiu jei tu čia staigiai gimdyt pradėsi vidury prekybos centro"), grįžom namo ramiai aš dar įlindau į vonią apsiskutau, nusiprausiau(kaip priklauso), dar negaliu prisiverst važiuot tai dar vyrui balndėlių pridariau, galvoju - dvi paros ligoninėj, dar iš bado numirs? Ir galaiusiai susidėjau daiktus, paskambinom taksi ir išvažiavom gimdyt visi trys. Aišku dar kol gimdymo namus atradom(tiksliau kaip ten patekt gimdyt), pasiruošėm ir laukiam gimdykloj, o juokas ima iš visko nereliai. Bet kai prasidėjo tie rimtesni sarymiai kiek prisimenu juokas nebeėmė, o laikas bėgo labai lėtai. Kai gimė arnutis atrodo kaip ir išprotėjau aišku viskas buvo dzin, nieko nemačiau, negirdėjau, tik jį mažyti. Aš paskui dar kelias paras nemiegojau - niekaip negalėjau mažyliu atsidžiaugt, žiūrėjau į jį miegantį valganti, o pati miegot iš to džiaugsmo negalėjau. Na o vyras po gimdymo tai dar ilgai negalėjo atsigaut( apie savaitę panašiai), žinote pavargo žmogus, išseko. O beje iki gimstant Arnui labai norėjo virkštelę nukirot, bet kai Arnutis išlindo, kažkaip visi norai atšalo:D .
Tai va taip mes gimėm, maži, šlapi, sušalę(bent jau man taip atrodė), ir labai labai išalkę .

