Visai neseniai buvau pirmą kartą
nėštumas ėjo sklandžiai, dar dabar atsimenu malonumą nuo pirmo spyrio 
kaip džiaugiausi kiekvienam pasispardymui... kaip sekiau vakarais pasakas ir bendravau su leliuku būdama visur ir visada... taigi, jokių problemų... bet... birželio pradžioje staigiai pakilo kraujospūdis. Nuėjau pas pediatrę, toji išrašė vaistų... gėriau, bet kraujospūdis buvo toks koks buvo... apsigyniau... tapau diplomuota bedarbe 
Birželio 9-tą nuvykome su mama pas gydytoją apžiūrai... taip susitarėme. Gydytojas mane apžiūrėjo, nuramino -> "Gymdysi dar negreit, manau 16-tą tikrai dar nepagymdysi", galvoju - kaip geraa... gymdysiu 19-tą, kaip ir norėjau... savo vaikučio dėdės gimtradienio proga
bet... gydytojas pamatavo man kraujospūdį... vieną kartą... antrą... paėmė kitą aparatą... pakvietė seselę... toji pamatavo, ji nieko nesakė, tik pakėlė akis ir keistai pažiūrėjo į gydytoją -> kraujospūdis buvo 200/140 
Jaučiausi tikrai labai gerai, bet tik dabar suprantu, kad laiku nuvažiavau pas gydytoją...Gydytojas nepaleido manęs namo... greit nuėjome į priimamąjį, mane užregistravo... lyg viskas tvarkoj..., bet vakare - atėjo gydytojas, jo akis nesakė nieko gero... kai į jį pažiūrėjau labai išsigandau... -> "Tyrimai labai blogi, cezarį darysim ryt ryte..., tikėkimės, kad viskas bus gerai ir nereikės operuoti naktį..." Su vyru sakom - "gerai..." Vyras išeiti nenorėjo..., bet reikėjo... Naktį miegojau gerai, net nežinau kodėl... net namuose taip nemiegodavau... Palatos kaimynė man vis pavydėjo, kad jau ryt ryte pamatysiu savo aukselę...
Rytas. Žadintuvo aš negirdėjau, kai pažiūrėjau į mobilųjį jis buvo išjungtas ir rodė lygiai 6:00 ryto -> "Matyt vaikelis mane pažadino"
nusiprausiau... seselė padėjo susitvarkyt... atėjo vyras... ir mes laukėme... atvežė vežimą... atsiguliau... mergaitės, aš taip nė karto dar nedrebėjau 
nebijojau - ne... bet... Operacija buvo atlikta sėkmingai, girdėjau gydytojus tapusavy kalbant -> "Laiku atlikta operacija..." Ačiū Dievui
vaikelį mačiau tokios keistos... bet širdžiai laaaaaaaaaaabai malonios spalvos... "Mergaitė" ją išnešė... daugiau jos nemačiau... mane pervežė į reanimacinę, nes kraujospūdis liko tokiu pat... Tris paras išgulėjau reanimacijoj... nemačiau savo vaikelio 
net nesijaučiau mama 
tos dienos ir naktys buvo tikra kančia - tokio nelinkėčiau net didžiausiam priešui...3-čią parą mane pervedė į paprastą palatą... kaip džiugu buvo matyt normalius žmones... o vėlaiu atnešė vaikeliu
ir maniškę... ji man buvo (žinoma) gražiausia... ujjj... rašau ir verkiu... nors tai buvo jau prieš 1,6 metų...Dar ir dabar atsimenu kaip mudu su vyru galvojom kaip pavadinsim savo lobį... surašėm daug vardų ant lapelio... paskui aš pasakiau -> "Numeris 3", o vyras atsakė -> "Taniuša"... Taniuša... vadinasi taip buvo lemta... nes visą nėštumą mama ir teta, net nežinodamos, kad bus mergaitė, mano pilvūzą vadino - Taniuška
Parašiau visą tai... ir kažkaip net nuotaika pakilo
dabar laukiame antro vaikelio... malonus jausmas Papildyta:
Pamiršau dar pasakyti - esu laaaaaaabai dėkinga profesionaliam ir greitam gydytojų darbui net bijau pagalvoti kas galėtų būti... jeigu ne jie...
