jei vaikas sveikas ir rekia ir t.t. daugiau neikas kitas. gaila kad zmones nemato to kito pasaulio ir neklauso ka kalbejo senoliai. mano vaika yra milijona kartu nuziureje, irgi stauge reke naktim nemiegojo , nuimi ir vaikas auksinis koks ir buvo.

netikekit toliau ir farsiruokit vaikus daktarais ir vaistais va cia idealus sprendimas. pirmyn

nu ir nesamone, nuziurejo 21amziui gyvenat o tikit pasakom, tai gal ir dantuku feja egzistuoja?

zodis ir zvilgsnis galinga jega. nuziurejimu ar kaip tai pavadinsi. as zinau, kad mano mintys galingos. super stiprios. tik panoriu ir turiu, o jei panoresiu blogo. nera raganu ir bobuciu burtininkiu, bet yra energetiskai stipriu zmoniu. galit netiketi.

Na, su tais nužiūrėjimais, kaip čia pasakius.... Yra juose tiesos. Mama pasakojo, kad vaikystėje ir aš buvau labai verksnė, naktimis nemiegodavau, užmigdavau tik ant mamos pilvo. Vos tik paguldydavo į lovytę ir vėl signalizaciją įjungdavau visu pajėgumu Mama dėl mano tokio elgesio pasiskundė vienai pažįstamai, ji patarė nuvažiuoti pas vieną kaimo užkalbėtoją. Taip ir padarė. Ši liepė atsivežti cukraus, kurį ji užkalbės, o po to, tą cukrų padėti tame kambaryje kur vaikas. Kaip mama sako-visus mano neramumus, kaip ranka nuėmė. Nors prieš tai labai skeptiškai į tokius dalykus žiūrėjusi.
Taip, kad, norit tikėkit, norit ne... Kaip sako-meilėje ir kare visos priemonės pateisinamos... O meilė - tai VAIKAS!

nesiimu nieko spresti, tik galiu papasakot savo patirti. Mano vaikai irgi rekdavo. Kaip man atrode - be priezasties. Mano mama nusprende kad nuziurejo kazkas. Gincytis butu buve per sudetinga tai leidau jai daryt ka reikia. Na tipo nueme ta nuziurejima. NIEKAS NEPASIKEITE.
Tai tik ir tiek

paziurejau as i temos autores zinute ir susimasciau....o tai ka, buna vaiku kurie dvieju metu sulauke ne karto nesuisterikuoja per diena ir ne karto neverkia
gal jau ir man reik susirupint savo vaikais

oi

bet juk mama rase, kad senai taip, o ne nuo 2m. kaip sakot. 2m gal isterikuoja, bet jei maziukas taip nuolat? maniske nekelia isteriju nei dienom nei savaitem
bet aisku nei ramiu dienu, nei ismiegotu naktu taip pat nesu turejus. mano vaikas labai demesio reikalaujantis, super aktyvus, nezinau ar hiper, tai tiesiog madinga tas hiper.. bet neisterikuojantis visgi.

As tai linkus tiketi visais tais nuziurejimais, kaip cia kazkuri sake kad mintis ir vilgsnis galinga jega. Man tik vat idomu tokiais atvejais kai sako kad vaikas nuziuretas, tai tas kas ala nuziuri tai kokiu tikslu tai daroma, ar kad vaikui pakenkt ar kad pakenkt vienam is tevu

tai mano irgi ne dvieju metu pradejo isterikuot staiga. Nuo gimimo tokie neramus. Abu. Ismiegot visa nakti pradejo mazdaug 2.5 m ir tai buna kazkokiu reikalu susigalvoja.
O maziukai tikrai daug ir daznai verkdavo. Isterija as vadinu nenumaldoma verksma pusvalandi ir ilgiau. Tai kol mazi buvo tai daznia tokiu pasitaikydavo momentu, na kasdien tai tikrai, kartais po kelis kartus. Dabar kai jau ugtelejo tai koki karta i savaite uzeina, kartais dazniau, bet uzeina. Kazkaip maniau kad cia visiems tiap ir kad tai normalu....

mano sunus budavo siaubingas isterikas jeigu taip galima issireiksti. Veliau ir raida siek tiek velavo, veliau prakalbo. Ir dabar labai nervuotas, jautrus. As irgi neturejau su kuo palygint, maniau jog cia normalu, nors gal buvo ir per daug pas mumis.
Bet supratau kad gali but kitaip kai auginu antra vaika. Nu realiai tai nuo gimimo tikrai nera nei karto ikritus i isterija. Aisku ir pazyzia ir demesio daug reikalauja, ir ant ranku daug prasosi, bet visvien viskas kitaip.

Mano suneliui ilgai labai pilvuka skaudejo (iki 1 m ir 3 men mazdaug). Manau ir tas l . daug prisidejo prie vaiko jautrumo ir isteriju... N kartu isitikinau, kad isterijoms budavo priezastis. Dabar jau ju mazeja, bet buna, kai kazko vaikas nori, o negauna, paastreja, kai vaikas pavarges, kai sloguoja ir pan., buna, kai susipesa del kazkokio daikto su kitu vaiku. Griuvinejimu (pf pf pf) jau kuri laika nebebuna, o budavo, kad ne is sio ne is to bum ant nugaros bilekur ir rekia, klykia... Tiesa, neikada nekelem, ignoravom, keik imanoma, emem ant ranku, tik kai pats atsikeles prieina (anksciau priropodavo) jau bent kiek aprimes.
Tiesa, kolkas niekaip neiveikiam vaiko noro mustis, kai kazkas ne taip kaip jis nori (trenkia su ranka arba meta daikta). Jei taip ima elgtis namie bunant, liepiam eiti i vonia pagalvoti apie savo elgesi, jei neina, buna nunestas (paaiskinam, kad griztu, kai pagalvos ka padare ne taip). Kai ateina, klausiam ar bus geras ar nesimus (linksi galva), nors buna, kad toliau elgiasi panasiai. Kai labai stipriai uzsipsichuoja, uzdarom vonioje porai min., o tada einam pas vaika. Jei ima mustis rengiamas, sakom, kad jei musis ir protestuos, mama ir tetis eis i lauka vieni, o vaikas liks namie (jei po keleto paaiskinimu jokios reakcijos, einam link duru, jei ir po to nenori rengtis, netgi kartasi iseinam uz duru minutei kitai. Po to vaikas rengiasi be problemu...
Nezinau ar teisingai elgiames, bet kitaip susikalbeti kartais sunkiai einasi (o pvz rengti per prievarta klykianti vaika nenoriu vien jau del to, kad lieka visas slapias, jau nekalbant apie tai, kad man nervai nelaiko....)

as tia manau kad kiekvienam vaikui skirtingi dalykai tinka. mano vaikui pvz niekaip netinka tas isnesimas i kita kambari. Jam buti vienam - pats didziausias blogis koks tik gali buti. Jis tiesiog issigasta. Pora kartu esam isbande kai jau labai uzpsichuodavo. Tai prisysindavo kelnytes Supratua kad netinka taip. Nei jis supranta ka nei pasikeicia kas. Tai dabar tiesiog islaukiam. Svarbu patiems islikti ramiems (kartais tai beprotiskai sunku) ir ramiai buti salia, ziureti kad nesusizalotu, nes taip momentais jam nieks netinka, turi praeit truputi laiko kol leidziasi apkabinamas ir nuraminamas. Bet kuo ramiau mes elgiames tuo greiciau tas laikas ateina. Tai vat mes toki buda atradom. Galeciau tai pavadinti - nieko nedarymu. TIk islaukt sunku Tai cia kai uzpsichuoja be jokios mums suprantamos priezasties.
O kai pvz nenori rengtis tai elgiames panasiai - apsirengiam patys ir einam. Uz duru dar nera teke iseit
Manau kad taip elgdamiesi vaikai bando ribas - kiek jie gali veikti aplinka, kiek jei gali tiketis ir gauti. As asmeniskai manau kad labai svarbu leisti vaikui pajausti savo galias. Kad jis gali issidereti, issireikalauti, paveikti tevus pagal savo nora. Kad vaikas nesijaustu bejegis siame gyvenime. As asmeniskai stengiuosi elgtis nuosirdziai - jei vaikas reikalauja kazko ka as galiu duoti - duodu. Jei reikalauja kazko ko as negaliu - pvz panesti (dabar negaliu nes laukiuosi) - neduodu. Ramiai paaiskinu kas ir kaip ir laukiu kol baigs isterikuoti.

mano dukra zysti pradeda kai negauna ko nori, o tai dazniausiai buna lipimas ant spinteliu ar imimas kokiu daiktu.
Bet dabar pradejo naktimis per miegu lyg ar prasibunda ir vartosi verkia be asaru ir kiekviena nakti, vis duodu kruti, aprimsta minutei ir vel, galvoju gal dantukai dygsta

as ir naudoju toki pat buda, svarbiausia 100% ramybe, nesidraskau, nekomentuoju, nusisuku ir nueinu tegul draskosi ... mano mergina su charakteriu, tegul supranta, kad gyvenime bus tokiu dalyku, kai viskas gali ivykti ne pagal jos planus, tegul ismoksta prisitaikyt, nusiramint

Pritariu tačiau kaip sunku, kai vaikas tą charakterį pusvalandį demonstruoja visokiais būdais, kaip išlikt ramiai?
Man, deja, nepavykstas

pirma nesamone - susigadinau skrandi nuo dietos maitingdama.. Nu leiskite paklausti, kas tai per dieta? kUo maitinosi mama, kad skrandis jai sugedo? Neisivaizduyoju..
o tokio amzioaus vaiku iduoti relanium.. kaip tai pavadinti? nusikaltimu? nezmoniskumu? Kur vaiku teises ziuri?
Pirmiausiai mamai reikia susitvarkyti su savo nervais, poziuriu i gyvenima, o tik po to vaikus gimdyti..

nemegstu kritikuojanciu... tu negyvenai jos gyvenimo. kiekvienas elgiasi kaip ismano ir kaip jam atrodo geriausia.

del skrandzio - galii but. as kai maitinau irgi tiesiog nezinojau ka ir bevalgyt, kad mazylei pilvuko neskaudetu..

aš irgi nemėgstu kritikuojančių žiauriai Ir dar manau, kad negalima niekuo stebėtis ir sakyt "aš taip nepadaryčiau", todėl, kad gyvenimas mėgsta krėst pokštus - ir būtent išbandyt tose pačiose situacijose tokį žmogų.
Ir tikrai žinau, kad galima pakenkt sau stipriai, kadangi, kai vaikučiui kas netinka (mano atveju - maitinant dukrą, ją buvo užpuolus stipri alergija), tiesiog iš nevilties nežinai ir bijai valgyt, gyveni pusbadžiu, o tuomet sveikata šlubuot ima.

nieko, su laiku pavyks. neiznau,. mano vyrui tai meditacijos padeda dabar kai jis vienas su jais liko tai kas vakara eina medituot. Kitaip matyt stogas pavaziuotu
man meditaciju nereikia, kazkoks vidinis nusistatymas ateina. Zinoma, dabar kai tai nervai sujautreje, tirkai sunku ta nusistatyma isgaut, bet dziaugiuosi kad vis dazniau pavyksta.
Papildyta:

na pasakyta ziauriai bet tiesos yra. Ypac del to vaisto. As pati panasiai rasiau pirma karta perskaicius.... Tik tiek kad tokia kritika nepades mamai. Manau cia musu visuomens problema. Dabar visi priprate prie tam tikru standartu. Vaikas turi buti patogus ir netrukdyti tevams. O jei jis koks nestandartinis - tragedija. Ir ne del to kad mama neturi kantrybes, o del to kad jai tikrai baisu, nesupranta kas su tuo vaiku darosi, nezino ka daryt ir kaip elgtis ir tt. Pati panasiai jauciausi kai vaikai klykdavo be perstojo pirmus menesius. Ir dar dviese Ir tikrai buvo baisu kas darosi...ir greitaja esam kviete...o ka mes zinom zali nauji tevai...o pasirodo taip buna, tereikia nesiot supuot ramint ir islaukt. Nieko kuo daugiau vaiku tuo daugiau vidines ramybes bent jau man. Tevais mes irgi mokomes buti tik gimus vaikeliui. Viskas pirma kart, viskas nauja ir nezinoma.
Zodziu pries tampant tevais manau tikrai butu pravartu pasiruosti. Anksciau juk ruosdavo....

Is dalies sutinku su jumis. Visi mes pirma karta tape tevais mokomes kiekviena akimirka. Vaikai nera standartiniai, visi jie yra skirtingi ir kas tinka vienam, visai netinka kitam. As dziaugiuosi, kad mano mazoji tikrai rami. Siaip suisterikavusi dar nera. Buna, pazirzia, jei yra pervargusi, isalkusi.. O siaip be priezasties jinai net nezyzia. Tik va tuos pilvuko skausmus iki 3men tai atsiminsiu. Verke diena is dienos. Tai dar anyta atvaziavusi vos neitikino manes, kad mazajai kazkas negerai su nervukais, kad reikia ja pas neurologa vesti ir t.t. Tai pilnai suprantu jaunas mamytes, kurios pasimeta, o ypatingai tas uzjauciu, kurios gauna neteisingus patarimus is senesniu savo mamu, anytu, tetu.. Knygose ne visada rasi atsakymu, forumuose taip pat gali pasikliauti tik savo nuojauta ir pabandyti atsirinkti is informacijos gausumo, kas tinka tavo vaikui... Ka tevai ismoksta, tai kantrybes

o baisiausia kad daktarais irgi negali pasitiket....dauguma ju sprendzia problema - neramus vaikas - reik raminanciu, pakilo temperatura - reik numust ir tt.
taigi net po vizito pas gydytoja dar reik atlikt dideli darba prie interneto ir paciai susirinkt kruva info....tada pas kita gydytoja su visa info ir konkreciais klausimais Na bet yra kaip yra, as jau priprantu po truputi....zinoma labai sunku nustatyti ta riba kada tavo vaikui kazkas negerai ir reik pagalbos o kada viskas normalu ir tiesiog reik islaukt....
beje, neurologai tai ypac linke ieskoti ir izvelgti problemas ten kur ju nera. Nezinau, bent jau man tik su tokiais teko susidurt. Pamenu nuejom planiniam vizitui. Pralaukem valanda eilej, vaikai isalko, miego uzsinorejo ir pan, keliu men dar tik tebuvo ir zinoma kai gyd juos apziurinejo buvo laaaabai nepatenkinti. Tai ka - pripaise dirgluma, dar ten visokiu velniu prigalvojo. Apsisukau ir isejau sau. Tikrai keisti tie daktarai kartais buna....

Mama yra pati geriausia gydytoja savo vaikui O verslas yra tik verslas...

Kalbant apie tema... As tokia motinyste isivaizdavau: nepertraukiama laime.. .Na apsirikau tik tuo,kad salia tos laimes eina kiti dalykai: ligos,kaprizai,vaiko asaros,bemieges naktys,jokios apciuopiamos laisves ir nepriklausomybes. As zmogelis buvau megstantis daryti kas saunu i galva ir kuo greiciau lekt -tuo man budavo geriau ir smagiau gyvent. Vaikas sustabde mano arklius ir karieta ir ismoke apsidairyti ir dziaugtis tuo ka turiu... O kartais taip norisi sest vienai i masina ir lekt neapsakomu greiciu pasileidus garsia muzika ir issidazius raudonai lupas

o va manes vaikas ir neismoke pristabdyt... as aisku pristabdziau visu 100% bet kai uzeina lb lb pykstu, kad esu tokia suvarzyta.. man sunku augint vaika. as neslepiu.

na del to lekimo....as irgi buvau mengstanti palakstyt. Dabar tas porekis sumazejo gerokai, bet uzeina kartais. Na ir ka - susikrauni vaikus i masina ir leki kur sauna i galva. Zinoma, reik prisitaikyt, apgalvot, didesne tase susikraut jei tolimesne kelione, bet norint tikrai imanoma.
Viena maloniausiu isvyku buvo i aerodroma sia vasara - susikrovem ir isvaziavom. Vaziuodami uzsileidom sau ta muzika ir dainavom visi kaip kas moka Nuvaziave apziurejom lektuvus, pasidziaugem parasiutininkais ir pan. Tik pati sokti su parasiutu jau nebenorejau...Bet kadangi prisisokinejau savo lauku pakankamai, tai visai ir nesijauciau del to blogai.
As asmeniskai jauciu kaifa vaziuoti kur su vaikais, parodyti jiems naujus dalykus ir stebeti kaip jei dziaugiasi, kaip jiems viskas nauja, nepatirta ir kiek ispudziu ir dziaugsmo galiu suteikti nusivezdama juos kur nors. O tuo paciu ir pati atrandu senai pamirstus paprastus malonius dalykus. Zodziu vaikas - ne kliutis. O kazi kaip bus kai turesiu visus tris...?

Placebo efektas, nieko nei keisto, nei magiško. Kai mama tiki, kad suveiks, tai ir suveikia, nes savo ramybę ir pasitikėjimą perduoda ir vaikui.

Iš kitos pusės, žiauru, kiek daug tikinčių visokiausiais prietarais ir pan. nesąmonėm.

Man baisiau sintetinės mamos, lakstančios pas medikus ir vaistininkus...

Auginti vienai vaika, kai sis ypac neramus nera issvajotas motinystes dziaugsmas. Musu situacija buvo tokia, kad vyras isvaziavo dirbti i uzsieni, as pasilikau visiskai svetimam mieste viena su mazu vaiku. "Linksmiausia" budavo kai sunus sirgdavo, nei islekt iki parduotuves, nei iki vaistines. Nepaliksi vieno, kaimynai nebuvo tie zmones kuriu paprasytum pagalbos, draugai, tevai toli uz poros simtu km. gyveno. Vat tokiais momentais ta motinyste apkarsdavo. Arba buvo pati pradzia kai klyke vaikas be sustojimo. Jis arba miegodavo (diena naujagimis ismiegodavo vos 15 min.) arba valgydavo, arba klykdavo. Net visos foto kur jis rekia, kitokiu nera. Patikekit, tai taip ismusa is veziu, kad tas dziaugsmas gali dingti visam. Man gyvenimas vel pasidare spalvotu kai vaikui suejo 8 men. tada riksmai aptilo, daugiau ismiegodavo, siek tiek pabudavo net atsibudes nerekiantis, mums tai buvo labai daug.
Lengviausia teisti kita neilindus i jo situacija, o zvelgiant is savos varpines. Man irgi sake, kad pamanyk vyras isvaziavo ir as tragedija darau kad viena su vaiku likau. Man buvo tragedija, nes nei isvaziuosi, nepaliksi, net vaistu nenusipirksi. lengva sakyt buvo toms, kuriu mamos salia gyveno, jei kas ateina isleidzia, padeda Nesiimu teisti tos mamos, gal ka kitaip buciau darius, nezinau. bet kad sunku kai vaikas nuolat verkia, tikrai galiu patvirtinti. Tai ne isterijos ko negavus, kudikis nemoka isteriju rodyt ir oziu, tas verksmas kitoks, kai nepadeda nei mylavimai, nei nesiojimai, nei raminimai, nei glaudimai. Tada pasijunti toks bejegis, kad tam mazam savo kurineliui nemoki padet, nezinai kas jam, o tada jau gali ir pavargti nuo tokios laimes buti mama.

Papartėli, kuo mama neramesnė, tuo ir vaikas neramesnis...Taip jau yra...

AUKSINĖ TIESA
Adeliukas, jei dar lankaisi šioje temoje, parašyk, kaip yra dabar?

Visada buvau kritikuojama ir nesuprasta mamyciu, kurios augina ramius vaikiukus. Nuolatos jausdavausi kalta ir esanti bloga mama, jeigu bandydavau prisipazinti, kad vaikiuka auginti man sunku. Dabar mano maziukei jau metai ir po truputi jau imu megautis motinyste, nes su vaiku galima "susitarti", galiu kazkiek laiko skirti ir sau. Bet tie pirmieji metai, ypac prisimenant dabar, buvo labai sunkus. Pirmieji 4 menesiai baisiu pilvo diegliuku - nuolatinis rekimas, su nedidelemis miego pertraukomis, ir ypac vakarais nuo 6-7 valandu iki isnaktu, kartais su pasikartojinais paryciui nuo 3-4 valandu. MB tai buvo visiskai netiketa patirtis ir jam su ta uzgriuvusia "realybe" susitaikyti buvo ypatingai sunku. Abu nuvarge labai daznai pykdavomes. Man reikejo jo pagalbos, o jam atrode, kad as -mama, taigi ir pareiga raminti vaika vien tik mano. Pirmosios pieno krizes, pieno trukumas, nerimas ir pastangos, kad nedingtu pienas. Kadangi nustojus begti pienukui, mano mazoji nezisdavo, o rekdavo, po maitinimo stengiausi pieno gamyba skatinti pientraukiu, taigi keldavausi net nakti po pora kartu nusitraukineti. Beja, mazoji nuolatos atpylinedavo, o aplinkiniai nuolat mokindavo, kad nustociau maitinti, nes mano pienas vaikui "netinkamas" Visokios mintys ir savigrauza i galva lindo. Bet maitinti nenustojau. Praejus diegliukams, netrukus prasidejo dantuku kalimasis ir vel bemieges naktys, naktinis miegas po 10 min kas valanda. Vaikstinejome namuose ant pirstu galiuku, saugodami bent keleta minuciu ramaus miego. Viena negaledavau niekur iseiti, nes vaikas tiesiog su niekuo nebudavo. Vos isejusi sulaukdavau skambucio is namu, nes fone nepaliaujamai rekdavo vaikas. Aprimdavo tik man grizus, todel vel gi sulaukdavau patarimu kol kas su vaiku nesiskirti, nes palikdama ji su kitais (mociutemis, vyru), ji tik traumuoju. Vezimelio mums beveik nereikejo, nes namuose buves ramus vaikas, vos isveztas i lauka imdavo rekti, muistytis ir nurimdavo tik ant ranku, todel nepaisant smalsiu senyvo amziaus moteriskiu komentaru, nuo pat mazumes nesiojausi vaika rankose, o kita stumdavau vezima. Zinia, kad tokiu budu labai toli nenuvaziuosi Mane kamavo nuolatine baime ir itampa, kad isejus i viesuma vaikas nepradetu rekti, nes taip budavo nuolatos ir net kruties davimas jo nenuramindavo. Todel didziaja dali laiko leisdavome namuose. Medicininiu priezasciu tokiam neramumui pagristi nebuvo. Visu gydytoju nuomone, mano vaikas sveikas ir tiesiog reikia pralaukti si neramu laika. Taigi pirmasis pavasaris ir vasara buvo praleista pasauli stebint pro buto langus. Visi mane turbut laike depresuota, isteriska, namuose uzsidariusia mama, ir sukiodavo pirsta prie smilkinio, jeigu kur nors pakviesta iseiti, tiesiog atsisakydavau, bet maciau, kad mano vaikui, o tuo paciu ir man, taip yra ir geriau ir "saugiau". Kasdienybe truputi pagerejo, kai mazajai suejo pusmetis. Verkimu del nepaaiskinamu priezasciu gerokai sumazejo, bet vis dar sunkiai leisdavosi isvezama vezimu is namu, o ir papildomo maitinimo problemos prasidejo. Iki kone 10 menesiu amziaus issyrus MP nieko nevalgydavo. Kasdien virdavau jai koseles po triskart dienoj, bet viska tekdavo ismesti. Eme priaugti labai mazai svorio. Priekaistai nuo gydytoju, kad truksta maisto, kad neieskau iseiciu. Ir vel savigrauza, kad esu prasta mama. MB namuose visiskai man nepadedavo - grizdavo po darbu namo velai ir pavalges eidavo miegoti. Mazajai pradejus rekti (ji ne verkdavo, o rekdavo) del kokios nors nezinomos priezasties, turedavau raminti ir vyra, nes jam atrode, kad tai niekada nesibaigs... Zadedavo, kad kai mazoji truputi ugtels, stengsis man padeti, bet tas "ugtels" amzius budavo vis atkeliamas. Vienintelis malonumas budavo pusvalandis vonioje uz uzrakintu duru, kad nosies nekaisiotu vyras su vaiku, ir valanda per savaite betikslio pasivaiksciojimo prekybcentryje.
Dabar mano vaikui jau metukai, ir negaliu atsidziaugti protingejancia, savarankiskejancia savo dukra ir vis lengvejancia kasdienybe. Nors iki siol negaliu pasigirti labai ramiu ir geru vaiku, nes tolimesnes keliones vezimu mus vis dar varo i nevilti (kiek pavaziavusi iki raivytis, svertis per vezimo krasta, verkti, kad paimciau), o ir pasizymi didesniu nei kiti vaikai reiklumu, irzlumu, nuolatos yra kazkuo nepatenkinta, bet man dabar jau daug lengviau, imu dziaugtis savo paaugusiu turtu Kol kas su uzuojauta nulydziu mamas, veziojancias "lopsinius" vezimelius ir tylom linkiu joms kantrybes ir ramybes, bet, manau, po keleriu metu viskas pasimirs ir vel noresiu ciuciuoti mazuliuka. O ir tikiuosi, kad kitas vaikiukas tikrai galetu buti ramesnis ir suteikiantis daugiau dziaugsmo ji auginti

Virbale, as tave labai puikiai suprantu !!! Patikek, nesi bloga mama. Esi pati geriausia. Su savo mazyliu lygiai taip pat vargau. Mano sukis. Vaikui didynt, man lengvyn: nors aplinkiniai to nesupranta. Laikykis. patikek bus lengviau ir sau laiko daugiau.

Virbalė jus nuostabi!!!!! man net baisu darosi skaitant, isivaizduoju ka reikejo jums isgyventi. as gal ir savaites neatlaikyciau, nors aisku kur deciausi . jus MAMA is didziosios raides

atrodo , kad mano vaiko pirmuosius metus būtum papasakojus.... Bet tai dar nebuvo baisiausia - po to pradėjo vaikščioti - teisingiau bėgioti .... Košmaras tęsėsi iki 2,5 . Na o dabar jau 17....

ADELIUK, kaip dbr tavo vaikutis auga? Ar jau pasimiršo visi vargai?

kad ir kokia ta motinyste sunki, kai pagalvoji tai didele laime buti Mama o kad sunku su maziuku tai tiesa, bet patikekit kai uzauga rupesciai nedingsta , o tik padideja turiu du - vienam 14 o kitam 3, jei paklaustumet su kuriuo man lengviau, pasakyciau , kad su maziuku, ir nuo pat gimimo su juo man lengviau, nors ir naktim nelabai miega, nors nori demesio , nors ir oziuojasi ir verkia, sutikciau auginti dar viena maziuka, tik be tos baisiosios paauglystes Maziukas nemeluoja, jo geros akytes tokios nekaltos ir ta sypsena veiduke, nu ir kas kad nuolat lipa, kariasi, bega, bet jis taip pazista pasauli. Su dickiu kita kalba ir labai labai sunki, nors jis labai geras vaikas, bet jo vidinis pasaulis nepritampa prie musu isorinio, gyventi todel prasmes jis nemato, mokytis irgi....

Vienas is mano berniuku toks buvo, bet jau dabar mokosi sedet ir gereja va jau ir prie kompo pasedet galiu

Laba, ADELIUK, butu labai idomu suzinoti, kaip jums sekasi. Nuo to laiko, kai pradejot tema, praejo jau treji metai.Papasakokit, kokia situacija dabar.
Noriu pasidalinti musu patirtimi. Lukas pradejo rekti, kai jam buvo apie pora menesiu. Gime jis pora savaiciu anksciau numatyto termino (buvo planinis Cezaris). Keliu valandu rekimas prasidejo vakarais. Mes su vyru kambariuose manem ir takeli parkete praminsim, ji benesiodami ir beramindami. Vakaras nuo 6 iki 9 budavo palaidotas kazkokiam nesveikam rekimui. As pradejau vaikscioti pas gydytojus, maniau, kad Lukas kazkuo serga, kazkas negerai. Kai po trecio vizito pas musu vaiku gydytoja, jis (gydytojas) man aiskiai pareiske, kad vaikui nieko nera, jis auga, sveikas ir t.t. ir dar su tokia poteste, kad su tokiom “bedom” cia daugiau nelakstyciau, isiutau visiskai. Susiradau kita gydytoja. Vienai vienintelei konsultacijai. Mes gyvename Vokietijoje. Cia yra taip vadinama “Reksniuku konsultacija”. Ka mes ten tada isgirdome? Reksniukai yra dar taip vadinami „akiu vaikai“. Jiems reikia viska matyti, todel jie rekia, kai yra paguldomi. Nori buti nesiojami, buti vertikalioj padetyje, nes tada gali viska aplinkui stebeti. Taciau tada prisigraibo per daug ispudziu, smegenys dar nesugeba greitai visko perdirbti ir vaikas rekia. Mes, zinoma, ji dazniausiai vel imam ant ranku ir viskas is pradzios – uzdaras ratas. Mums pirmiausia buvo patarta, kuo dazniau guldyti vaika ant grindu (ant pleduko), duoti zaisliukus, kad jis mokytusi vartytis, turetu pakankamai erdves ir kuo maziau laikyti ji vertikalioj padety. Antras patarimas buvo, rinoma, greiztas rezimas: miegoti kad trys valandos. Is pradziu buvo labai sunku, bet 9, 12 ir po pietu 3 Lukas bent pusvalandi turedavo pamiegoti. Zinoma, dienos metu kuo maziau ispudziu, kuo maziau visokiu “akciju” ir t.t. Vakare, kad isvengtume to keliu valandu redimo, paprasciausiai anksciau guldyti nakciai.
Visa menesi saziningai laikemes visu patarimu. Menesio begyje Lukas vis tiek isigudrindavo bent valanda vakarais parekti. Kai mes paankstinom vakarini uzmigima, tai jis paankstino savo rekima, taciau jis gerokai patrumpejo, mes vis pamazu toliau ankstinom gulimasi nakciai. Reguliarus dienos miegas padedavo jam geriau perdirbti visus ispudzius, pagerejo nakties miegas. Po poros menesiu vaikas ir dienos mieguciui, ir nakciai uzmigdavo per 5 minutes. Per pora menesiu beveik nebeliko nuolatinio redimo. O paskui viskas pamazu tik gerejo. Sunkiu faziu vienoje ar kitoje srityje visada pasitaiko, taciau tai dazniausiai trumpalaikis reikalas.
Beje, pries keleta menesiu paskaiciau sena Spoko knyga“Vaikas auga“. Atrodo, labai jau viskas atgyvene, taciau patarimai gauti „Reksniuku konsultacijoje“ buvo labai panasus i Spoko. Nereiktu gal visko ten aklai sekti, taciau sia labai „atgyvenusia“ knyga turbut butu gerai kiekvienai mamai pasiskaitineti.
Pabaigai – paguoda. Mus konsultavusi gydytoja tokius „reksnius“ konsultuoja jau apie 20 metu. Ji paguode, kad is tokiu „akiu vaiku“,“reksniuku“ isauga imlus, zingeidus ir protingi vaikai. Tai patvirtino ir dar keletas edukologu, pedagogu ir pan., dirbanciu su maziuku grupemis.
Sekmes visoms Mamoms.

Sveikutes,
Visai atsitiktinai cia uzklydau. Daugelis is sono kalba kaip tu uzsiimi su vaiku, reikia uzkabinti medali. Juokas sueme. Matyt zmones nemate mamu, kurioms kabinami medaliai. Saunuoles JUS! Skaitau ir akys dregsta. Kiek kantrybes, kiek vargelio... Vargau pradzioje ir as, turejome tik gime dideliu problemu su ligonine, gydemes kitame mieste, grizus vaikas nenorejo zmoniu, nes nuo pat pradziu visi tik skaudino, bade ir t.t. Reikejo tik manes ir viskas. Man nebuvo sunku, geras vaikas. Sunkiau buvo diegliukai, rekdavom ir mes po pora valandu vakarais, bet kai paskaitau kitu mamyciu zinutes, atrodo, kad taip sunku nebuvo. Tetis ir mums menkai kuo padejo, juk jis DIRBO. O ir ta tevyste ateina kiek veliau, neturi jie instinkto tokio stipraus kaip mamos. Dabar jau padeda, bent jau su sunum pabuna, jis pats nori, o dar kvieciasi teti, tai jam ir paciam smagu. Stiprybes mamytes, kantrybes Jums. Viskas baigiasi anksciau veliau Zinoma atsiranda kitos bedos, bet bent jau ismiegojus nakti yra energijos ir upo gyventi toliau

Aciu, kad pasidalinai patirtimi Pravere akis i daugeli dalyku. Kad pvz. ir i tai kodel mano vaikas baisiausiai pykdavo, klykdavo paguldytas arba nuvirtes ant nugaros.

Mums Lietuvoje neurologe visokius lasiukus israsinejo nuo neramumo. Vienus pabandeme, bet buvo akivaizdu, kad neveikia jie taip kaip reikia, kad cia tiesiog toks vaikas. Vedziojau pas neurologa ir toliau, bet jokiu raminanciu vaikui daugiau negirdziau. Isauga ta neramuma po truputi

zinai, neteko matyti tecio, kuris dirbtu 24 val per para, o is mamos kazkodel sugeba to reikalauti.
ir ne instinkto stipraus neturi, o su atsakomybes jausmu uz savo poelgius ir is ju atsiradusias pasekmes ( t.y. vaikus) siek tiek susipyke - gi daug lengviau viska permesti kazkam kitam, negu paciam subine pajudinti, ypac kai atsiranda suprantanciu ir pateisinanciu.


vaistus ( ir kitas pagalbines priemones alia raminancias vonias su misinais) mes irgi bandeme ir proceduras ( beje tiek vaistus, tiek proceduras reikia atsirinkti, kas tiks konkreciam vaikui), tik priezastis buvo gan aiski. O gal ir atvirksciai priezastis nebuvo aiski, tik buvo ant ko "kalte" suversti. Mazoji gime neisnesiota ir persirgo pulingu meningitu, tai i daugeli mano pasakymu kas mane neramina ( na tai buvo antras vaikas ir siokios tokios patirties turejau) man vis atsakydavo, kad na ko gi noreti, dziaukites, kad sunkesniu pasekmiu isvengete.
O dienos rezimas labai padejo - vaikui buvo paprasciausiai taip lengviau. Ir jo laikemes gan ilgai - 3-4 metu dar savaitgaliais irgi eidavo pietu miego ir veikla reikedavo taikyti prie to ( kitaip vakaras sunkus budavo)

Sveikos mamos,
dar kartelį įsikišiu į šitą temą. Pamiršau kai ką papasakoti. Kai Lukui buvo bene 8 mėnesiai mes apsilankėm pas osteopatę. Norėjau anksčiau nueiti, tačiau kažkaip nelabai ką apie osteopatiją žinojau, todėl pabijojau. Ėjom mes dėl kitų priežasčių, ne tiek dėl jo neramumo bei rėkimų. Lukas net aštuntam mėnesį gėrė beveik vien tik mišinuką ir su šaukšteliu visai nedraugavo. Prarydavo pora šaukštų košės ir prasidėdavo cirkas: mosuodavo rankom, spardydavosi ir visaip reikalaudavo buteliuko. Po pirmo apsilankymo grįžom namo ir ... Lukas be jokio šou suvalgė košę, be to, ramiausiai miegojo. Po antro apsilankymo pradėjo ropoti. Tą pačią dieną! Po kiekvieno karto vaikas buvo vis ramesnis, o fiziškai judresnis. Lankantis mažų vaikučių grupėse, grupių vadovai net pataria kitoms mamoms, auginančioms rėksniukus, apsilankyti pas osteopatę. Vaikai aprimsta, pradeda geriau miegoti ir panašiai. Sutikau mamą, kuri eidavo su vaiku pas osteopatę vakarais, kad vaikas išmoktų miegoti.
Osteopatija-tai kaip masažas, gydymas rankomis. Luką osteopatė tik švelniai lietė: klubukus, kojytes, galvytę ir pan. Kartą prieš uždėdama rankas ant galvytės įspėjo, kad mažiukas pradės dabar daug sava kalba plepėti. Pasijuokiau. Tačiau ji tik uždėjo rankas, o Lukas kaip užsuktas plepeti pradėjo. Po pirmos apžiūros ar seanso (nežinau, kaip pavadinti) ji paaiškino, kad mažiukas turi daug blokadų (verčiu iš vokiečių, nerandu kito žodžio) galvytėje, klubukuose bei pilvo srityje. Pirmą apsilankymą Lukas rėkė visą pusvalandį. Tačiau taip buvo tik pirmą kartą. Visus kitus kartus buvo ramus, gerai nusiteikęs.
Einant pas osteopatę svarbu, kad toks žmogus turėtų medicininį išsilavinimą, o tik po to būsų baigęs specialų osteopatijos kursą. Mūsų atveju tai buvo gydytoja pediatrė su papildomu osteopatės išsilavinimu, dirbanti daugiausia su kūdikiai ir moterimis po nėštumo. Tarpai tarp apsilankymų buvo apie 5 savaitės. Kaip ji mums aiškino: aš duodu tik impulsą, postūmį, o po to kūnas turi dirbti pats. Didžiausias apsilankymų skaičius-5 ar 6.
Internete skaičiau,kad Lietuvoje irgi yra užsiimančių osteopatija. Vokietijoje tai yra pripažinta ir net apmokama privačių ligonių kasų. Galbūt neramių vaikučių mamoms tai būtų pagalba. Gal padėtų. Pabandyti, jeigu turit galimybę, verta.
Sėkmės.
Rasa

Nuosirdi uzuojauta Jums... Pasakysiu savo nuomone - manau, kad be reikalo susigadinot sau nervus ir sveikata (skrandi).... Puikiai suprantu, kad nenorit daugiau vaiku.. Maniske buvo labai rami iki metu, bet jau dabar 2-3 metu laikotarpyje prasidejo oziai Kadangi as esu pati nestipriu nervu - tai dekoju Dievui, kad tie oziai buna trumpalaikiai ir kad nuo 4 men pradejo normaliai miegoti...
Jusu atveju patarciau labiau kreipti demesi i save ir isvaziuoti kur nors pailseti dviese su vyru - Jus tikrai to nusipelnet! Pabandykit susitvarkyti sveikata ir susigrazinti gyvenimo ramybe. O kai vaikas rekia - tieisog nekreipkit demesio. As taip ir darau - nes jau pazystu, kada rekia be reikalo...

O kokia neramumu priezasti diagnozavo jum osteopate?

Osteopate priezasciu nediagnozuoja. Tik pasake, kad Lukas turi daug "blokadu" (verciu is vokieciu) klubukuose, pilvuko srity ir galvyteje. Tada tuo ala "masazu" tas blokadas naikino. Zinau, tai skamba labai jau savotiskai. As irgi buvau gana skeptiskai nusiteikusi, taciau, kai vaikas keitesi tiesiog akyse, negali netiketi tuo, ka ji rankomis sugeba. Lukui dabar metukai ir du menesiai. Galiu tik dziaugtis, nes vaikas tikrai gana retai verkia, nebent uzsioziuoja, nes negauna tai, ko nori.
Tu vadinamu blokadu priezasciu gali buti daug. Lukas gime po planinio Cezario, dviem savaitem anksciau nei buvo numatytas terminas (mazutis niekaip neapsiverte, ir gydytojai patare daryti Cezari 37 nestumo savaite). Gal tai kazkaip itakojo. Ka cia gali zinoti.

Atrodo ,kad apie mano dukryte rasot,mum metai buvo ziauriai sunkus,net siurpas nueina ,kai prisimenu

Oj, mamukai, man tai atrodo su vienu vaiku tikrai imanoma dziugtis motinyste
Aisku nekalbu apie vaikuius turinciaus kokiu sveikateles bedeliu, bet siaip - vienas vaikas yra tik vienas vaikas, nei plesytis nei ka - neramus, uzsiemi ir neiks netrukdo. Miega - turi laiko sau. Vezimas - lengvas, mazas, arba nesine; veliau triratukas arba kad ir begi paskui - kokia cia beda paskui veina vaika pabegiot

Labai dziugu kad pasveikot ir dabar dziaugetes motinyste. Tiesiog noriu informuot kadangi domejausi tuo reikalu, kad asteopatai diagnozuoja ir gydo makro ir mikrojudamųjų organizmo audiniu disfunkciją. Ikeliu nuoroda kur siek tiek info apie osteopatija. Info
Papildyta:

Vaikas vaikui nelygus. Buna su dviem lengviau nei su vienu ir ne prie ko cia lygos. O dziaugtis motinyste nieks nesutrukdys jei mamos sirdis kupina meiles jam

[quote=magic magic,2011 08 01, 22:58]
Atrodo ,kad apie mano dukryte rasot,mum metai buvo ziauriai sunkus,net siurpas nueina ,kai prisimenu

[/quot

Labai panasi istorija i manaja