Sveikos.
Visada norejau tureti tris keturis vaikus. Nuo vienuolikos metu jau sugebedavau priziureti pusseseres vaikus. Man nebijodavo palikti vaiku niekas, nes visada susitvarkydavau. Vaikus mylejau labai ir dabar juos myliu, bet kad su savo vaiku nesusitvarkysiu tai negalvojau. Musu vaikas buvo labai laukiamas. Nescia budama neturejau jokiu stresu, darbas buvo lengvas, daug ilsejausi, lankiau nesciuju paskaitas. ruosiausi vaikeliui kaip ir visos mamos. Gime musu sunelis. Pirmas menuo buvo gan lengvas. Sunukas paverkdavo, bet kaip ir visi vaikai verkia. Pati maitinau tai stengdavausi duoti MP kada nori. Bet kuo jis augo tuo ir verkimu buvo daugiau. Galvojom kad pilvukas. Tai as laikiausi spec.dietos penkis menesius. Taip gyd. patare. Sunus vis verke ir verke. Dziaugiuosi kad naktim tik tris, keturis kartus tesikeldavo, o pamaitinus uzmigdavo. Bet diena budavo kosmaras. Neverkdavo tik kai valgydavo ar miegodavo. Lauke vezimelyje nebudavo( tik pirmus tris men). Po to turedavau imti lauk is vezimelio ir nesiotis, nes rekdavo nesavu balsu. O vaikui tai reikia gryno oro tai ir nesiodavau.
Jau net neatsimenu kiek kartu kvieciau greitaja. Sunus pradedavo spiegti ir nebezinodavau ka daryti. Ko mes tik nedarem. Pas visus gyditojus vezem. Nieko nerasdavo. Visi sake turi isaugti. Vieni sake kai sueis keturi menesiai nurimsta vaikai. Kiti, kad po puses metu, kiti sake, kad jau po metu tikrai. dabar sunui du metai ir nera buve ne vienos dienos kad neverktu ir ne vienos ismiegotos nakties.
Zinau kad manes nesupras tos kurios augina ramius vaikus( zinau is patirties). Bet auginti neramu vaika yra labai sunku. As dziaugiuosi kad jis sveikas, kad viskas normaliai, bet kad uzeina jam isterija negalvoji apie tai kad kitiems sunkiau, tada galvoji apie savas bedas.
Paprasciausiai mes su vyru pavargom nuo tevystes. Lankemes ir pas psihologus ir vaistus gerem ir vaikui davem "sedativ". Bet kol duodavom lyg ir gerai. Tik nustodavom ir vel tas pats. Gyditoja stipresniu nenori duot. kaip pazystama nerekomenduoja. Kai jau labai blogai duodam "relanium". Bet jis nera geras vaistas tai nepiknaudziaujam.
Vyras man sako, kad turbut daugiau vaiku nebus. Is tikruju labai pavarge esam. Abu dirbam, vyras pilna diena as puse, tai laiko vaikui lieka daug. Visa laika su juo uzsiimam. Skiriam jam labai daug demesio. Net kiti draugai sako, kad dar nemate kad tiek su vaiku uzsiimtu kas nors. Vaziuojam visur. Susirandam pramogu visokiu. Bandom isijauti ko vaikas nori. Bet kartais atrodo viskas veltui. jam viskas negerai jis zyzia zyzia ir zyzia. Kartais praverkia po valanda ar daugiau nesustodamas. As jau viska isbandziau ir geruoju ir bloguoju, niekas nepadeda. Dabar stengiuosi iseiti i kita kambari kai isterikuoja kazkaip geriau. Stengiuosi buti ir griezta mama, bet ir daug ka jam leidziam, bet kur reikia tai drausminu. Net nezinau kur as suklydau ir ka ne taip padariau.
As tiek demesio jam skiriu, kad save visai esu pamirsusi. Esu visai pasikeitusi. Kai anksciau buvau labai linksmas zmogus dabar visai kitokia. Susigadinau nervus, skrandi (nuo dietos kol maitinau), turiu problemu su nugara nuo nesiojimo vaiko.
Vaiko tai as nekaltinu, ji be galo myliu. Tik ne tokia motinyste isivaizdavau. Rasau toms kurios augina neramius vaikus, kad nebutu vienos issipasakokit.

Stiprybes tau mamyte zinau, kad esi pati geriausia savo vaikui ir nekaltink saves. Patarti nelabai ka turiu, bet noriu palaikyti tave, kad nenuleistum ranku, o ir maziukas jis dar, todel daug kas pasikeis, tik tausok savo nervus. As pati paskutiniu metu galvoju, kad sitaip zyziancio vaiko nesu maciusi, kaip musiskis dabar nuo pat ryto iki vakaro vis kazko reikalauja, kazko nori, o nori to, ko negalima ir taip visa diena - zyzia ir pyksta. Jam dar tik 16men ir nemoka pasakyti, tai zyzia savo kalba ir vakare jauciuosi pavargusi, o ir aktyvus jis pas mus labai, todel bandau islaukti sita metu perioda, kai jis sitaip elgiasi, tikiuosi praeis ir duok Dieve jis uzauges sitaip visko reikalaus, zinos ko nori ir tures sitiek energijos, juokiuosi ir galvoju, gal cia mes kokius ateities lyderius auginam, kad jie tokie nuo pat mazumes Stiprybes tau ir tikiuosi kitos gales padeti daugiau, bet kol kas net neturiu ka patarti

maniskis 5 metuku tuoj bus bet jau irgi koks zyzalas
sunku aisku
bet va pati galiu pasakyti kad pradejau issimiegoti naktimis kai vaikas budavo jau gal kokiu 3,5 -4 metu
bet dar ir dabar kartais tenka keltis bent po karta prie jo

taigi reikia kantrybes ir stiprybes

Mūsų pirmi šeši mėnesiai buvo tokie kaip tavo aprašyta. Stengiausi kaip išmanydama - matinau MP, kasdien vežiau į parką, į masažus, leidau relaksacinę muziką ir t.t. - niekas nepadėjo - vis rėkė ir rėkė .. O nuvau prisiklausiusi kad tokie kudikeliai tik miega ir valgo, o atsibude sypsosi. Nieko pabasaus nebuvo.
Tikrai galvojau kad neištversiu ir isprotėsiu.
Visi guodė, kad praeis, išaugs - aš jau nebetikėjau.
Bet po pusės metų pradėjo gerėti, o dabar mano vaikas yra tobulas, nes neberėkia nuolat

Linkiu stiprybės. Ir,aišku, vilties, kad reikalai pagerės

STIPRYBES

Aš irgi galiu tik stiprybės ir kantrybės palinkėt. Mūsų pirmo mėnesiai irgi tokie buvo. Bet išaugom. Tikiuosi labai, kad ir taviškis išaugs.

Deja, ta motinystė ne visada tokia spindinti, džiaugsminga, palaiminga ir nuostabi, rožėmis klota.

Oi kaip as tave suprantu..maniskis nors ir neverkia diena,bet visiskai neklauso-nepadeda nei aiskinimai geruoju kodel to ar to negalima,nei pabarimai Supranta viska ir atrodo specialiai eina ir daro sunybes,ziuredamas i akis ir saipydamasis As per diena taeip pavargstu paskui ji lakstydama,kad laukiu nesulaukiu vakaro,kad jis eis miegot tada kaifuoju nuo ramybes ir dienos miegas dar duoda man laiko atsikvept
O zyzimo,spiegimo priepuoliu irgi buna,kai nesuprasi ko jis nori...viska ima meta,spiria,lauzo ,pleso ir cypia tada jauciuosi tokia bloga mama,kad jo nesuprantu nakti keliuosi 5-7 kartus,nes tai atsiseda miegodamas,tai verkt pradeda,tai kur koja ikisa,viena laime,kad pats bent neprabunda
Kas idomiausia,kad prie svetimu jis auksinis berniukas,stovi prie manes prilipes,koja apsikabines ir niekur ne krust...
Myliu labai as savo neklauzada bet oi kaip jis moka is kantrybes isvest

Labai suprantu mamytę, tikrai sunku auginti neramų vaiką..O dėl klaidų, tai pabandžiau sunumeruoti teiginius, kurie iš dalies jas atspindi..Jokiu būdu nesakau, kad kalti tėvai, tiesiog būna tokių vaikų ir reikia tiesiog išgyvent tą laikotarpį bent iki 3-4 metų..Patikėkit, nuo tokio amžiaus vaikas turėtų apsiraminti, jei sugebėsite nusiraminti patys
Negaliu sakyt, kad mano vaikai būtent tokie, kaip čia aprašyta..Bet tam tikri aspektai man gerai pažįstami..





O dabar apie tuos punktus:

1) Neramiam vaikui-kuo mažiau tampymo visur, BŪTINA griežta dienotvarkė-bent jau pusvalandžio tikslumu..Jokių ten dalyvavimų vakarėliuose, Akropolių ir pan..
Gal tai atrodys nepopuliari ir nemadinga mintis, bet tokiais atvejais griežtas maitinimo,miego, pasivaikščiojimų grafikas labai veikia..Geriau apribokit vaikščiojimus po renginius, bet dažniau tiesiog ramiai pabūkit lauke..

2) Čia jau labai sunku-bet apsispręskit ar jūs griežta mama, ar nelabai..Vaikas taip pat turi aiškiai suprast ko iš jūsų tikėtis vienu ar kitu atveju..Jau dabar nustatinėkit vaikui ribas-ir pati jų laikykitės..

3) Vaikams atiduodi viską, kas geriausia, bet savęs pamiršt tikrai nevalia..Jau 2 metų vaikas turi pradėt suprast, kad mama gali būt ir pavargus, ir nori paskaityt žurnalą, ramiai pavalgyt ir pan...Iš principo keiskit mąstymą-negalima pamiršt savęs..Paskui prasideda nuovargis, depresija ir kiti dalykai..Atsipalaiduokit, žiūrėkit į viską paprasčiau..Nusiraminkit visų pirma pati viduje, tada ir vaiko zyzimas nebeatrodys tragedija, o gal jis net nustos zysti

Nemoralizuoju, tiesiog bandau padėt pažvelgt į tą situaciją paprasčiau..Suprantu, kad ne viskas pavyks, bet pabandykit
Aš pati vis dar mokausi ir mokausi būti mama- kasdien..Sėkmės

Adeliuk, tu nuostabi mamyte, jei turint toki vaikuti taip stengiesi ir ji myli. Bet Svetima atrodo teisi, pamirsti save, daraisi nervinga ir depresuota, vaikas ta jaucia... Taip pat issekusiai moraliskai sunku laikytis kazkokiu normu, vaikas tuo naudojasi, o galu gale ir jis nesupranta kada galima oziuotis kada ne, nes mama nuolat pavargusi ir suirzusi ir vis tiek kad butu ramiau nusileidzia... Labai teisingai pasakei, kad kai labai isterikuoja, iseini i kita kambari. Jei vaikui nepadeda kalbejimas ir apsikabinimas, jis turi pats budamas nusiraminti, nes kitaip tie zyzimai yra tiesiog priemone pasiekti ko nori.
As pati grieztai nuvedu vaikeli i koridoriaus gala ir grieztu tonu pasakau kad ji siek tiek pastoves viena, kol nusiramins. Aisku man lengva sakyti, nes labai rimtu isteriju nebuvo ir ji gan greitai nurimdavo issigandus tokio dalyko. Nezinau, ka patarciau jei tureciau tokiu problemu kaip tu, bet is salies paskaicius kylo tokios mintys, tikiuosi priimsi nuosirdziai ir neissizeisi, nors esu tikra kad jau viska pati isbandei. siaip man sunkai isivaizduojama, kaip palikti vaika paciam nusiraminti, jei vis zviegia valanda ar ilgiau? As manau 15 min maximum istverciau. Buk nuosekli, ir zut but rask lsiek tiek aiko sau!!! Kitoj aplinkoj. Bus lengviau. Sekmes!

Labai pritariu šioms mintims ir pati norėjau panašiai parašyti.
Gali būti, kad pas jus vieno amžiaus bėdas keičia kito amžiaus bėdos. Iš pradžių diegliai, dabar gal jau "3 metų krizė" prasidėjo, kai pradeda puti ožiai. Pažįstų mamų, kurių vaikiukai ramiai pradėjo miegoti tik nuo 3 metų. Gal ir jums taip bus. Taip kad sėkmės, kantrybės ir stiprybės.
Šitie 10 patarimų labai gerai pasako, kaip auklėt vaiką http://www.supermama.lt/forumas/http://www.supermama.lt/forumas/index.php?showtopic=5594

Šiknon duot nebandei ?
"svetima" mintys irgi geros, turintiems kantrybę.

siūlau mažiau šokinėti apie vaiką, o daugiau dėmėsio skirti sau, dabar kaip suprantu jis jaučiasi centras, o jūs su vyru apie jį ištisą dieną šokinėjate, tai ko jam ne cypti ir ne reikalauti dar didesnio dėmesio? Jūs galvojate visokias pramogas jam, pataikaujate, o jis tą supranta ir naudojasi tuo. Deja, tėvai gimus vaikui dažnai pamiršta apie save ir savo asmeninį gyvenimą. Aišku kad kūdikiui reikia daugiau dėmėsio, bet jau paaugusiam vaikui reikėtų ir vienam mokėti užsiimti. Mano irgi nemiegojo iki 3 metų, bet dieną tai tikrai niekas apie jį ištisai nešokinėjo, irgi ožiuodavosi ir pan. bet aš tokių ožių nesureikšminau. Teko ir į subinę ikrėsti, bet argi jūs užaugot be bausmių?

Miego kokybei pagerinti mes naudojom Acomeninum. O kai visai viskas buvo pakrikę dukrai po mažylio gimimo, gėrė Sedalia. Abu vaistai homeopatiniai. Negaliu sakyti, kad poveikis buvo stebuklingas, jei jie būtų per pora dienų pakeitę mano vaiką, būčiau išmetusi juos iš karto Bet situacija šiek tiek pagėrėjo.

Mamytei reiktų poilsio, savo veiklos, ramybės. Na ir tam tikro atsijungimo nuo vaiko. Jūs padarot viską, kas jūsų jėgose, o su tuo, kas ne jūsų jėgose - ne jums tvarkytis. Suprasti, kad neesi kalta, kad nėra vieno kažkokio poelgio, kuris tai nulėmė. Jūs padarėt viską, kad užsitikrintumėt kad vaiko sveikata nedaro tam įtakos, o toliau reikia atsipalaiduoti, nebesitapatinti su vaiku, atsiskirti nuo jo...
Aišku, sunku čia pasakyti ir paaiškinti... Tai yra daugiau darbas su savimi, o ne su vaiku...

Mūsiškis irgi rėksniukas Mušimu nelabai išmuši, greičiau įbauginsi. Vaikas dar labiau sustresuos ir gausis atvirkštinė reakcija. Taps dar nervingesnis ir verksmingesnis. Siūlyciau pasinaudoti svetimos patarimais, jie O svarbiausiai nusiraminti pačiai, vaikai ypač jaučia mamos emocijas. Bandykite su vaiku susitarti, aiškinkite jam, kad jo poelgiai jus liūdina ir parodykite jam , kad esate nusiminusi. Svarbu įvardinti, kad taip, kaip jis elgiasi yra negerai, o ne jis pats yra negeras. Niekada nesakykite, kad jis toks anoks ir pan.
Siūlyčiau paanalizuoti pačiai ir žvelgti giliau, kas slypi už jo zyzimo ir verksmigumo, netgi vesti vaikučio kiekvienos dienos emocijų dienoraštį. Gal taip pavyks įžvelgi kažkokias tokio elgesio ir emocijų priežastis.
Apie tokius vaikus sakoma "sunkus vaikas". o gal dabar vaikai iš tiesų kitokie. Jau pradedu įtikėti, kad mūsiškis gal indigo vaikas Nes kartais irgi be galo sunku su rėksniuku

beskaitant kilo viena mintis: kad mama turejo labai konkretu ir tikslu isivaizdavima, kaip atrodo motinyste, koks turi buti vaikas. savotiska idealia vizija. o vaikas pasirode kitoks, visai neidealus, o paprastas gal kiek jautresnis kudikis. ir problemos kyla is neatitikimo tarp isivaizduojamos idealios seimos ir realybes... pritariu svetima patarimams del rezimo ir nuoseklumo auklejant, ir raideles nuomonei del darbo su savimi

Draugės vaikas buvo toks-rėkė,cypė ištisai...nu žodžiu,toks kaip Adeliukės...bet..gimė kitas vaikelis-ir pirmojo ožiai pabėgo staigiai taip-net pati draugė stebėjos

sveikute, maniškiui jau 2 metukai. Irgi sūnus irgi su charakteriu. Atvirai pasakysiu ir man( kaip beje daugumai mamų) motinystė kainavo daug - nemiegotos naktys, naujos raukšlės, gendantys dantys ir slenkantys plaukai, ( maitinau metus ir mėnesį) pablogėję santykiai su vyru.

Pirma ką stengdavausi visada daryti - nepamiršti savęs. Mieloji - yra auklės arba artimieji, palik savajį ir eikit kartu su vyru kur nors. jei ne - viena - į kirpyklą, apsipirkit arba net masažų seansų nusipirk. galų gale - savaitgalį palikit vaikuti auklytei ir bent jau pietu pamiegok. Gersnio poilsio būdų nežinau - kai esi nemiegojęs, kartais elgiesi iti agresyviai ir esi be galo piktas.

Sutinku - vaikui režimas būtinas - pvz. - kai tik savajam leidžiu viską, kaprizai ir zyzimas kaipmat ima viršų. Dabar 2 metų berniuką pratinu prie tvarkos - išmėtei žailsu - privalai surinkti. Tačiau tai geriausia daryti, kai esi pasiilsėjęs. Pirmasis punktas jums manau būtinas abiems. Turime auklę ir močiutę, kurių pasalugomis mielai naudojamės. Vaikui pailsėjusi mama - 100 kart geriau nei nuolat šalia būnanti pikta, pavargusi ir suirzusi. Laikykis

Perskaičiau visas nuomones, ir kiekvienoj radau, bent po dalį savo minčių,nes visų mamų gyvenime pasitaiko sunkumų net su"įdealiais" vaikais. Kai auginau savo pirmajį sūnų maniau,kad labai vargstu:nors jis nuo metų naktimis miegodavo gerai ir turėjo gerą apetitą, augo pakankamai sveikas,bet buvo vaikas"su charakteriu".Užsispirdavo pačiu netinkamiausiu metu, ir nors tu ką,nei geruoju,nei bloguoju negalėdavau nieko pakeist. O dar BOBUČIŲ komentarai, kad esu netikusi mama,nes nemoku su vaiku elgtis,stumdavo į neviltį ir depresiją. Daug tada ašarų išliejau...bet praėjo keletą metų ,ir mano vaikas išaugo:jis ir dabar šiek tiek užsispyręs,bet tame problemos nematau:man jau tai atrodo normalu. Dabar auginu antrą vaiką-dukrytę.Ir su ja daug buvo naktų nemiegotų,ir pilvo diegliai iki pusės metų, ir supimas kol užmigs,ir dar daugybė įvairiu problemėlių:kaip ir pas visus.Dabar jai 2,8m. bet vis dar vargstam su pampersais ir puoduku.O ir ožių netrūksta.Bet ožius labai gerai gydo bausmė-"pabūk viena su savim,kol nusiraminsi". Uždarau ją vieną vaikų kambaryje, ir ji ten viena pabūna,kol nusiramina. Išeina nusiraminusi po kelių minučių, ir sako, "mamyte aš tave myliu, apsikabinkim". Taip ir susitaikom.
Taigi ka tuo noriu pasakyti:tuo momentu, kai yra sunku, atrodo, kad tai niekada nesibaigs. Bet po kiek laiko, kai tos problemos baigiasi, ir atsiranda kitos, anos jau nebeatrodo tokios baisios, kaip buvo.Ir aš puikiai suprantu tuos tėvus, kurie išgyveną tą krizę su sunkiu vaiku, bet patikėkit manim, tai tikrai kada nors pasibaigs.Šventa tiesa,kad reikia patiems nusiraminti ir pailsėti, jusų vaikas dėl to nenukentės, nes geriau neplauti indai kriauklėje ir dulkių sluoksnis ant baldų, nei mama paklaikusiom iš nuovargio akim. Kuo daugiau skirkite dėmesio sau,tokiu būdu patys geriau jausitės, o ir vaikas tai jausdamas ims rimti. Juk daktarai ligos nerado, vadinasi jis normalus vaikas, tik kalta aplinka, kaip sakė vienas žinomas žmogus . Linkiu jums sėkmės ir stiprybės, o vaikų jūs dar tikrai turėsite, ir su kitu vaiku viskas bus paprasčiau, nes į viską reaguosite ramiau ir paprasčiau. Iš širdies jums to linkiu.

Aš irgi motinystę įsivaizdavau kitaip, kitaip įsivaizdavau ir santuoką ir gyvenimą šeimoje...Mano dukrytė nuo gimimo buvo labai nerami, tačiau niekada net neturėjau minties, kad daugiau vaikų nenorėsiu turėti...Dabar maniškei 2,3 m., dar nesu normaliai išsimiegojusi po jos gimimo, bet to nesureikšminu...Visko būna ir dar visko bus...Juk kiekvienas vaikas yra individualus ir savitas, kas tinka vienam, jokiu būdu netiks kitam...Galbūt viską per daug sureikšminate, per didelį dėmesį rodote vaikui, visiškai užmiršdami save...???? O gal reikalinga neurologo ar psichiatro pagalba vaikui, juk visokių atvejų būna...Vaikui reikalingos ribos, kad jis suprastų, ko Jūs iš jo norite...Jokiu būdu nekaltinkite savęs, kad kažką darote netaip, bet pagalvokite, ką galėtumėte padaryti kitaip...

Išties, aš taip pat manau - sunkiausia, kai supranti, kad nevaldai situacijos - nes iki tol viską galėja suvaldyti (susitarti ar pan.) Stiprybės iskas baigsis geruoju (ir pasirūpink savimi)

man dar atrodo,akd labai daug duoda kažkokio pzvyzdžio susikūrimas,ir, tada,kai netelpama į rėmus, būna labai sunku...
Turiu draugę,kuri vargsta su, pasak jos, sunkiu vaiku...bet...ji nori vos ne tobulo vaikiuko,kuris valgo, miega ir guguoja,nes kažkur,kažkas pasakė,kad taip būna...ji nori tobuo vyro,kuris niekada netingi naktį prie vaikiuko atsikelt, niekada nebubma,kasdien ją pabučiuoja prieš išeidamas ir pan...
ir aišku labai per smegenis kerta kitų draugių pasakojimai,kad jų vaikučiai tobuli...o va jos metinukė,tai...aš jai vis sakau,kai susitinkam-kad mažiau tu klausyk,kas ką pasakoja...pvz mano draugė nervinasi,kad jos mergytė nešneka, daug verkia ir pan, nes kita jos draugė pasakoja,kad vat jos dukrelė šneka, visai nebijo svetimų ir eina ant puoduko...tačiau nuėjus į svečius bent jau aš mačiau visai nitą situaciją- ta mergaitė tikrai bijo svetimų,šneka savo kalba,o puodas-žaidimams tiesiog...

Sveikos,
as 100% pritariu svetima ir ragnez nuomonei




Liusi nuomonei ir gi visiskai pritariu tik iki paskutinio sakinio: '' Teko ir į subinę ikrėsti, bet argi jūs užaugot be bausmių?''
Mamytes, stenkites nemusti savo vaiku, tai ne auklejimo budas, o jusu silpnumo ir beviltiskumo israiska. Nuo to, kad vaikas bijos savo tevu, geresnis tikrai nepasidarys! Suprantu, kad buna be galo sunku ir kartais norisi mazu maziausiai papurtyti!!! Ir man tokiu noru yra buve, atrodo kai trenksi gerai, taciau susitvardau. Kai jau atrodo, kad viskas, tuoj trenksiu ar papurtysiu, nusisuku nuo dukros ir giliai ikvepiu ir iskvepiu arba iseinu is kambario ir nusiraminu, tada atejus vel viska bandau is naujo paaiskint.
Jei norite, kad vaikas pradetu jusu klausyti, tai pirmiausia nustokite ji musti, nereikalingi net pavieniai kartai, tai vaiko atminti islieka ilgiau, nei norimo zaisliuko nupirkimas! Kai vaikas daro ka nors ne gerai, suimkite ji tvirtai uz ranku ir ziuredamos tiesiai i akis, grieztu, nei kiek neabeojanciu balsu, pasakykite viska ka norite pasakyti ir po to nepamirskite pasakyt, kaip jus ji mylit, kad ir kaip negerai elgtusi!!!! Jei nepades po pirmo ar antro karto, po penkto tikrai pamatysite skirtuma, daug greiciau, pasieksite norima rezultata, nei rekdamos ar musdamos! Svabiausia, kad vaikas zinotu, kas yra namie ''bosas'', kad pasaulis sukasi ne apie ji, o su juo!. O kai puls i isterija ar kris ant grindu rekdamas nekreipkite apsoliuciai jokio demesio, o kai issirekes ateis kalbekite ir bendraukite kaip niekur nieko! Rasau tai is savo patirties!
Bausti vaika reikia, bet bausmes neturi buti musimas, tai gali buti laikinas draudimas kazko ka labai megsta ir pan. !
Nemokinu jusu kaip gyventi, mes kiekviena zinome kaip ir ka daryti su savo vaikais, bet patariu, pabandyti tai ka parasiau. Norint isaukleti vaika, pirmiausia reikia keisti savo elgesi ir mastyma, turime suprasti ir sau pasakyti grieztai, kad ir kaip atrodys beviltiska padetis, jokiu budu jo\jos nemusiu ir nereksiu ir NIEKADA nepamirsiu kartoti kaip ji\ja MYLIU, kad ir koks NEGERAS\A jis\i butu
Atsiprasau jai kuria izeidziau, sekmes mums visoms siam nelengvam kely

kai nuo zirzimo ir verkimo ima rodos 'stogas' vaziuot, susikraunam krepsi ir su vaiku keliaujam as drauge. svetima aplinka, svetimi zmones mano vaika nuramina,. Pamirsta, nors ir laikinai, savo ozius. Gal ir Jums tai padetu, ypac pabuvimas be mamos ir tecio pas teta ar mociute. Sekmes . O del motinystes isivaizdavimo, turbut daug kas is musu ja idealizavom, realiai pajunti tik savo vaika augindamas kas tai yra.

kalbant apie mušimą - MANĘS IR BROLIO TĖVAI NEMUŠĖ-NIEKADA. Ir esam visai normalūs žmonės

kaip saunu turit nuostabius tevus

o, toks vaizdas, kad pasakoji apie mano sunu . kai palieku su kuo nors, kad ir su savo draugu, tai sako buna auksinis vaikas, ramiai sedi arba zaidzia. vos tik as i namus, viskas-zyzia, nepatenkintas. jam tik dveji, bet pastrointi mus sugeba...


As labai dziaugiuosi, kad pradejau eiti i darba kai sunui suejo metukai. o ji isleidau i darzeli. ten disciplina, ten visi vienodi, kartu valgo, zaidzia ir t.t. vaikas bent turi didesne erdve palakstyti, negu du kambarius bute. IR tai grizta namo vakare dar siaucia ir zyzia. MAnau mamytei gal reiketu pagalvoti apie darzeli ir pilna darbo diena. NEs as pvz darbe pailsiu ... Ir kai pailsejusi griztu namo, mano bendravimas su vaiku buna daug kokybiskesnis.
Tos isterijos ir netikras spiegimas, verkimas irgi isveda is kantrybes...oi, kaip tai pazistama... pradejau statyti i kmapa. jis viska supranta. dveji metai-dvi minutes kampe uz izuluma ir zyzima be reikalo.IR zinokit, sotvi.nepatenkintas, ir bliaudamas, bet stovi:). PO to apsikabinam, pasibuciuojam, paaiskinu, kad daugiau taip nedarytu. jis pasako "taip", duoda bucki ir buna gerutis kuri laika. bet bent jau kuri laika:)

Stiprybes mamytei. Tikrau Tu tokia ne viena.
reikia tik tiketis , kad tie musu zyzekliai ir smarkuoliai paauge sita energija nukreips gera linkme.

Viskas bus gerai,kad ir kaip sunku,viskas laikina,galiu paguosti,bus dar visko,ir tikrai sunkesniu akimirku ir labai dziugiu dienu,naujaszmogus jusu gyvenime,tai ne naujas daiktas,stiprybes

Pazystama iki skausmo situacija
Siaip as dirbu nuo tada kai maziui metukai suejo, diena buna aukle su jo bet va pabuvau su mazuoju dvi savaites per atostogas dienom naktim ir i pabaiga atostogu jau meldziausi kad kuo greiciau i darba Kartais galvoju kad as bloga mama, nemoku sutarti su suneliu

Mamytei kantrybės bei stiprybes
Mano mergyte paliginus su kitais vaikais rami, bet jau prasideda, visko reikia, viska duok, jei ne tai rekimai, kritimai ant zemes. Stengiuos nekreipt demesio, bet nervai jau itempti. Tai gi dar karta mamytei kantrybes

Bala zino,kaip tas uzmetimas i sikna veikia. Manau, jei vaikasnuo ankstyvos kudikystes nepaprastai sudetingo budo, tai nepades. Cia butu tik tevu bejegiskumo israiska.
Gal kas nors pasikeis, kai vaikas pats ims save suvokti kaip atskira asmeni, savo elgesi priskirti sau paciam (jei tas jo rekimas ne del kokios nors ligos, kuri sukelia pvz. galvos skausma, ar spengima )
Patart nieks nieko negali, belieka laukti. Nors pritariu, kad griezta dienotvarke, tyras oras, saves neuzmirsimas labai padetu Jums ir Jusu kietabriauniams brangakmenukams.
Laikykites

Na labai uzjauciu tevelius
Mano ir vyras dar nelanai atsigauna po dvynukių atsiradimo. Labai buvome pavargę nuo kasdieninės rutinos, ištisinių zyzimų, kaprizų. 1,5 mėn Ineta pradėjo atsisakyti bet kokios rūsiės pienuko, pati jo beveik neturėjau, bet netiko joks. Tekdavao vaika mikdyti, o paskui bandyti stebuklingai soske sukeisti su bonkute, pavykdavo po ilgų pastangų, bet siaip ne taip vis tiek pieno pakankamai kiek priklauso gavo iki metu. Nuo metu pasakysiu atvirai nusispjovem į tą pieną. Mūsų merginos valgo visus pieno produktus, bet pačio pieno į burną neįkiši. Šiaip nuo metų tikrai viska spagerėjo, nes pradėjo kalbėti ir suprasdavom kas yra, na jau 1,6 metų tikrai sugebėdavo išsireikšti, dabar mes kalbam puikiai. Bet turėjom su Ineta problemą. Ji dieną ne irzli, bet nakčia stojas ir išpūtus akis spiegia, rėkia. Tekdavo supti ilgai kol apsiramins, o dar gi sesė yra. bandėm nuoti sedatif, sedalia, melisala. Na veltui pinigai ismėtyti. Niekas nesiūlė valerijono arbatos. Bet užsimerkėm ir visą men prieš miegą girdėm valerijono arbatėlę. Ir mano mergina nusojo spiegti. Pablūdija naktimis, bet neberėkia. O prieš trečiąjį gimtadienį jos labai stipriai pasikeitė, dabar tokios linksmos. Ištisai juokias, padykusios, bet visuomet užvedančiai juokias. Tikrai labai pasikeitę. Gal ir jums reik išlaukti tą laiką. O svarbu, kad ir tėvelių ramybė. Manau vaikai jaučia, kai tėveliai nors kiek stresuoja.

Labai daug gerų minčių radau kitų mamyčių pasisakymuose. Mamytės, o jūs nepastebėjote, kad tie vaikučiai dažniausiai būna "ožiukais" tik su tėveliais? Ar auklės/močiutės nėra sakiusios, kad vaikas "auksinis", kai būna su jomis?
Tiesiog vaikai labai gudrūs ir žino su kuo geriausiai sekasi manipuliuoti Aš iš savo patirties irgi galiu pasakyti, svarbiausia nusiraminti patiems tėvams. Ir dar be galo svarbus režimas. Tikrai pastebėjau, jei vaikui leidžiu ilgiau pažaisti vakare, jis žymiai sunkiau užmiega, ir miego kokybė naktį laaabai nukenčia. O ir ryte anksčiau atsikelia, tada būna piktas, nes nepailsėjęs, ir taip pasaka be galo. Kantrybės mamytėms, auginančioms nenuoramas

ne visai taip: vaikams aukles, mociutes ir tt emociskai maziau svarbios, todel vaikai jiems ir nerodo, visko, ka turi sirdelej. o stai mamytei tenka viska "susirinkt" - mazas vaikas visus savo jausmus, dziugius ir nelabai, atskleidzia mamai nemanau, kad tevams lengva tvarkytis su vaikelio emocijomis, bet reikia ismokti jas priimti, visas

NA KAI PASKAICIAU KOKI IRZLIUKAI BUNA VAIKUCIAI DZIAUGIUOSI SAVUOJU NES JOKIU PROBLEMU SU JUO NEBUVO, VISKAS BUS GERAI MAZYLIS ISAUGS TIK BEDA TA KAD MAMYTE GAL PATI PER DAUG DEMESIO SKIRIA MAZAJAM

Pritariu Jusu mintims

Pilnai sutinku su jumis - paprasciausiai vaikiukas daugiau palepes ir reikalauja dar daugiau jums reikia sesutes - baigtusi daug problemu, nes mazasis suprastu - kad visata sukasi ne tik apie ji

Labai patiko Svetima nuomone. Ypac pritariu del rezimo. Net ir ne toki jautru vaika aplinkos pasikeitimai ismusa is veziu, o jautresniam, mano galva, reiktu kuo daugiau iprastos, "namines" aplinkos.


Man irgi iskilo klausimas, su kuo vaikiukas buna, kai jus su vyru dirbate? Ir kaip tada?
O pas neurologa ir vaiku psichiatra lanketes? Zinau, kad dabar labai madinga pripaisyti vaikui hiperaktyvuma, bet jau nuo 2 metu galima si elgesio sutrikima aptikti. O viena is charakteristiku, stebint hiperaktyviukus, yra nuo gimimo pasireiskiantis jeigu galima taip issireiksti nepasitenkinimas viskuo. Bet tai turetu ivertinti kvalifikuotas vaiku psichiatras, net ne poliklinikos neurologe "is akies"


Aciu uz patarimus ir uz puikius zodzius - dienos atradimas

Mano vaikai palyginus ramūs, bet buvo dalykų kaip ir visiems: ir kritimų ant žemės, ir iš parduotuvės rėkiantį ant viso rajono parsivedžiau...

Jeigu suprantate vokiškai yra tokia laida per RTL, ją galima ir internete pasižiūrėti, vadinasi supernanny, http://rtl-now.rtl.de/nanny.php

nu čia tokius neklaužadas tramdo!!! Ir dar šeimose ramybė įsivyrauja. Ir šiaip labai geri patarimai, galima pritaikyti visiems.

O jeigu nesuprantate vokiškai, tai pagrindiniai principai: dienotvarkė, valgymas kartu su visa šeima, nuolatinis bendravimas su vaiku, neleisti peržengti nurodytas taisykles, aiškios ribos (pvz. jeigu eina prie vandens, vieną kartą įspėti, kad jeigu taip darys važiuosim namo, antrą kartą taip ir padaryti), rodyti meilę vaikui(apkabinti, pabučiuoti ir t.t.), garsiai ir aiškiai pasakyti "ne"


apie mušimus savaime suprantama ir kalbos nėra...

100%sutinku su sia nuomone,jei paklausytum gyvenimas tikrai taptu geresnis,o koks bus vaikelis neisivaizduojam nei vie,tos pacios mamos,vienas vaikas buna ramutelis,gerutis,o kitas isdykes,neramus irzlus,taip,kad kantrybes ir stiprybes

Peskaicius Tavo pasakojima, atrodo, kad esi be galo pavargus. Manau turetum pasirupinti savimi. Tiesiog susitarkit su vyru, kad savaitgali viena pusdieni jis pabutu su vaikeliu, o tu iseitum i kirpykla, apsipirkti, paplepeti su draugemis prie kavos puodelio arba tiesiog pasivaikscioti viena po miesta. Tai turetu pravedinti galva, "atsviezinti" mintis, nusiraminti. Kita syki isleisk vyra pabuti su draugais. Tiesiog pailsek, bent truputi. Man tai labai padeda

Musu istorijos labai panasios, mes viska ta pati pergyvenom. Iki siol niekur is namu negalim iseiti, net i lauka pasivaikscioti retai islendam, o jau nekalbant, kad i parduotuve mes jos isvis niekada nesivezam, nes iskart prasideda "cirkai"... Visa laime, kad labai padeda mano tevai, tai jei reikia, paliekam dukriuka pas juos. Kartais man atrodo, kad tik as toki vaika turiu, apie antra vaika irgi net bijau pagalvoti. Stiprybes!

Maniau,kad tik man sunku.Mergina iki 1,5 men mane ir mano mama sokdino kaip reikiant.Diena galima sakyt nemiegojo.Maitinau kas 2val.likusi laika ji verke.Jei uzmigdavo tai 15min.Kol laukiaus isivaizdavau kaip vaikstinesiu po lauka,kaip turesiu laisvo laiko kol miegos.Deje...Ir dabar ji nera auksas,bet gyvenu su ta viltim,kad isaugs ir viskas susutvarkys.Kiekvienam duodama tiek kiek mes galim panest ir niekur mes nedingsim tokia jau mamos dalia.Stiprybes.

[quote=Pakalnutės,2008 01 20, 22:32]
Mano vaikai palyginus ramūs, bet buvo dalykų kaip ir visiems: ir kritimų ant žemės, ir iš parduotuvės rėkiantį ant viso rajono parsivedžiau...

na cia beveik nei vienai mamai neisvengtinai tenka bent karta patirt

mano istorija panasi,tik vaikiukas ne rekia visa diena,bet irgi labai zirzia ir negaliu paleist is ranku(labai maminukas),o kas blogiausia kad is vyro nesulaukiu jokios paguodos ir didelios pagalbos baltai pavydziu toms kuriu vyrukai padeda uzimt vaikiuka as irgi isivaizdavau viska kitaip bet kad ir kaip sunku bebutu reikia nepasiduoti ir stengtis del tu mazuju musu kleckiuku
burl=http://www.supermama.lt/liniuote/vaikas/][/url]

[quote=deliKate,2008 02 01, 18:44]
[quote=Pakalnutės,2008 01 20, 22:32]
Mano vaikai palyginus ramūs, bet buvo dalykų kaip ir visiems: ir kritimų ant žemės, ir iš parduotuvės rėkiantį ant viso rajono parsivedžiau...

na cia beveik nei vienai mamai neisvengtinai tenka bent karta patirt

[/quote]

priklauso nuo vaiko......................Aš patyriau

Turiu pasakyti kad paskaicius mamu pasakojimus as jas gerai suprantu.
Mano sunus nuo gimimo nemiegodavo dienomis o nakti numigdavo iki 4 ryto ir viskas diena turedavau as ji visa laika lauke vezioti kad miegotu. ir dabar jam keturi metai bet jis vistiek atsibunda 5-6 ryto
dukra tik pirma menesi buvo idealus vaikas. o po to viskas diena nemiega nors tu ka ir lauke vaikstom ir ant ranku supam bet tik 20 min. nakti keliames 5-6 ryto.
plius dar tai kad ji nevalgo jei neduosi ir nereikia.
mano nuomone idealiu vaiku nera arba ju l. mazai

laikykis pati zinau kad reksniuka taip sunku auginti. Musu pirmas sunelis buvo tiesiog angeliukas. Pamaitindavau idedavau i supyne ir miegojo tol kol neisjungiau supynes: spedavau ir namus susitvarkyt ir valgyt padaryt, ir sau laiko skirt. Antrasis didziausias reksnys. Bet su MB pastebejom kad daznai jis uzrekia kad girdet savo balsa; surekia, klauso, nusisypso, ir vel parekia. Ne toks riksmas kad jam skaudetu ka ar alkanas ar pavarges, o dazniausiai parekia kad savo balso galia patirtu. Ansciau su pirmu suneliu eidavome i restoranus ramiausiai. O dabar ne pirma karta turejom skubom isbegt is restoranu kadangi mazasis savo operetes pradejo spiegt ir zmones piktus zvilgsnius mums siusdavo. Bet suprantu is dalies kodel mazasis tiek rekia. Jo broliukas gavo visa musu demesi, o antram negaliu tiek demesio skirti kaip turiu abu priziuret. Jie ismoksta nuo mazu dienu kad kuo garsiau reks tuo greiciau mama vel pasirodys.
Kritau i kazkokia depresija po antro gimimo ir sakiau tuos pacius zodzius: "ne taip turi buti, as motinyste ir savo gyvenima isivaizdavau kitoki", bet po truputi matau sviesa gale tunelio.

Mano daugel bendradarbiu (pagyvenusiu su suaugusiais vaikais), man sako kad tie kurie buvo riksniai vaikystej uzaugo i tylius ramius paauglius, ir atvirksciai tie buvantys ramus vaikystej dabar tapo grynos padauzos. Galbut tavo vaikiukas irgi taip apsisuks kad bus labai ramaus charakterio. Reikia dabar issirekti kad ateitis butu ramesne

man atrodo kartais vaikai verkia ne todėl, kad jiems kažką skauda ar kažkas negerai, o todėl, kad negauna dėmesio. turiu pažįstamų su vaikais ir matau, kad įvairiose šeimose vaikai auginami labai skirtingai - vieni nuo mažų dienų dėmesio gauna daugiau negu reikia ir nuolat to patys reikalauja(nes taip įpratę), kiti tėvai nuo kelių mėnesių pratina vaiką, kad turi mokėt pabūti ir vienas ir nereaguoja į kiekvieną verkimą(jei aišku verkia ne dėl to, kad valgyt nori, ar skauda kažką). nes jei vaikas verkia dėl dėmesio stokos(kitaip sakant dėl kaprizų), tai jei nereaguosit anksčiau ar vėliau nustos, nes nusibos jam pačiam, bet jei žino, kad sulauks dėmesio, tai ir toliau verks.

Sveika,

Mamytes prisake tiek protingu minciu, kad negaliu nesutikti. Bet as vieno tokia minti turiu. PASIGIMDYKIT KITA LELIU .

Kai mano pirmasis sunus reke be perstojo puse metu, as maniau, kad 7metu tarpas tarp vaiku yra idealus, bet.... netyciuke dukryte pakeite planus. Aciu jai . Juk norejai daug vaiku. Vis tiek nemiegi ir daug demesio skiri vienam kleckui, tai tuo paciu ir kitam skirsi. O ir sunelis dazniau nusisypsos ir aprims, kai toks pats seimoj atsiras

[quote=Adeliukas,2008 01 02, 01:22

cia irgi mano istorija, tik musu mergaite ir jau 1,5 m rytoj..... teks, pasirodo, dar pavargt....