Labai ilgai negalėjau apsispręsti ir įsileisti naują šeimos narį į savo pasaulį. Šiais materializmo laikais, kai pirmiausia norisi mokslų, būsto, karjeros, pinigų, galima ir niekada neprisiruošti... Bet jau kai nusprendžiau - pupulis nepasikuklino ir pirmą mėnesį saugiai įsikūrė pilvelyje. Matyt jau senokai lūkuriavo, kada gi jo mamaitė pagaliau nustos "laužytis"

Nėštumas daugiau ar mažiau ėjo sklandžiai. Pamažu didėjo pilvukas, o kartu su juo ir gimdymo baimė. Kursai nėštukėms, mamų "smegenų plovimas" po truputėlį padėjo apsiprasti su mintimi, kad nuo gimdymo jau nepabėgsi ir pagaliau pradėjau spirgėti - na kada gi, kada pasūpuosiu savo mažuliuką.

O tas mažuliukas turėjo būti visai nemažutis. Siuntimas rankose, atseit dabar jau spręs, kaip užbaigti nėštumą. Pasvajokit, norėjau gimdyti pati. Po apžiūros ligoninėje namo išvažiavau su žinia, kad kaklelis jau 1,5 cm atsidaręs. Džiaugiausi, nes iki parduotuvės nueiti jau buvo sunku, o vartytis ant sofutės žiauriai pabodę... Bet, dienos bėgo, terminas suėjo. Ir vėl - susiuntimu ligoninėn. Ten gydytojai manęs nenorėjo Grįžau su 4 cm atsidarymu ir paliepimu grįžti tik tada, jei pradėsiu gimdyti, arba vėluosiu savaitę. SM skaičiau, kaip lukštenasi rugsėjinukių mamos, o dienelės bėgo... Kantrybė seko. Rodos, išbandžiau viską - karštą vonią, lipau pėstute į 12 aukštą dukart (pati gyvenu pirmame). Maniau, nuprotėsiu nuo klausimų "kada", "ar dar ne". Vyras kas valandą vis teiraudavosi ar nieko neskauda. O kaip aš laukiau, kada man skaudės. Negalvojau, kad taip galima laukti skausmo.

Mažius jau vėlavo savaitę. Su visa manta atvažiavom į ligoninę. Kaklelis atsidaręs 6 cm. Sakė, viena klizmutė ir viskas prasidės. Žinojau - nė velnio Belaukiant atėjo kita diena. Iš pat ryto 8 val. prakirpo vandenis ir paleido vaikštinėt po koridorių... Vėl apžiūra - nieko naujo. 10 valandą apsigyvenom gimdykloje. Į vena lašėjo skatinamieji, ant pilvo pypsėjo tonų matavimo aparatas, o aš pasidėjusi knygą ant "vertalioto" atramos kojoms skaičiau. Laikas nuo laiko atėjusi gydytoja pasiteiraudavo, ar ką jaučiu ir sulaukusi neigiamo atsakymo padidindavo skatinamųjų lašėjimo greitį... Vyras šalia sprendė kryžiažodžius, skatinamųjų dozę padvigubino... Knyga pasibaigė. Jokio progreso. Gretimoje gidykloje jau verkė mažiukas, o gimdymas prasidėjo vėliau. 15 val. dar viena apžiūra ir sprendimas - nebėra ko laukti, gimdymo veikla neprasidėjo. Ir išėjo. Paliko apsiprasti su mintimi apie cezarį vienus. Ašarotom akim ir drebančiom rankom pasirašinėjau sutikimą operacijai. Visa purčiausi kol mane ruošė operacijai, darė spinalinę. Iki šiol dėkinga jaučiuosi jaunai anesteziologei, kuri bandė mane prablaškyti klausinėdama malonių dalykėlių...

Nejutau, kaip prapjovė. Sakė, kai trauksim vaikelį "patemps". Nieko sau patampė... Atrodo, rovė kelias minutes... O skausmas ir jausmas kaip kapstosi po tavo vidurius! Pirmas klyksmas ir pirmas pasimatymas, kurio nepamiršiu lydimas teksto "žiūrėk, mamyt, kokie kiaušiukai, na, spirk mamytei į veidą" Taigi, pirmiausia pamačiau savo zuikio pasturgalį Girdėjau, kaip jis verkia gimdykloje, o pati inkščiau - taip skaudėjo, kai valė gimdą. Staiga pajutau, kad šnekuosi su anuo pasauliu. Kaip filme - suleiskit to, ampulę ano... Pasirodo, kraujavau per stipriai ir vos nepraradau gimdos. Sunkiai pamenu, kaip vežė mane į palatą, tik pamenu, kaip gydytojai stebėjosi, jog pati kilnoju kojas.

Viena valanda cezariui ir palatoje buvom jau visi trys. "Mamyte, duok vaikui valgyt, o tai kumščius nusigrauš" - mano zuikis jau pirmą kartą įsisegė man į krūtį. Pirma naktis visiems kartu. Ir toks kvailas bejėgiškumo jausmas, kai negali pati pasirūpinti savo vaiku, kai pasisukti ant šono tikra kančia. Kokia aš dėkinga savo vyrui, kuris visą operaciją stebėjo per stiklą, kuris pirmas laikė mažiuką ant rankų, pakeitė sauskelnes nepasibodėjęs ištraukti akušerės iš gimdymo, kad ta patikrintų, ar jis gerai jas užsegė

O dabar prabėgo jau trys mėnesiai. Atrodo, taip seniai viskas buvo... Kai žaislai jau iššnekinti, leliukas veidrodyje pakalbintas, kumštukai nučiulpti, o spintoje visa krūva išaugtų rūbelių... O kažkada buvo toks kruopiukas - gimė 4170 g. Dabar jau vyras visų 7 kg. Mano Titas

puiki istorija saunuole aukit sveikuciai

Kaip fainai

graziai parasyta grazi istorija

Labai graziai papasakota istorija Sekmes ir sveikatos

Nuostabi istorija Maziukui pasiseke - tureti tokius puikius tevelius

Labai graziai parasiai sveikinu

graziai papasakojai

Labai graži istorija, nors ir teko iškentėti nemažai Kuo daugiau panašių istorijų išgirstu, tuo labiau įsitikinu, kad viskas pasimiršta

Gražus pasakojimas Ir tėvelis tikras šaunuolis, kad mamytei tiek padėjo

Stiprybės ir laimės jūsų šeimai

Tikrai pasimiršta Ačiū visoms perskaičiusioms

Aukit stiprus ir sveiki

As irgi gimdziau Traku ligonineje
Koks gydytojas Tau dare cezari?

nu nieko sau kruopiukas, nemazas vyrutis gime sveikinam aukit dar didesni

dziugu, kad viskas gerai pasibaige labai graziai papasakojai

Ačiū
Visą gimdymą stebėjo, prižiūrėjo ir cezarį darė gyd. Erika Streižienė. O ir šiaip visas Trakų personalas super. Labai dėkinga akušerėms, kurios rūpinosi manim kaip savo dukra - padėjo pakilti iš lovos, nusiprausti, persirengti. Kurios pačios ateidavo siūlyti vaistų nuo skausmo, mokė teisingai matitinti mažiuką. Dėkinga ir vaikų gydytojai, kuri padarė pirmąsias mažiuko nuotraukas, nes vyras nuo ašarų nelabai "įgalus" buvo

Grazi gimdymo istorija Tai kaip supratau neteko pajusti kas tie gimdymo skausmai, cezaris vainikavo gimdyma Aukit sveiki! Sekmes

Labai grazi istorija, net susigraudenau

grazi, graziai aprasyta istori, na o kruopiukas, tai ne toks jau ir mazas.
Sveikinam mamyte ir teveli su leliuko atejimu i si pasali
Aukit diduciai ir sveiki

ačiū iš tikro mažiukas. lyginant su tuo, kas dabar 7.6 kg ir 66 cm naujausiais duomenimis. Ir tai tik 3 mėnesiai ir savaitė

Labai gražus pasakojimas, o dar su jumoru..
aukit sveiki ir dideli

Labai gražiai papasakota

ačiū

Labai gražu Šaunuole!

Musu istorija panasi, gimdziau Trakuose! Po ilgu kanciu padare cez. pjuvi. Bet operacijos metu nieko nejutau, jokio skausmo, buvau laiminga, kad nieko nejauciau! Tuo metu atrode, kad leisciau gydytojams daryt ka jie tik nori, kad tik man neskaudetu! enesteziologe buvo labai nemaloni, baresi, net is baimes nejutau skausmu, kai nuskausmino ir paruose operacijai tai buvo labai geras jausmas, vos neuzmigau bet sunelio atejimas i si pasauli neleido! . PO operacijos jauciausi visa sav blogai, karsciavau..
Dekinga vyrui, kad padejo rupintis vaikeliu, gyvenome palatoje visi3 visa sav.
Siaip Trakuose man gimdyt patiko, jei teks gimdyt antra karta tai vel sioje ligonineje sutikciau Nors visa sia sav prisimenu kaip didziausia kosmara! (del blogos savijautos ir negalejimu rupintis savarankiskai savo vaikeliu, kurim dabar jau bus greit 11men )

Labai grazi istorija, isijautus skaiciau.
Aukite sveiki, stiprus

ačiū, mamytės

koks grazuoliukas

jums visiems...sauniai papasakojai

o jau koks rimtuolis. imkit balioneli grazi gimdymo istorija, kazkas ka verta prisiminti. aukit diduciai ir sveiki

Sveikinu Tikra tiesa, atrodo viskas taip senai buvo, nors mes savo stebuklelio sulaukem pries 2,5 men, o atrodo jog kartu buvom visada

tikrai - laikas prabėga labai greit... Dabar šypsosi ir guguoja, paskui sėdės, nespėsi apsidairyti, o jau bėgios. O paskui ateis ir pasakys "mama, aš ženijuos"

Na čia tai smagiai pasakė

Saunuole mamyte ir tevelis taip pat Aukit dideli ir sveiki

Oi, dėkoju Jau sapnavau, kad kito laukiuosi

Kaip greit bėga laikas - šiandien mūsų pupuliui jau pusė metų

Labai gražiai, sklandžiai papasakota. Dvelkia ramybe ir šiluma. Aukite sveiki ir dideli

grazi istorija....
Tituka sveikinu su pusmecio jubiliejum

graziai ir linksmai parasyta

graži istorija
Sveikinu pusmečio proga

Dėkui užsukau šiandien pati paskaityt... Prisimint detales Nes kai pasibels pavasaris turėtų gimti dar viena meilės istorija