Tie kurie gali mastyti, tie kurie masto, ar tie kurie negali nemastyti? Sakydamas laimingesni tie, kurie nemasto, galbut pasakyciau
tiesa, bet tai, amno manymu, butu banalu. Nemastantieji individai turi pranasuma - jie gali visiskai dziaugtis gyvenimo teikiamais
malonumais, gali ivykdyti uzduotis, kurias jiem patiekia gyvenimas arba paciu susikurtos situacijos, tokios kaip karjeros siekimas,
mokymasis ir t.t. Toks zmogus mano, kad jis yra laimingas isgyvendamas ta viena laiminga akimirka. Mastantis zmogus suvokia
kad tai kazkada baigsis. Negalintis nemastyti, kiekviena minute analizuojantis savo gyvenima, kovojantis su savim, traktuoja
tokia akimirka teigiamai, bet tai jam nesuteikia dziaugsmo, nes jis pasveria savo gyvenima ir suvokia, kad per visa gyvenima gal
tik kelias tokias akimrikas turejo, galbut jau ju netures ir tai ji varo is proto, tai yra grynas pesimizas. Nemastantis
zmogus retai susivokia apie gyvenima, apie gyvenimo prasme, nes jam paprasciausiai to nereikia, jis neturi tam laiko. Jis kaip
prisukta masinele, ryte atsikelia be jokiu klausimu galvoja, isgeria kavos, eidamas i darba klausosi muzikos ar niuniuoja kazk sau anosej,
darbe tiesiog dirba, po darbo gryzes nmo isijungia telvizoriu susitinka su draugais, nueina i bara alaus isgeria, gryzta namo,
gulasi ir velgi miega. Bet toks zmogus juokiasi nuosirdziausiai, toks zmogus jaucia stipriausiai, nes jam nereikia ieskoti priezasciu
jausmam, juokui, jis tiesiog tai isgyvena. Mastantieji zmones, kiek man teko ju sutikti, dazniausiai pasiekia daug, jie savo
elgesi grindzi naudos siekimu, daznas netgi tuo ir gyvena. Tokie zmones pakankamai laimingi, nes jie didziuojasi esa gudresni uz kitus,
ir jeigu ka nors tuo sugeba pasiekti, jiem tai suteikia dideli pasitenkinima ir jie sau uz tai leidzia atsipalaiduoti. Negalintys
nemastyti, mano nuomone pats nelaimingiausias zmoniu tipas. Jie dangstosi po kitu kaukemis, nes jeigu islenda i sviesa, jie lieka
nesuprasti. Nors gal ir nebutinai nesuprasti, galbut ju pasauleziura dazniausiai skiriasi nuo kitu zmoniu, ju vertybes dazniausiai
susiformuoja jaunysteje. Jie svajoja apie idealu pasauli, bet kartu del savo beribio pesimizmo pasimeta savyje, manydamai kad
pasaulis niekada toks nebus, nes visada kazkas atsiras, kas gadins gyvenima. Jie galbut ir teisus, bet argi kada viskas buvo idealu?
Reiketu su tuo susitaikyti, kad ne viskas gali sektis. Beribes svajones atitraukia nuo realybes, protas pavargsta nuo tokiu minciu,
todel nebelieka laiko savame gyvenime bandyti kazka keisti. Kartais, jeigu tokiam zmogui ivyktu persilauzimas, jis galetu atsiteisti
ir daug ka psiekti. Taciau atejus didziajam issukiui, gal netgi iki jo, bandymas suvokti beprasmybe, nustelbia viska. Kam tada
gyvenime kazko siekti, jeigu beprasmybe vitiek paims savo virsu? Jei vistiek kazkada viskas baigsis? Jeigu mirtis yra visa ko
pabaiga, tai kam tada stengtis? Del tu jausmu, del kuriu nesame patys tikri, stengdamiesi suvokti ju prigimta sugriaunam ju visa
grozi, bandydami issiverzti is gyvenimo, suvokti kazka auksciau negu kiti gali, noras buti geresniu uz kitais, bet nedejimas jokiu
pastangu i tai? O galbut cia yra ne klausimas, gal cia yra teze, gabut netgi dogma. Tik skirtumas tas, kad irodyti jos negalima,
kiekvenas gyvenam skirtinga gyvenima, kiekvienas skirtingai mastome, nera pasaulyje dvieju identishku zmoniu, dvieju identishku protu,
dvieju vienodu individu... Galbut tas ir baido? Galbut del to ir yra baisu, kad nesurasime taip pat mastancio zmogaus, kad
visada liksim vieni su savo mintimis, kurios pradeda zudyti tave is vidaus. Trumpos pauzes tarp minciu, alkaholio paveiktos samones.
Bet ir prie to priprantama, ir tai nebepadeda. Veliau netgi alkaholio paveikta samone sukelia kelti sau klausimus, sugeba bjauretis
savimi, savo nusiritimu, savo pasidavimu tai paciai beprasmybei, kurios nesuprantam, bet kartu i ja ir pasineriam, to patys noredami, jos
bijodami, bet troksdami ja patirti. O bijom, kad ji nebutinai yra gera. Kas man gali pasakyti kas yra ta berprasmybe? Kas vercia
gyvenime eiti i prieki? Svajones? Iliuzijos? Nerade atitikmens savo iliuzijai gyvenime, nesame laimingi. Kartais gyvenimas pranoksta
iliuzija, bet ir tai pasibaigia, ir tai suduzta. O kai tai ivyksta velgi gryztama i beprasmybe. Kam stegtis, jeigu viskas baigsis?
O gal kam stengtis, jei nera del ko? O gal netgi, kam isvis stengtis? Kas mes tokia? Vienetas is 6 milijardu? Statistinis vienetas?
Kasdien zmones pasaulyje mirsta, bet ar tai ka nors keicia? Ar ka pakeistu jusu paciu mirtis? Ir sitoje vietoje gyveniams lieka gyvenimu,
su savo ismintimi ir tuo paciu bepotyste, su savo vilionemis ir tuo paciu bauginantis, su savo gyvybe ir mirtimi. Gyvybes ir mirties
savoka. Kas isvis tai yra?
@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@
Labai prasau, pasakykit ar jusu manymu man reiketu su juo apie tai sneketis ar tiesiai pas psichologa keliaut?

perskaičiau viską nuo pradžios iki galo, bet taip ir nesupratau, su kuo nori ar nenori apie visa tai kalbėtis? Ir kodėl manai, kad reikia pas psichologą?
Neįsižeisk, bet atrodo, lyg būtų nupilta iš kokios a la filosofinės knygutės

Jei čia jūsų mintys - sveiki atvykę į klubą. Jei jūsų vaiko ar kito artimo žmogaus - tuomet pabandykite mąstyti

nelabai supratau kas tas JIS? Ir apie ka cia sneketis?
o nebuvo imanoma trumpiau?

Pesimisto manifestas?...psichologai,tabletės...nerimta...kilpa,elektra,dujos,vanduo,vaistai...renkiesi...kaži kuo tikiesi būt kitam gyvenime?...

Sitai parasiau ne as, va ir visa esme, man perskaicius kyla asociacijos su savizudybem. Ir nezinau, ka daryt, ar paciam bandyt spresti problema ar kreiptis i psichologa, tik nezinau kaip pradet kalbet ir t.t. As neiskojau nieko, tiesog radau netycia kompiuteryje... Sitam zmogeiui 18 metu tik

Ne, savižudybe čia nekvepia. Bent jau neužuodžiu, tokiems dalykams uosle nesiskundžiu. Nusivylimas, protestas - taip.
Šitas žmogelis mano esąs vienas mąstantis minioje. galbūt is teisus. Parodykite jam, kad mokantis toliau jis ras panašių į save. Ir nusiraminimas, ir viltis, ir stimulas.

na va, bent kartą ir aš galiu su jumis sutikti . Čia jaunatviškas maksimalizmas, noras išsiskirti, parodyti, kad yra ne toks (-ia), kaip visi. Būdama tokio amžiaus, esu sutikusi panašiai besielgiančių žmonių - ir ką, išaugo iš to. Statistiškai patvirtinta, kad dauguma galvojančiųjų apie savižudybę duoda labai aiškius tiesioginius signalus artimiems žmonėms, draugams, taip tarsi bandydami pasiekti, kad juos sulaikytų nuo to žingsnio. Deja, dažnai aplinkiniai tų ženklų nepastebi. Šiuo atveju, jei gerai supratau, tas jaunas žmogus su niekuo apie tai nekalbėjo, tik užrašė savo pamąstymus. O kalbėti su juo apie tai reiktų kažkaip netiesiogiai, priešingu atveju bus lyg prisipažintumėt, kad perskaitėt jo dienoraštį, taip būtų sugriautas pasitikėjimas. Nebent jaučiat, kad norėjo, jog visa tai perskaitytumėt - tada jau šiek tiek kita situacija. Sudėtinga patarinėti iš šalies tokiais klausimais, todėl net ir nesistengiu to daryti, tik išreiškiu savo samprotavimus

Žmogus ieško gyvenimo prasmės, tokiam amžiuje nieko nuostabaus, vaikystė baigėsi, kas toliau? Man atsiduoda pesimizmu ir kapstymu per giliai. Gal reiktų padet pasirinkti teisingą kelią, nes panašu kad truputi pasiklydo.Pabandykit patraukt arčiau žemės, aš ne psichologė, bet savo vaikui pabandyčiau pirmiausia padėti pati.

normalus, sveikas, jauno, savo kelio gyvenime ieškančio ir į savistabą linkusio žmogaus monologas. Jam psichologo tikrai nereikia - pats apsispręs ar būti ,,mąstančiu" ar ,,nemąstančiu".O va tau Užsienieti, kad lendi į asmeninius failus, tai tikriausiai pylos reikėtų

pauglysteje taip pat turejau daug tokiu panasiu pamastymu, kuriuos rasydavau ant lapo, dienorastyje.tai tarsi pokalbis apie tai, apie ka nenoretum su niekuo kitu kalbet...ir tikrai neapsidziaugciai radus savo slaptus pamastymus paviesintus forume.

Kam tas psichologas? Džiaugtis reikia, kad žmogelis pats mąsto ir ieško savo kelio ir savo gyvenimo prasmės.

Irgi nematau cia minciu apie savizudybe ar net uzuominu. Matau svarstymus, kurie vienu ar kt gyvenimo tarpsniu (o paauglystej ypac) ar kazkam atsitikus, buna aktualus. samoningas savo baigtinumo suvokimas gali buti l.neblogas dalykas, kuris skatina galvoti apie tai, kaip noreciau nugyventi ta laiko tarpa, kuris man skirtas. Depresijos, savizudisku ketinimu atveju zmogui budingas dichotominis mastymas (viskas tik juodar arba balta, dazniausiai juoda. siaip panasiai atrodo ir paaugliai su ju kategoriskumu, gal del to gali but painiavoms), mastymas susiaurejes, daznai zmogus vienokia ar kitokia forma uzsimena apie savo ketinimus, apleidzia iprastas veiklas. na ir t.t. ir t.t. cia to nematau - zmogus svarsto, masto placiai, lygina, analizuoja. Kalbeciausi ir tiek. Jeigu kzk kt itartinu pozymiu, zinoma, nera Dirbu psichologe.

Turint savo kabinetą galima , pirmiems psichologams taikykite ženklias nuolaidas, kai jūsų vardas sustiprės nuolaidas sumažinsite .

labai panašią rašliavą ir aš rašiau maždaug 18 metų. ir žudytis bandžiau. tik drąsos neužteko. tai kiek čia jau, 6-7i metai praėjo.. ir pas psichiatrą buvau. tiesa, trumpai. dabar gailiuosi, kad nesigydžiau. nes depresija tik įsisenėjo.

Į šokius reiktų nueit kelis kartus, rimta escort_girl tai mygom visas rašliavas į vietą dėtų.
Gaila , kad mūsų herojė UK sėdi.
Nematau nei psichologų o juolab psichiatrų būtinos pagalbos.