Artėja Valentadienis, be to norisi, kad ir vaikai žinotų mūsų kelią vienas pas kitą, nusprendžiau ir aš savo romantišką istoriją papasakoti. Kuri pradzioje man atrodė košmaras, virtęs į pasaką su laiminga pabaiga

------------------
Atšventėm savo vestuvių pirmąsias metines su draugais , ir kitą diena išvažiavau į savo taip lauktą kelionę, į kitą šalį, universitete klausyti kursų. Vyrelis išlydėjo mane kaip visad liūdnai, tikėdamasis, kad laikas atskirai greit prabėgs...
Ir iki tol turėjau keletą panašių kelionių, bet kažkodėl ši buvo labiausiai jaudinanti. Širdis nujautė – kažkas turi atsitikti.

Kursų kelios savaites praėjo labai greitai, įsigijau naujų draugų, su kuriais smagiai praleisdavom laiką vakarieniaudami, kartais iššlėkdami į kokį klubą pašokti ką be galo mėgau... Juk man tebuvo vos virš dvidešimt...

Ir štai priešpaskutinė kursų diena, su drauge pėdiname iš paskaitų stotelės link, grįžti į bendrabutį. O stotelėje stovi JIS. Mačiau jį stoviniuojantį jau iš toli, einant arčiau draugė pastebėjo, jog tai vaikinas iš jos kursų, matytas. Nelabai kreipiau dėmesį, juk studentų buvo šimtai... Bet priėjus arčiau netyčia pažvelgiau į jo akis. Ir tuo metu, pamaniau, kad atsivėrė dangus (banalu, bet nerandu kitų žodžių nusakyti šiai būsenai) ir žaibas perskrodęs mane kiaurai, sutrupino į dulkes, išpustė vėjas, o aš beviltiškai bandau tas daleles vėl į save visas surinkti... JIS, vėliau sakė, kad pajuto lygiai tą patį... Draugė kažką kalbėjo kalbėjo, negirdėjau nieko...
Tą dieną nesusipažinom ir nekalbėjom, bet paslapčiom žvilgčiojom vienas į kitą. Man svaigo galva, nesupratau, kaip aš, tokia visada savim pasitikinti ir visada žinanti ko nori gyvenime, galėjau taip „išbyrėti“... Tuo labiau ištekėjusi moteris! Kuri pati visada tikėjo santuoka, ir jokiu būdu nebūtų išdavusi savo vyro.
Negalėjau užmigti visą naktį, negalėjau pamiršti tų akių. To veido. Spėliojau iš kurios jis šalies, koks jo vardas, ar jis turi merginą/žmoną!, ką jis mėgsta... Vijau šalin mintis galvodama apie savo vyrą, bet nepajusdavau kaip vėl sugrįždavau į tas gilias gražias akis...

Kitą dieną universitetas atsisveikinimo proga suorganizavo pikniką. Bijojau ir norėjau kad būtų ten ir JIS. JIS atėjo. Stengiausi į jį nežiūrėti, bet jaučiau jo žvilgsnius visur, ant mano pečių, ant plaukų, rankų... Atrodė, kad pasaulis egzistuoja tik mums. Nesvarbu kad dar net negirdėjom vienas kito balso, mes jau buvome kartu...
Pabaigoj pikniko jis išdrįso prieiti. Mačiau kad be galo jaudinasi, aš taip pat... Įsišnekėjom... Kai grįžom namo ir reikėjo skirstytis po savo bendrabučius, bijojau net pagalvoti, kad dabar atsisveikinsim, o rytoj išsivažinėsim namo Jis nedrąsiai paklausė – ar galiu pasilikti naktį pas tave? O aš išpyškinau – su svetimais vyrais nemiegu! Jis iš nuostabos vos nenugriuvo – ne ne, aš tik noriu likti su tavimi, apie tai net negalvojau... Likom. Kalbėjom visą naktį. Apie vaikystę, apie meilę, draugystę... Daug dalykų... Atrodė, kad iš jo išgirstu tai ką labiausiai norėjau girdėti.
Atėjus rytui, jis paklausė – ar tu tikrai ištekėjusi? Ah.. Taip. Apie tai tą naktį buvau pamiršusi Tada jis nedrąsiai mane pabučiavo. Norėjau mirti tose lūpose. Jis išėjo, prieš tai užrašęs savo e-mail adresą. Išvažiavo namo. Skaudėjo visur. Plyšo širdis, plyšo kūnas, skilau jau nebe į dulkes, o į aštrias stiklo šukes...

Grįžau namo. Bijojau pamatyti vyrą. Raminau save tuom, kad „nieko neįvyko“, apart to bučinio... Bet jau buvo įvykę. Mano širdis niekada nebebuvo su juo. Nors stengiausi tą įvykį paversti tik vienkartiniu romantišku vakaru, stengiausi būti gera žmona, buvau švelni, kartu statėm namą, laisvas minutes bandžiau save užimti namų grąžinimu, kurie buvo mano svajonių namai. Su pirtimi, jakuzzi, židiniu... Bet...
Su JUO susirašinėjom, laukiau jo laiškų skaičiuodama dienas, valandas... Atidarydama pašto dėžę su garsiai besibaladojančia širdimi. Jie buvo reti. JIS net nevystė galimybės išskirti mano šeimą. Stengėsi rašyti tik labai abstrakčius laiškus. O aš norėjau gauti pilnus meilės prisipažinimų, išverktus ir besiilginčius... JIS dabar sako, kad stengėsi gesinti mūsų ugnį. Nes nebuvo jokiu ateities planų. Mes gyvenom tūkstančiais kilometrų vienas nuo kito. Aš bijojau įskaudinti savo vyrą, jis – savo draugę...
Kai namai buvo pastatyti, vyras pradėjo kalbėti apie vaikus. Kas dien. Įkyriai. Negalėjau apie tai net pagalvoti. Turėjau save versti su juo miegoti, o ką kalbėti apie vaikus! Žinojau, kad vaiko atsiradimas su visam palaidotų tą mano mažą beviltišką viltelę...
Nors ir stengiausi, turbūt per dirbtinį švelnumą išlendantis begalinis šaltumas paveikė ir vyrą... Prasidėjo vis dažnesni barniai (visada dėl lovos). Jis dažniau pradėjo laiką praleisti su savo draugais, aš įnikau į darbus. Praėjo treji metai...
Paskutiniaisiais metais sužinojau iš JO draugų, kad JIS įsidarbino kaimyninėj šaly. Jis buvo jau nustojęs man rašyti. Buvau prakeikus jį. Šaukiau savy kad nekenčiu jo, nes jis dingo, nes jis mane paliko mane čia, o aš turėsiu būti „gera žmona“ ir gyventi šiuose bedvasiuose namuose...
Tačiau kartais likimas iškrečia nepaaiškinamų pokštų... Sužinojau, kad vykstu į tą šalį į komandiruotę. Tarp kitko, nors ir pykdama, parašiau JAM laišką, kad vykstu ten ir ten, gal tau būtų malonu susitikti, gal būt papietauti, bla bla bla... Nesitikėjau kad atsakys. Atsakė. Susitarėm kur susitiksim. Savy slėpiau besiblaškantį džiaugsmą. Skaičiavau sekundes iki susitikimo. JIS taip pat.
Taip sutapo, kad išvyka sutapo su mano gimtadieniu. Su vyru ir draugais surengėm šaunų vakarėlį, gavau daug dovanų ir taip pat vieną abejonę... Pastebėjau, kad viena iš draugių per daug simpatizuoja mano vyrui, o jis taip pat atsako į tai per daug švelniai. Prieš tris metus būčiau pakėlusi skandalą, bet dabar, juk nebe taip svarbu. Aš važiuoju pas JĮ!

Išlipau prie aikštės, kurioje susitarėm susitikti. Visa drebėjau. Kaip bus dabar, po tiek metų. Po tiek laiškų. Po pauzės. Ką kalbėsim. Kaip aš jį turiu sutikti. Eidama aikšte jutau kad JIS į mane žiūri. Jaučiausi kad, einu nuoga, kad mane skrodžia kiaurai, kad tuoj ištirps mano kojos aplamai, kad tuoj numirsiu   Jis stovėjo atsirėmęs į tvorelę, negalėdamas pajudėti ir drebėjo iš susijaudinimo. Iš jo žvilgsnio supratau, kad jis vis dėl to yra MANO. Puoliau į glėbį ir pradėjau verkti kaip vaikas. Jam taip pat ašaros riedėjo upeliais. Atrodė, kad tie trys metai buvo sunkus kelias vienas pas kitą, kurį norėjome abu palikti, kad neįskaudinti kitų žmonių... Visą dieną pravaikščiojome miesto gatvelėmis, vakare sužibus žibintams, vaikščiojome lyjant lietui, ir bučiavomės, bučiavomės... Nebejutau jokios kaltės, jokios graužaties, nes supratau – laikas kažką keisti. Tuo labiau kad prieš akis šmėžavo vyrelio su drauge (dabar taip manau, gana toli pažengęs) flirtas.
Apie vidurnaktį jis mane palydėjo iki mano viešbučio, taip norėjau kad pasiliktų. Bet jis tarė – dar ne laikas. Sutikau. Tada jis ištraukė mažytę dėžutę – čia dovana tau, su gimtadieniu. Atidariau – o ten mano mėgstamiausios firmos brasletas, ant kurio parašyta „Run away with me (Pabėk su manimi)“. Vėliau klausiau, iš kur tu žinojai, kad man toks patinka, sako, na iš mūsų pokalbių daug apie tave sužinojau. Jis prisimena kiekvieną detalę! Mano vyras net geriausiam sapne nebūtų sugalvojęs tokios dovanos... Išsiskyrėm. Tą naktį galvojau, kad dar kaip nors pratempti porą gal metų, kai baigsiu didelius darbus Lietuvoje, tada galėsiu išvykti. Gal iki to laiko kaip nors išspręsiu skyrybas. Gal vyras supras... Juk ir jam buvo sunku su manimi tokia gyventi... Užmigau, žinodama kad kažkas keisis, bet nemaniau kad taip greitai...

Grįžau vėl namo. Pirmą kartą vyras laukė su vakariene ir žvakėmis. Apsiverkiau iš nevilties ir iš gailesčio (tik dabar manau, kad jis taip padarė, nes prisidirbęs buvo ). Pradėjo kalbėti kad pasiilgo, kad myli ir pan... o aš kad paleisiu dūdas... Tai buvo paskutinis lašas mūsų taurėje. Viską tą naktį išsiaiškinome. Draugiškai sutarėme skirtis. Nemaniau kad jis to norės. Nustebau, kad viskas taip paprasta. Tai kodėl aš turėjau kankintis taip ilgai! Kitą dieną jis jau pasirodė viešai su ta drauge. Vos nenugriuvau iš šoko. Puoliau draskyti akis, kad jis man buvo neištikimas ir pan., jis gynėsi kad tik nuo dabar jis su ja, prieš tai nieko nebuvo, bet aš nepatikėjau. Tada pasijutau įskaudinta ir sutrypta, nes tiek ilgai jaučiausi kalta dėl savo jausmų jam, o jis to net neįvertino. Tereikėjo vieno žodžio ir jis jau kitos glėbyje. Na bet tai jau kita istorija... Matyt gyvenimas viska sudėliojo į savo vėžes...

Galbūt kada nors parašysiu kaip MES susitikome pirmą kartą jau „laisvi“ , kaip po pusės metų jis man pasipiršo , ir kaip mes susilaikėme vaikučių...
Jau greit dešimt metų kaip MES kartu. Ir kas ryta dėkoju Dievui, kad Jis mane atvedė pas JĮ, kad iš pirmo žvilgsnio supratau, jog jis mano sielos, mano kūno antroji dalis... Nors kelias buvo sunkus ir ilgas... Dabar, JIS, mano Vyras, visad sako - mes paragavome daug juodo, kad suprastumėme kas yra balta, ir kad tai mokėtumėme įvertinti.
P.S. Mano ex vyras dar greičiau nei aš, vedė mano draugę ir susilaukė vaikų taip pat...

Moterys, pakelkime taures už meile!

labai grazu ikepia tiketi stebuklais ir beabejo tikraja meile

aciu

Labai grazi meiles istorija Kaip shaunu kai gyveni su mylimu zmogumi, neapgaudineji savo jausmu ir kito zmogaus

Tikrai grazi istorija... Sekmes jums, ir jusu vaikams, kurie turi tokius mylincius tevelius

Graži istorija,verčia išspaust ašarą.

Likimas vistiek padaro savo.Kas lemta nuo to nepabekt. Nuostabi istorija.Sekmes jusu seimai!

Nuostabus pasakojimas, sekmes Jums Net skaitant jau suvirpa sirdele su baltu pavydu...

zinai labai grazi istorija,nuo likomo nepabegsi,linkiu jums buti laimingiems

Skaičiau ir šiurpuliukai po kūną lakstė. Labai labai graži istorija

kaip as dziaugiuosi uz jus! skaiciau kaip koki meiles romana, o ne istorija is gyvenimo bukit laimingi!

Beprotiškai graži istorija .....

Nu jau labai romantiska , matyt, pats Dievas jums padejo surasti vienas kita. Sekmes ir ilgo, grazaus gyvenimo.

Aciu Jums visoms labai!

Mudu irgi vis pakalbam, kad musu gyvenimas kaip romanas ir net knyga galima parasyti. Gal kada taip ir padarysim

Labai graži ir jausminga meilės istorija,atrodo kad kine taip ir tegali būti.žinoma parašyk tęsiny...

Pasakiska istorija

labai grazu kaip kartais buna sekmes jums

Tiesiog nuostabu Kaip pasakoje

Aciu merginos uz grazius zodzius. Kadangi siadnien Valentadienis tai uzsukau vel savo istorijos paskaityti Kaip gera..
Bet nesupratau is kur mano istorijos pabaigoj tas 404 atsirado Matyt paveiksliuko kodas pasikeite ar ka... Dabar ne tema ten tas skaicius ir dar zmogekas supykes O redaguot negaliu
----------------
Siryt radau paruosta kava, svieziu aplesino sulciu ir sirdele. Pamacius tai, isbuciavau vaikus ir visi nusprendem kad musu tetukas pats geriausias

Tikrai verta pakelti taurę už Jūsų gražią Meilę !

Tik tokį nuostabų pasakojimą šiek tiek gadina aukščiau esanti citata.
Kažkaip keistai skamba - "draugiškai sutarėme skirtis", bet vos nenugriuvai iš šoko, sužinojusi apie savo vyro naująją draugę (tuo labiau, kad jau ir anksčiau įtarei). O kaip jis turėjo jaustis, sužinojęs, kad tu tiek laiko mylėjai kitą. Ir nesvarbu, kad nemiegojai. Man daug baisesnė dvasinė neištikimybė ... Jauteisi kalta, bet iš kur žinai, ar jis nesijautė? Gal lygiai taip pat kankinosi kaip ir tu? Ir kodėl jis turėjo tai įvertinti? Ar tau būtų gera gyventi su žmoguni, kuris nemyli tavęs, bet iš pasiaukojimo gyvena su tavimi ... Nemanau. Visgi mes, žmogeliukai, esame kažkiek egoistai ...
Bet tai - tik mano asmeninė nuomonė. Tikrai nenorėjau įžeisti .

Darkart sėkmės, ir būkit laimingi !

Na sito as negaliu komentuoti per daug, kadangi si istorija yra tik apie mane ir mano didziaja meile. Todel sioje istorijoje labai nedaug uzsiminiau apie ex vyra, tik nuotrupos, is kuriu galejai susidaryti iskreipta vaizda. Jei papasakociau viska, susidarytum dar kitokia nuomone.
Bet del dvasines neistikimybes sutinku, baisus dalykas, kuri, deja, sunku pakeisti. Ir as tuom visai nesidiziavau. Gi pati man pritari kad esame zmogeliukai, ne robotai, ir kiekvieno jausmo nesuplanuosi is anksto su pasekmem ir nesekmem... As stengiausi nieko neiskaudinti, bet gyvenimas kazkaip viska vistiek sutvarke. Svarbu, kad dabar visiems gerai

laaabai grazi istorija,net sunku patiketi, kad taip buna....

nu ka zinau, manau iskaudintas labiausiai liko ex vyras nes tuos tris metus jis viska jaute, betvyrai isgyvena savyje viduje.. o skausmas begalinis.. ir po tiek laiko po tiek gnoravimu jis pradejo zvelgti i kitas i tas kurioms jis idomus ir patrauklus ir is to gime susizavejimas.. taipkad manau jeigu nebutum sutikus to savo nuostabiojio ir butum gryzusi namo ir butut toliau laimingai ir graziai gyvene su vyru nu bet svarbiausia kad abiems gerai po tiek skausmu as pasistenkciau suprasti savo mylimaja jei ji pasakytu kad atsirado KAZKAS kitas.. butu sunku bet.. bet.. MEILE gali viska! tad UZ MEILE

Labai graži istorija... net susigraudinau.. būtų įdomu perskaityti tęsinį...

[Grįžau vėl namo. Pirmą kartą vyras laukė su vakariene ir žvakėmis. Apsiverkiau iš nevilties ir iš gailesčio (tik dabar manau, kad jis taip padarė, nes prisidirbęs buvo ). Pradėjo kalbėti kad pasiilgo, kad myli ir pan... o aš kad paleisiu dūdas... Tai buvo paskutinis lašas mūsų taurėje. Viską tą naktį išsiaiškinome. Draugiškai sutarėme skirtis. Nemaniau kad jis to norės. Nustebau, kad viskas taip paprasta. Tai kodėl aš turėjau kankintis taip ilgai! Kitą dieną jis jau pasirodė viešai su ta drauge. Vos nenugriuvau iš šoko. Puoliau draskyti akis, kad jis man buvo neištikimas ir pan., jis gynėsi kad tik nuo dabar jis su ja, prieš tai nieko nebuvo, bet aš nepatikėjau. Tada pasijutau įskaudinta ir sutrypta, nes tiek ilgai jaučiausi kalta dėl savo jausmų jam, o jis to net neįvertino. Tereikėjo vieno žodžio ir jis jau kitos glėbyje. Na bet tai jau kita istorija... Matyt gyvenimas viska sudėliojo į savo vėžes...

Pradejau skaityti nuo atsiliepimu apie sia istorija, jie buvo tokie grazus, kad savo dienai praskaidrinti irgi uzsimaniau ja perskaityti. Siaubas !!!! Meile - tikrai grazi, bet ji grazi visada, kai yra tikra. Istorija ir jos atomazga - grynai gyvenimiska. Bet kai kurios pasakojimo vietos man kelia nemalonia nuostaba, net nesusilaikiau neparasius. Kaip gali sakyti "Apsiverkiau iš nevilties ir iš gailesčio (tik dabar manau, kad jis taip padarė, nes prisidirbęs buvo )." Juk tai tu ji trejus metus apgaudinejai, myledama kita, o "priverstinai" miegodama (? ar nemiegodama) su tuometiniu vyru. Kaip jam tuo metu reikejo jaustis? Nepaisant kai kuriu moteru nuomones, kad vyrai yra nejautrus bukagalviai, taip nera, dauguma ju tikrai turi jausmus ir sirdi, tik mes tai kartais pamirstame... Kaip jam buvo tuos trejus metus (!) su tavimi gyventi ir jausti, kad tu kazkur "sone", bet ne su juo?! Kantrus vyrukas! Ir dar po to stebiesi, kad jis pradejo bendrauti su kita Ir dar turejai bjaurumo "draskyti jam akis...."
Dziaugiuosi del tavo atrastos meiles ir laime! Pati esu gyvenime turejusi panasia dialema. Bet mano nuomone tokia istorija geriau butu vadinti ne "romantiskiausias", o "tiesos vakaras mano gyvenime" .

net asara nubraukiau kokia grazi meiles istorija

MamaG labai gerai parasei.. ten saunus vyrukas kad pora metu atkentejo jo atzvilgiu frigidiska moteri kuri tik nuo jo traukesi.. brr...
skaudziausia kai po ilgo laiko suziai jog tu stengeisi mylejai dejai pastangas, o tas zmogus tuo tarpu svajojo apie kita ziauru!
tokius dalykus reikia sakyti is anksto o ne kenteti kelis metus.. negerbciau savo zmonos poto tikrai jeigu ji du metus apmaudinetu mane svajodama apie kita, nors kita vertus as tai pastebeciau

turetu vadintis:

PAMOKANTI ISTORIJA arba

Laimingasis ex kuris sutiko saves verta moteri

arba

Vyras kuriam po 2 metu atsivere akys ir pamate jog jo zmona ne vienintele Moteris

arba

Vyras kuris taip ir nesusiprotejo kas do sutverimas jo zmona ir apie ka ji svajoja

o tie visi komentarai "ah kaip grazu"
ach asara ach meile" nesamone, pirmiau reikia izvelgti skausmingaja dali, ar jums visoms vienodai kad jus myli rupinasi, jus pamatot kita isimylit ir poto vadinat visa istorija gyvenimo MEILE tuo tarpu net neprisimindamos vyro kuris jus mylejo ir liko iskaudintas..
nu aisku svarbiausia PACIAI gerai is to ir kyla daug barniu su vyrais..

cia visos istorijos meile meile o sita kaip matome kitokia tad pasimokykim is klaidu ir visada, nuolatos zerkime tiesa i akis.. o ne laukime sau tinkamiausio momento kai jau galime begti pas kita!!! iskart epasake vyrui todel kad bijojo jog neliktu be abieju.. bet taip nesazininga.. geriau nieko netureti bet ir neskaudinti nieko.. o dabar turetum atgailauti Dievulio uz tuos du melagiskus metus..

tai va, man si istorija tai ne apie MEILE o apie egoistiskuma!!!
p.s. be pykcio

ir cia ne pasaka, o drama su skirtingais likimais

is karto matosi kad MamaG vienintele is cia pasirasiusiu ISMINTINGA, tokia ir rinkciausi o ne tas kurios cia zliubauja del TIKROS MEILES!! pirmiau reikia matyti realybe..

butu Meiles Istorija, jeigu nebutu tiek melo
nesvarbu koks buvo ex vyras, bet koks esu as
taip jau buna, kad kartais patys nesuvokiam, ka darom ir tuo pat metu pirma apgaudinejam save ir tuo paciu kitus, tokia realybe
vis gi pamokanti istorija,

Na taip kaip ir bet kokiam pasisakyme atsiranda zmoniu megstanciu istampyti viska po siula ir skaitanciu tarp eiluciu

Jei sita istorija buvo pavadinta pasaka, kodel ja norit paversti i kazkokia kitokia apie ex. Pasikartosiu, ka jau sakiau - tai istorija apie mano didziaja meile, kurios galbut nebutu, jei nebutu TOS kitos istorijos puses.

Kadangi parasiau tik viena puse, tai jus kazkodel uzsimanete iskapstyti ta kita puse ir dar pervadinti mano istorija! (Beveik_Tobulas, MamaG) Na as nepykstu, tiesiog man nuskambejo juokingi jusu ismastymai ir savu istoriju sugalvojimai.

Kaip ir rasiau, jei parasyciau ir kitos puses istorija, kuri yra dar ilgesne ir toli grazu ne romantiska ir skaudinanti mane, tai susidarytumete visai kita nuomone. Bet as nebenoriu tampyti skausmingu stygu ir pasakoti apie mano ex, tai galvokite kaip norite, bet analizes apie santykius ir skausmus galima atlikti sielos kerteleje As nepiktai, jeigu ka
Papildyta:


ka reiskia "tiek melo"?

"ka reiskia "tiek melo"? "

reiskia kad du metus savo vyrui nesakei tiesios ir buvai salta ir atstumianti, o tai ir yra skaudziausia ir didziausias melas.. kaip manai kaip jis jautesi tuos du metus..?

As jam nieko nemelavau, pati stengiausi israuti ta meile is saves. Bet matyt nepavyko kaip masinai sirdies kaip detales pasikeisti.
O kadangi istorija nebuvo apie mano ex, as neparasiau cia kiek melo jis man padare per tuos visus metus, ir tu nezinai kaip as jauciausi... Kadangi norejau grazios istorijos apie savo meile, tai nenagrinejau kitu baisiu faktu... Ar galime nustoti kalbeti apie mano ex?

Skaitau šiuos visus rašynius ir galvoju, kaip ten be būtų, tačiau likimas-Dievas sudėlioja viską taip, kad iš nuostabos gali nuvirsti labai įspūdingi visi pasakojimai ir patyrimai, o kiekviena istoriją subrandinta ir nešiojama širdyje kaip gražiausias brangakmenis, kuris saugomas žmogaus gyvenimo patyrimo skrynioje.

Labai džiaugiuosi už tave, Blakstienake, kad suradai Tą, kurį gali pavadinti savo antra puse Visi juk,slapta ar ne, svajojame apie tikrą meilę, ir smagu, jog kažkas ją randa ir įrodo,kad ji egzistuoja
Nekreipk dėmesio į pavyduolių replikas, kurie ciniskumu bando pridengti savo saltas sirdis

O pasakojimas nuostabus

Labai labai grazi jusu meiles istorija

Istorija tikrai (smalsauju ) ar dabartinis vyras lietuvis? nes taip ir neparasei, kokioj tai saly buvo ir kokios tautybes vyras bet super.. labai malonu skaityti ir gera, kad viskas taip laimingai susikloste

Be galo gražu,griebia už jautriausių širdies kertelių...Skaičiau ir verkiau...Tikrieji jausmai - tikroji meilė...................................Taip tikra, taip jausminga, taip tikslinga, taip svajota, taip arti (bet kartu ir neįveikiama)......Džiaugiuosi, kad kartu abi mylinčios širdys...kad esi laiminga, kad tikroji meilė nugalėjo

Tikrai pritariu tau. Mudvieju istorija, beje, kaip minejau cia labai sutrumpinta, tikrai isnesiota, issupuota, subrandinta... Ir jei kada del nieku susierziname ar esame nepatenkiti vienas kitu, visad prisimenam savo vienas kito ieskojimo dienas, ir suprantame, kad koks menkniekis yra tie kasdieniniai buitiniai kvirciukai, ir koki turta turime - savo meile..





Aciu uz palaikyma ir labai dziaugiuosi, kad yra zmoniu, kurie troksta ir ilgisi tikrosios meiles, o ne apsikala kiautais, uzsidaro langines, pyksta ant viso pasaulio ir dar iesko kur daugiau to pykcio surasti.


aciu!


aciu!


ne, dabartinis vyras ne lietuvis. Bet europietis



As pati verkiu, kartais kai skaitau musu laiskus vienas kitam, arba savo dienorasti apie mus. Tie jausmai kuriuos tada tramdeme, svajojome, pykome, aukojomes, tokie astrus, o tuo paciu tokie gilus ir mieli. Dabar laukiame, kada vaikai supras apie tai ir galesime jiems papasakoti apie ta ilga musu kelia.. O dabar esame visi tokie laimingi ir dalinames savo meile kasdien net ir mazuose dalykuose.

Papildyta:
tkrai labai grazi istorija man patiko.

Tikrai nepaprasta ir TIKRA MEILES istorija. Visuomet tikiu, kad egzistuoja skirti vienas kitam zmones, o tokios istorijos - tikras irodymas. Net susigraudinau skaitydama..
Kuo didziausios Jums laimes. Issaugokite viska ka jautete tada ir jauciate dabar visam visam gyvenimui.

Saunu, kad dabar visi tokie laimingi.

Ach...Tikroji Meile

ačū labai už gražius žodžius
Papildyta:









Aš esu labai laiminga, kad mano vaikai turi tokį tetį

[quote=Blakstienake,2008 01 22, 01:19]
Artėja Valentadienis, be to norisi, kad ir vaikai žinotų mūsų kelią vienas pas kitą, nusprendžiau ir aš savo romantišką istoriją papasakoti. Kuri pradzioje man atrodė košmaras, virtęs į pasaką su laiminga pabaiga

------------------
Atšventėm savo vestuvių pirmąsias metines su draugais , ir kitą diena išvažiavau į savo taip lauktą kelionę, į kitą šalį, universitete klausyti kursų. Vyrelis išlydėjo mane kaip visad liūdnai, tikėdamasis, kad laikas atskirai greit prabėgs...
Ir iki tol turėjau keletą panašių kelionių, bet kažkodėl ši buvo labiausiai jaudinanti. Širdis nujautė – kažkas turi atsitikti.

Kursų kelios savaites praėjo labai greitai, įsigijau naujų draugų, su kuriais smagiai praleisdavom laiką vakarieniaudami, kartais iššlėkdami į kokį klubą pašokti ką be galo mėgau... Juk man tebuvo vos virš dvidešimt...

Ir štai priešpaskutinė kursų diena, su drauge pėdiname iš paskaitų stotelės link, grįžti į bendrabutį. O stotelėje stovi JIS. Mačiau jį stoviniuojantį jau iš toli, einant arčiau draugė pastebėjo, jog tai vaikinas iš jos kursų, matytas. Nelabai kreipiau dėmesį, juk studentų buvo šimtai... Bet priėjus arčiau netyčia pažvelgiau į jo akis. Ir tuo metu, pamaniau, kad atsivėrė dangus (banalu, bet nerandu kitų žodžių nusakyti šiai būsenai) ir žaibas perskrodęs mane kiaurai, sutrupino į dulkes, išpustė vėjas, o aš beviltiškai bandau tas daleles vėl į save visas surinkti... JIS, vėliau sakė, kad pajuto lygiai tą patį... Draugė kažką kalbėjo kalbėjo, negirdėjau nieko...
Tą dieną nesusipažinom ir nekalbėjom, bet paslapčiom žvilgčiojom vienas į kitą. Man svaigo galva, nesupratau, kaip aš, tokia visada savim pasitikinti ir visada žinanti ko nori gyvenime, galėjau taip „išbyrėti“... Tuo labiau ištekėjusi moteris! Kuri pati visada tikėjo santuoka, ir jokiu būdu nebūtų išdavusi savo vyro.
Negalėjau užmigti visą naktį, negalėjau pamiršti tų akių. To veido. Spėliojau iš kurios jis šalies, koks jo vardas, ar jis turi merginą/žmoną!, ką jis mėgsta... Vijau šalin mintis galvodama apie savo vyrą, bet nepajusdavau kaip vėl sugrįždavau į tas gilias gražias akis...

Kitą dieną universitetas atsisveikinimo proga suorganizavo pikniką. Bijojau ir norėjau kad būtų ten ir JIS. JIS atėjo. Stengiausi į jį nežiūrėti, bet jaučiau jo žvilgsnius visur, ant mano pečių, ant plaukų, rankų... Atrodė, kad pasaulis egzistuoja tik mums. Nesvarbu kad dar net negirdėjom vienas kito balso, mes jau buvome kartu...
Pabaigoj pikniko jis išdrįso prieiti. Mačiau kad be galo jaudinasi, aš taip pat... Įsišnekėjom... Kai grįžom namo ir reikėjo skirstytis po savo bendrabučius, bijojau net pagalvoti, kad dabar atsisveikinsim, o rytoj išsivažinėsim namo Jis nedrąsiai paklausė – ar galiu pasilikti naktį pas tave? O aš išpyškinau – su svetimais vyrais nemiegu! Jis iš nuostabos vos nenugriuvo – ne ne, aš tik noriu likti su tavimi, apie tai net negalvojau... Likom. Kalbėjom visą naktį. Apie vaikystę, apie meilę, draugystę... Daug dalykų... Atrodė, kad iš jo išgirstu tai ką labiausiai norėjau girdėti.
Atėjus rytui, jis paklausė – ar tu tikrai ištekėjusi? Ah.. Taip. Apie tai tą naktį buvau pamiršusi Tada jis nedrąsiai mane pabučiavo. Norėjau mirti tose lūpose. Jis išėjo, prieš tai užrašęs savo e-mail adresą. Išvažiavo namo. Skaudėjo visur. Plyšo širdis, plyšo kūnas, skilau jau nebe į dulkes, o į aštrias stiklo šukes...

Grįžau namo. Bijojau pamatyti vyrą. Raminau save tuom, kad „nieko neįvyko“, apart to bučinio... Bet jau buvo įvykę. Mano širdis niekada nebebuvo su juo. Nors stengiausi tą įvykį paversti tik vienkartiniu romantišku vakaru, stengiausi būti gera žmona, buvau švelni, kartu statėm namą, laisvas minutes bandžiau save užimti namų grąžinimu, kurie buvo mano svajonių namai. Su pirtimi, jakuzzi, židiniu... Bet...
Su JUO susirašinėjom, laukiau jo laiškų skaičiuodama dienas, valandas... Atidarydama pašto dėžę su garsiai besibaladojančia širdimi. Jie buvo reti. JIS net nevystė galimybės išskirti mano šeimą. Stengėsi rašyti tik labai abstrakčius laiškus. O aš norėjau gauti pilnus meilės prisipažinimų, išverktus ir besiilginčius... JIS dabar sako, kad stengėsi gesinti mūsų ugnį. Nes nebuvo jokiu ateities planų. Mes gyvenom tūkstančiais kilometrų vienas nuo kito. Aš bijojau įskaudinti savo vyrą, jis – savo draugę...
Kai namai buvo pastatyti, vyras pradėjo kalbėti apie vaikus. Kas dien. Įkyriai. Negalėjau apie tai net pagalvoti. Turėjau save versti su juo miegoti, o ką kalbėti apie vaikus! Žinojau, kad vaiko atsiradimas su visam palaidotų tą mano mažą beviltišką viltelę...
Nors ir stengiausi, turbūt per dirbtinį švelnumą išlendantis begalinis šaltumas paveikė ir vyrą... Prasidėjo vis dažnesni barniai (visada dėl lovos). Jis dažniau pradėjo laiką praleisti su savo draugais, aš įnikau į darbus. Praėjo treji metai...
Paskutiniaisiais metais sužinojau iš JO draugų, kad JIS įsidarbino kaimyninėj šaly. Jis buvo jau nustojęs man rašyti. Buvau prakeikus jį. Šaukiau savy kad nekenčiu jo, nes jis dingo, nes jis mane paliko mane čia, o aš turėsiu būti „gera žmona“ ir gyventi šiuose bedvasiuose namuose...
Tačiau kartais likimas iškrečia nepaaiškinamų pokštų... Sužinojau, kad vykstu į tą šalį į komandiruotę. Tarp kitko, nors ir pykdama, parašiau JAM laišką, kad vykstu ten ir ten, gal tau būtų malonu susitikti, gal būt papietauti, bla bla bla... Nesitikėjau kad atsakys. Atsakė. Susitarėm kur susitiksim. Savy slėpiau besiblaškantį džiaugsmą. Skaičiavau sekundes iki susitikimo. JIS taip pat.
Taip sutapo, kad išvyka sutapo su mano gimtadieniu. Su vyru ir draugais surengėm šaunų vakarėlį, gavau daug dovanų ir taip pat vieną abejonę... Pastebėjau, kad viena iš draugių per daug simpatizuoja mano vyrui, o jis taip pat atsako į tai per daug švelniai. Prieš tris metus būčiau pakėlusi skandalą, bet dabar, juk nebe taip svarbu. Aš važiuoju pas JĮ!

Išlipau prie aikštės, kurioje susitarėm susitikti. Visa drebėjau. Kaip bus dabar, po tiek metų. Po tiek laiškų. Po pauzės. Ką kalbėsim. Kaip aš jį turiu sutikti. Eidama aikšte jutau kad JIS į mane žiūri. Jaučiausi kad, einu nuoga, kad mane skrodžia kiaurai, kad tuoj ištirps mano kojos aplamai, kad tuoj numirsiu   Jis stovėjo atsirėmęs į tvorelę, negalėdamas pajudėti ir drebėjo iš susijaudinimo. Iš jo žvilgsnio supratau, kad jis vis dėl to yra MANO. Puoliau į glėbį ir pradėjau verkti kaip vaikas. Jam taip pat ašaros riedėjo upeliais. Atrodė, kad tie trys metai buvo sunkus kelias vienas pas kitą, kurį norėjome abu palikti, kad neįskaudinti kitų žmonių... Visą dieną pravaikščiojome miesto gatvelėmis, vakare sužibus žibintams, vaikščiojome lyjant lietui, ir bučiavomės, bučiavomės... Nebejutau jokios kaltės, jokios graužaties, nes supratau – laikas kažką keisti. Tuo labiau kad prieš akis šmėžavo vyrelio su drauge (dabar taip manau, gana toli pažengęs) flirtas.
Apie vidurnaktį jis mane palydėjo iki mano viešbučio, taip norėjau kad pasiliktų. Bet jis tarė – dar ne laikas. Sutikau. Tada jis ištraukė mažytę dėžutę – čia dovana tau, su gimtadieniu. Atidariau – o ten mano mėgstamiausios firmos brasletas, ant kurio parašyta „Run away with me (Pabėk su manimi)“. Vėliau klausiau, iš kur tu žinojai, kad man toks patinka, sako, na iš mūsų pokalbių daug apie tave sužinojau. Jis prisimena kiekvieną detalę! Mano vyras net geriausiam sapne nebūtų sugalvojęs tokios dovanos... Išsiskyrėm. Tą naktį galvojau, kad dar kaip nors pratempti porą gal metų, kai baigsiu didelius darbus Lietuvoje, tada galėsiu išvykti. Gal iki to laiko kaip nors išspręsiu skyrybas. Gal vyras supras... Juk ir jam buvo sunku su manimi tokia gyventi... Užmigau, žinodama kad kažkas keisis, bet nemaniau kad taip greitai...

Grįžau vėl namo. Pirmą kartą vyras laukė su vakariene ir žvakėmis. Apsiverkiau iš nevilties ir iš gailesčio (tik dabar manau, kad jis taip padarė, nes prisidirbęs buvo ). Pradėjo kalbėti kad pasiilgo, kad myli ir pan... o aš kad paleisiu dūdas... Tai buvo paskutinis lašas mūsų taurėje. Viską tą naktį išsiaiškinome. Draugiškai sutarėme skirtis. Nemaniau kad jis to norės. Nustebau, kad viskas taip paprasta. Tai kodėl aš turėjau kankintis taip ilgai! Kitą dieną jis jau pasirodė viešai su ta drauge. Vos nenugriuvau iš šoko. Puoliau draskyti akis, kad jis man buvo neištikimas ir pan., jis gynėsi kad tik nuo dabar jis su ja, prieš tai nieko nebuvo, bet aš nepatikėjau. Tada pasijutau įskaudinta ir sutrypta, nes tiek ilgai jaučiausi kalta dėl savo jausmų jam, o jis to net neįvertino. Tereikėjo vieno žodžio ir jis jau kitos glėbyje. Na bet tai jau kita istorija... Matyt gyvenimas viska sudėliojo į savo vėžes...

Galbūt kada nors parašysiu kaip MES susitikome pirmą kartą jau „laisvi“ , kaip po pusės metų jis man pasipiršo , ir kaip mes susilaikėme vaikučių...
Jau greit dešimt metų kaip MES kartu. Ir kas ryta dėkoju Dievui, kad Jis mane atvedė pas JĮ, kad iš pirmo žvilgsnio supratau, jog jis mano sielos, mano kūno antroji dalis... Nors kelias buvo sunkus ir ilgas... Dabar, JIS, mano Vyras, visad sako - mes paragavome daug juodo, kad suprastumėme kas yra balta, ir kad tai mokėtumėme įvertinti.
P.S. Mano ex vyras dar greičiau nei aš, vedė mano draugę ir susilaukė vaikų taip pat...

Moterys, pakelkime taures už meile!

Taip va būna.

Papildyta:

Labai aš irgi.

Suzavejo mane nilkaso gyvenimas Patys nuoširdžiausi sveikinimai ir stiprybes palinkejimas. Kartais jaunysteje žmones suklysta ir išteka ne už jam skirto žmogaus....net ir tada kai vienas kitam skirti myli viens kita slapciomis visa gyvenima

Tai kad Nilkasa ten mano istoriją komentavo Tik jai kažkodėl quote nusiėmė..

O dėl suklydimo ir ištekėjimo ne už to žmogaus, tai jau labai dažnas reiškinys, bent jau man taip atrodo. Tik kiti to tikrojo taip ir nesutinka, ir susitaiko su savo padėtim, gyvena gražiai, vienas kitą gerbia, bet tikrojo meilės skonio taip ir nepajunta.. Kiti skiriasi, ieško, vėl nepataiko..

Labai linkiu, kad kievienas surastų antrąją puselę, su kuria visam laikui nurimsta širdelė
Papildyta:


kaip smagu!

grazi ir nuostabi istorija