susipažinau su savuoju internete. aš įdėjau anketą į vieną pažinčių puslapį, ir gavau nuo jo laiškutį. Reikalavimus mano jis atitiko, taip viskas tvarkoje, bet kadangi prisipažino, kad iš kito miesto - vilčių nedėjau.
na, bet aišku pradėjom susirašinėt. pradžioj susirašinėjimas buvo ne toks puikus. jis man parašo, ir atsakymo laukia dieną, dvi o gal ir daugiau. mat jis internetą turėjo namuose, o aš laiškų rašyt, per vasaros atostogas vaikščiojau į universitetą.
niekam apie jį nepasakojau, išskyrus draugei. kitiems kam, juk mes tik draugiškai bendraujam, susirašinėjam. apie susitikimą negali būti nė kalbos, nes mus skiria 160 km.
jo... susirašinėjam... kol vieną dieną tas susirašinėjimas nutrūksta


nekaltinau nei savęs, nei jo. tiesiog gal per dažnai kėliau klausimą "Kodėl?' "Kodėl nebeatrašo?" "kuom aš neįtikau?"

po 2 su virš mėnesių aš vėl gaunu laišką. hm... bet pala ir vardas, ir elektroninis paštas kažkur jau matyti tai jis, jis išsiaiškiname,kad jis mano laiško negavo, ir iš naujo ieškojo manęs interneto platybėse. susirašinėjam toliau. susirašinėjimas dažnėja, laiškai ilgėja, kol vieną kartą...

suskamba mano telefonas ir išgirstu jo balsą. širdis nusirita į kulnus "gal susitinkam?" - klausia jis - "šeštadienį".
sutinku, nors jo tokios mintys man atrodo tikra beprotybė. kaip dabar atrodys kai aš atsikėlus anksčiausiai važiuosiu į stotį, susitikt su vaikinu, kurio niekada nemačiau. mintyse nusprendžiu eiti. paskutinį vakarą apie jį pasisakau mamai, išgirstu jo balsą, kurį nutraukia pypsintis signalas.

mano galvoja kirba mintys "o jeigu jis neatvyks?"

šeštadienis. aš jau sėdžiu autobuse. stotis netoli. iš baimės virpa kojos. kaip pažinsime? ką sakysime? kur eisime? kiek laiko būsime? kas bus toliau? - šie klausimai mane kamuoja kelionės metu, o autobuse, magnetofone įrašytas balsas skelbia: " Stotis - galutinė maršruto stotelė". aš išlipu, ir patraukiu į peroną.
Tik prieš susitikdami mes nesusitarėm, kaip kuris atrodome, kuo būsime apsirengę. Kaip mes vienas kitą atpažinsime? Taigi, stoviu aš perone ir girdžiu kaip atvažiuoja traukinys. hm. jis sakė, kad bus 6 vagone ir kad ant kaklo turės fotoaparatą. skaičiuoju, kaip ir visad nuo galvos. hm, kažkas ne taip. bandau skaičiuot nuo uodegos. ... 3,4,5,6... Lyg ir šitas. Staiga matau, kaip pro vagono langą man kažkas pamojavo - tai ir buvo jis. aišku atmojavau aš jam atgal. taip užmezgėme pradinį kontaktą.
bet štai. traukinys jau visai sustojo, o mano akys seka iš 6-tojo vagono išlipančius žmones. taip štai vyras, moteris, turbūt jo žmona, nes ant rankų laiko mažą vaiką. štai močiutė, nes maža anūkėlė puola jai į glėbį, štai mylimojo išsiilgusi mergina, ir ...
galų gale pamatau jį- vaikiną su fotoaparatu ant kaklo. jis išlipa, prieina prie manęs, apkabina, ir susikibę už rankų patraukiam į Vilniaus gatves. į draugystę, o vėliau ir į bendrą gyvenimą.

nes tai buvo pirmas tačiau tikrai nepaskutinis mūsų susitikimas. atsirado prisirišimas, vėliau meilė, o dar vėliau mažytė šeima - mūsų šeima.

Matai kaip buna... As kai studentavau irgi turejau keleta tokiu susitikimu, bet po pirmo pasimatymo, man dingdavo visi norai su jais bendrauti. Nes visai kitaip isivaizduoji zmonu internete, ir visai kitoks kai pamatai gyva. Aisku, cia netaiskle. Bet man taip buvo.

O siaip, grazi istorija, ir sekmes jums, nes jau ilgaokai esate kartu. Matyt tai imanoma

Sėkmės Tikra tiesa,kad meilė nebijo atstumų.Juk jūs jau vyras ir žmona

Tai va, kaip ten būna su tais atstumais Tereikia nepamiršt, kad tas atstumas, kad ir koks jis bebūtų, gali susitraukti iki 0.

Dėkui

Čia gal tas lemtingas Pajūrio traukinys ant avataro?

Ne, čia greičiau tas dyzelis, kuriuo į Radviliškį atvažiavau. Arba jo brolis Bet juo keliskart važiavome kartu su tuomet dar būsima žmona - kaip ir tą dieną, kai fotografuota

Labai grazu, romantiska ir jausminga.
Tavo mergyte gime 1d veliau nei mano saulyte.
Sekmes

dekui labai malonu,kad kazkam patiko mano istorija

SUPER