Marko atėjimas į šį nuostabų pasaulį

Prieš metus, sausio pabaigoj, įvyko Marko prasidėjimo stebuklas... buvo niūri žiema, mes su vyru jau kelis mėnesius gyvenom kartu. Ir vėl mums užplaukė nesisaugojimo debesėlis. Kažkaip nesitarę pradėjom nesisaugot... Nieko nesakė nei jis, nei aš. Nujaučiau kad pastosiu – o mes abu norėjom vaikų ir šnekėjom apie juos, ir anksčiau netgi specialiai bandėm juos daryti, bet tąkart neišėjo. Taigi pasidariau nėštumo testą – ir ką gi, dvi juostelės. Po kelių dienų pasidariau antrą – ir vėl dvi, tokios ryškios... O kovo 8, Tarptautinę moters dieną, apsilankiau pas ginekologą, man atliko pirmą ultragarsinį tyrimą, pamačiau mažą sėklytę, iš kurios turėjo išaugti mūsų vaikutis.
Kai jau žinojau kad laukiuosi, mes su vyru galvojom nesakyti dar taip anksti niekam, bet tai tiesiog buvo parašyta mūsų veiduose... Tapom ramūs ir laimingi, tokie pakylėti. Laikas slinko lėtai, man atrodė kad laukiuosi jau visą amžinybę, tiek daug visko įvyko per tuos devynis mėnesius...
Terminas buvo lapkričio 4 d. Kažkodėl buvau šventai įsitikinus kad pagimdysiu vėliau, po termino... netgi užsirašiau apžiūrai pas ginekologę tik lapkričio 6.
Lapkričio 2 leidau intensyviai – nuvažiavom su sese į Akropolį, ten vaikščiojom, ieškojom jai drabužių, po to nuėjom i piceriją. Buvo smagi diena, nuvargus grįžau namo. Atsigulėm miegoti kaip visada vėlai... Vyras jau snaudė, o aš negalėjau užmigti. Pajutau begalinį troškimą pasimelsti... Jau senai meldžiausi. Taigi pasimeldžiau, paprašiau Dievulio kad viskas būtų gerai, juk gimdymas jau netoli... Po kelių minučių man nubėgo vandenys. Pliūūūpt!!! Pažadinau vyrą. Sakau jau viskas, galim važiuot... dar užsukau į SM forumą pasiklausti, ar jau tikrai reikia važiuot naktis, pusė pirmos... Gal palaukti ryto? Bet nusprendėm geriau iškart važiuoti. Iškvietėm greitąją ir nudardėjom tuščiom Vilniaus gatvėm į Vilniaus Gimdymo Namus. Nebuvau su niekuo susitarusi... Registratūroj pirmas klausimas buvo: kas jūsų gydytojas? Ogi niekas manęs negloboja. Bet gydytojai ir personalas pasitaikė tikrai šaunūs.
Vyras visas susijaudinęs, o man linksma... Po apžiūros pasako kad 2 cm, dar nuleidžia vandenų. Nueinam į gimdyklą. Už sienos rėkauja jauna moteris, net nejauku klausytis. Vyras bijo. Aš turiu jį guosti! Seselė paklausia, gal norim į kitą gimdyklą, nes šita gimdyvė už sienos anot jos labai šumija. Gerai... nueinam į kitą. Ji tokia mažytė bet jauki, nors prabanga ir netviska aišku.
Gydytojas vis apžiūri, klausia ar jaučiu sąrėmius – nežinau... Kažką gal ir jaučiu. Pajungia sąrėmių ir vaisiaus širdies tonų aparatą (kaip man žiauru kai jau tuoj gimsiantį kūdikį vadina vaisium), ogi sąrėmiai nemaži visai... Akušerė sako kad aš kantri. Dar pažiūrėsim kaip ten bus... Bet širdy didžiuojuos savim, galvoju va kokia aš šauni gimdyvė...
Gydytojui baigiasi pamaina, jis kažkoks susierzinęs, sako viskas, leidžiam skatinamuosius, veikla nevyksta, tik 4 cm. 8 ryto... Už valandos pradeda lašint skatinamuosius. Skausmai stiprėja. Jau klausiu, kada pagimdysiu, sako 12 dienos. Ateina dvylikta dienos – nieko... sakau KADA??? 14 val... Per sąrėmius vis labiau skauda, per kiekvieną sąrėmį išlekiu iš gimdyklos su visa lašeline iš paskos ir reikalauju kad man darytų epidūrą. Bet praeina sąrėmis, pagalvoju AI NEBEREIKIA ir grįžtu atgal. Vėl sąrėmis – vėl tas pats... Arba vyrą terorizuoju, rėkiu ant jo, sakau GREIČIAU KVIESK GYDYTOJĄ, AŠ NORIU EPIDŪRO!!! O vyras tai pasimetęs labiau negu aš sąrėmių metu... Kažką pasakoja, visokius juokus, man visai nejuokinga kai sąrėmis. Ateina daktaras apžiūrai, tai vyras jau net nesusipranta išeit... kažkoks kaip apdujęs slampinėja aplinkui. Beje dar atvažiuoja mano mama, taigi jie pasikeisdami mane palaiko, pagirdo. Noriu valgyti... Vyras išsitraukia M&M’sų, tai pora suvalgau.
Išbandom kamuolį, bet kai užeina sąrėmis tai nebebandom... Skauda! Viskas nervina!
Vis eina ir eina laikas, aš pavargus, jau su niekuo nebendrauju tik guliu ir dejuoju, sąrėmiai labai dažnai. Ateina akušerė, dar kažkas, gimdykloj sujudimas, viską perstumdo, stalą paruošia... Sakau kas bus? Gimdysi... Paaiškina, kaip stumt. Bandau, neišeina. Ir jau po kelių kartų aš susinervinu kad neišeina. :wacko Vis bandau dar ir dar, jau verkiu iš to nuovargio, o skausmas nerealus... Man skauda skauda skauda, darykit cezarį prašau... Sako niekas jau nedarys, jau galvytė lenda, nagi pasistenk. Stengiuos, nu bet neišeina. O skauda nežmoniškai jau... mane laiko už kojų ir rankų. Tas labai man nepatinka, nes ta poza žiauriai nepatogi, o be to mano rankos per trumpos, nepasiekiu užsikabinti ten kur jie prašo. Žviegiu, klykiu, spardausi... paleiskit, išnarinsit kojas... Kuo toliau skauda dar labiau, nepakeliamai. Vyras sakė kad vienu momentu pradėjau rėkt kad paleiskit mane aš einu namo... Nervina kažkokų senų bobų komentarai, kad atseit va, kažkokia nenormali, ko čia taip draskosi, bus kaip vaikams vaikus gimdyt... Turbūt galvoja kad man 15 metų.
Galų gale daktarams dingteli kad reikia kirpt, nes nieko nebus, tai prakerpa, ir pavyksta išstumt, VALIO!!! Viskas jau baigėsi. Jaučiu kaip išeina placenta. Vaikas sveikas ir gražus, paguldo jį man ant krūtinės. Iškart stipruolis ieško krūtines ir niurzga , o man atrodo kad jis nuslys nuo krūtinės nes aš beveik miegu... Siuva mane ilgai ilgai... Mama mane pamaitina, valgau tarkuotas morkytes... : mmm kaip skanu. Nuveža mus su Marku į pogimdyvinę palatą. Ir pagaliau aš miegu.... Ir pagaliau mes kartu!

Labai grazu.Saunuole mamuke

Sakoma,
Kuo sunkiau vaikas ateina i pasauli, tuo stipresnis psihologiskai jis buna ..
Nezinia.. kiek tame yra tiesos, bet linkiu jums abiems sveikatytes ir stiprybes visokiomis gyvenimo aplinkybemis

super

Skausmingas, bet gražus pasakojimas

Nuosirdziausi sveikinimai susilaukus sunelio

stai tau balioncikas uz kancias

Sauni istorija Aukit sveiki ir laimingi

aciu uz palinkejimus ir grazius zodzius!

Kaip šaunu skaityt tokias istorijas ir žinot, kad VGN suteikė pagalbą be jokio išankstinio susitarimo. Sveikinu mamytę!

Liuk pasakei. Tubut atrode, kad tikrai eitum

Taip tikroviškai parašei

Sveikinu su tavuoju stebukliuku saunuole mamyte

Aukit diduciai

sveikinam susilaukus lialiaus saunuole mamyte..tiek istverei

saunuole, grazei parasei.
as vis neprisiruosiu

Labai tikroviška istorija
skaitydama jaučiausi beveik taip, lyg filmą žiūrėčiau.

Aukit laimingi

nieko sau suteike pagalba
sitiek leido ilgai kankintis, o tai ka gal galejo dar ir nepriimt?
Papildyta:

ir kol nepribres rasymo momentas, begalinis noras issiliet, nerasyk, nes as kai parasiau nesusikaupus , tai ssss.... gavosi.

saunuole

Labai sveikinu su tokiu isimintinu Markucio atejimu.

Sveikinu as viena diena veliau buvau isskridus i kosmosa

labai grazi istorija

labai vaizdingai papasakota istorija.
saunuole, saturne

oi, net pati prisiminiau savo skausminga gimdyma saunuole mamyte

na ir prisikankinai :unsure:bet graziai papasakojai

ačiū už komentarus už poros mėn jau metai bus kleckui

Einu namo... Geras ir istorija šauni

Grazi istorija. Gimdymo skausmai greit pasimirsta Sekmes

Grazi istorija,nors ir per skausma,bet koks dziaugsmas. Aukit stiprus ir sveiki.

As asmeniskai nesuprantu tu, kurios gimdydamos,klykia,saukia ,rekia.zviegia,vadinasi dar taip neskauda jei turi jegu tai daryti,bet cia dar ne viskas,turi jegu ir pasakyti kazka.Manau,kad dazniausiai taip elgiasi pacios budamos isterikes.
vaikiukui balioneli

Kokia sauni ir tikroviska istorija
Patiko ta vieta,kur saukei jog kojas issuks
Aukit sveiki ir dideli

savo tokius komentarus prašom reikšti ne šitoj temoj. čia ne pamąstymai, kaip geriau, šaukti ar nešaukti, o mano gimdymo istorija.

Jei visiems pasakoji tai jau nebetavo.

Saunuole mergyt


Iš šilumos, iš meilės, iš tikėjimo,
Su niekuo nepakeičiamu juoku,
Į šį pasaulį jie ateina -
Atsineša čia viską, kuo tikiu:
Neramų miegą, mielą šypsnį,
Linksmas akis ir daug keistų garsų,
Ir lūpas, iš kurių sulaukiam žodžių:
"Mama, aš tave myliu..."

ir nekreip demesio i paskutinius komentarus

Gerbiamoji perlita
Tu asmeniskai nieko gyvenime ziuriu nesupranti tik eini loji,komentuoji vejus ir nieko daugiau neveiki
Gaila tavo vaiku ir tavo vyro,ziauru tokia seimos siela tureti

labai graži istorija

saunuole

kazi ko jie taves nepaleido namo kai prashei...