sveiki

prašau patarimo kaip kalbėti su vaiku ir ką su juo daryti, kad dingtų nenormali baimė viskam: bijo kitam kambari likti net minutei, nors šviesu, bijo krepštelėjimo, nors pats rėkia net dunda sienos. dabar toks laikotarpis kai serga dažnokai, reikia eiti pas gydytojus, tai net pas šeimos gydytoją nelabai galim nueiti, tuoj puola ant puodo kol išeinam 3 kartus per kelias minutes, nueina jau tokios išvaizdos kad neaišku kas jam buvo nutikę poliklinikoj, nors niekas jo tikrai ten neišgasdino, apart to kad dabar dave kraujo, bet iki tol klykė jau prie kiekvieno kabineto, net nežinodamas ką ten darys, dažnai tik pakėlę rūbelius juk patikrina, net nepaliečia kartais, o jis taip bliauna, kad negaliu susikalbėt su daktarais. užėjo alergija dabar liepė daryt kraujo tyrimus iš venos, kaip jį ten nulaikyt, net nežinau kaip ten eiti jei jis bijo bet kokio daktarės žingsnio. namie stengiuosi kalbėt kad nieko nedarys baisaus, neskriaus bet kas kartą su ašaromis prie kabineto
apart baimės, kažkoks piktas vaikas, nervingas, kodėl toks mažas o toks pyktis, nors namie to niekad nemato, per TV irgi. visi žaislai greit sulūžta, nors jei ir supykęs trenkia, išnešu "nuskriaustus" žaislus, jam nė motais. šiaip atrodo moka būt švelnus, bet tik supyks, kad trenks viską. nei gražiai šnekant nepadeda, nei riktelnant, nei kartais trūkus kantrybei jau nei pliaukštelėjimas lieka be reakcijos. o pasakyk kad kažko negalima, tuoj ašaros. jau ir mano nervų sistema darosi analogiška po tokių nuolatinių jo protrūkių

čia gali būti vaiko nesaugumo jausmas "kalba"bet pati mama tik sau į tą klausimą gali atsakyti, man taip bent jau atrodo, gal mama pasidarė daug nervingesnė, nerimastinga, vaikas tai jaučia