1998-ieji. Svetima salis. Daug darbo, daug nesekmiu, bet tuo paciu atsiranda itin geri draugai, grazus ispudziai. Pati jaunystes pradzia. Nekaltybe. Bet tuo paciu jau per daug patirta ir sirdyje metu daug daugiau nei fizineje israiskoje. Visgi isgyventa ir tikima ateitimi. Gyvenimas nestovi vietoje. Ir stai – nauja darboviete, susipazinimas su darbo vieta bei kolegomis. Pirmoji darbo diena, pavakare. Staiga isnyra naujas siluetas, uzbega laipteliais ir skuba istiesti ranka, prisistato. Prisistatau ir as. Rankos susiliecia ir akys susitinka…berods akimirka…berods amzinai… Reikia perklausti vardus, nes jie kazkur jau isgarave, ivyksta nesuprantamas sielu rysys, jos tarsi issiilgusios ir seniai ieskojusios viena kitos – pagaliau susijungia. Neapsakomas vidinis dziaugsmas. O mintyse plazda kaip uzkoduotas zinojimas, kad stai, tai jis – tas mano vienintelis. Ir dabar jau aisku, kodel tik rudos akys ir tamsus plaukai nuo vaikystes traukia mane. Dabar jau aisku, kad neimanoma apsirikti, jei isiklausai i savo sirdies balsa. Baisu, kai laimes tiek daug, jog ji nebetelpa tavy, o ivykiai priestarauja tavo logikai. Gal viskas tik mirazas? Nuo pirmos pazinties dienos, po darbo ar pries ji - kartu: kalbames apie viska nuo vaikystes prisiminimu iki filosofiniu pamastymu, kalbames ir atrodo, kad pazistame viens kita visa gyvenima, kad niekada ir nebuvom atskirai, ir niekada nebusim… O tik menuo kaip kartu. Tik vis ta logika kaip kirminas grauziasi i smegenis, vis labiau zeidzia kitu kisimasis ir “pagalba”, atseit, dar viena mergele apvyniota apie pirsta, reikia ja gelbeti. Visiskas sumisimas viduje. Greitai isiziebia ir pyktis, kodel jis tyli, net nebando nieko pasiaiskinti. O jis, tik pora metu vyresnis, bet isminties rauksles jau gilios kaktoje, ir zodziai is jo lupu: “Neklausyk, ka sneka kiti. Jie tik nori pakenkti. Zmones pavydus”. Bet man to neuztenka, norisi didvyrisku jo pastangu itikinti, nuraminti ir apginti. Norisi daug graziu zodziu. Bet to nera. Tik buvimas salia. Laikas – musu priesas, nes eina i pabaiga. Praktikos sezonas baigiasi ir abiems reikes grizti i skirtingas savo salis. Itampa dideja, nes issiskyrimo artumas sukelia daug skausmo, tiesiog fizinio skausmo sirdyje. Nusprendziam nebeaitrinti jo ir tiesiog 2 paskutines savaites atsiribojam viens nuo kito. Neimanomai sunku. Prilygsta sadomazochizmui. Bet istveriam, turedami buti salia, bet nebe kartu, ziuredami, bet nebematydami vienas kito, o teisingiau – apsimesdami. Dar ir dabar nesuprantu, kam reikejo sitaip zaisti. Pagaliau jo isvykimo vakaras. Neiseinu is savo kambario atsisveikinti, nors jo per draugus ir kvieciama. Tiesiog zinau, kad nesutvardyciau raudos, o jis to nepakencia. Ir jis isvyksta. Ir as griztu namo.
Visi zinom, kad laikas gydo, laikas ivykius nubraukia uzmarstin. Bet kodel ne si karta? Kodel nepalieka manes besalygiskos meiles jausmas tik tam zmogui? Kodel ne vienas kitas zmogus negali prilygti ir sukelti man didesniu jausmu? Nejaugi imanoma myleti tik viena zmogu per visa gyvenima, o visiems kitiems tik leistis buti mylimai? Faktas, kad 3 metus po tos pazinties nenorejau uzmegzti nauju santykiu. Tik veliau logikos deka pradejau judeti i prieki ir leistis buti mylima kito, dar kito, ir dar kito. Tikejausi, kad mano sirdis neliks amzinai akmenine ir viena karta pagaliau isiziebs tikri jausmai ir kitam zmogui. Deja… Tada pradejau mastyti, nejau imanomas toks vienpusis rysys be atsako. Turetu buti kazkas auksciau proto suvokimo ribu, bent jau bendra abipuse trauka, kad ir tik mintimis. Priesingu atveju – as beprote. Dieve, nejau…
Su laiku atsirado didesnes technologines galimybes, vis platesne internete prieinama informacija. Vis dazniau pagaudavau save staigiu klavisu maigymu paiesku puslapiuose ivedancia jo varda. Tik tarp kitko. Tik pabandyti. Tik pasmalsauti. Keli metai – jokios is to naudos.
2007-ieji. Ziuriu i kompiuterio monitoriu ir netikiu savo akimis. Mano zmogus savo salyje ikures firma ir pasiskelbes internete. Parasau trumpa laiskuti. Gaunu atsakyma sekanti ryta. Jisai irgi nejaucia 9 prabegusiu metu, o anie ivykiai jo atmintyje - kaip pries savaite ivyke. Nors neturejo ne vienos mano nuotraukos, jis puikiai issaugojo mane prisiminimuose. Kazkada jaunysteje praleistas 1 menuo kartu, iziebia besalygiska nora vel bendrauti po 9 metu… Logikos nedaug. Ir trauka nevienpuse! Norite grazios pabaigos? Turbut tikite pasakomis. Jis pries 1,5metu (tik!!! pavelavau? kas zino?) vede ir turi 1metuku dukryte. Musu susirasinejimas nera intensyvus, bet tikimes jis bus daznesnis nei per pastaruosius devynerius metus…
Pagaliau padetas taskas praeiciai. O mano laime nei sumazejo, nei padidejo – ji nepakartojama nuo to karto, kai sutikau ji - savo sielos dvyni. Patikekite, kiekvienas is jusu ji turite.

As atradau savo obuolio pusele. Mums pasiseke ir mes kartu
Jei jus nusprendet issiskirti, vadinasi kazko truko, nepilnas tas rysys buvo, o gaila, nes dabar, jam sukurus seima, savo laime statysi ant kazkieno asaru pamato.
Tebega gyvenimas savo vagele, ateitis parodys, tikiuosi viskas bus gerai
Sekmes

Aciu Uogiux, ir as tikiuosi, kad tikrai viskas bus gerai. As irgi tos pacios nuomones, kad gyvenimas sudelios viska i savas vietas, jei kas lemta - tai anksciau ar veliau issipildys... Nebandau savo laimes ant svetimo skausmo statyti. Bet ir tikro jausmo is sirdies istrinti negaliu - nemeluosiu gi sau. O jam pameluoti galiu, kad nepridirbciau, ko nereikia. Tai jis ir nezino tos visos teisybes (mano ilgesio ir paiesku), ka jus cia perskaityti galite... Beja, ir cia parasyta per glaustai, kad visi tos istorijos niuansai atsiskleistu. Buvo pilnas tas rysys, tik mes dar nepasiruose tam buvom... Kas dabar besupaisys.
Dziaugiuosi, kad tavo pabaiga laiminga, butu idomu isgirsti tavo istorija. Kaip supratai, kad jis ta tavo antroji pusele? Ar viskas nuo pradziu tik sklandziai ir klostesi? Pasidalink savo istorija

Pas mane paprasciau , visko buvo, oi visko, bet baigesi graziai , as irgi ji pamaciau ir supratau, nors gyvenima savo visai kitaip suplanavusi buvau, Dievas pasuko viska taip, kaip norejo, auginam du sunus, kate ir suni

Labai trumpai tu cia papasakojai jusu meiles istorija taip ir lieka paslaptyje, nors eina suprasti, kad butu labai idomi paskaityt

Labai graži istorija. Tikiu ir aš sielos dvyniais. mano istorija tokia: esu sutikusi ir dvynį ir dvynę, tačiau irgi buvau per jauna, kad įvertinčiau. Džiugu dėl vieno, kai atvira žaizda nustojo kraujuoti, įvertinau blaiviai ir susivokiau su kokiu žmogum galėčiau gyventi. Tuomet radau kopiją - sielos artumo tokio tampraus nebuvo, tačiau kaip vyras jis mane labiau traukė ir kuo ilgiau su juo gyvenu, tuo labiau traukia ir tuo labaiu negaliu be jo. O kitų pasisakymai, kad aistra ir potraukis bėgant metams blėsta, man sukelia tik cinišką šypseną.

Kaip miela tai girdeti

Smagu skaityti tokias istorijas

Super istorija.... is sirdies gelmiu papasakota...

Smagu, kad paskaitote ir dekui uz atsiliepimus

Grazi istorija. Gaila, kad tiek ne daug pavelavai.

Aciukas

Nemanau, kad Tu pavėlavai ar nepavėlavai. Greičiausiai taip turėjo būti.

O dabar tiesiog neaitrink senų žaizdų ir negriauk svetimos šeimos. Truputį blaivia galva paprotauk

riks, as tave suprantu tikiu, kad mes kiekvienas kazkur turime savo antra pusele, sielos dvyni, sau skirta zmogiuka. tik ne visiems pasiseka ji surasti. gaila, kad jus issiskirdami taip ir nesupratote, ka prarandate arba tas supratimas atejo per velai. tikiu, kad gyvenimas viska sudelios butent taip, kaip skirta, kad nutiks tai, kas yra lemta nutikti svarbiausia nesustoti vietoje. judek tau skirta vaga. ir pamatysi, viskas bus gerai!

Viskas, kas ivyksta musu gyvenime, turi prasme. Sutinku, greiciausiai taip turejo buti. Ir greiciausiai bus taip, kaip tures buti...
Zinau tikrai, kad bent jau pries mirti nesigailesiu kazko nepadariusi... O surasti Ji man turbut reikejo, kad pagaliau galutinai padeti taska praeiciai...
Taigi graziai tu cia sugalvojai mane paprotinti, nors jokios net uzuominos nera apie seimos griovima... Argi as tokia galinga pasirodziau?
Papildyta:

Kaip is sirdies pasakyta!

Pasimokyti is praeities - Gyventi dabartimi - Tiketi rytojumi

Kaip filme.