Štai, mes su brangiausiuoju nutarėm, kad reikia pailsėti. Taigi 2007 06 11-15 dienomis nusprendėme būti nepasiekiami rūpesčių, rutinos, darbo ar mokslų. Nusprendėme važiuoti į Latviją, mažą miestelį-kurortą - Papę.
Buvom susitarę, kad išvažiuosim apie 9-10 ryto, vistik - ilgas kelias. Išaušus 11 dienai, 8 ryto nerimsta telefonas - 'Brangioji, išeik trumpam į lauką'. O lauke beprotiškai šviečia saulė, šilta šilta. Susitikau su draugu, o jis - iš už nugaros ištraukia didžiuuuulę puokštę gėlių. 33 rožės (geltonos ir baltos). Visiškai jokia proga. Stoviu, žiūriu į jį, ašaros pradėjo laimės kauptis, na, neturėjau žodžių.
Susikrovėm visus daiktus ir patraukėm į parduotuvę - gėrimų ir užkandžių kelionei. Apsipirkom, grįžtam į mašiną ir mano brangusis kažko po mašina voliotis pradėjo. Kažkokia šlangelė nutrūko
Ir negalim nesutaisyti jos, nes kitaip nepasieksim savo tikslo, tuo labiau, kad turėjom paimti vieną pakeleivį-pažįstamą. Na, abudu susinervinom - važiuojam į autoservisą. Diagnozė - laukti reikės 1-1,5h. Kai sutaisė pasiėmėm savo pakeleivį, važiuojam visi patenkinti sau, privažiavus Kauną - visi išalkę. Sustojom kebabų. 
Užsisakėm, kad miela teta kebabus gamintų, atsisėdom ant šaligatvio ir laukiam.. Tik staiga 
- žiūrim galinė padanga tuščia. Žiūrim - vinis pasidarbavo. Pradedam keisti padangą - žiūrim stabdžiams kažkas ten negerai (pati neprisimenu kas buvo, bet kiek man išsimąsto - užsiblokavo ten kažkas 
), važiuojam į kažkokį miestelį VĖL tos mašinos taisyt.. Sėdžiu, vos neverkiu, galvoju gal nelemta buvo net iš to Vilniaus išvažiuoti šiandien. Bet vaikinas ramina, viskas bus gerai 
Vargais negalais, atsigabenom iki Šventosios, paliekam savo pakeleivį ir patraukiam Latvijos link. Abudu mielai susikibę už rankučių ant pavarų svirties važiuojam sodybos link, na, kur gyvensim. Manasis jau ten buvęs, nuveža mane į tokią atodangą, kur praktiškai iki jūros gali nuvažiuoti. Atvažiavom, išlipam iš mašinos, pasiima jis mane, nusineša ant molo ir karštai pabučiuoja ir tyliai pasako 'Pagaliau aš su Tavimi prie jūros'. Vėl susigraudinau ir ašarytės pradėjo iš laimės birėti.. Galvoju, jau geriau būti nebegali.
Nuvažiavom į sodybą. Galvojom, kad miegosim paprastam kambariuke, kur geriausiu atveju bus vienas langas ir paprastutė lova. Ogi! Gavom penkiavietį kambarį antrame sodybos aukšte,su dviem dideliais langais, virtuvėle, kompiuteriu (kurio nelietėme), pirmame aukšte buvo biliardo stalas, televizorius ir stalo tenisas.
Abudu linksmi labai patraukėm jūros aplankyt.. Tik atėjom į pajūrį - pažiūri į vieną pusę - nėra žmogaus nei vieno, pažiūri į kitą - kažkur horizonte vienas žmogus vaikščioja ir matosi dailus švyturys. Tąkart ilgai voliojomės po smėlį ir tiesiog mėgavomės vienas kitu.. O kur dar visi tie vakarai prie laužo, kai brangusis atnešdavo visus įmanomus pledus, kad šiltai su kakava sedėtumėm prie laužo? Kur visos tos dainos, kurios buvo pritariamos su gitara? Kur visas akmenėlių širdelės formos ieškojimas ir kiekvieną rytą pabusti šalia tavęs? (Suprantat, esam jauna pora, tad negyvenam kartu ir net nebūna dienų, kai galim kartu nakvot pas vienas kitą, tad tos akimirkos atrodė tokios beprotiškai ypatingos). O kur tie visi vakarai, kai tu mane stipriai laikei, kai man jau atrodė, kad jūra nugriaus viską? Arba tada, kai aš atsikeldavus ir vos vos pramerkus akis matydavau, kad į mane žiūri ir labai atsargiai man glostai galvą? O ar prisimeni tada, kai dūkom ir vienas kitą įstūmėm į jūrą su drabužiais? Ar tą ilgą pasivaikščiojimą pajūriu, kai ėjom tol, kol nepavargom?
Tai buvo pačios įsimintiniausios atostogos.. Niekada jų nepamiršiu.
Ačiū, kad skaitėt
O štai čia dalelė džiaugsmo: (toli toli matosi švyturys)
