Taigi mmm data artėjo, o pms nei ženklo. Valio! Vitaminai jau veikia. Mėnesinių laikas atėjo ir įpusėjo, o jų vis nebuvo. Bet aš buvau rami, kol vieną rytą sunerimau kodėl tokios jautrios krūtys... ir tas šleikštulys burnoje kasryt... Aš nėščia!!! Kaip nuostabu vaikutis, mažas mažutėlis, o vaizduotė kaipmat nupiešė leliuką žydrais rūbeliais. Bet jau kitą akimirką griebiausi už galvos. Vaikas! Mes jo neplanavom, ne dabar, ir net per artimiausius metus dar negalvojome O varge Pasakiau draugui, abu tapome tylūs, susikaustę. Vylėmės, kad gal gi mmm tik vėluoja, bet širdelė jautė, kad ne Buvo sunku. Aš visai nebuvau pasiruošusi tokiam gyvenimo posūkiui, aš nenorėjau ir draugas sakė, kad geriau būtų jog dar ne dabar, bet Verkiau, pergyvenau, vaikelio dar nenorėjau ir norėjau Galvoje tokia maišalynė. Bet neleisti gimti negalėjau, dar gerai prisiminiau persileidimo sukeltą skausmą, taigi pakelti rankos - ne. Bet dar labiau ramybės nedavė tai, kad negyvenau pavyzdingai ir alučio buvo pagerta ir tas nelemtas tekilos vakarėlis. Bijojau, kad naujai gyvybei tai galėjo stipriai pakenkti. Ir taip aš pergyvenau dar net tikrai neįsitikinus ar tikrai laukiuosi. Pagaliau vieną rytą atlikau nėštumo testą aišku išvydau dvi ryškias juosteles. Širdis taip norėjo džiaugtis, o protas rėkė NE
Ir vėl puoliau į ašaras, draugas apkabinęs ramino. Mano sprendimas kaip gydytojas pasakys, jei nepatars gimdyti - negimdysiu
Pagaliau aš pas gydytoją, parodau teigiamą testuką, apžiūra ant kėdės ir ką gi 6 savaitės. Su ašarom akyse išsakau savo nerimą, bet jis man neduoda jokių garantijų... gyvenime visaip būna... Girdžiu akušerės žodžius: niekas jūsų nesmerks, kad ir ką nuspręsite. Niekas... O kaip aš pati?
Ašarų pilnos akys, gilus atodūsis ir: gimdysiu. Matau kaip akušerė užveda nėštumo kortą ir tą akimirką aš tampu nėščia. Ir staiga pasidaro taip lengva ir gera
Pranešu draugui savo sprendimą ir abu vėl tampame kokie buvę, laimingi, patenkinti.
Iki šešioliktos savaitės buvo visko ir du pagulėjimai ligoninėj ir siaubingi pykinimai, silpnumas, bet viskas praėjo ir toliau nėštumas ėjo ramiai ir lengvai.
Rugsėjį sumainėme aukso žiedus ir vaikelio laukėme jau tikra šeima
Gruodžio 3 dieną esant jau 31 savaitei KMUK buvo atliktas ultragarsas ir sužinojome, kad turėsime berniuką, abu išsišiepėme iki ausų
Pralėkė švenčių maratonas, gimdymo terminas vis artėjo, o jis nustatytas buvo vasario 4 dieną, bet aš kažkodėl maniau, kad gimdysiu sausio antroje pusėje. Deja sausis ėjo ir praėjo, pagimdyt nepadėjo nei pilnaties savaitė
Pagaliau išaušo pirmadienis vasario 4-oji. Susidėjom visus krepšius paruoštus į ligoninę, įsisodinom į automobilį mano dukrytę ( nebuvo su kuo palikti) ir išdardėjom į KMUK.
Ir štai 12 val aš jau pas gydytoją kabinete, pasakau, kad jau visą savaitę pasirodo gelsvos išskyros. Apžiūra ant kėdės ir pasirodo, kad jau pusė darbo padaryta 4cm atsidaręs kaklelis. Gaunu siuntimą gultis į ligoninę. Vyras su krepšiais, aš su pilvu vedina dukryte keliaujam i gimdyvių priimamąjį
O ten eilutė. Tenka pasėdėti ir palaukti, o aš ištempusi ausis jau bandau įsiklausyti į savo kūną. Kas tai? Mėnesinių skausmeliai? 
Pasidedu daiktus palatoje ir išlydžiu savo brangiausius. 14 val atėjusi gydytoja išsiveda mane užrašyti tonų ir atlikti ultagarso tyrimą. Nueiname, o prie abiejų kabinetų eilės, vėl tenka laukti. Pagaliau mano eilė užrašyti toniukus. Viskas gerai, aparatas fiksuoja dar silpnus, bet kas kokias 8 minutes pasikartojančius sąrėmiukus. Vaikučio širdelė plaka gražiai, gerai. Prie ultragarso kabineto jau visai nerimstu, minu koridorium pirmyn ir atgal vis pamasažuodama pilvo apačią. Tik staiga kliurkt kliurkt kelis kartus kažkas į kelnaites. Kaip tik ir gydytoja pasikviečia. Kelnaitėse daug kraujingų gleivių. Išsigąstu... Negi šiandien? O vyras tai išvažiavo... Vėl apžiūra ant kėdės 5cm, į gimdyklą!
14.45val grįžtu į palatą, skambinu vyrui, o jis tik ką grįžęs į Alytų.
Gimdykloje gražu, šviesu. Prisimenu kaip pirmą kart gimdžiau. Tik šį kartą marškinius ne tokius gražius gavau. Sutapimas, bet ir šį kartą mane globoja ta pati akušerė
Sąrėmiai kartojasi kas 5 minutes, bet yra visai pakenčiami. Aš tik niekaip netikiu, kad jau gimdau. Aš dar nepasiruošusi... nei dvasiškai, nei fiziškai... Toks jausmas apima, kad susidvejinu ir stebiu save iš šalies. Aš tikrai gimdau? Sąrėmiai dažnėja labai greitai, jau kas 3 minutes, bet netampa skausmingesni, netgi atrodo, kad skausmas silpsta Negi reikės skatinamųjų? Nenoriu. Jau kas 2 minutes, bet skauda silpnai. 16.20 val ateina gydytoja ir nuleidžia vandenis. Štai dabar prasideda linksmybės. Skausmas iškarto pasidaro labai stiprus. Pagaliau pro duris įžengia vyras. Kaip gera jį matyti. Man nereikia, kad jis masažuotų, ar ką nors sakytų tiesiog užtenka sąrėmiui praėjus sutikti jo žvilgsnį. Veju šalin ir akušerę kai ji ima trinti strėnas, man ten neskauda, skauda pilvo apačią. Sąrėmiai jau labai stiprūs ir jaučiu atsirandantį norą stumti. Akušerė neleidžia, liepia iškvėpuoti. Žvelgiu į save iš šalies ir dar sugebu analizuoti: jeigu jau noriu stumti tai pabaiga arti, greitai aš dar netikiu, kad gimdau Vėl sąrėmis, priešinuosi norui stumti, rėkiu. Viskas. Lova tansformuojama į gimdymo stalą. Mane apima didelė baimė. Pabaiga visai čiapat. Prašau vyro būti šalia, nes labai bijau. Jis šalia, glosto galvą.
Ir pradedam. Sąrėmis stumk! Dieve kaip skauda!!! Vėl sąrėmis, o stumti neleidžia. Viešpatie kaip skauda, nemirksėdama žvelgiu į lubas paklaikusiu žvilgsniu ir kvėpuoju kvėpuoju. Tarpvietę rodos kas ugnim degina ar rūgštį pila Vyras šalia kažką sako ir glosto galvą. Vėl sąrėmis užgimsta galvutė. Gera Bet dar kūnelis, dar kiek reikės stumti spėju pagalvoti. Vėl sąrėmis stumiu ir kliurkt ir kaip gera. 17.25 val akušerė savo rankose tiesiog suvarto mažą mėlynai raudoną berniuką. Matau kaip nušluosto mažą veiduką, išsiurbia vandenis iš nosytės ir burnytės ir pasigirsta pirmas riksmas
Vos gaudydama kvapą kuždu vyrui: greitai, kaip greitai! Abu be galo laimingi. Pagaliau ant pilvo paguldo mūsų mažąjį ,,slyvuką. Bučiuoju mažą galvytę, glostau nugarytę, o jis vyriškai rėkia Vis dar netikiu, kad jau
Nepaprasta. Taip kartu pragulime 3 val, su vyru negalime atsidžiaugti tai taip nuostabu.Pagaliau mūsų mažiuką apžiūri. 3,820 kg - 51 cm, pagal apgarą 9 9 balai. Mus išveža į palatą, naujas gyvenimas prasideda... aš dviejų vaikučių mama
