Kažkada labai labai netikėtai nėštumo testas parodė dvi juosteles. Buvau kątik baigusi vidurinę mokyklą, bet laiminga, nes jaučiau, kad jau galiu būti gera mama, kad noriu ja būti. Tačiau po dešimties savaičių džiaugsmo teko gultis į ligoninę, nes vaikiukas nesivystė mamos pilvelyję... Pusę metų nejaučiau nieko, regis buvau susitaikiusi su šituo, tačiauv vėliau... vėliau negalėjau sėdėti ir nieko neveikti, nes ištisai galvodavau, kad jau, jau greit, balandžio mėnesį būčiau turėjusį vaikutį ir galbūt jis būtų gimęs per senelio gimtadienį... verkdavau kasdien, negalėjau žiūreti į mamas su mažais vaikais, piktai pavydėjau... Vyrui sakiau, kad jau labai labai noriu vaikučio, labai labai.... Ir kai labai nori, kažkodėl nėra lemta to turėti greit. 11 mėnesių nelaukdavau mėnesinių, vis tikėjausi, gal jau, gal jau... bet ne... tyčiojosi iš manęs likimas. Atėjo Kalėdos ir kažko širdy neramu, kažkas kirba, dreba. Po Kalėdų pasidariau nėštumo testą - neigiamas, kaip visada... Po Naujųjų metų mėnesinių vis dar nėra. Sausio penktą dieną pakartojau testą - antra juostele blyški blyški, vos matosi. Gal meluoja? Po kelių dienų vėl kartoju - juostelė jau ryškesnė. Džiugesys begalinis, jau jau jau, mano svajonė, mūsų svajonė, jau jau jau, pagaliau... O kartu ir baimė, o jei taip, kaip aną kartą, o jei taip? dešimtą savaitę atsigulu į ligoninę su kraujavimu... slysta žemė iš po kojų, ir vėl tas pats kaip aną kartą... tą dieną, kai paguldė, nedarė echo, o kitos dienos ryte pamiršo... sedžiu ir verkiu, o gal as ten nešioju negyvą kūdikėlį ir niekas to nepažiūri. Mama privertė daktarę padaryti mano echo... mano vaikuti gyvas, jis sveikas, jis juda. Džiaugsmo ašaros.. dieve dieve tai stebuklas, jam viskas gerai, aš turbūt iš tikro turėsiu vaikutį.. penkiolikos savaičių - vėl ligoninė - privalau gerti magnį. dvidešimt ketvirta savaitė - ligoninė - magnis geriamas toliau. Judesiukai jau jaučiasi, o as negaliu patikėti, kad ten manyje kažkas iš tikro yra, nesuvokiama tai... kiekvieno echo laukiu su baime, kad tik nieko blogo neparodytų.. bet jam viskas gerai, ginekologas džiaugiasi, kad pimpaliukas stačias matosi, o laimės... nesuskaičiuojamas kiekis laimės. jam viskas gerai, aš iš tikro būsiu mama...
keturiasdešimta savaitė... rugsėjo pradžia, man laikas gimdyti, ginekologė sako, kad vaikutis žemai, kad bet kurią dieną jau gali būti jau, bet kaip ne jau, taip ne jau... esu didelis begemotas, pilvas kaip penki arbūzai, ir visos mano pažįstamos jau gimdo, tik ne aš. visi juokauja, kad gims per vyro gimtadieni, rugsėjo 17, o aš pykstu, kad tiek daug niekas nelauks, kad jei ką, krapštys anksčiau. bet.... vyro gimtadienį praleidau patologijos skyriuje ir ta vakarą prasidėjo sąrėmiai. pirmą valandą atvažiavo ir vyras. man vis dar linksma, jie nėra labai skaudūs.... aha... ištveriu iki 6val ryto. tada man nuleidžia vandenis, nes kaklelis nesidaro, o sąrėmiai jau vos ne ištisiniai, padaro epidūrinę nejautrą ir leidžia skatinamuosius... kai pasibaigė epidūro veikimas, prašau, kad pakartotų, sako ne ne mažute, gimdymas arti, kentėk jau dabar... eina sau.... girdžiu kaip labai rėkia moteris kitoje gimdykloje ir nesuvokiu ir klausiu savęs, ar ir man taip skaudės, negaliu patikėt, apima didžiulė baimė... sakau vyrui, kad artimiausiu penkiolika metų - lai išvis pamiršta kas yra seksas, nes nei jo, nei vaikų - nebus. guliu, dejuoju ir vis prašau vyro, kad man stipriai glostytų galvą - taip lengviau.. 10:37 ryte gimė mano sūnaitėlis. 4020g ir 54cm. Aš neprisimenu, bet vyras sakė, kad kai padėjo man jį ant pilvo, aš jį glosčiau ir sakiau - mano mažutis. O vyras verkė - jo sūnus, sūnus gimė. Neapsakoma tai... Dabar rašau ir verkiu.. nenusakoma, nesuvokiama. Kažkas pilvely spurdėjo ir tai tikras žmogutis, mano vaikutis.. kai jis gimė, pastebėjo, kad virkštelė buvo susirišusi į mazgą. Sakė - dėkok dievui, kad jis gimė gyvas. Vien apie tai pagalvojus pradedu verkti... ir nežinau kam dėkoti, kam už tai bučiuoti rankas...
Auga mano sūnaitėlis, kas dieną vis ką naujo išmoksta, o šypsena.... gražesnės pasauly nėra, akių tokių niekur nėra. Ugninis jis, Ugnis...
Gyvenimas iki tol buvo žaidimas, buvo... buvo brendimas, o dabar - dabar gyvenimas kupinas pilnatvės ir kasdienio džiaugsmo, visiškai nuoširdaus ir tokios meilės, jog vien pagalvojus pradedi verkti...
Nesuvokiama... aš jau mama..



