Sveiki visi atvykę

Gvildename toliau šią temą - ką pasakyti vaikui apie biologinį tėvą?

Laureta,

Sakyti tik gerą kol vaikas mažas (idealizuot nereikia) , o kai paaugs pats atsirinks kas kur , na jeigu tevas pats "varo" ant vaikų pažįstu ir tokį , užuojauta tokiam -ligonis , o vaikai paauga ir suvokia, iš jo veiksmų-kokia yra ta jo meilė realybėje.

Šiaip truputį ne į temą dar norėčiau pasakyti, bet anoj temoj irgi gana gausiai buvo rašoma į Medinio pasakymą, kad jis nelaiko žmonos. Kažkodėl labai negatyviai buvo priimama ši mintis, tik visai nesuprantu - kodėl

Aš irgi visiškai nelaikau savo vyro ir jis manęs nelaiko (na, bent jau taip sako ir elgiasi). O kam laikyti??? Juk nuo seno yra žinoma, kad tas, kurį laikai, labiausiai ir nori pabėgti!!! Aš pas jį skubu, nes NORIU, NES PASIILGSTU. ir kol kas jaučiu, kad ir jis pas mane tik dėl to. Jei žmogus nenori - jo niekas negali sulaikyti. Ir kokia kančia gyventi nelaisvėje... Vyrai nenori moterų, kurios juos laiko įsikabinusios! Kažkaip man tai tiesiog taip aišku, kad net nesugalvočiau, kad yra kitaip... Aš visai nenorėčiau, kad mano vyras jaustųsi apraizgytas kažkokiais pančiais... Lai eina, jei jam kažkur bus geriau. Man būtų labai sunku, bet išgyvenčiau, tiesiog žinau tai. Ne jis vienas šiam pasauly yra... bet jis, kažkodėl, niekur net nemano eiti... Ir aš kol kas, nemanau. Betgi ir neprivatizuoju "čia mano daiktas. Aš jį laikau ir niekam jo neduosiu"...

Laureta, knygų aš perskaičiau tikrai daug, bet paskutiniaisiais metais - deja daugiausia skaitau profesinę literatūrą. Tačiau bandžiau ieškoti ir kitokių kelių sau padėti, niekada nesijaučiau teisuole ir turinčia sparnus kaip angelo. (beje, pas psichologus nesilankiau, nors nesu prieš juos, bet kažkaip išsiverčiau ir be jų). IŠMOKAU NEPYKTI ant savo tėvo, koks jis bebūtų. Ir todėl nekartoju nelaimingo likimo. Juk gal esi girdėjusi, kad ypač mergaitės dažniausiai pasmerkia save likimui, panašiam į tėvo? Pamilsta geriančius arba tiesiog joms nebepavyksta normaliai gyventi šeimoj? Va, žiūrėk, tu gyveni pykdama ir pati tarsi kartoji nelaimingą likimą, juk išgyvenai skyrybas. O aš palikau, atsipalaidavau nuo pykčio naštos, supratau ir išjaučiau savo tėvus ir gyvenu gyvenimą be pykčio. Pilnavertėj šeimoj. Aš čia parašiau tik todėl, kad išgyvenau savo kailiu daug panašių situacijų. Nereiškia, kad neturiu bėdų, bet jos kitokios. Ir aš tų bėdų iš paskos nevelku...

Mano profesija vienokia, tavo kitokia. Tai ir skaitome to ko mums reikia.
Jei tu sugebejai ismokti nepykti ant savo tevo, tai saunu. Taciau, skausmas skausmui yra nelygus. As parasiau tik pavirsutiniskai forume viesai. Smulkmenu ir purvo is biologines seimos as isnesti nezadu. Ju gyvenimas tegu ir gyvena. Nei man teisti, nei man spresti uz tevus. Taciau, kas del manes - mano nuomone yra tokia.
As esu girdejusi, bet ne visos. Tiesiog pasirinkau netinkama kandidata sau i vyrus (ir tai supratau per velai). Buvo tikrai sauniu. vyru. Bet bijojau isteketi uz imones vadovo, nors tokie jaunysteje apie mane tik ir tesisuko. Tiesiog nemaniau, kad man taip gali nutikti. Na bent jau mano kaltes nera, kad gimiau girtuoklio seimoje. As negyvenu pykdama ir nekartoju nelaimingu likimu. Savo likimu as esu patenkinta. Ir keisti jo nenoriu. Pacios pasisakymus as priimu kaip nora tik padiskutinuoti.
Kas del vyro, nereikia buti tokiai tikrai, kad jo gyvenime nera kitos moters. Vyras gali buti idealus sutuoktinis ir idealus meiluzis. Jie gyvena dviguba gyvenima... Bet cia ne vieta ir ne laikas.
Labai noreciau nelyginti savo isgyvenimu su manaisiais. Pirmiausia tai, kad mes esame skirtingos, skirtingu poziuriu, skirtingu skoniu ir t.t.
As motinai esu dekinga gyvenime, kad ji man niekada nesake, koks tevas yra gera, kad ji reikia myleti ir t. Tiesiog tai leido paciai pasirinkti. Kol buvau maza, dar bendraudavau su juo (siek tiek), na jei atvirai as nemegau jo. Kai ugtelejau i mano ir tevo gincus motina jau nebesikiso, nes tai kas ivyko gyvenime as tiesiai sviesiai ir jam paciam ir pasakiau. Bet...
Todel ir savo dukrai aiskinau viska su amziumi. Kad galetu pati nuspresti ir pasakyti savo nuomone.
Papildyta:


Tai tokia opi tema, kad gali diskutuoti iki nugriuvimo. Kartais taip sunku paaiskinti kitam zmogui, kuris nesupranta, kad tevai buna skirtingi. Vieni geranoriskai rupinasi bet kitu liepimo, o kita reikia stumti. Jeigu nestumi, tai ir pati kalta. Ne visi mes esame tolerantiski...
O apkaltinti nekaltai, pas mus labai populiaru... kas daugiau rekia, ta ir gina...

Jau vakar tiek pridiskutavom kad maniau rankos nukris.Kuo tolyn tuo daugiau galima ismastyt o nuomone tam ir yra nuomone nevisada jos turi sutapti o vaikui taip pat pacios matom ka galima sakyt o ka geriau nutylet

As taip pat manau koks bebutu tevas reik sakyti tik gera vaikai protingi viska mato. Atsirinks kaip toliau bendrauti

Tikrai nemanau, kad sakote vaikui, "idiotas tevas", "kvailys tevas" ir t.t.

Net nežinau kaip išdėstyti vaiko mąstymą, prioritetų ribas, savimonę. Ranką ant širdies galiu padėjusi pasakyti, kad niekada nesistengiau nuteikti jo prie biologinį. Tačiau apie tą vyra jis kalba - "anas, tas, jis". Vaikas pats susideliojo viską į lentynėles ir save tapatina su visai jam negimininga (kraujo ir genų atžvilgiu) linija. Netgi apie savo protevius, kai ruošė pristatymus mokykloje, jis kalbėjo apie antro vyro protėvius, pristatė juos kaip savo.

Galbūt viskas susidėjo per 12 metų į savas lentynas?

Visiškai ne keista. Net maži vaikai jaučia mūsų mintis. Kaip mes jaučiame kūdikio nuotaikas, matome mimikas ir pan., taip ir jie mato ir jaučia mus. Ko gera ne tik nieko bloga, bet ir nieko gera nesakei savo vaikui apie jo tėvą, o juolab, nejautei buvusiajam teigiamų jausmų, tai visai normalu, kad sūnus išvadas pasidarė pats. Juk vaikas ne tik pats išgyvena, bet ir mato mamos išgyvenimus.
Ir dar. Vaikai nori tapatintis su tais, kurie jiems geri, rodo dėmesį ir t.t. Ir visa tai vyksta ne tik su biologiniais, bet ir su įvaikintais vaikais. Mano sūnus įvaikintas, o jis tapatinasi su mūsų protėviais, nors mes jį švelniai nukreipiame, kad yra ne taip.

Man superiniai buvo Vilmos Čereškienės žodžiai: savo vyro vaikams aš galiu būti draugė, patarėja ir panašiai. Bet NESU JIEMS MAMA. IR NEVAIDINU JOS ROLĖS. MAMĄ JIE TURI SAVO. Nepakęsčiau, jei kas savintųsi MANO vaikus. Todėl ir pati to nedarau.

Vat čia, gerbiamoji, esate neteisi.
Sūnui viskas buvo sakoma tik teigiamo, tik gero. Ir "tėtukas" labai sunkiai dirbo, todėl nebuvo laiko. Ir t.t.
Bet kai nuo sūnaus (vaikis matęs gi fotografijose kaip atrodo tėvas) tas pilietis tiesiog bėga (vos ne tiesiogine to žodžio prasme) netyčia jį susitikus - kad ir nuteikinėti nėra kaip.


O kaip su įvaikintais?

Vaikams patinka teviska siluma, nesvarbu tai ar is biologinio tevo ar tai is mamos sutuoktinio. Jei juos myli ir jais rupinasi, vaikai i juos ir remiasi. negi vaikui sakysi, nemylek mano vyro, tik savo teva

Sarkazmo nereiktų, nes tai, ką parašėte, neprieštarauja, tam ką prieš tai sakiau: kad vaikai tapatinasi su jiems brangiais žmonėmis.
Aš paminėjau tik dažniausiai pasitaikančią situaciją, kai reta mama randa savy jėgų gerai kalbėti apie tėvą (o tai visiškai suprantama). O jei tas tėtis nerodo gyvybės ženklų - tai aš ir nesakau, kad kišti jį vaikui reikia. Vaikui reikia žinoti, kad jis jį turi ir jis šiuo metu na, išgyvena krizę, na, nesusivokia, bet jis nėra blogas. Aš lygiai panašiai sakau savo sūnui. Kad jo mama nebuvo bloga, kai jį paliko, gal jai pačiai buvo labai negera. Ir jeigu ji atstumtų jį ir dabar jei mes ją surastume - vis vien sakyčiau - na, nepyk tu ant jos, atleisk, jai tiesiog gėda. Mes nematėme jos. Bet vis dažniau galvoju, kad jau noriu ją pamatyti pati, kad galėčiau paruošti savo sūnų tam ką pamatys, kad per skaudžiai nenudegtų. Juk jei ji atstums - vaikui bus trama dar viena. Jos norėtųsi išvengti. Ji yra jo pilvo mama. Aš - širdies mama. Nesisavinu jos vaiko, neslepiu, kad jis įvaikintas. Myliu jį, auginu ir galėčiau visiems tokio palinkėti. O tai moteriai esu labai dėkinga. Kad nenužudė. Iki to reikia pribręsti. Ne iš karto pavyksta suvokti esminius dalykus, tarkim, kad vaikus žeidžia suvokimas, jog juos į pasaulį paleido antžmogiai, neauginantys savo vaikų. Na, o abortą daranti - tai ne antžmogis, nužudantis vaiką? Tas pats, tik į kitas normas įlindęs... Aš myliu taip, kad duodu nesisavindama. Ir sunku būtų rasti labiau prisirišusį vaiką prie tėvų, nei mūsų sūnus...

Manau, kad atsakiau jums ir kitoms labai išsamiai. Galėčiau ir aš nekęsti tos k... ar kitaip vadinti. Kas iš to? Tik trauma mano vaikui. Moterims, nekenčiančioms savo buvusiųjų neapykanta turėtų praeiti vien dėl to, kad turi vaikus, kurie niekaip negimsta iš vienos moters, ir nėra viens jos, nors ir labiausiai skyrybų atveju to norėtųsi...

gamta taip sutvere,kad reik ir mamos svelnumo,ir vyriskos silumos-vyrižu ji kitokia

gamta taip surede, kad vaikas nori tureti teti ir mama. Ir visiskai nesvarbu ar jie svetimi, ar savi.

Kadangi mano sunelis su teciu matosi labai daznai, ne reciau kaip 1 karta per savaite, tai man aiskinti nieko neteko, vyras su juo kazkaip "vyriskai" pasikalbejo (nors kleckui tik 3,5 m), paaiskino ir mano mazylis neklausyneja

Na tau siuo klausimu pasiseke, nes vaikas turi gera ir atsakinga teveli

vaikas turi teveli

o mano vaikas mato (teveli)jei ji galima taip vadint,tik 1 arba 2 per metus,kokia valanda.anksčiau pergivenau,prašiau atvažiuot pas vaika.dabar jau neprašau,nes turim kita teveli kuris su kaupu atstoja tikra

svarbiausia, kad vaikas jauciasi saugus. Taciau patikek manimi, kad bedai atsitikus, jis prisimins vaikus ir prasys pagalbos. Negaves jos, kaltins tave.

mano mazius neturi biologinio tecio,bet turim nuostabu zmogu kuris,visapusiskai mus remia(materialiai,dvasiskai,moraliskai),tai musu sesytes tetis kuris nuostabiausias pasaulyje.nes "tikrojo" tecio (jei taip galima vadinti zmogu,kuris pasinaudojes manim patenkino savo gyvuliskas aistras)net nepazistam gal taip ir geriau...juk vaikas taip iseina mano vienos mano vyro ,sunelis teciu beveik nevadina,daugiausia vardu kaip manote ar tureciau ji kazkaip "versti" vadinti ji teciu?nors jam automatiskai kartais issprusta(girdi kaip sesute kviecia,tai ir jam taip norisi)

visiškai sutinku jau dabar kai gavo iš teismo pažima (del alimentu kelimo) jau mane kaltina kad neduodu vaiko.bet jis net neprašo.jis jam nereikalingas čia tik giniba tokia.man taip atrodo
Papildyta:



aš manau kad verst nereikia pats pavadins,dar ir jei sesute vadina tevu,tai tuo labiau

aš manau kad verst nereikia pats pavadins,dar ir jei sesute vadina tevu,tai tuo labiau

[/quote]




aciu as irgi taip manau,bet konsultacija ne po sali aciu jums,sekmes

Svarbiausia ismokti islaukti. Vaikas auga ir supranta kas meluoja, kas sako tiesa. Todel nereikia nustebti, kai vaikas pasako svetimam zmogui, as tave myliu teti.

Arba "aš tavęs nekenčiu, mama".

pasidare lengviau,ka?

ir taip bus

Tokiais pasisakymais manes jau nebestebinate, tikri lietuviai esate

Neversk. Ateis laikas ir pats pasakys. Jei kartais išsprūsta pavadinti "tėčių" - nekreipkite dėmesio. Neskatinkite per prievartą. palikite savai eigai.
Tikiu, kad norisi tai girdėti kaip savaime normalų reiškinį (pagal save galiu spręsti), tačiau palikite tai pačiam vaikui.

Papildyta:

Šita tikėtina, kai ateina paauglystės metas. Ibo paaugliai jau suaugusieji ir jie geriau žino nei jų seniai

aciu

Labai atsakingai galiu pasakyti: ką žino ir kaip elgiasi vaikai ir paaugliai - labai priklauso nuo jų ryšio su tėvais, susiklosčiusio per visą jų trunkantį gyvenimą!

Pvz. aš, gal ir egoistiškai noriu, kad mano vaikas visą jį dominančią informaciją gautų iš manęs, o ne iš draugų. Todėl nevengiu net sudėtingiausių klausimų. Kol kas problemų nekilo. Nors sūnus bręsta labai anksti... Šiandien jis pasiprunkšdamas prieš didžiulį veidrodį sako: mamyte, aš "plaukuojuosi"...

Tiesa, šioje temoje gal nenurodžiau, kad sūnui sausį suėjo 11 metų.

taip ir pasakau kai biologinis t. pasakoja apie savo nuotykius bare, kaip gere ar jo merga kam ka leptelejo.

ar as gerai supratau? Ar cia tevas savo vaikui pasakoja apie savo naktinius nuotykius?

Kiek suprantu sūnui 16 metų. Tai jie jau tikrai turi vienas kitam ką papasakoti. Ir jūsų pasakymas "idiotas" tik atstumia sūnų nuo jūsų.

sio menesio Cosmopolitano zurnale kaip tik yra tema apie vaikus be tevu. Idomu buvo paskaityti, bet tikiuosi, kad daugumai to nebus, nes ziauriai parasyta, kaip vaikai uzauge pradeda nekesti mamu del tevo nuslepimo. Bet siame skyrelyje manau dauguma turi kitokia beda - neslepia kas yra tevas, o tiesiog tevai neturi atsakomybes

nuslepimas ir melavimas yra negerai, as irgi netoleruoju tokiu dalyku.
Butu labai malonu paskaityti si straipsni.

o ka sakyti vaikui,kai pati nezinai kas vaiko tetis? ne ne, ne todel kad palaidai gyvenai,todel kad taip isejo,nes kazkoks gyvulys(jei tai tinkamas zodis apibudinti),su tavim pasielge taip kad visa gyvenima,negalesi sau atleistu,kad tave liete ir dare su tavim ka norejo jis...
va tada ir kurti vizijas apie teti?ar sakyti vaikui tiesa?
kartais .manau ir svelnai meluoti nera nuodeme

as manau tiesa butu galima pasakyti, kai jis bus pilnametis. Bet patikek pries pasakant paciai reiketu pasikonsultuoti su psichologais ir ne vienu. Tiesiog ju skirtingos nuomones. Tai nebus lengva.

zinai masciau ar pati noreciau ,kad mama man pasakotu apie toki mano biologini padariau isvada,kad nenoreciau..
tuo labiau,kad dabar mano suneli augina nuostabus zmogus,kuri jau kartais jis pavadina teciu nemanau ,kad busiu savanaude nuslebdama nuo vaiko teisybe

gal nuostabus zmogus galetu isivaikinti tavo suneli?
toks jausmas, kad ne kiek vaikui rupi kas jo tevas, bet kiek paciai norisi pasakyti vaikui tiesa ateityje (tiesiog kartais is salies geriau matosi).
Tu nenoretum, o gal vaikas noretu. As nesakau, kad sulaukes 18 metu tu privalai pasakyti. Pasakyti reikia tuomet (jeigu nuspresi), kada jis jau bus subrendes vyras ir suvokiantis tokias pasekmes.
Jeigu nuspresi tyleti, reikia taip ir padaryti.

gal net ir noretu,bet as to nenoriu,kame prasme?
pati esate komplikuota asmenybe,izvelgiate manyje kazka?
aciu uz patarima

Papildyta:
ir jam tikrai darnerupi kas jo tetis ar mama jam tik 4m ,manau kad dar ilgai nerupes,duok dieve ir niekada...

tu nenori, o gal vaikas turetu gimimo liudijime irasyta teva?
nereikia buti komplikuotai asmenybei.

tai kas kad ten bus,ne brugsnys o tevo vardas pavarde.man ne tai svarbiausia,svarbiausia yra jausmas o ne dokumentas

ne visi tuos jausmus pamato.

sveikos moterytes, o ,ka galvotumet pasakyt savo mazyliui apie teti, kai jis lyg ir yra, bet nesinori , kad pamates ji kur nors gatvej su kita seima, nepradetu saukti"cia gi mano tete"...........
va tokia situacija

as manyciau, tegu saukia. gal susiprotes tevas kad dar be dabartines seimos turi vaika ir is buvusios seimos? sioje situacijoje gaila vaiko.

Praeita savaite tevas mate savo vaika. Tiesiogine prasme - tik mate. Nepanoro islipti is masinos ir pasilabinti su dukra. Parejus namo, man tai pasake. Nieko nuostabaus - apart siu zodziu daugiau savo vaikui pasakyti negalejau.

Na as tikrai manau, kad tavo situacijoje tikrai neverta vaikui sakyti tiesos....... Tai tiesiog gali daug labiau ji traumuoti....... As irgi nenoreciau zinoti apie toki savo teva.......

Bet uzauges vaikas vistiek nores zinoti tiesa? Ar verta butu meluoti?

Manau, kad tokioj situacijoj tikrai verta pameluoti....... Kitavertus, o gal vaikui net nebus idomu zinoti apie teva, nes tures gera zmogu, kuris uzaugino ir rupinosi ir net negalvos apie ta biologini..... Niu negi geriau vaikui zinoti, koks padugne tevas buvo????? Na cia zinoma tik mano nuomone, bet as manau butent taip....