Turiu pirmokėlę dukrą, kurią kamuoja įkyrios mintys apie seksą. Vasaros pradžioje gimė broliukas.Mes laikome šunį...Kai vyro nėra, šunį vedžioju aš. Abu vaikai tuo metu lieka namuose vieni (20 min). Leliukas arba miega, arba ramus žaidžia, saugiai įsegtas. Aptariam su dukra, kaip elgtis, jei pradėtų verkti. Dukra labai myli savo broliuką, labai jautri jam, gražiai jį kalbina, švelniai elgiasi. Ji yra fiziškai stipri ir protinga mergaitė, aš suprantu, kad vis dėlto ši situacija jai yra stresas. Ir ji pradėjo guostis, kad ją kamuoja baimės: kils gaisras, ateis plėšikai. Mes ramiai kalbėjomės apie baimes, apie tai tai ko bijojom/nebijojom mes su tėveliu. Ir netrukus baimės virto kitokio pobūdžio įkyrumais. "Pirmoji kregždė" buvo: "aš manau, kad mano tėtis gaidys", "ir mano mama gaidys". Aš patariau į viską pažiūrėti su jumoru: "tai tu mūsų viščiukas?" Vėliau žanras sunkėjo:"aš noriu įkišti pirštą tau į putę". Kas tik papuola į dukros akiratį, iškart tampa jos fantazijų objektu. Viešėjo mano tėvai, prie stalo valgėme, staiga dukra " man kilo mintys, kad mama per tėtės pimpalą daro pliaukšt pliaukšt". Užėjo kaimynas, koridoriuje šnekamės apie remontą, dukra sukinėjasi aplink. Po to sako mananti, jog mes bučiavomės. Ir taip ištisai...Šnekėjau su ja gražiai, maždaug, tu nesijausk kalta dėl tų minčių, bet pabandykime galvytę užimti kitais dalykais (piešk, skaityk, dėliok puzlas, eik į kiemą..) ir viskas pasimirš. Bandžiau juokauti (jau pro ašaras): jei tau tie pimpiai taip rūpi tai būk gydytoja urologe. Pasidariau pikta: "nenoriu žinoti tavo minčių", nes dukra viską pasakoja garsiai, kad ir autobuse. Tik pramerkiu akis ir - mankylabjauriosmintyššš...Aš kartoju, kad nenoriu jų žinoti, o dukra iš visų jėgų stengiasi jas papasakot. Ir dar nespėja baigt, jau kyla kita...Galbūt taip ji stengiasi atkreipti mano dėmesį? Aš noriu - kaip ir anksčiau - su ja kalbėtis, apkabinti, pabučiuoti. Bet artumo akimirkos tuoj virsta išpažintim apie "tas mintis", aš labai suirztu ir - atstumiu dukrą, kuri tada man atrodo ir atgrasi ir graudi, užguita. Ką mums daryti?

Man atrodo, kad Jusu dukros noras kalbeti apie tokius dalykus, del kuriu Jums tenka raudonuoti pries kitus zmones, kurie Jums nepatinka, yra dukros budas islieti pykti. Gal tai ir nesusije su tuo, kad kelioms minutems jos prieziurai paliekate broliuka, bet tikiu, kad gali buti susije su broliuko gimimu apskritai. Kaip suprantu, kokia nors kitokia forma ji agresijos del broliuko gimimo nera parodziusi (tai normalu, kad vyresnis vaikas isgyvena labai daug jausmu, gimus jaunesniam, jei ju nepastebejote-verta suklusti).
Galbut apie seksa prie kitu zmoniu ji kalba ir del to, kad kiti tuomet atkreipia demesi, tai veikia skatinanciai.
Kaip iseiti is sitos situacijos? kad ir kaip sunku, Jums butu svarbu ignoruoti sias kalbas ir nustoti "kovoti" su dukra del to - jei nori, tegul sneka sau, o Jus elgiates lyg niekur nieko. Kai kalbos neatnes norimo rezultato (pokalbio su mama, analizavimo, mamos supykimo, gal demesio), jos pamazu liausis. Prasminga butu pakalbeti apie dukros pykti Jums, apie jos jausmus del broliuko atsiradimo (pykti, nusivylima jumis). Pazaiskite kartu su dukra bendru zaidimu- tai suartina, atnesa teigiamu emociju. Daznai pasidziaukite, kaip daug ji Jums padeda gimus broliukui (ir kaip broliukui pasiseke, kad turi seseri)- gal paduoda sauskelnes, gal atnesa rubeli ir pan.

Ačiū Jums labai už atsakymą. Aš jau buvau "užrietus nosį" kad mano vyresnėlė taip myli savo broliuką ir TIK myli... Iš tiesų, aš paskendus buities darbuose, o prieš tai skendau darbo reikaluose, o vaikams laiko vis neatsiranda, o gyvenimas eina...O Vakarė vis eina iš paskos: mama, kada skaitysim knygutę, dėliosim puzlą, mokysimės eilėraštį..O aš vis sakau: negaliu, reikia pietus išvirti, skalbinius išlyginti, o dabar dar Taurutį pamaitinti, sauskelnes pakeisti, pamigdyti. Ir nauji reikalavimai Vakarei - tyliai vaikščiok, nešūkauk, žaisliukų čia nepalik. O tos jos kalbos man žeidė jautriausią vietą. Žinote, pati dar galiu ignoruoti, bet kaip kitiems žmonėms paaiškinti? Galima sakyti, kad mes tik dabar pradedame megzti platesnius socialinius ryšius. Net pradėjau galvoti, kad jai su galva negerai. Mes abi buvome matę filmą "Nuostabus protas", kur labai gabiam mokslininkui nuolat vaidenosi neegzistuojantys palydovai. Kai Vakarė vėl ėmė pasakoti apie savo mintis ir kartu dėl jų atsiprašinėti, aš paprašiau prisiminti tą filmą. Ir pasakiau, kad tos mintys irgi netikros, jos ateis, bet nereikia jų gėdytis ir STENGTIS jas užmiršti. Tiesiog nereikia apie jas kalbėti, nes tikrame gyvenime viso to nėra. O dabar manęs laukia sunkiausias dalykas: nuoširdžiai bendrauti su abiem vaikais. Dar kartą AČIŪ )