Teisingai tam reikia laiko... Ir zinau kad sunkiausia pirmus kelis menesius... Labiausiai bijau kad kai jis grish prashytis atgal ji priimsiu Nors bandau uzdaryti visas duris sau tai padaryti....

BMB yra diagnozuotas bipolar (lietuviskai gal bus manijakine depresija), taigi jo gyvenimas eina mazdaug tokiais ciklais. Kai manija prasideda draugai, baliai, nemiga naktim, sportas, entuziazmas beribis, grandiozines idejos ir planai, daugybe minciu ir pan. Manija keicia depresija, kai gali miegoti iki 20 valandu per para, nieko neprisivercia daryt. Tarp situ dvieju faziu buna trumpi laiko tarpai kai grista vyras kuri mylejau ir tebemyliu...Ir tie periodai buna nuostabus, bet labai trumpi palyginus su kitomis fazemis... Liga galima kontroliuoti vaistais ir terapija, bet jis nustojo gerti vaistus pries 6 men. Prasidejo gal 3 menesiu manijos epizodas, kuris tesiasi ir dabar... Ir kurio nebeistveriau...

Labukas, mergytes..

Aptikau jus pasakojant savo istorijas, kurios yra panasios.. Netgi pritariat viena kitai, galvyte paglostot, paraginat... Vyras geria, pas kitas vaiksto, negerbia, pinigus svaisto, meluoja, nesiskaito, zemina ir panasiai skriaudzia.. O as jau 9 menesiai kankinuosi su viena mintim: palikt? O jai pagrindas tera: nemyliu, ne mano zmogus.. Negi as busiu savanaude (vaikelio atzvilgiu) jei priimsiu sprendima pasitraukt..
Pasistengsiu trumpai papasakoti savo istorija. Lygiai pries metus sutikau zmogu, kuri pamilau.. nieko neisdege, nesusisnekejom.. kritau i gilia depresija, prireike profesionalios pagalbos, guledavau viena ant lovos susirietusi i kamuojiuka, smegenis sukisdavau i interneta, bendravau virtualiai.. taip internete sutikau savo busimo vaiko teva (gims tuoj tuoj). man reikejo bent is kambario iseit, todel kvieciama isejau pasivaikscioti su juo. man tada jau buvo aisku, kad neprireiks antro susitikimo.. bet kazkaip nutiko kad pazintis mezgesi toliau ir ivyko antras susitikimas, trecias.. tris menesius pabedravus, atsitiko kitokie santykiai.. po to as ji palikau, neatsigrezdama dingau, uzblokavau, jokiu rysiu ir t.t. uztruko menesines, paaiskejo, kad uzkibau.. priemiau sita fakta kaip likimo dovana: busiu viena mama. mano sprendimas atrode mazdaug taip: tevas net nesuzinos, kad jis bus tevu. kai man aplinkiniai porindavo, kad alimentai ir t.t. as atkirsdavau: as kam nors pati dar damokesiu, kad jis nebutu musu gyenime.. (jis buvo nesubrendelis, nenuspejamas kvailys) po keliu nestumo menesiu mane eme smaugt pacios priestaringos mintys: turiu pasakyt, tevas privalo zinot.. nuraminau jas.. tylejau.. po 6 nestumo menesiu vel eme smaugt tos pacios.. tada as suvokiau: kad visas gyvenimas su kazkokiais priekaistais sau, su paslaptim, kuri gali islist, su vaiko busimu nesupratimu ir poziuriu, su tevo teisem.. nutariau pranest: tipo zinokk ir tiek.. po to jis pareiske nora bandyt kurt santykius... o gal gausis.. man tai pasirode protinga, pakvieciau ji pagyvent pas mane, kad greiciau viskas isaisketu.. pradzioje mane nervino kas antras jo zodis, kas antras jo poelgis, kas anta diena as lekdavau is savo namu pasivaikscioti i miesta, nes negalejau but su juo vienoje erdveje.. jis nenuvokus del savo jaunystes ir kvailumo tiek, kad jei pasitaiko situacija, su kuria niekad nebuvo susidures, jis daro visiskas nesamones, regauja kvailai, neadekvaciai, daznai izesdamas mano jausmus.. jei pasitaiko pazistama situacija (as jam paaiskinusi kaip suprast, reaguot ir elgtis, tada jis zino ir jokiu problemu nebekyla.. bet atsitikus naujam ivykiui, jis kaip taisykle, daro nesamones.. man norisi vyro, kuris turi savo nuomone, patirti, kuris net praturtinti gali mane savo poziuriu, suvokimu.. as visiskai ne taip isivaizdavau savo gyvenima.. as noriu asmeninio tobulejimo, noriu sveiko dziaugsmo.. o jis to suteikti negali.. jis tik greit mokosi, stengiasi, kabinasi is visu jegu.. o cia as savanaude.. as tiesiog noriu to, apie ka svajojau.. daznai sveriu savo troskimus ir gyvenimo posukius.. (ko gero mano kvietimas ji apsigyvent buvo noras greiciau ir sau ir kitiems irodyti, kad nepakeliui.. ass vis ta zinau, bet jis su savo pastangom ir pozicija: kurti mane tik zlugdo.. siandien as priversta arba elgtis drasiai ir likt vienai, arba plaukt gyvenimo upe be didesniu pretenziju..)
vale kiek prirasiau, bet prasau patarkit mergaites, vertinkit, as pasiruosusi isgirsti ir paciu nepalankiausiu nuomoniu..
p.s. mums iki termino liko 12 dieneliu.. as tuoj tuoj peresiu

siandien as priversta arba elgtis drasiai ir likt vienai, arba plaukt gyvenimo upe be didesniu pretenziju..)
vale kiek prirasiau, bet prasau patarkit mergaites, vertinkit, as pasiruosusi isgirsti ir paciu nepalankiausiu nuomoniu..
p.s. mums iki termino liko 12 dieneliu.. as tuoj tuoj peresiu


Tavoji istorija kazkiek panasi i manaja.Su vyru jau esu issituokusi nemazai metu,viena auginu 2,jau nebe mazus vaikus,taciau kaip bebuvau nusivylusi praeitimi,visvien norejosi normalaus seimyninio gyvenimo su normaliu vyru.Viena d. radau toki ir pamilau..deja jis mane paliko,buvo ne menkai uz mane jaunesnis(nors visi sako,kad pati atrodau 10-imcia metu jauniau,nei man is tikruju yra) Puoliau i depresija,kankinausi,kol nepasimaise dar vienas"paguodos prizas",labai panasus viskuo i pries tai buvusi...Nieko rimto nebesitikejau ir apie nieka labai negalvojau ir atsitiko taip,kad mes pazystami 9men.,o as nuo laukiuosi jau 33sav.Aborto daryt nesiryzau,nors jis netgi prase,kad negimdyciau...Tai dabar gaunasi visiska painiava,jokio normalaus gyvenimo,nors mes ir kartu.Jis neturi tokio pasisventimo sesliam seimyniniam gyvenimui,jam reikalingi draugai,nepriklausomybe,pagerimai ir t.t,nes zmogus dar jaunas,o mano padetis beviltiska,esu dekrete,kitokiu papildomu pajamu negaunu,kartais net norisi,kad zeme po kojomis atsivertu ir prasmegt skradziai is nevilties,zinant,kad niekas nepasikeis...Net savi nezino,kas mane vyksta gyvenime,nes jei pasipasakociau,tai jau nebesuprastu manes niekas,netgi mama...tai taip ir kabu,tikedamasi kazkokio stebuklo...

Stiprybes tau

Mano gyvenimas su vyru taip pat nepasiseke. Kai mano suneliui buvo 5 menesiai - as ji palikau. O dabar jau 1,4 metai kai esu viena su savo suneliu (jis jau daugiau nei puse metu net nebepaskambina net nepasidomi apie vaika) - esu pagaliau laiminga. Sunku vienai ir sunkiai kabinuosi i gyvenima, kurdama sau ir savo mazyliui ateiti, taciau nuo to laiko kai atsiskyriau nuo savojo vyro jauciu tokia vidine pilnatve, ramybe, kurios ne uz ka pasaulyje neatiduociau. Taip pat labai isaugo pasitikejimas savimi, vel atradau savyje tiek nuostabiu dalyku apie kuriuos buvau visai pamirsusi.

nespiesk jo i kampa.. taip jam kils dar didesnis noras begti.. jei jis tavim susidomejo ir jam vaikuciai nebuvo kliutis.. jis kazkaip irgi tikriausiai bent mintimis bande iterpt save i jusu rateli.. jis mate, kad moki but stipri.. nepasimesk ir dabar.. islaikyk savigarba, oruma.. lik siektina ir gal busi siekiama..

maniskis vakar pasipirso.. as ji nuolat stumiu, tai galbut esu geidziamu vaisiumi.. (turejau gyvenime viena, bet labai skaudzia pamoka, kai esi zemai kabanti ir lengvai pasiekiama vysnia.. kapt ir viskas..) gal del to, kad esu beveik jam nepasiekiama ir esu geidziama.. o jei jis pasiulyma padare tik del pareigos ar "protingo poelgio" nu nezinau.. zliumbiu ir zliumbiu.. ka as dukrytei paaiskinsiu: tevelis norejo, tevelis pirsosi, o as cia nenuorama, savanaude tave nelaiminga padariau.. kaip is ties butu sunku pasirinkt save ir savo jausmus.. esu ties giliu nesusivokimu..

nuoširdžiai patariu tau dabar nieko negalvoti ir nespręsti. Dabar tau ir būsimam vaikeliui reikia ramybės. Tavo nuotaikų kaitą lemia ir hormonų pusiausvyros, tad sprendimai nerealūs. Po gimdymo tai dar paaštrės. Gyvenk, leisk jam gyvent šalia... Nieko nesitikėk, nereikalauk, neieškok. Tiesiog, gyvenk. Tikrai nėra reikalo taip viską forsuoti. Kalbu iš asmeninės patirties, pasinaudok mano patarimu ir po gero pusmečio man padėkosi sėkmės

yyyzi, mamulia teisingai raso. As taip pat dariau. Ramybe yra neikainojamas dalykas, ypac kai tenka isgyventi sunkius laikus.

Siaubas, tokios jaunos, o tokios istorijos

Gal tuomet netureciau skuustis per daug - nu yra vaiku tevas, yra visiskai paslije santykiai tarp musu, bet nieko nezinau apie mergas (gal nenutuokiu?), finansai irgi plius minus tvarkingi. O ir seni esam jau.

Nu bet vis tiek manau, kad yra ivykes paskutinis lashas. Uzdirbu nemazai, daugiau nei vyras, nebijau viena islaikyt sheima. Vaiku tetis ne itin prisideda prie ju prieziuros. Zemina mane. Kolioja. Kad buka ir stora (pastarasis dalykas - faktas, bet gal buna, kai ir su storomis elgiasi padoriai).

Skirtis sunku. Gal - sunkiausia? Juk net mirtis - del jos nesprendziame, ji pati ateina. O skyrybos - kaip mirtis, tik paciu pasikviesta.

dekui, sitaip ir stengiuosi - laikytis kuo toliau nuo esminiu sprendimu.. bet kai uzduodamas vienareksminskas klausimas, reikia nedaugiareiksmisko atsakymo. o kaip ten is tikro susiklostys, payvensim, pamatysim.

Labukas vienisos mamyte...
jaigu kuri gyvena ar gyvenat chicagoj.....
galiu padeti patarti..kur ir kaip galima dauti vaikeliui
ir paciai draudimus, nemokamus daktarus, gimdyma,
maista ir net kai kuriuos reikmenis pragyvenimiui kaip
baldus , drabuzelius ir tt...
rasykit man i emaila, editaedwis@yahoo.com

Viso..edita
Papildyta:
Man atrodo paprasciausei...jaigu zmogus tave zemina kolioja, cia lygiai tokia
pati zala jaigu mustu, dauzutu tave.....nes cia yra emocinis musimas....
tu po kiek laiko prarasi pasitikejima savimi, nusivilsi savim, po to ir savo gyvenimu, nezinosi kaip toliau gyventi...ir liksi su juo amzinai , nes tau jau bus ikalta i galva kad nesi nieko ir niekma verta.....
tokius zmones reike taip pat greitai mesti i sali kaip ir tuos kurie musa...!!!
vienai bus zinoma labai sunku, pradzioj ...bet veliau jausiesi kaip zmogus!!!

Skyrybos gali tapti ir nauju atgimimu.

edta, nueik, i chikagos mamyciu skyreli, jos geriau zinos, ivairiu saliu mamu pakalbiuose rasi, as ny gyvenu, tai cia kitaip viskas

Viska ka cia perskaiciau...zodis i zodi atitinka mano gyvenima

Nors ir buna blogu akimirku, bet taip smagu skaityti Jusu, mergickos, optimistines mintis. Taip ir laikyt! Negalima paluzt, reikia visada save palaikyt!

Labai artima..... Nepalikau dar, bet jei paliksiu, tai dėl gėrimo, abejingumo... ir turbūt nemeilės.....

na nejaugi ,vaivos juosta ,ar taip gali pas tave buti?

Visaip būna. Kituose žmonėse, šeimose matau, kad gražu viskas sklandu, bet gi giliau nežinau. Išorė būna apgaulinga. Tikrai žinau, kad pvz. bendradarbiams, šiaip pažįstamiems mano šeima atrodo darni ir graži, bet būna visko. Kartais daug, kartais mažai, kartais ir visai gerai.

mes irgi ''graži''šeima kt akivaizdoj,ypač jei mato mus kartą per metus
bet jei mintis apie skyrybas lanko kas dieną ir net kelis k/d tai ko gero taip kažkada ir bus,kad ir kaip liūdna bebūtų
o priežasčių daug,bet apibendrinant tiktų egoizmo viršūnė ir įvairiapusis bukumas

reikia gyventi del saves (vidaus), o ne del kitu (isores)

Papildyta:

oi merginos ,tikrai kad isore lieka isore ....perkelsim plepalus krastiesiu i sia puse..bet ne labai gerai
Daryti tikrai reikia kas geriau paciam ,pagyvensim,pamatysim

Kodel palikau...
Santykiai buvo jau nekokie gal pora metu. Nei mes bardavomes labai, nei aistru buvo. Tiesiog, nebebuvo is viso nieko.... jausdavausi vienisa, nereikalinga. Pagalvodavau apie skyrybas, bet kazko bijojau.
Palaipsniui atejo supratimas, kad as verta daugiau, as dar jauna, as galiu but laiminga, mylima, reikalinga.
Vyras skirtis is karto sutiko ( tas tiesa sakant nestebino, matyt pats to norejo, bet nesiryzo), issiskyrem draugiskai.

Ir psicologiskai dabar jauciuosi zymiai stipresne, nos gyvenu sunkiau

[quote=Guggy,2008 07 08, 07:34]
[quote=aniaczka,2008 03 11, 05:07]
manau oas daugelis labai panasi situacija, bet pavydziu jtokiom smoterims kaip jus, turit tiek valios iseit ir wiska pradet is naujo, mano vyras daugeli karto mane besindavo irgi del savo nesubrendimo, kartais as jo nekenciu, bet ne wisada buna blogai tik tada kai jis isgeria, ir tada draugai jam svarbiau uz mane su vaiku, nors prasyk, maldaug, verk, pjaustykis kad neiseitu wis tiek eis, ir net nepaskambins, o po dvieju dienu gris namo kaip nieko nbuve, ir as dar ji turiu myleti,,, buna taip nedazni karta i menesi, bet kaip man kentet, tas dvi dienas?

[/quote

Pas mus irgi panasiai buvo... kuo toliau tuo tie pasivaiksciojimai daznejo... nusibodo man ji vaikytis, skambinti ir laukti prie viso to dar prisidejo melas, naglumas, arogancija ir pykcio priepuoliai. Viena nakti po eilinio ginco suparatau kad toliau gyventi taip nebenoriu ir nebegaliu jei noriu islaikyti pagarba sau. Liepiau jam issikraustyti ir jis isejo sekancia diena... Neseniai tas buvo... Liudna ir skaudu dar... Zinau kad tarp musu viskas baigta ir niekada nebebusim seima, bet gaila tu svajoniu kurioms nebelemta issipildyti, pazadu, vilciu ir geru laiku praleistu drauge...

[/quote]

Jezau kokia panasi situacija buvo pas mane, ne panasi o lygiai tokia pati , tik veliau as suzinojau, kad tie isejimai buvo pas kita moteri , kuria jis pamilo, tai as ji graziuoju paprasiau iseiti is musu namu, dar praejo mazai laiko, man sunku, labai sunku, matyt ji su kita tokius laimingus, bet as jauna, grazi ir kaip nors iskentesiu , nevertas jis manes buvo., kaip sakoma _ budet prazdnik i na majej ulice_

skaitau ir negaliu patiketi... kiek visokiu istoriju ir isgivenimu. nebusiu isimtis ir papasakosiu savaja... su savo ex pragyvenom 9 men. istekejau todel kad "seima" mane ikalbejo "nes gimditi nesusituokus negerai"... Stebuklingas gyvenimas prasidejo neuzilgo, kadangi apsigyvenom pas jo mama (kuri nevenge alucio ir kitokiu gerimu), kaip ir pridera i namus atejau netusciom... su savimi atsiveziau viska pradedant nuo patalynes ir leksciu ir baigiant tv ir sklabimo masina... jau tada buvau 3 men. nescia. Dirbau dviejose darbose, vaziavau i komandiruotes, dalyvavau kongresose ir kt. susiburimose darbo reikalais... O mano mielasis sugebejo likt be darbo, nes ji uzknyso dirbti tai ko jis nenori. Pradejau per savo pazystamus jam ieskoti darba, tada jis man pareiske jug uz "bobos sijono nesisleps", nuryjau ir tai. Viena vakara gryzdama namo nualpau autobuse nuo karscio.... Gerai kad kazkoks vyras mane spejo pagaut ir nesusizeidziau... Atejau namo visa apsiverkus ir papasakojau jam kas nutiko ir paprasiau kad nuo rytojaus jis atvazinetu manes pasiimt is darbo (savo masinos neturejau, o jis savos man neduodavo), bet jis lediniu veidu man pareiske kad nieko cia tokio baisaus nenutiko ir kad neprisigalvociau.... nuo tos dienos vazinejau su taxi... Kadangi jis vis nedirbo ir amzinai budavo pavarges (o nestumas jau buvo 6 men.) viska daryvau pati.. Viena diena as paklausiai jo kada jis pagaliau isidarbins ir ka apskritai sau galvoja... Ponas buvo nenuotaikoje ir pradejo staugt, staugti nusibodo ir jis mane pastume, as nugriuvau ir stipriai uzsigavau pilvuka... kad isvengt dydesnio skandalo uzsisukau ir isejau pas drauge kuri gyveno salia... ten man pasidare bloga ir isvaziavau su greitaja i ligonine. Jau tada pagalvojau pirma karta kad reikai ji palikt ir begti kuo toliau... bet kurgi tau... atvaziavo, atsiklaupes ant keliu atsiprasinejo stora lenkiska kiaule (taip mane vadindavo) ir zadejo kad tai buvo netycia ir t.t... Patikejau... Kai pagaliau susilaukiau Katunio:) ir gryzom mano jis griuvo miegoti nes buvo pavarges nuo nedarbo o as turejau atsiliept i klijentu skambucius, nes jie netylo visa nestumo laika ir net tada kai gimdziau... Musu seimoje as buvau tas kuris ja islaiko... Gerai kad likus 3 dienom iki gimdimo mano seima man padejo tose namuose padaryti sioki toki remonta, nes vaiko i toki kambari as atvezt negalejau.. jau nekalbant apie tai kad lovyte, vezima ir t.t. nusipirkau pati ir uz savo pinigus... Kai Katuniui suejo 2 sav. kartu pradejom vazineti i darba, gryzdavau nusikalusi ir nejausdavau net koju.. o i namus reikejo nupirkt ka nors valgomo ir dar paruost... as jau nekalbu apie tai kad kai kas nesugebedavo net indus issiplauti. Kai eilini karta viduri nakties anyta igriuvo i kambari, nes vaikas verke ir as negalejau jo nuramint, prasidejo skandalas... po 2 dienu issinuomavau buta nes taip gyvent daugiau negalejau.. Va tada mano vyrelis pasirode visame grazume... Kai kraustems pradejom bartis ir jis man trenke per veida .. to pakest negaalejau, ir gavo jis atgal, prasidejo mustines, vaikas verke, as su melynem... tuo metu atvazavo mano brolis, nes padejo vezti mums daiktus, turejau pameluoti kad netycia nugriuvau kad nepradetu jie aiskuntis "vyriskai" ... Ta vakare labai rimtai pasikalbejom ir nusprendziau pabandyti dar karta.. Tipo abu jauni, reikai prisitrint, jam sunku nes nedirba, as perdaug pavargusi nuo darbu ir vaiko ir dar nuo milijono kiti daliku... Savotiska ramybe truko neilgai, iki kaledu, per kurias gavau porcija izeidimu prie visos jo gymines ir ne ka maziau kai gryzom i namus, cia buvo "pati geriausia mano Kaledine dovana"... Sekancia diena jis svente Kaledas su draugu , kai paguldziau maziuka miegoti atsisedau kartu su jais uz stalo pasedeti ir pabendraut, atidariau skardine su alum, o jis man ja isrove is ranku ir ibruko savaja kur buvo like keli gurksniai... Pasakiau kad noriu atsigert is tos kuria atydariau ir jis demonstrativiai i ja spjove ir atidave man isvadindamas stora, lenkiska kiaule. To man jau buvo perdaug ir as pratrukau... pasakiau viska ka galvoju, kad gyvena uz mano saskaita, kad visai nepriziuri vaiko, kad nesugeba net iseit i lauka kad as po visu darbu bent porai valndu prigulciau ir ta sarasa galeciau vardint dar ilgai... Atsistojusi ispyluau jam ta alu ant galvos ir nuejau detis savo ir vaiko butiniausiu daiktu... kai jau buvau susidejusi reikalingiausius dalikus ir apsirengusi uzejau i virtuve ir pasakiau kad iseinu kartu su vaiku ir uz buto nuoma daugiau nebemokesiu. Graziam atsisveikinimui gavau doze smigiu ir maldaudama kad nekeltu skandalo ir nepazadintu maziuko siap ne taip isprudau is tu namu.... Niekada nepamirsiu kai ziema su vaiku ant ranku stovejau ir negalejau issikviest taxi kad mane nuveztu pas tevus... Kai atsiliepe dispecere ir pasake kad maziausiai valanda turesiu laukt nesusilaikiau ir pradejau verkt, pasakiau kad mane sumuse vyras ir as su 3,5 men. kudikiu stoviu lauke ir labai bijau jis manes pasigailejo ir lb greitai masina atvaziavo..... Ta nakti tapau vienisa mama... Uz menesio mano Katuniui bus 8 metai, jis bendrauja su savo teciu ir vis klausineja manes kodel mes negyvenam kartu....
wau.... gavosi beveik puse romano

Valisere, skaiciau idemiai tavo istorija.

Ar esi laiminga tuos astuonerius metus be savo vaiko tevo?

Manau kad taip, nes anksciau ar vieliau vistiek butumem issiskyre. Skaudziau butu tai daryti kai vaikas butu dydesnis ir suprastu kad darosi, tikrai nenorejau kad jis matyti ir gyrdetu panasius dalikus... Laikui begant apsiraminom abu, jis ne karta prase kad sugryzciau ir t.t. Bet turbut esu is tu kurios nusprendzia karta ir visiems laikams... Bet net praejus tiek metu jis nesugeba pripazint kad smurtavo pries mane.. tai apie ka galim kalbet? Tesiog darau viska kad bendravimas tarp jo ir vaiko nenutruktu... Nes vaiku jis rupinasi, niekada nebande nemoketi alimentu (aisku tik tik kiek priklauso), kartais pasiema pas save, nuveza i kokia picerija ar pan... Sako kad zmones keiciasi... Gal..

Maladec, ne pasidaviai ir isejai tik gal reikejo biski anksciau.... manau n veltui tai padarei, tokios kaipo tu moteris daug ko gyvenime pasiekia bet be su tokiu kaip tavasis, jis tau per menkas ir taves tikrai nevbuvo vertas, koks gi jisai buvo kiaule, net pinigu atnest nesugebejo, o ka vaikas valgytu jei ne tu???
zodziu saunu9le, buk laiminga... pasirinkai tikrai geresni kelia, idomu tik dabar po 8 metu ar turi antra puse?

Maladec, ne pasidaviai ir isejai tik gal reikejo biski anksciau.... manau n veltui tai padarei, tokios kaipo tu moteris daug ko gyvenime pasiekia bet be su tokiu kaip tavasis, jis tau per menkas ir taves tikrai nevbuvo vertas, koks gi jisai buvo kiaule, net pinigu atnest nesugebejo, o ka vaikas valgytu jei ne tu???
zodziu saunu9le, buk laiminga... pasirinkai tikrai geresni kelia, idomu tik dabar po 8 metu ar turi antra puse?

[/quote]

Aciu uz grazius zodzius ir palaikima deja tik badar kai suletinau tempa ir atsigreziau atgal, supratau kad visa ta laika buvau vienisa ir tokia esu siai dienai... Istikruju tai neturejau kada ieskoti to su kurio galeciau buti... Darbai, biski mokslu, vaikas, draugai ir seima kurie mane visa ta laika palaike... o "jo" - nera O kai atsirasdavo kazkas, kuris galetu buti bent pretindentu... tai budavo arba vedes arba man tekdavo gyrdeti jau standartine (man) fraze: "Man esi per gera" ... Tokiems visada sakau kad ju zodziai glosto mano savimeile ir palinkiu sekmes rasti tokia kuri butu tesiog gera

Valisere, šaunuolė. O ir sūnelis jau didutis.

Aš nesu vieniša mama, bet viskas veda link to. Mes su vaiko tėvu nesusituokę, nes kaip jis sakė "jam to nereikia", o kai paklausiu, kodėl per visą draugystės laikotarpį jis man net nesugebėjo pasipiršti (jau ir vaikas mūsų nemažas), tai visada tik susipykstam ir aš apsižliumbiu. Nežinau, gal dėl to, kad tarp mūsų didelis metų skirtumas, aš jaučiuosi lyg gyvenčiau su tėvu... Jis man vis aiškina, nurodinėja, rėkia, ir visaip kitaip auklėja... Negaliu sakyt, kad buvo tik blogai. Aišku, yra ir tų gražių akimirkų, bet labai retai. Jau net nebelaukiu savaitgalių, nes visą laiką susipykstam.
Nežinau, gal neaiškiai parašiau, bet mintys tokios padrikos... Nebežinau net ką daryti. Atrodo ir rūpinasi mumis, ir vaiką myli, negeria, nesmurtauja (aišku buvo pagrasinęs, kad gausiu, arba kad vaiką atims ir nebematysiu, bet kažkaip susitaikom ir viskas vėl gerai), bet kartais pagaunu save galvojant, kad be jo man būtų daug geriau.
Aš su jo esu tik dėl vaiko. Pati neturiu tėvo, ir kadaise sau prižadėjau, kad mano vaikas visada turės tėtį, bet yra kaip yra... Esu labai pasimetus...

Ačiū, kad išklausėt.

Tai yra emocinis ir psichologinis smurtas, ir labai gaila, kad pas mus jis dar garsiai neivardijamas.

Jai as esu saunuole, tai ir tu buk tokia... Jai gyveni su juo tik del vaiko ir tik tiek tave laiko... Patikek as palikau savo vyra del VAIKO, nes nenorejau kad jis augtu tokiose salygose.. Tavo vaikui nera gerai kai seimoje nera santarves ir supratimo. Ir galu gale vaikai uzauga ir paloeka savo tevus, bet tada jau bus vieloka galvoti apie save ir gailetis praejusio laiko... As esu skyrybu priesininke, bet dar didesne priesininke pries smurta nesvarbu psihologini ar fizini... O tu kaip tik esi to skurto auka... tik meliniu nesimato... Jai turi galimybe pradeti gyvenima is naujo ir manai kad taip reikia daryti, tai nereikia ieskoti sai pasiteisinimu ir priezasciu likti vietoje...
Apgalvok viska dar karta, susirasyk visus "pries" ir "uz" . Sekmes

Ačiū už supratimą. Jau n kartų dėliojau pliusiukus ir minusiukus, bet esu tikra bailė. Bijau kad netektų vėliau gailėtis to, kad palikau vaiką be tėvo... Iš dalies, gal ir vienatvės bijau, nors tikrai tokia nebūčiau be jo. Turiu labai puikią mamą, tikrai turėčiau kur eiti. O ir šiaip, žinau, kad tikrai sugebėtume gyventi be jo... Bet vis svarstau.
Anksčiau galvojau, kad gal normalu yra tokie santykiai šeimoj, bet kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad ne...

Ačiū dar kartelį.

Man labai liūdna skaityti tokius žodžius, nes tai primena karčią mano pačios patirtį... Aš irgi daug metų maniau, kad tokie santykiai yra normalūs, kol įsitikinau, kad ne... Pasirodo, nes visi tėčiai tik įžengę pro duris puola rėkti ant vaikų, ne visi auklėja savo dukras smūgiais... Irgi ilgai nenorėjau atimti iš vaikų tėvo, nes anksti likau be jo pati. Tačiau dabar, belaukiant teismo, vis dažniau išgirstu vaikus sakant "kaip gerai, kad pagaliau jūs išsiskirsit, kaip gerai, kad mes būsim tik su mama", ir suprantu, kad gal laukiau per ilgai...

o as noreciau visom patarti neskubeti skirtis ir isnaudoti visas galimybes islaikyti seima. Is savo patirties galiu pasakyti, kad kol neesi issiskyrusi negali ne isivaizduoti kaip is tikruju yra sunku vienai auginti vaika...

nes, kai viena mama augina vaika, santykiu seimoje pavadinti "normaliais" irgi negalima taip, kad gerai pagalvokit!

na mane piktina tokie zodziai, nors tu ka. Moteris viena bando, o vyro cia nera. Todel kad jus pacios lendat jiems i gera vieta, kai niekas nepraso. Kas vyras per daiktas, kad su juo reiketu elgtis kaip su kristolu? Niekada nesutiksiu, kad moteris viena turi rupintis, saugoti seima. O koki velnia vyras daro seimoje tuomet, ir pagaliau ka?

Kaži kodėl tuomet mano vaikai nekantriai laukia tos dienos, kai prasidės normalus gyvenimas be tėvo? O gerai pagalvota irgi buvo, trejus metus svarsčiau, kol priėmiau galutinį sprendimą.
Ar nelengva vienai? - galbūt šiek tiek sunkiau finansiškai, visais kitais atžvilgiais - kaip tik kur kas lengviau. Man asmeniškai lengviau yra viską daryti pačiai, žinant, kad pagalbos nėra iš ko laukti, nei turėti teorinį vyrą ir vis tiek viską daryti pačiai, plius dar ir jį apšokinėti.

Moterys kantrios, nei viena neissiskyre po pirmosios tokios minties. Taure persipildo ir tada jau geriau gyvenant atskirai bendrauti graziai, nei po didelio kanciu kelio issiskyrus nebenoreti pazinti antrosios puses.
Nieko 'normalaus' nera kai salia vyro tegali egzistuoti. Gyvenimas vienas duotas, todel ji reikia isnaudoti, kad veliau nereiktu gailetis..

Teisingai.

Aš pavyzdžiui savo gyvenimu nesu patenkinta. Finansiškai esu aprūpinta, bet tik tiek. Vyras mano labai savarankiškas. Jis daug metų gyveno vienas. Įpratęs viską daryti savaip. Todėl dėl menkiausio mano žingsnio "ne taip kaip reikia" gaunu krūvą pamokymų ir užgauliojimų. Kai pagalvoju, tikrai gyvenimas tik vienas, metai greit bėga. Net nepajusiu, kai būsiu sena susiraukšlėjusi senutė, bet vistik... tos dvejonės žudo.
O minčių skirtis pas mane buvo begalė. Bet va vis dar esam kartu, o aš skęstu apmąstymuose...

Na, ir kur gi tu zadi deti tuos savo jaunus metus? juk neuzkonservuosi? greiciausiai po skyrybu atsiduosi kitam, kuris (sutik, didele tikimybe) su laiku pasirodys esas toks pat blogas, ar net blogesnis nei pirmasis ex. Tik skirtis bus sunkiau, nes, skirtingai nei pirma karta, tu jau gerai zinosi skyrybu "kaina"

O ar nepagalvojot, kad galbut mes pacios esam per dideles egoistes (kaip ir jie, zinoma), kad nesugebame gyventi kartu su jais? juk labiausiai del skyrybu kencia musu vaikai (net jei tuo metu atrodo, kad jie kaip ir mama jaucia palengvejima) Cia, zinoma, nekalbu apie skyrybas del fizinio smurto ar kitokiu panasiu baisiu dalyku.

tema turi gera pavadinima "paskutinis lasas" manau kiek vienai savo... viena gali kenteti ne viena desimti metu, o kita (pvz. as) neislaukti ir metu... musu istorijos yra skyrtingos ir tuo paciu panasios.. nei viena nenorejom atsidurti ant skyrybu slenkscio ir apmastem ne viena karta visus uz ir pries... bet jai nusprendem skyrtis ir apie tai pranesam JAM... Kodel net tokiu momentu kas "pona" neisijungia raudona lempute galvoje ? Ar tai nera noras viska palikti ant moters peciu ir atsikratyti atsakomybes? Jug taip gyventi paprasciau... O mes rezgam, mezgam, siuvinejam, dauzomes galva i siena kaip issaugoti seima, kad vaikuciai neliktu be tecio ir t.t... apie ka galvoja tuo metu vyrai???? Nesakau apie vusus... Bet daugumai tai buna naujo gyvenimo ir nauju galimybiu pradzia... Tik nedaugelis sugeba "pabusti" is to sapno ir pazvelgt i situacija tuo paciu pradeti ja taisyti ir neprarast seima... Kiek pazystate vyru kurie per skyrybas kovojo kad vaikas/vaikai liktu su JUO? 2? 3? 4? As asmeniskai pazystu tik 2... Bet visiem kitiem skyrybos tai galimybe atsikratyti pabobusiu santikiu ir viska pradeti is naujo...
As tikrai nesu nusistaciusi pries vyrus ir niekada nesakau kad jie visi kiaules arba kad jie vienodi... Bet visada sakau kad nereikia kankinti saves ir ieskoti priezasciu likti vietoje... Deja moterys daznai pasirenka aukos vaidmeni ir slepiasi uz "nenoriu kad mano vaikas augtu be tevo".. Gal esu perdaug ciniska bet geriau nieko nei tas kuriam i tave nusispjaut....

Iš kur toks kategoriškumas? Kažkodėl daugumai vyrų atrodo, jei jau moteris parodė iniciatyvą skirtis - tai turi kitą. Jiems kur kas sunkiau suvokti, kad moteris tiesiog nebegali gyventi su juo, neturėdama jokio "atsarginio varianto"...

Kad dėl skyrybų visada kenčia vaikai - sakyčiau, jau pasenęs šablonas. Pažįstu keletą jau suaugusių, kurių tėvai kažkada išsiskyrė. Visi be išimties sako, kad labai laukė tėvų skyrybų, nes bloga atmosfera šeimoje kankina kur kas labiau. Fizinis smurtas - ne vienintelė priežastis, man rodos, moralinis terorizmas žeidžia nei kiek ne mažiau.




Pasakiau saviškiui tą patį: man geriau jokio, negu bet koks.

Beje, aukos vaidmenį neretai renkasi ir vyrai: jiems labai patogu turėti žmoną, kuri dažniausiai veža ant savo pečių visus šeimos reikalus ir buitį, o vyras jaučiasi didvyriu vien todėl, kad parneša namo algą (tarsi žmona jos neneštų), todėl leidžia sau dienų dienas medituoti prie tv ir šokdinti šeimą, o po n metų staiga nustemba, kodėl tuose namuose jis neturi jokio autoriteto, ir yra visus užknisęs savo priekabėmis, tada prasideda verkšlenimas, koks jis vargšas, kaip jo niekas nemyli, ir už ką dabar jo atsikrato...

o po n metų staiga nustemba, kodėl tuose namuose jis neturi jokio autoriteto, ir yra visus užknisęs savo priekabėmis, tada prasideda verkšlenimas, koks jis vargšas, kaip jo niekas nemyli, ir už ką dabar jo atsikrato...

[/quote]

siai dienai mano ex "geriausiai zino ko reikai jo vaikui" .. sukuosena vaiko-neteisinga, nagai nukirpti blogai, rankos-purvinos (o kokios jos turetu buti po to kai vaikas smelije arba kitur krapstosi? ) ir dantis ne taip valosi ir kaip aukstuomines dama nemoka valgyti su peiliu ir sakute... ir kuo gero pavardinciau dar ne viena trukuma auginant vaika... bet kiek kainuoja vaistai arba sasiuviniai i mokykla, rubai, batai, sokolodinis surelis (jis net nzn koki "JO sunus" megsta labiausiai), treniruote, stomatologo paslaugos ir t.t. jis nezino ir nenori zinoti... Arba neturi tam pinigu kaip buna dazniausiai... todel net nereikejo n metu siprast... uzteko tiek kiek pagyvenom susituoke... greitai bus 8metai kai palikau ji.... nesigailejau nei dienos.. tik dabar mane ima juokas is tokiu zodziu...

Tuos metus gerai būtų praleist taip, kaip AŠ noriu. Turbūt tai suprantama, ar ne?

Visiskai palaikau Kodel turetumem buti su vyrais kurie to neverti? Reikia myleti save daugiau...

Perskaičiau daugely jūsų pasisakymų...
Esu tokios nuomonės, kad jei nesiseka būti kartu, tai ir nėra ko laukti, skyrybos ne gyvenimo pabaiga... nesuprantu tų moterų, kurios aukojasi vaikams ir gyvena su vyrais, kurie jas žemina, skaudina ir pan., o po klerių metų visvien jas palieka, o tada jau jaunystės traukinys išvažiavęs...
Mano istorija, kai ir daugelio labai panaši. Ištekėjau jauna, nepraėjus net metams nuo draugystės pradžios. Jau gal ir tada žinojau, kad čia ne tas vyras kokio man reikia, bet tai buvo nesvarbu, buvau tiesiog apsėsta mintis, kad man dabar iki pilnos laimės reikia vaiko čia ir dabar po keletos metų pradėjau lauktis, Va tada ir prasidėjo mūsų vargai, vyras įlindo į darbus, o man daugiau niekas nebeegzistavo kaip tik būsimas vaikelis. Gimė dukrytė, nusipirkom namą, vyras vis ilgiau ir ilgiau dirbdavo, aš viena sėdėjau už miesto su mergaite... 3 metai jokio artumo, jokio sekso, tik rietenos dėl jo nelaimingo gyvenimo... Parėjęs namo išsidriebdavo ant lovos ir laukdavo valgyt, kartais atrodydavo, kad ir jam tuoj teks pradėt keisti pampersus ir nešt į lovytę užmigdyti... Prasidėjo priekaištai, kad ant jo sprando gyvenu, man tik jo pinigai reikalingi, o aš tik drybsau namie ir žiūriu serialus. Išėjau dirbti, na ir vėl jam negerai, nes matai tą ką aš uždirbu pravažinėju į darbą... tai ir vėl ant to sprando kabu susiradau kita darbą, nu ir vėl negerai, nes darbas ne valandinis, reikia auklės tai tada ne tik ant sprando kabėjau, bet dar ir tarnaitę (čia taip buvo vadinama mūsų auklė ) pasirodo nusisamdžiau... Pabandžiau pagrąsinti, kad kai pakels algą išeisiu iš jo, o tas pilietis pareiškė, kad pražūsiu be jo...
Nieko nesakius viena dieną susikroviau daigtus ir išėjaom su mažyle, o tam nei šilta nei šalta, atseit eikit visvien be jo niekur nedingsim. Baisiai jau savim didžiavosi, čia tik mano darbas Š..., alga Š..., o jis juk turi namą, mašiną, gerą darbą, o dar ir būsimasis mokslininkas
Tai ir liko išsižiojęs, jau metai kaip negrįžom, o ir skyrybų byla jau teisme beveik o mudvi nusipirkom butą ir darbe sekasi, o savrbiausia, kad jokiu priekaištų nebegirdžiu... ramu. Turiu draugą, kuris ir mano mergaitę myli, o ir ji su juo puikiai bendrauja... Kol kas sekasi ir esu laiminga išbridusi iš viso to košmaro...
Tiesa jo žodyne buvo tik AŠ, o mes kaip šeima, ten turbut neegzistavom... Viskas JO, o mes tik šiaip kaip priedas prie jo gyvenimo...

Labai teisingai pasielgei. Pas mus labai panaši situacija. Va vakar vėl susipykom, kaip ir eilinį kartą...

deje ir mane paliko-ne as ji,nesuprantu priezasciu kodel,nes jis vis dar pastoviai uzsuka,pasiteirauja kaip jauciasi leliukas mano pilve

Ir iš kur toks pesimizmas Aišku yra toks posakis nuo vilko ant meškos, bet nebūtinai tai turi nutikti tau...
Juk nebūtina pulti ant pirmo pasitaikiusio, padraugauji su žmogum keletą metų, visvien išlįs ir gerosios, ir blogosios savybės... Netinka eini pirmyn
O verkti ir skųstis kokia esi neleiminga, nematau prasmės, tai arba susitaikai su tuo su kuriuo gyveni arba eini pirmyn ir skiriesi.
Skirdamasis ne visada nuskriausi vaiką, galbūt net ištrauksi iš nenutrūkstančios barnių rutinos. O jei ir gyvensi tik dėl jo, tai patikėkit, kad užaugęs jis tau ačiū tikrai nepasakys Reikia ir apie save pagalvoti
Papildyta:
beje, o jaunus metus aš atiduodu karjerai, kelionėms po pasaulį, draugui ir vaikui, artimiems draugams ir t.t. galėčiau pateikti dar ilgesnį sąrašą...
Kai tave uždaro į narvelį, jauties gyvendama tik iš jo malonės, kaži ar kiekviena gali tuo pasidžiaugti...

Jau tapau realiste gyvenime, gal net siek tiek cinike, bet sita istorija skaiciau su asaromis akyse. Jos - dziaugsmo ir didziavimosi sita jauna moterimi - asaros. Saunuole butu per menkas zodis. Dirbti-lauktis leliuko-gimdyti-dirbti su leliuku ant ranku-rupintis namais ir tuo mesos gabalu namuose- moteriske tu gyvenime niekada neprapulsi ir taves niekas nenugales. SAUNUOLE. AS DIDZIUOCIAUSI TOKIA MAMA Ir tavo sunus butinai tai veliau supras O tevas? Nevykelis.. vargselis.. tik tiek kad tevu nepasirinksi



Man net toks klausimas nekiltu Kur jus tame nevykusiame mesos gabale matet teva??? Dabar jis nors pabuna (sakykim pabendrauja (?)) su vaiku, o tada.. Palikus toki vyra nera ko but nelaimingai, ka ji prarado??? Galimybe pasirieti po darbo ir trumpomis poilsio akimirkomis, galimybe gaminti valgyti tam naminiui gyvuneliui (cia jau graziausias zodis, koki galiu apie ji pasakyti) ir dar ji aptvarkyti?



Kokiu tikslu tokias seimas islaikyti? Jums maza dar rupintis mazuoju? Jums reikia dar nevykeli vyra ant savo gyvenimo uzsikrauti ir po visokias emocines, fizines, kartais (kaip pastebejau neretai) dar ir finansines bedas kapstytis?



Vaikui didziausia dovana yra RAMYBE (kai nereikia nakti begti is namu nuo Tecio, tyliai tunoti savo kambaryje, nes Tetis gryzo girtas, nepasimaisyti po koju Teciui, nes gausi lupti ir pan.) EMOCISKAI stabili (ne verkianti nuo vyro smurto ar emociniu uzgauliojimu, ne pavargusi nuo amzinos rutinos rupintis viskuo viena, ne tik vaiku ir ir suaugusiu bet nesubrendusiu mesos gabalu) mama
Kai MAMA LAIMINGA (ar bent jau rami) ir VAIKAS LAIMINGAS!

Tetis? Skiriasi juk vyras ir zmona, ne vaikas ir mama/tetis. Tetis daugiau ar maziau isnyksta is vaiko gyvenimo? Tai koks jis tetis? Kodel po skyrybu mama "nemeta" savo vaiko?

Nesutikciau bet sakykim apie tai nediskutuokim. Klausimas kitas: kuria is tu dvieju "nenormaliu" seimu rinktis? Kuri blogybe geresne? Man atsakymas labai greitai pasidaro aiskus



Visiskai nesutinku Visada baisiausias yra pirmas kartas ir kuo pirmosios skyrybos buna sunkesnes ir skaudesnes tuo tampi labiau uzgrudintas (kas musu nenuzudo, padaro mus stipresniais ) ir tada jau antros, penktos ar desimtos skyrybos nebebus tokios baisios, nes baisiausia jau isgyventa

As asmeniskai JAU nebebijau skirtis. Nes kai reikejo skirtis LABAI bijojau, labai nenorejau, labai skaudejo ir buvo LABAI sunku ir labai isgyvenau del to kad nuvyliau artimiausiu ir brangiausiu zmoniu lukescius. Po tu skyrybu as nebebijau JOKIU. Nes taip baisu, skaudu, sunku jau niekada nebebus. As po ju daaaaaaaaug stipresne. Ir mano vyras zino - nebijau su juo skirtis, nors mus ir sieja bendras vaikas.
Va sita ir as pasakiau savajam:

O iki pirmuju skyrybu maniau, kad niekada negaleciau isgyventi be vyro ir net tokio sakinio nebuciau isdrysus sau tyliai pasakyt.. O ir vaiku jokiu nebuvo ir amzius toks, kad viskas tik priesaky.. (Nors man ir dabar dar viskas priesaky )



100 %



o del visa kita

Sveikos mamytės,

skaičiau čia jūsų pasisakymus ir nusprendžiau pati pasipasakoti.. gal kažkam nepasirodys mano istorija graudi, kaip kai kurių čia esančių, bet aš pavargau taip gyventi..
labai nesismulkinsiu, tačiau pasakysiu tiek, kad buvau kaip ir visos mylinčios žmonos, kuri be to kad dirbo, tai tvarkė namus, gamino, skalbė, prižiūrėjo vaikus. Kai vyras grįždavo po darbo pavargęs, jam maistas buvo patiekiamas ant lėkštutės, kad jis pailsėtų, aš su vaikučiais išeidavau pasivaikščiot, arba pas savo tėvus pasisvečiuoti (jie gyvena šalia), žodžiu viskas, kad tik brangiausiajam būtų gerai.. Atrodo idealu.. BET.. tai pagamindavau ne tą ką jis mėgsta, arba per daug, reikės visą savaitę tą patį valgyt, tai vaikai triukšmauja ir ilgai neužmiega, tai aš jam negalėsiu suteikti kitos moteriškos pareigos.
Beje, dar ir dabar esu vaiko priežiūros atostogose, kai pagimdžiau dukrytę (gimdymas buvo sunkus, netekau daug kraujo) ilgai negalėjau atsigauti, kankinausi su temperatūra, poto užpuliavo siūlė, kas antr dieną turėjau važinėti į perrišimus. Skausmai buvo nerealūs, vos išlipdavau iš lovos, o žmogus kuris turėtų suteikti paramą ir pagalbą, pasakė taip: tai yra natūralu, ne tu pirma, ne tu paskutinė gimdai, ir visko pasitaiko, bet tai praeina.. nėra čia ko tragedijų daryt ir žliumbt..
visas mūsų bendras ir jo asmenines sąskaitas apmoku pati, o iš jo pinigų "apsipirkinėjam", maitinamės. Bet kartą jis pareiškė kad jo pinigų neskaičiuočiau , kad esu materialistė.. Svetimų žmonių akivaizdoj pasakė kad jis šiam gyvenime labai brangina savo šeima, o jo šeima tai JIS ir JO vaikai.. Kad man buvo garbė jog davė savo pavardę mane vedęs, garbė man kad būtent aš galėjau pagimdyti JAM vaikus, ir iš viso esu nieko verta, kad jei ne jis tai dar nežinia kaip gyvenime būčiau "nuvalkiota"... Ir jei dėl savo ambicijų nenorėsiu su juo gyventi, tai turėsiu grąžinti JAM pavardę, nes nebūsiu verta jos.. Pasakykit man mielosios, ar už tai, ką gyvenime dėl jo dariau, esu verta kentėti.. Nekalbu apie fizinę kančią, bet tiesiog noriu tiek nedaug, kad mane gerbtų ir mylėtų..
Jau nekalbu apie tai kad grąsina atimti vaikus, nors kažkaip visai neprisideda prie jų priežiūros ir auklėjimo..
Žodžiu čia ir buvo mano paskutinis lašas, išvariau jį iš namų, padaviau dokumentus skyrybom, ir tikrai nemanau kad vaikams būtų geriau gyventi su tokiu vyru, kuris savo žmoną (jų mamą) gali visaip ižeidinėti, be to koks pavyzdys sūnui?? Kad moteris nieko verta?? Noriu kad mano sūnus užaugtų doras ir gerbtų bei mylėtų savo žmoną..