QUOTE(Simense @ 2008 09 03, 13:24)
Užuojauta. 
Suprantu, kaip jūs jaučiatės, nes mano mamai ir šią savaitę buvo pora nesuvaldomų priepuolių, kad net rankos nusviro. Niekada negali žinot, kas bus rytoj. Žodžiu, senoliai apkiaust neleidžia. 
Suprantu, kaip jūs jaučiatės, nes mano mamai ir šią savaitę buvo pora nesuvaldomų priepuolių, kad net rankos nusviro.
Niekada negali žinot, kas bus rytoj. Žodžiu, senoliai apkiaust neleidžia. Ačiū, ir patarimai labai panašūs į tai, ką nujaučiu, tik ne visada pavyksta įgyvendint
. Man nesunku kas porą valandų pašildyti košę, kurios vistiek iš karto nesuvalgo, tik baisu, kad žmogus jaučiasi šitoks apleistas ir nelaimingas, gyvenantis tarp priešų.Ar tu pati būni su mama, ar radai slaugę? Dėl to neleidimo neseniai kalbėjomės su vyru - jų ligos, turbūt, labiau išbandymas mums, nei jiems, nes jie nelabai suvokia kas vyksta.
QUOTE(barsukele @ 2008 09 03, 14:13)
Una Li, palaikau bent jau morališkai. O kas mamai skauda, kad morfiną duodat?
Ačiū. Mamai jau trys metai, kaip diagnozuotas krūties vėžys, darė dvi operacijas, po antrosios ligai atsinaujinus ji atsisakė palaikomosios chemijos ir dabar jau nuo vasario klijuojam narkotinius pleistrus, geriam tramadolį, o dabar jį pakeitė morfino tabletės. Onkologė mus įspėjo, kad ilgiau pavartojus pleistrus su ligoniu nebesusišnekėsim, bet... Kažkaip mama visąlaik bėgo pirma ligos simptomų, labai bijojo skausmo ir, mano akim žiūrint, per anksti pradėjo vartoti nuskausminamuosius. Kita bėda, kad rentgenologė matomai apsiriko dėmelę plaučiuose palaikydama metastaze, todėl onkologai lengvai skyrė nuskausminamuosius. Dabar šeimos gydytoja sako, kad ji jau būtų uždusus, jei lapkričio mėnesį būtų buvę metastazės plaučiuose... Taigi, esam pasmerkti mirties bausme, kurios vykdymas atidėtas neaiškiam terminui, kas dažnai sukelia įtampą (nežinau, ar lengviau būtų buvę, jei tiksliau būtume žinoję, tik pati mama, gal nebūtų taip greit pasidavus, atgulus, gal...)
