skaitau tai, ka rasai:


tu musi savo vaika, nes nemoki kitaip su juo bendrauti.
taip parodai, kad esi bejege ir nemoki suvaldyti savo pykcio.
dabar klausimas: jeigu tu, budama suaugusi moteris, nesugebi susivaldyti, kai tau priestarauja mazas vaikas, tai ko tikiesi is mazo vaiko?

1. Man dar neteko patirti vaiko "izdivonu" nei viesoje vietoje, nei namie. Tiesiog per 2,5 metu su tuo dar nesusiduriau, mes kazkaip susikalbam be izdivonu. As nereikalauju is vaiko paklusnumo. Mes bendradarbiaujam. Dziaugiuos, kad kol kas sekmingai Tituluokit kaip norit. Forumas viesas.

2. Reiskia. Vienareiksmiskai.

3. Mane vaikas ir ismoke (ir tebemoko) buti jo mama. As uzgimiau kartu su vaiku ir augu kartu su juo. Nereikalauju is jo to, ko jis nesugeba. Mokomes kartu, problemas sprendziam kartu. Nereikia vaiku nuvertinti, bausti uz tai, kad jie nemoka tinkamai isreiksti savo jausmu, nes butent tokie kleckai (1-2-3m.) patys nesusitvarko su naujomis atsirandanciomis emocijomis. Reikia jiems padeti.

Mano mergytei metai ir 3 menesiai. Nuo pat gimimo jinai daug reiklesnis vaikas nei kiti vaikiukai. Nuo gimimo rekdavo del pilvo diegliuku, veliau del dantu kalimosi. Visada buvo labai jautri bet kokiam fiziniam diskomfortui. Kol buvo mazute, pateisindavome jos iskirtini demesio reikalavima, augo ant ranku, numyluota nubuciuota. Siuo metu jau didele, pati vaiksto, daug ka supranta, taciau susiduriam su didelem auklejimo problemomis. Suprantu Aure ir kitas mamytes. Neturiu supratimo kokius metodus dar pasitelkti, kad vaikas imtu klausyti - ne tik paklusti, bet bent jau klausyti, kas jam sakoma, nes vaiko ramybes busenoje neimanoma islaikyti... Kartais tikrai matau tik vienintele iseiti - tiesiog savo vaiko niekur nesivesti, kartais manau, kad reiketu bandyti buti kuo dazniau tarp kitu vaiku, kad mokytusi is ju elgesio, bet tuomet pastebiu, kad kitoms mamoms pikta, kad vedu saviske i ju vaiku tarpa, nes ji sukelia samisi kitu vaiku buryje.


Gal ir tiesa, bet as, augusi 4 vaiku seimoje, visada buvau labai disciplinuotas vaikas, nezinojes rykstes skonio. Apskritai esu gana melancholisko, ramaus budo. Seimoje su vyru jokiu atviru barniu nebuna. Bet prasidejus auklejimo sunkumams, imu jausti, kad greitai imsiu prarasti savitvarda savo vaiko atzvilgiu.


Ech, visada bandau nubrezti ribas visur - galima/negalima. Bet dukra manes net nesiklauso - vien bandant ramiai ja nulaikyti ir ka nors paaiskinti, prasideda musimai per veida, spardymasis kojomis, raitimaisis ir galiausiai isteriski klyksmai. Tuomet esu tikra, kad vaikas manes tikrai neisgirdo.

vis delto, tai nebutinai susije su auklejimu. mergytei dar TIK metukai, ji vis dar tas pats jautrus, reiklus kudikis...


na, temperamentu skirtumas (judri, emocinga mergyte - leta rami mama) situacijos tikrai nepalengvina.



ji ir neturi klausytis - metuku vaikas dar tikrai per mazai supranta kalba, kad butu galima ja paveikti pokalbiais. o stai kuno kalba - daug aiskesnis dalykas. ir jeigu nuolat kartojasi tas pats scenarijus (noriu eiti- mama stabdo- garsiai rekiu, spardausi- mama paleidzia), tai vaiko samoneje isitvirtina modelis - "mama neleidzia, bet jeigu garsiai rekiu - tada leidzia".

jums reiketu ismokti nesieti vaiko emociju tiesiogiai su savimi ir ramiai atlaikyti pasipriesinima, kai tai butina.

pas mus panasu, daznai vaikstau apdraskytu veidu daug kas stebesi, kaip as leidziu savo 2.5m sunui taip elgtis, bet turbut tik stai va tokiu vaiku mamos mes ir galim viena kita suprasti.l Stai kiek suprantu Ragnez su tokia padetim nesusidurus. Man stai idomu, tegul atsako tos mamos kuriu vaikams kliuna nuo museiku, stai sakykim tokia situacija: vaikai zaidzia, Jusu vaikas paima zaisla kuris guli prie mano vaiko, mano vaikas supyksta ir trenka su kumsciu/su kitu zaislu per veida/i galva arba suleidzia savo dantukus jusu vaikui i peti, kokios reakcijos jus tiketumetes is manes? Beabejo tokioje situacijoje zinodama savo vaika as bandau uzbiegti uz akiu t.y. jei buna vyresniu vaiku tai paasikinu kad maniskio geriau neprovakuoti, arba tiesiog spieti atitraukti/ uzdengti jam burna (aisq tada tas ikandimas liuna man....) galiu pasakyt tik viena, tuo metu kai bandem sneketis geroju, t.y. tokioje situacijoje paasikindavu saviskiui jog negalima, nuvesdavau nuo vaiku, tai sulaukdavau nuo mamu labai pyktu komentaru - koks mano vaikas baisus, kokia baisi as, kad jog reikia kazka daryt jog tai nera gerai...kai po 9 menesiu kantrybe baigesi ir jis tokioje situacijoje gaudvo per uzpakali (tai duok Dieve nereiskia kad jis gauna kas kart, o tik tada kai jau tikrai stipria inuskriaudiza kita vaika ar mane) tai vat kazkodel aplinkui visos likdavo patenkintos..
Jei sakysit kad as musu savo vaika, tikrai nesutiksiu, tas kas tikrai musa daro tai kitaip, vaikysteje esu gavus kelius kartus su dirzu, tada buvo uz ka ir pamoka buvo visam gyvenimui. Kaip Aure ir sako dabar vaikai nejaucia nei kiek baimes suaugusiam(teko irgi kieme padrausminti viena 7meti vakar. tai jau geiau buciau patilejus)
Sutinku ir su Ranez (berots) pasakymu, kad jei musimas nepadeda, tai kam musti. kaiant savo vaiko pora kart pabandziau, tai pilnai supratau jog ir tai nepades, Siuo metu strategija tokia: arba nuvedu i kita kamabri paisterikuoti, arba jei tokios galimybes nera tai stipriai suemu siek tiek supurtau ir greztai pasaku jog taip negalima... nors tiesa pasakius nemanau kad elgiuosi teisingai.....

auginu tris bernus. ir jau tris kartus perejau per treciuju metu isterijas... kazin, su kokiom cia tokiom padetim as nesusidurus?



tai gerai. vadinasi turi galimybe keisti poziuri.


as niekur nerasiau, kad nesuprantu, kodel mamos pyksta ir nesusivaldo - puikiai zinau, kaip vaiku elgesys gali isvesti is pusiausvyros... deja, tai, kad mamu/tevu elgesys suprantamas, nereiskia, kad tai padaro vaiku musima priimtinesni ir pateisinama...

Is savo varpines pasakysiu,kad
* vaikas kazkur mate toki bendravima, jam paciam taip elgtis manau nesautu i galva. ( multikai? vaikai kieme? )
** kai vaikas musa kita vaika, reikia pulti prie nuskriausto vaiko ir visiskai ignoruoti skriaudika.
*** labaaaai reikia girti vaika, kai jis tiesiog zaidzia ramai. Nuolat girti.
Papildyta:


Jus mama, jus privalote ginti savo vaika. NEleiskite vaikams atimineti is jusu vaiko JO zaislu, cia yra JO turtas. Jis ji gina, kaip gali. Svelniai atimkite is kito vaiko JUSU zaisla ir tada paklauskite savo vaiko "Ar jis leidzia duoti kitam vaikui pazaisti?" jei neleidzia, tai sventa.

maniskis i darzeli isejo kai jam buvo metai ir 7 men. pacia pirma diena aukletojos buvo perspietos kad jis kandziajosi, tai gi ne is darzelio si dalyka atsinese, vaikai kieme ir gi ne, nes iki darzelio draugavom su 4 vaikais to paties amziaus, kurie toku problemu neturejo ir neturi, is multiku to labiau, nes maniskis ju tiesiog neziuri, jam kazkoel net teletabiai neidomus.
** o vat del sio pastebejimo, aciu, nes istikruju puolu iskart saviski i sona traukti, o gal istikruju vertetu tiesiog nekreipti i ji demesio pirma

su savo dukra (kriksto) turejome problemu, kai ji 3m. musdavo visus, o ypac jaunele sese...paaiskejo kad taip ji reikalauja demesio....musdavosi, "puldavo" y akis siaubingai, kol vien karta pabandziau jau priglausti ir apkabinti tikrai padejo kuo toliau tuo reciau kartojosi beprasmes mustynes....manau verta pabandyti toms mamytems, kuriu vaikuciai musasi
Papildyta:
o seip visada geriausia su vaikuciais tartis jie megsta kai gali jaustis vyresni, nei is tikro yra

Kai laukiausi, galvojau, gad busiu ta ideali mama, kuri niekada nekelia balso ir aisku nekelia rankos. Svajojau kaip kalbesios su vaiku ir jis mane supras, busiu savo vaikui geriausia drauge....
Pries 2m.2men gyme mano dukra...
Niekada nepamirsiu musu terapeutes zodziu per apziura, kai mano pupai buvo 2 savaites( kojos virsuj, galva uzkelta ir taip sustingusi ziuri ka ta gyytoja jai daro) :
"Laaaabai aktyvi ir judri pana, nebus jums lengva". Kaip ji vandeni ziurejo.
Keturiu menesiu kabinasi uz viska ka tik galejo pasiekti, bandydama atsisesti, 6men ir 2sav leidau ropot,po savaites ismoko keltis ir vaiksciot laikydamasi uz baldu, 11 men sugebedavo atidaryt duris ir iseiti i laiptine, istraukdavau ja is po lovu, is spintu, rasdavau vonioj. Nebijojo ir nebijo nei tamsos, nei svetimu, nieko...
Lauke nenuleidziam nuo jos akiu, neatsidraukiam nuo jos nei per zingsni.
Pradejom lankyti darzeli... Jinai pakasdavo ir anksciau tai mane, tai babyte, kartais sustverdavo koki vaika, bet zinojau jos ta ydair labai sekiau kai zaide su vaikais. O darzelyje kaip diena tai ikando, tai iznybo. Mamos piksta ir as jas pilnai suprantu. TAIP ir as is tu BAISIU ir SMURTAUJANCIU mamu, kurios pabaria, ir per siknute jinai buvo gavusi, ir net kampe mes paro kartu jau stovejom, o jau kiek as su ja kalbu.... kartai jau ir liezuvis pinasi... Perskaiciau beveik visa tema ir nesitikiu kokio patarimo, kiekviena mama turi savo buda prieiti prie savo vaiko. Tiesiog kartais norisi issikalbet, gal kas ir supras...
Ir tikrai labai skaudina patarimai "patirusiu" mamu, turinciu vaiku, kurie neatsitraukia nuo teveliu nei per zingsni, ir jos tikrai nezino ka reiskia gaudyt vaika buitines technikos sandelyje, istraukti uz koju is po priekistalio, stoveti keturiom vidury parduotuves ir bandyti iziureti savo vaiko kajas, kuris stebuklingu budu vel pabego..., oj galeciau vardyti be galo., JUOKINGI tokiu mamu komentarai ir visai nereikalingi....

P.S. Mes laukiam antro lialiuko, visi draugai ir tevai stebisi, kad ryzomes antram vaikui kai pas mus pirma tokia judri, bet as tikiu, kad viskas bus OK, nes is tiruju be galo myliu savo pupa ir ji graziausia ir protingiausia mergyte.

P.P.S. Viena mama patare jai ikasti.., gal pabandyt, kad suprastu, kad tai skauda...

esu ''ideali''mama,kuri turi daug patirties su sunkiais vaikais<maniskiai hipriukai>,bet va tavo situacijoj net neturiu ka patart abejoju ar moralai jai pades<kitaip sakant grazus pokalbiai>,musimas irgi abejoju,o va del patarimo tai is vis patyliu .tiesiog uzjauciu tave.

Rašau šioje temoje norėdama gauti patarimų, kaip elgtis tokioje situacijoje mušamo ar kandžiojamo vaiko mamai:

Skriaudžiamas berniukas vyresnis už savo skriaudiką trim metais, nuo mažumės buvo auklėtas neskriaust mažesnių, neatiminėt žaislų iš jų ir panašiai- visų šitų mokymų jis laikėsi ir laikosi iki šiol. taigi skriaudikas nuolat kabinėjasi prie maniškio, už bet ką: ar tai maniškis nenori duot savo mylimo žaislo su kuriuo tuo metu žaidžia, arba įspėja skriaudiką, kad apie nederamą skriaudiko elgesį praneš jo mamai, arba tiesiog dėl ko nors tarpusavyje susiginčija- skriaudikas tuoj trenkia maniškiui, kanda arba žnybia. Anksčiau maniškis tiesiog pasisakydavo man arba skriaudiko mamai, pastaroji sudrausmindavo neklaužadą, bet tas apsisukęs vis tiek mušdavosi ir į mamos žodžius niekada nekreipia dėmesio. galų gale skriaudiko mama pati patarė maniškiui tiesiog atsilyginti tuo pačiu. Tai situaciją pablogino- skriaudikas suduoda maniškiui, tas atsilygina, skriaudikas į ašaras ir skundžiasi mamai, o ji tada puola bart abu, kad jei mušatės tai nei vienas ir nesiskųskit. ratas sukasi ratu ir skriaudikas toliau mušasi, kol jo mama jam girdint pareiškia, jog ji su juo nesusitvarko, kas jis per vaikas, ir baigia išprotėt nuo tų muštynių. Skriaudikas to tik ir laukia, nes nuo to momento gali netrukdomas muštis ir nebus baudžiamas- jo mama tiesiog vėl griežtai ką nors pasakys, pagąsdins, kad nebeleis su kitais vaikais žaisti, o jis puikiai žino, kad tų pažadų jo mama niekada nesilaiko, ir po kelių min atėjęs ir pabučiavęs bei atsiprašęs mamos, vėl bus mylimiausias ir geriausias berniukas, kuris vėl bėgs muštis.
Jei pabandau jo mamai ką nors pasakyt, ji pasišiaušia gindama savo "gerą berniuką", kaltindama visus iš eilės dėl tokio elgesio tik aišku ne jį ir ne save. Tėčio jų šeimoje nėra.

Kaip man elgtis, ką patart savo sūnui, jam griežtai uždraudžiau duot atgal, o tiesiog neįsileist to vaiko į savo kambarį, bet skriaudiko tai nesulaiko, jis vis tiek ten veržiasi. Patarimas nebendrauti su tuo vaiku ir jo mama nepadės, nes tenka dažnai tiesiog būti vienuose namuose, jis mano vaiko pusbrolis, atvykstantis pas savo senelius (mes su jais gyvenam). Močiutė dar skriaudiką ir apraminą kuriam laikui, senelio raminimai, deja daugiau dėl akių, nes ir jam tas vaikas yra geriausias pasaulyje ir kaip sakoma toks jau vaiko būdas, nieko nepadarysi. Bet ar dėl tokio būdo turi kentėt maniškis?

Čia nenoriu diskutuot apie skriaudiko mamos auklėjimo trūkumus, jie ir taip akivaizdūs. Tiesiog kaip elgtis man ir mano sūnui, kad sūnus nebūtų to vaiko "bokso kriaušė"?

Aciu uz grazius zodzius ir supratima. Be galo myliu savo vaika. Pabaru o paskui apsikabinam ir as ilgai snekam (pagrinde as). O jinai sako: "As mamyte myliu, as klausysiu mamytes. O tu manes klausysi?" Aisku klausysiu, jug jinai mano turtas.
Kantrybes visoms mamytems ir man irgi....

Esu tokio besikandziajoncio angeliuko mama(mergytes, issisakiau cia truputi anksciau) ir nepaisant to galiu tik pasakyti jums tai,ka pasakiau savo kriksto dukrai pries kokius 7 metus, kai jinai 3,5m. pradejo lankyti darzeli. Kai pastebejau,kad ji nusiminusi eilini karta grizo is darzelio, pakamantinejau, pasirodo vienas berniukas ja skriaudzia. Tai as jai ir sakau:"trenk jam atgal", o jinai sako:"vaiku musti negalima,o mergytei dar ir negrazu" (irgi jusu tipo auklejimas). Tai as jai ir sakau - tipo pirmai negalima, bet jeigu skriaudzia tave, vozk atgal. Zinau kad nepedagogiska, bet apie ta berniuka as daugiau negirdejau.
O mama, jeigu protinga..., vienas trenke, kitas dave grazos,ka cia pasakysi.
Pagal savo vaika galiu pasakyti, musa tuos, kurie silpnesni( o musu atveju tokiu dauguma). Siuo atveju jusu vaikas silpnesnis.

Davimas atgal mano vaikui ne tik kad nepadėjo, bet anot skriaudiko mamos ir senelio, maniškis liko kaltas, net jei jis ir gynėsi, o tikrasis muštukas triumfavo nesulaukęs net pikto žodelio jo pusėn (maniškiui už davimą atgal kliuvo ir nuo senelio, nestipriai aišku, bet vaikas buvo tokio senelio elgesio labai labai įskaudintas). Mano vaikas nėra už aną silpnesnis, jei nieko nesakyčiau galėtų taip aplamdyti skriaudikui šonus, bet kas iš to, jei liks kaltas ir jis ir aš, nes tai leidau, o skriaudikui dzin, jis tuo metu paverks, bet savo mušimosi įpročio neatsisakys. Savo darželio grupėje jis irgi muštukas, vieną kartą auklėtoja net pasodino jį ant kėdės o kiti grupės vaikai ėjo pro jį ir kiekvienas jam suduodavo, na aišku proto ribose, nes jis pats lupdavo vos ne visus iš eilės. Ir kaip manot, jis sėdėjo ant kėdės ir šypsojosi O dar baisiau kad kai apie šia istoriją pasakoja jo mama jos veidas tiesiog švyti iš pasididžiavimo savo vaiku. Dabar jis mažas, bet kas bus kai ateis paauglystė?
Papildyta:


Bet ar vis tik nederėtų pirmojo sudavusio paauklėti suaugusiam. Nes davimas atgal tampa užburtu ratu- tu man o aš tau, o tada tu vėl man, o aš vėl tau... Ir taip be galo? Arba kol neateina kas iš suaugusiųjų ir nepradeda bart abiejų, nors tokioj situacijoj regis besiginantis ir yra nekaltas.

maniskiai irgi auklejimi tik duot atgal jei juos puola ir butinai padet broliui.pas mus ateina kaimynu berniukai<nepazystu nei tevu nei seneliu>i musu kiema ir lenda kur jiem nereik,prasivardziuoja ir t.t...pradzioj visda maniskiai bando patys isiaiskint,bet paskutiniu metu tiesiog kviecia mane arba teti.mes zinoma ju nemusam,bet nusivedus juos pas tu vaiku senelius aiskiai paskiau kad jie nepageidaujami ir jei ateja gaus i kaili nuo vaikiu tegu kaltina save.
o cia juokelis pervedziau saviskius i kita mokykla pirma diena atejo ketvirtokas ir paske jog jis cia kieciausias ir visi jo klauso,maniskiai suszvage ir pagulde ant meciu,dar pridure jog jie turi karate dirzus,jiem nieks nepavadovaus.paskui tai tik gazdindavo jog kai mokytoja nusisuks siknas atspardys.<cia jau mes pamokinom>kad po tokiu pasakymu butinai kai mokytoja girdi tegu pasako jog jis didelis mulkis ,nes musa silpnesnius ir tada kai niekas nemato.

Ir aš saviškiui sakau, kad mokykloje duotų atgal jei gauna, tačiau priš tai įvertinus situacija, o gal jis buvo uzgautas netycia zaidimo metu, begant kitam vaikui pro salį, o ne specialiai, ne is pykcio? Tokiu atveju duot atgal negalima. Mokykla pradejus lankyt pirmus pora menesiu berniukai klaseje tikrai aiskinosi "kurio koja auksciau kyla" ir siaip budavo kad susistumdydavo, bet po to vel zaisdavo kaip niekur nieko, tai neperaugo nei i nuolatini smurtavima nei i patycias.

Bet ka daryt kai smurtaujantis vaikas yra kaip ir tavo namuose ir jam atgal duot negali?

as asnemiskai saviskui patarciau tiesiog ignuoruot museika,nekreipt demesio,blogiausiu atveju jei labai pradetu kabinetis kad nieko nesakes<museikai> iseitu pas kitus draugus.gi ta vaika veza ne tik pas senelius,bet kad ir pabendrautu su pusbroliu.o jei man kaip mamai pariekaustautu,jog maniskis nemandagus atsakyciau kad maniskis nenori su tokiu vaiku draugaut ir kol jo elgesys nesikeis maniskis ignuoruos.

manyciau taviske arba isaugas arba pati pajus kad kiti vaikai vengia su draugaut ir pati susipras.

Galiu paguost, jūs ne viena tokia.
Pas mane vienas judruolis jau užaugo.
Kito judrumas tokio lygio, kad nei minutei negalim palikti vieno, nors jau keturių metų. Kadangi vienas jau tą judrumą išaugo, žinau, kad ir kitas išaugs. (O judrumas tokio lygio, kad sugadintų daiktų krūva, buvo ir pats ligoninėj...)

Galiu tik tiek pasakyti, kad jūsų "smurtavimas" nei kiek neapramins vaiko, o atvirkščiai, dar padidins. Todėl, kad vaikai mėgdžioja suaugusių elgesį: jūs mušit vaiką, vaikas muš kitus ir taip be galo....
Jeigu jūs įkasit, kaip mokė ta mama, tai dukrytė gaus puikią pamoką, kaip reikia kandžiotis... Kai jau mažylė gerai kalbės, pamatysit, kaip vaikas cituoja jūsų žodžius: žodis žodin

O reikėtų atvirkščiai: įkando, mokyti atsiprašyti, paguosti nukentėjusį, paaiškinti kad skauda, "pagydyti" (pvz. paglostyti ar papūsti ir pan.). Iš normalesnių "bausmių" manau yra pasisodinti šalia savęs ar ant kėdutės, kad siaučiantis vaikas aprimtų. Ir dar svarbu judriam vaikui fizinis krūvis: kuo daugiau išsilaksto, tuo mažiau energijos siautimui.

Nepatariu nei kąsti, nei mušti atgal. tiesiog mylėkite savo vaiką ir tiek. Perskaitykite šią knygą, padės

http://www.katalikuleidiniai.lt/index.php?...amp;book_id=640

Skaitau ir labai pazystamos visos situacijos...maniskis is tu kuris musa kitus ir gauna atgal, tikrai ne paskutinis...buna kad konflikta pradeda pirmas arba gauna nuo vyresniu vaiku ...taciau neaukleju savo vaiko,kad duotu atgal...aiskinu, kad su mustukais niekas nenores draugauti, niekas taves tiesiog negerbs...jei taip elgiesi, o kai gauna jis liepiu garsiai sakyti aplinkui esantiems susaugusiems ,kad negrazu mustis, sakyti,kad negalima mustis...parodyti tam vaikui niu niu niu...tokiu jo elgesiu noriu kad aplinkiniai susaugusieji laiku sureaguotu i sistuacija issiaiskintu kas ir kaip ir kodel., o tuo paciu manasisi irgi isisamonintu, kad jis taip pat buna tas negeras berniukas....

va tokia metodika bandau dirbti...

saviems neleidžiu ir svetimus bandau drausminti. jei prireikia aišku....

Susidūrėm ir mes su "mušimosi bėda". Dukrytė (metukų) mušasi, peša plaukus. Nežinau, ką daryt, nes bandom jai ir sakyt ir rodyt, kad daryt "caca" reikia, per nagučius porą kartų gavo, bet vis tiek negelbėja niekas

Kai agresiją rodantis vaikas mažesnis ir silpnesnis, geriausias būdas būtų palikti vaikams nusistatyti santykius patiems. Bet tam reikėtų visų susijusių suaugusių susitarimo ir nesikišimo. Kadangi jūsų situacijoje tai nelabai pavyksta, aš matau tik vieną išeitį - skriaudiką auklėti per savo vaiką. Tai yra ne siūlyti vaikui neleisti skriaudiko į savo kambarį ar nežaisti su juo, o pasakyti tai kaip taisyklę "aš neleidžiu tau žaisti su vaikais, kurie mušasi ir kandžiojasi ir be jokių išlygų "realizuoti" šį neleidimą. T.y. po pirmo konflikto imti saviškį ir vesti į jo kambarį. O jei svečias bando ten užeiti, imti jį už rankos ir vienareimiškai vesti lauk, pasakius tą patį - "aš neleidžiu XXX žaisti su vaikais, kurie mušasi ir kandžiojasi. todėl dabar jis žais savo kambaryje, o tau ten eiti draudžiama. kai atvažiuosi kitą kartą, jei nesimuši ir nesikandžiosi - XXX galės su tavimi žaisti". Manau, kad būtina sąlyga "suveikimui" yra draudimo uždėjimas apibrėžtam laikui, pavyzdžiui iki pietų, šiai dienai, šiam vizitui ir to draudimo išlaikymas. Nusiteikite, kad jūsiškis šioje situacijoje irgi bus "pralošęs", nes galiu garantuoti, kad nepaisant visko, žaisti su pusbroliu jam norisi gerokai labiau, nei sėdėti vienam savo kambaryje. Bet manau greitai mažajam mušeikai "suveiks", kad mušdamasis ir skųsdamasis jis gal ir gauna mamos ir senelio užuojautą, bet praranda įdomiausią vizito dalį - žaidimą su pusbroliu. Ir susikaupkite pasakyti seneliui ir vaiko mamai, kad jei jūsiškis negalės pasislėpti nuo mažojo savo kambaryje ir svečias lįs į tą kambarį jums uždraudus - įdėsite užraktą. Ir jei to reikia - įdėkite užraktą.

Mes buvom trylika anūkų pas senelius ir vienas buvo muštukas, skundukas ir senelio numylėtinis, iš ko sekė, kad pats pradėjęs ir gavęs atgal, pats verkdamas bėgdavo seneliui skųstis O senelis jau tada eidavo mūsų auklėti ir aišku labiausiai kliūdavo "dičkiam" (nu 1-3 metais vyresniems). Kažkaip be suaugusių įsikišimo sugebėjom kiti "susimokę" nežaisti su juo (vienas kitam tai primindami ir jam pasakydami) gan teigiamai paveikti jo auklėjimą. Kepšiotis jis nepasakyčiau, kad nustojo, ir atgal, aišku, gaudavo (visi mes ne šventi buvom ), bet skųstis nebesiskundė, nes kai tik pasirengdavo bėgti, primindavom, kad jei bus skundukas - nežaisim su juo. Tai įsivyravo normalūs vaikų santykiai - pasipešdavom, pasėdėdavom lūpas papūtę arba paašarodavom, susitaikydavom ir žaisdavom toliau. Kažkaip tikiu, kad jei mes trylika iš penkių skirtingų šeimų su skirtingais auklėjimais sugebėdavom tris mėnesius ir pasipykti, ir pasimušti, ir susitaikyti be suaugusiųjų teisėjavimo, tai įmanoma visiems vaikams, jei tik suaugusieji nesikiša palaikydami kurią nors pusę, beja, dažniausiai nepataikydami ir įnešdami į vaikų santykius daugiau skriaudos, nei teisybės.

O jei trimetis berniukas darželyje pešioja išskirtinai dvi-tris mergaites, ar galima namuose kažkaip tą problemą bandyt išspręst, ar palikt auklėtojoms, kad jos spręstų čia ir dabar? Aš turiu auklėtojoms tokių pasiūlymų:
1. Nupirkčiau dovanėlę, kad tos mergaitės jam ją padovanotų (Broliukas iš gimdymo skyriaus irgi ne tuščiomis atvyko, manau, kad tas "kyšis" nenuėjo perniek).
2. Man yra galimybė jį pasiimti namo. Todėl auklėtojos gali jam pasakyt, kad jei taip elgsis, mama ateis ir išsives jį namo. Ir, jei elgesys nesikeis, iš tikrųjų taip ir padaryt. Žinau, kad sūnui tai būtų nemalonu, kartą tekojį pasiimt anksčiau sutarto laiko.
3. Stengtis jį izoliuot nuo vaikų. Tarkim, tų mergaičių spintelės šalia jo ir dažnai "konfliktai" kyla einant į lauką ar iš jo. Tai galėtų jo spintelę perkelt į kitą vietą (aišku, irgi prieš tai kartą įspėjusios). Tai jam irgi būtų kaip bausmė - pasėkmė, nes tą vietą pats išsirinko.

Kaip manot?

Jei vaikas mušasi, tai reikia apramint, nes po to bus dar blogiau. Pas mane tai dukrė nesimuša, vieną kart bandė, bet gavo daug daugiau. Reikia dėt, kad kojom apsiverstų. Aš tokių dalykų netoleruoju kaip kad auklėjimo žodžiu, t.y kai vaikas mušasi, o mama stovi ir kalba. , absurdas. Kaip dėčiau atgal tai gautų man malkų gerai.

pagyvenus, jūsų patarimas tikrai geras. Bet ir šis variantas jau bandytas, .t.y. savo vaikui draudžiau žaisti su skriaudiku, aišku jam paaiškinus kad taip baudžiu ne savo vaiką o skriaudiką, buvau už rankos išvedus skriaudiką iš kambario, bet tas apsisukęs vėl ten įbėga, vėl išvedu. Jis ten neitų jei aš šalia durų stovėčiau, ar bent kur netoliese, bėda, kad vaiko kambarys antrame aukšte, o aš negaliu valandą laiko sėdėt viršuj metus visus namų ruošos darbus tam kad skriaudikas neitų į mano vaiko kambarį. Užraktas būtų išeitis, bet vėl gi, kodėl skriaudžiamas vaikas savo namuose turi užsirakinti nuo skriaudiko? Arba jei mano vaikas žiūri televizorių mėgiamą filmuką, kodėl dėl skriaudiko turėtų išeit ir užsirakint? Jei muštynės lauke, mano vaikas priverstas eiti namo, net jei ir geras oras ir lauke sveikiau. Tokia priemonė būtų mažiau skaudi jei svečiuotųsi skriaudikas retai, bet būna taip, kad jis svečiuojasi savaitę ir daugiau, o vasarą tai ir vos ne pora mėnesių gyvena kartu. Tai nesąžininga mano vaiko atžvilgiu, izoliuojamas turėtų būti skriaudikas. O jo deja, neizoliuoja, arba jis nepasiduoda tai izoliacijai ir vis tiek eina ten kur jam reikia, nebijodamas nei mamos riksmų net diržo, parėkia tuo metu ašarodamas "mamyte nemušk", bet ir vėl apsisukęs daro savo net ir žinodamas kad mama stebi ir vėl ateis jo baust. tai savotiškas dėmesio reikalavimas. Tai sudėtingi santykiai vaiko su mama, bet deja tose jų santykių peripetijose turiu dalyvauti ir aš ir mano vaikai, nors to norime mažiausiai.
Pokalbiai su skriaudiko mama ar seneliais- bergždžias reikalas, nes skriaudikas pats geriausias, o matyt išprovokuojamas muštynėms. O dar geriau, kai mama tiesiog numoja ranka sakydama "o ką aš padarysiu, jis manęs neklauso". O senelių nuomone "mažas čia daiktas, pasimuš ir vėl draugaus".

Tai, ką aš siūliau, nebuvo vieno ar kito vaiko izoliacija. Vaikų atskyrimą, kuris bus nemalonus abiems vaikams, siūlau kaip priemonė pastūmėti abu vaikus link kontruktyvaus bendravimo. O atskyrimui taikyti būtent jūsų vaiko palikimą jo kambaryje siūliau kaip realiai įmanomą, nes, kaip suprantu, kitaip jūs apriboti vaikų buvimo kartu negalite.

Tai, ko norite Jūs, yra "skriaudiko" (ir kiek gi jam metų ) baudimas nesukeliant jokių nepatogumų savam vaikui ir tuo pačiu neskatinant jo ieškoti sprendimo, nedos jokio rezultato. Žinokit, tikrai nesiūlau nei vienam veikui pastatyti karcerio su grotomis ir rakinkite "skriaudiką" tenai. Nors, jei jis du mėnesius leisdamas pas senelius yra auklėjamas riksmais ir diržu, karceris kažko labiau nesugadins Ir tikrai manau, kad jei jūsiškiam yra bent kokie 8 metai, jis, būdamas trim metais vyrensis, yra pilnai pajėgus išspręsti konfliktines situacijas su kitu penkiamečiu vaiku, jeigu to norės arba to reikės. Jei mano siūlymas netinka, ieškokite priežasčių kodėl jūsiškis bėga skųstis, vietoje to, kad bandytų nesueiti į konfliktus ir jums priimtinesnių būdų kaip paskatinti savo vaiką spręsti problemą, o ne eiti advokatavimo ir užtarimo pas jus.

Uztarimo jis ateina, nes jam grieztai uzdrausta atsilyginti tuo paciu, t.y. i mustynes atsakyt mustynemis ir pan. kalbos ar aiskinimai, kad as su tavim nedraugausiu arba neleisiu zaisti su savo zaislais kol musies nepadeda, tai tik dar labiau isprovokuoja naujam musimuisi. As pati rasciau buda klaip ta vaika sudrausmint, bet deja negaliu, man to neleidzia nei seneliai nei vaiko mama, o vaikui, beja, pasakyti, neklausyti, ka as sakau ar draudziu (jis man pats ta i akis isreze). Juokinga ir graudu, bet tam vaikui net 6-eri nesuejo, tai kas bus kai jam bus 16? Mano vaikui 9-eri, o skudziasi ne po kiekvieno kepstelejimo, o kai jau tikrai jam truksta kantrybe ir norisi anam gerai i nosi uzduot, va tada jau eina ir sako kas ir kaip.

Lieka dar vienas variantas - aptarti su sūnumi situaciją, išbandytus būdus, pasiektus rezultatus, būtinąją gintį ir kitus niuansus, galimas muštynių pasekmes (fizines, senelių pasipiktinimą, tetos pyktį, nes jis visgi didesnis) ir leisti tikrai adekvačioje situacijoje atlupti pusbrolį, kad suprastų ir pas kitus kumščių esant. Ir suteikti sūnui išankstinę tėvų indulgenciją tam vienam atvejui.
Mūsų sūnui buvo 10 metų, kai išbandžius krūvas metodų, gavo iš mūsų tokį leidimą išsiaiškinti kumščiais su trimis besikabinėjančiais klasiokais. Vėlgi, mūsų atveju jie buvo trys, jo amžiaus ir likusi klasė morališkai palaikė mūsiškį (kai reikėjo "nustatyti, kas kaltas"), nes tie vaikinukai tikrai buvo gerokai peržengę visas ribas. Jūsų atvejis moraliniu požiūriu ko gero gerokai sunkesnis - mušti mažesnį pusbrolį

Va čia bėda, kad pusbrolis mažesnis, vien dėl šios priežasties ir tas pusbrolis labai retai kada taip puola mažesnįjį mano sūnų, nes jis jaunesnis ir žino, kad tada pylos gaus vis tiek net ir atgal gavęs.

Su vyresnėliu mes ir kalbamės, bandom ieškot įvairių būdų ir galimybių kaip elgtis atitinkamoje situacijoje, tikrai esu ir aš pasakius, kad jei jau rimtai bus striuka, ir neturės nei kaip išsisukt, nei suaugusiųjų šalia nebus, kad duotų taip, kad anam išties suskaustų ir išgąsdintų, ir dėl šio poelgio jis nebus nei moralizuojamas nei baudžiamas o ir prieš visus kitus bus užstotas tiek mamos tiek tėčio. laimei to kol kas neprireikė.

Ačiū visom už patarimus, manau, kad ėjau pakankamai teisingu keliu spręsdama šią problemą, o jūsų visų patarimai dar ir pakoregavo nemažai ką. Ačiū.

Nors geriausia tai det taip, kad kraujais spjaudytu. O dar geriau, kad reiktu su greituke isvezt is namu - pagydys ozius ir museikas migom.

nu kadangi maniskiai dar mazi, bet kai musasi tai nesikisu, o kaip baigiasi mustynes tada moralizuoju kaip sakant , kad pradeti pirmam negalima- o jei tave musa -trenk atgal kiek jegu turi, nepasiduok, bet pirmas niekada nepradek. tai vyresnelis kolkas klauso, o mazasis (1,3m) tai nesupranta dar nieko tame.

Ir deja vyresnėlis tampa mažojo "bokso kriauše", manot vyresnėlis dėl to nejaučia nuoskaudos? Įsikišt į muštynes būtina, į ginčus ar apsižodžiavimus, žaislų nepasidalinimą galima ir nesikišti, o leist vaikams muštis ir tik vėliau moralizuot

Sveikos mamytes

Mano sunelis 1m 7 men stumdosi. Ne stipriai ir ne piktybiskai. Tiesiog silpnai stumteli, bet aisku kartais tiek tereikia, kad nukristum.Pastumia ir iskart puola atsiprasineti vaiko ima glostyti.Bandziau is vaiku burio isstumti ir nuo saves atstumti kai puola guostis. Gal jis taip demesio nori issikovoti ir is vaiko ir is tevu. Bet siaip vaikas ne agresyvus.Nei zaislus atimineja nei savu kam gaili, nei kaip kitaip musasi. Pradzioje jis pastumdavo vaika jei per letai eina arba jei nori zaisti gaudyniu,o vaikas nezaidzia. Ieskau vis priezasties, bet dar neradau.
Gal kas jau tokia bedele isprende?

Sveikos mamos, as jau nebezinau ko griebtis, gal jus ka patarsite..
Auginame du berniukus, vyresnelis nera "pakeles rankos" pries nieka tiek namuose, tiek su darugais jokiu problemu nebuvo. O va mazasis, dabar 3m, galima sakyti tikras museika Seria kas aplinkui pasitaiko, nesvarbu ar brolis, tevai, ar aukletoja ar svetimi vaikai Ir vyresnelis kencia, tiesa dabar jau jis atsikerta, nes pati ji to ismokiau..ilgai dvejojau, bet gaila vaikucio, kad jis neatsigina,.. tikejausi, kad gaves atgal, mazasis liausis, bet pasirodo jam ne motais. Visada stengiuosi isikisti pries konflikta, bet mazasis gali ir is niekur nieko pradeti mustis tiesiog zaidzia abu, graziai zaidzia "beibleidais" (kazakip sukasi abi, pasistumdo), bet ir tai mazasis is visos jegos kartais kad stumia ar musa, nesuvokia kad tai zaidimas... Jau nebezinau ka daryti net kompleksuoju i zmones iseiti KA MAN DARYTI