Perskaičiau straipsnį: http://www.takas.lt/mama/straipsnis.php?msg_id=96 , iš kurio išplaukia, kad per didelė globa nėra gerai,ką manot apie tai?
Anksčiau gi būdavo kalama, kad meilės, švelnumo, gerumo vaikui niekad nebus perdaug Viena, dėl ko tikrai jausčiaus laiminga, jei galėčiau sau pripažinti, kad vaikui tikrai atidaviau ir padariaui dėl jo viską, kas geriausia, va, jei jausčiau dažnai naudojusi ambicijas, patingėjusi, pasitaupiusi-nebūčiau laiminga ...Mes ne tobulos, bet tai reiškia, kad tai gerai, tobulumo ir nereikia, nereikia maximum aukotis, padėti, gelbėti, spausti iš savęs viską, kas įmanoma

PErskaicius straipsniuka reiks dar pagalvoti apie savo elgesi ,nes tikrai kartais bunu ne teisi
Bet juk taip norisi savo vaika apsaugoti nuo visko blogo ir netinkamo

Siaip viskas, kas siam gyvenime yra per daug - jau nesveika. Ne isimtis ir per didelis rupinimasis.

Manau teisinga būtų frazę "padariau dėl vaiko viską" perfrazuoti "padariau, kad vaikas dėl savęs padarytų viską".

Vienokios globos reikalauja kudikis ir visai kitokios septynmetis. Kazkaip reiketu atrasti aukso viduriuka, kad ir vaikas jaustusi saugus, globojamas ir reikalingas, bet kartu ir savarankiskas Juk septynmetis gali palyginus nemazai.

[Automated by GetSmile] [SIZE=7][FONT=Courier]Neglobokit per daug savo lobių, bet stipriai mylėkite, akylai stebėkite ir laiku visada pagalbos ranką ištieskite. Nesvarbu, kad vaikai eina, griūva, klysta,klumpa- taip jie pažįsta pasaulį.Labai svarbu vaikui žinoti, kad visada visada, kas benutiktų, tėvai išties pagalbos ranką. Reikia stebėti vaiką jam to nejaučiant-taip ugdomas savarankiškumas. Net susigraudinau, kai vakar man dukrytė pasakė: "man su tavim taip šilta ir gera" ir padovanojo labai gražią atvirutę. [Automated by GetSmile]

Aš manau kad blogai per daug vaiką popinti, vaikas turi turėti savarankiškumo, nes kai per daug prižiūrėtas tai ir užaugęs būna mamytukas net normalios šeimos paskui nesukuria....žinau kelis tokius pavyzdžius kai atsiprašau sūnelis 30m eina su mamyte susikibę rankytėmis............

Atra, kai sūnelis eina susikibęs rankomis su mamyte,tai akivaizdu, kad mama neturi vyro. Ir bet kokia marti nebus gera. Ir merginai nerekomenduočiau prasidėti- kova iš anksto pralaimėta.Ji visada bus antra.

oi koks teisingas straipsnis, ant savo kailio patyriau tai - viena mano pazistama tipiskas tokios situacijos pvz.
Isivaizduokite pana be palydos negali nueiti i dokumentu i universiteta paduoti ar i mandatine komisija... visur kaip maza vaika ja turi kazkas lydeti.

Nors is kitos puses ir pas mane gan idomi situacija buvo - kol brolis gyveno su mumis as buvau kaip ir mazas vaikas: niekur negalima eiti, nieko negalima spresti. O paskui staiga viskas kaip ir pasikeite - paciai reikejo ir del pasirenkamu dalyku mokykloje spresti ir norima specialybe paciai pasirinkti... Sunku buvo persilauzti ir paciai pradeti spresti.

Manau, kad per didelis rupinimasis vaiku tikrai nepriveda prie gero. Turejau ir savo gyvenime toki pavyzdi o gal ir daugiau, taciau rasau apie labiausiai istrigusi). Siuo metu auginu tris dukras. Kai laukiausi treciosios isejau dekretiniu atostogu ir sedejau namie. Naturalu, kad daugiau gaminau valgyti namiskiams, labiau visus priziurejau ir pan.(ko gal nebuvo kai intensyviai dirbau). Dukroms nuolat siuliau valgyti (ko man dirbant nebudavo). Anksciau dukros viska pasidarydavo pacios, t.y. petus as palikdavau, taciau pavalgydavo jos pacios ir kiek norejo. Vyriausioji kartais ir man su vyru valgyti parduosdavo taigi, atostogaujant namie man pradejo atrodyti, kad mano abi dukros labai mazai valgo. As joms siuliau ir siuliau, o jos vis atsisakydavo, arba labai mazai "palesdavo". Pacios net i saldytuva tingedavo pasiziureti. Susirupinusi net pasikonsultavau su gydytoja. Ir zinote ka ji paasake. Ogi, kad normalus vaikas namuose esant maisto niekuomet is bado nemire ir nemirs. Ji man patare baigti pernelyg rupintis ir duoti merginoms laisve. As taip ir padariau. Visai nebesiuliau valgyti, taciau pietus paruosdavau. Ir zinote, viskas grizo i savas vezes- mergaites vel valge, pacios pasisildydavo ir net pasigamindavo, jei as nepalikdavau. Taigi, nesirupinkite per daug vaikais

Vakar mačiau vieną situaciją. Ėjo šeima, tėvai ir du maži berniukai. Vienas iš berniukų bėgo, nugriuvo ir pradėjo verkti. Tėvas atsisuko, liepė stotis ir eiti toliau, užsisuko ir eina lyg niekur nieko toliau. Vaikas atbėgo ir ėjo iš paskos verkdamas, iš tėvų nulis reakcijos. Man labai gaila pasidarė to vaiko Jeigu mano mažoji nukrenta ir pradeda verkti, aš prieinu, apkabinu, pasakau, kad nieko tokio baisaus, pabučiuoju. Man paaiškino, kad jeigu taip reaguosi į kiekvieną nugriuvimą, išauginsi lepšį, kuris vis ieškos paramos. Pas mane mergaitė, tai gal nieko, o berniukas taigi pagal visuomenę turi būti tvirtas ir jam reikia užkrauti tokią naštą, kaip būti stipriam, bebaimiui, bejausmiui

Nežinau, ką mano kitos?

del sitokios tavo matytos sistuacijos as pati buvau sukurus tema, kaip aukleti berniuka ir kuo skiriasi tas auklejimas nuo mergaites

taigis bernai turi buti stiprus neverkti ir neverkslenti, juos reik mustruoti ir mokyti susilaikyti

sioj situacijojs as ir buciau vaika paguodus, bet ne visada tie vaikai veirkia kai pargriuna, matai gi kada is tiesu smarkiai uzsigavo o kada tik siaip suklupo

as pati guodziu savo berniuka ir kaip tu sakai paglostau papuciam skaudama vietele, tai ir vis karts nuo karto pagalvoju, gal netycia auginu mamyciuka

nelabai teisingai buvo kalama. ir tikrai nereikia spausti iš savęs absoliučiai visko. į vaiką reikia žiūrėt kaip į atskirą žmogų. Anksčiau ar vėliau mama jam taps nelabai reikalinga, jis pats žinos geriau, ir gal kiti žmonės taps artimesni. tai tokia nuolat globojanti kels jam diskomfortą, ir pati mama bus nelaiminga, kai išspaudė iš savęs viską, o vaikui jau nebereikia.

O man kažkodėl neatidaro šito straipsnio? rašo, kad puslapis nerastas.... Taip norėčiau paskaityti

štai ka rašo, kai paspaudžiu ant nuorodos
"Klaida 404: dokumentas nerastas
Jūsų ieškomo dokumento šiame serveryje nėra, arba jis perkeltas į kitą vietą, arba nurodėte neteisingą URL (WWW adresą).
http://www.zebra.lt/'

Taigi čia 2004 m. straipsnis, greičiausiai jo jau seniai nėra
Papildyta:

Kažkaip reikia rasti aukso viduriuką. Kai maniškė labai smarkiai griūna - visuomet pakeliu ir užglostau, bet būna nemažai atvejų, kad griūna, trenkiasi, susimuša, bet bliauna, matosi, ne tiek iš skausmo, kiek iš pasiutimo, kad taip nepasisekė. Tada tiesiog pasakau, kad čia baika, nieko neatsitiko ir verksmai baigiasi. Jeigu popinsi dėl kiekvieno stuktelėjimo, tai vaikui taip ir užsifiksuos, kad reikia ašaroti dėl mažiausio menkniekio.

vaiku reikia rūpintis, bet kartu jo negalima auginti šiltnamio sąlygomis, nes išėję į gyvenimą jie nebežino ką daryti, arba atitolsta. Manim irgi labai rūpinasi:pasekmė-aš jau sulaukus pilnametystės, bet tėvai apie mano asmeninį gyvenimą nežino nieko(nei apie mano vaikinus, draugus, net nežino, kur ketinu studijuoti, kaip aš mokaus), nes aš esu gan individualistė ir jei kas per daug lenda negaliu pakęsti. Dar pamenu, kai pradinukė buvau, jei mama ateidavo, o aš žaisdavau, slėpdavau žaislus ir apsimesdavau, kad nieko nedarau, nes žinodavau, kad mama pradės visko klausinėt ir pan.

O as mastau kad per daug lepinti ir is vaiko daryti mamyciuka yra negerai,jis juk buna toks lepalas tiek visko po to(kai paauga) prisigalvoja ir zino kas beatsitiks juk mama visada uz ji!!!!

Kažkur skaičiau tokį teiginį: TINGŪS TĖVAI - SAVARANKIŠKI VAIKAI. Tai aš dažnai tuo vadovaujuosi ir leidžiu vaikams patiems viską patirti.
Patikdavo ankščiau žiūrėti, kaip 2 - metis sūnus atsineša kėdę, užlipa ant spintelės, pasiema dantų pastą, užsitepa ant šepetėlio ir bando valytis, juk daug greičiau aš būčiau pati viską padariusi, bet po kelių kartų jau be mano priežiūros viską gerai pasidarydavo. Ir tai man patinka

Tai va, o aš esu netinginė
Manau, kad Lukui iki tam tikro laiko buvo per daug dėmesio, o dabar jis prie to pripratęs ir pats reikalauja...Visa tai tikrai labai atsiliepia savarankiškumui ir dabar man jau reikia rimtai galvoti, kaip šią savybę ugdyti papildomai

Per didele globa yra zala vaikui, slopinamas savarankiskumas, vaikai ilgai buna isikibe mamos sijono ir be mamos nieko negali. Eidami i mokykla net kuprines nesusideda
stengiuosi neslopinti dukros savarankiskumo, o ji skatinti. Jei pargriuna, per daug neguodziu, uztai dabar pargriuvus retai kada verkia. Pasakau, kad tai tik nedidelis nubrozdinimas, greitai nebeskaudes, jei reikia papuciu. Jei nori tepti sumustini, prasom, duodu buku galu neastru peili ir dar parodau. Nori pati rengtis, irgi leidziu, nesvarbu kad sugaista daugiau laiko.

Mano dukrą tai netiek aš savarankiškumo išmokinau, kiek mano vyresnieji. Nei jie batų rišdavo, nei rengdavo, o ir nuo parduotuvių lentynų mažąją nuviliodavo. Ir gasdinti kažkaip nesistengdavo. Va, skaičiau, kad svarbiausia vaikų negąsdinti, ypač policija, greitąja, ir turėti kantrybės. To dirbančiam žmogui bene labiausiai trūksta.

kas per daug, tas nesveika
suprantu, kad savo vaiką norisi maksimaliai apgaubti meile ir šiluma. bet vaikai užaugs į vyrus ir moteris.
ir ar labai džiaugsis moterys tokiais vyrais, kuriems mamytės iki vestuvių kojines skalbdavo?

Man irgi atrodo, kad per didelis globojimas yra žalingas. Jei nuolat stebėsi, bandysi apsaugot nuo kiekvieno menkniekio, o ypač viską darysi už vaiką ir net rodysi kaip daryti - nelabai tvirta asmenybė turėtų išaugti Aš už tai, kad būtų ugdomas savarankiškumas. Jei mano sūnus pargriūna ar nukrenta - visuomet keliasi pats, nepuolu kelti. Žinoma, jei užsigauna smarkiai - visada papučiu, paguodžiu. Visada žinau, kada smarkiai užsigauna, nes manasis pargriuvęs ar užsigavęs niekada neverkia, atsistoja, jei verkia - tai žinau, kad jau rimtai skauda

na meile ir globa nera vienas ir tas pats.
nereikia galvoti, kad, jei aukleji savo vaika, ivesdamas tam tikras taisykles, paskirstai pareigas, tai reiskia, kad jau nebemyli?
lengvaisia yra "popinti", sunkiau yra ismokyti vaika daryti viska paciam, juk tam reikia zymiai daugiau kantrybes ir laiko. o mokyti ir aukleti galima juk ir su meile
Papildyta:


o as busiu laiminga, kai matysiu, kad uzauginau savarankiskus, nebijancius prisiimti atsakomybe, mokanciu siekti tikslo vaikus. kad del to padariau viska

pateiksiu viena pavyzdi, man aukletoja vaiku darzeli papasakojo:
atvede viena mama ketveriu metu berniuka i darzeli pirma karta, 1,5val. vyko mamos atsisveikinimas su vaiku. Kai pagaliau vaikas uzejo i grupe 2 valandas praleido kampe su niekuo nebendraudamas... po keliu dienu aukletojos pastebejo, kad vaikas, nemoka - apsirengti, nusirengti, valgyti su irankiais(tik rankom), nusisluostyti uzpakaliuko, uzsikloti anklode ir t.t. nes visa tai uz ji namie darydavo mama. Kiti vaikai nesamoningai pradeda is jo tyciotis, nes jiems protu nesuvokiama kaip tokio amziaus berniukas nemoka elementariu dalyku...

Va cia as skaitau yra vaiko psichikos luosinimas