Aš esu SAV - suaugęs alkoholiko vaikas

Įtariu pasikartosiu, bet glaustai:
SAV bruožai

Mano tėvas gėrė, tikrai turėjo bėdų su alkoholiu, motina su juo nesiskyrė, nes jis išlaikė šeimą. Prisimenu iš vaikystės ir gražių akimirkų, nes gerdavo ne visada, tačiau labai gerai prisimenu ir tą baimės jausmą "kaži, ar šiandien grįš girtas"? Motina kartais bandydavo kalbėtis, kai išsiblaivydavo tėvas, bet tai būdavo retai. Dažniausiai būdavo nekalbadieniai, arba ji pratrūkdavo ir rėkdavo ant jo girto. Girtas tėvas būdavo arba linksmas, arba piktas ir neprognozuojamas. Dabar galiu pasakyti, kad neturiu labai daug atsiminimų iš vaikystės-gal atmintis juos užblokavo. Bet bendras vaizdas toks-dienos, kai tėvas pareidavo blaivas, ir kai grįždavo girtas. Tėvai nesimušė. Baigusi mokyklą išvažiavau gyventi ir studijuoti į miestą, taip pamažu atitrūkau nuo šeimos, vėliau sutikau savo vyrą, dabar turiu savo šeimą, mano vyras absoliuti tėvo priešingybė. Tačiau mums iškyla problemų būtent dėl to, kad aš augau tokioje šeimoje-nemoku kalbėtis, nes mano tėvai nesikalbėdavo apie nieką, na, tiesiog nebūdavo pokalbių, planų ir t.t. Esu stabdis šeimoje, man tarsi gerai taip, kaip yra, nieko nenoriu keisti, nes netikiu sėkme. Nelabai pasitikiu savimi. Na ir dar visokių dalykų, kurių nelabai pats ir iškapstysi. Jau nekalbu apie gėdą dėl to, kokia mano šeima buvusi. Vaikystėje aš tai neigiau iš beprotiškos gėdos ir vaidinau, kad šeima normali visiškai. Galiu pasakyti, kad man labai padėjo studijos, patirtis gyvenant vienai, įgavau pasitikėjimo savimi ir t.t. Tačiau žinau, kad tikrai esu sužalotas SAV.
Papildyta:

Taurė vyno ar šampano per gimtadienį ar Kalėdas. Mano vyras-irgi tik tiek.

Kaune bando atsidarinėti naujas SAV.
Trečiadieniais nuo 19 val.
Dėja kol kas susirinkimai nėra pastovūs.

reiketu sia temele paskaityti moteriskems kurios gyvena su alkoholiku DEL VAIKU

kur?

Donelaičio 33-509
Mickevičiaus gatvės kampas ir prėjus oksalį yra dar vienas įėjimas.
Artimiausias susirinkimas planuojamas nuo 19,30
Jeigu ką rašykit į privata tikslesnius kontaktus galėsiu duoti.

Taip pat pasiūlymas neatidėlioti kitam mėnesiui ar kitiems metams, nes kol kas renkasi mažai žmonių ir jeigu neįsivažiuos tada nutrauksim veiklą.

Ka as zinau, sau nieko nepritaikiau.

Nzn, nors ta mano vaikystes patirtis gan skaudi, taciau tai vertinu kaip gyvenimo isbandyma, suteikianti tam tikra patirti, greiciau suaugau, surimtejau
Bet apie mirusius tik gerai arba nieko

Na viena pagrindinių savybių kurių išmokstame alkochokikų namuose neigti savo jausmus, atsisakyti jausti. Praktiškai viena svarbiausių savybių,arba neigti kas vyskta, arba nematyti, meluoti, surasti pateisinimą, kažkokiu būdu bandyti tai išstumti iš savęs ir iš savo gyvenimo. Tiesiog to nėra. Prie to nesiliečiama, apie tai nekalbama.

Kaip ten sakome negyvesime taip kaip gyveno mūsų tėvai, dėja tik taip gyventi išmokome.
Dirbam su savim, o ne su mirusiais


Orma linkiu, kad būtų taip kaip sakai
Svarbiausia, kad esi laiminga

Vis paskaitau čia, pagalvoju ir nusprendžiau pati išlieti viską, kas ant širdies.
Galima sakyti ir aš esu SAV, galbūt Tik neturiu kompleksų, bent man taip atrodo

Pradžia Tiksliai pasakyti kokia ji buvo negaliu, mažai ir atsimenu. Tik žinau, kad tėtis buvo mėgėjas taurelės. Kaip jau dabar žinau, mama norėjo skirtis po pirmų santuokos metų, kai manęs dar nebuvo, aš gimiau po 3 metų
Geriausiai viską atsimenu kai jau pradėjau eiti į mokyklą, buvau paauglė. Išsikraustėme į sostinę, pradėjau pirmą klasę. Tėvai dirbo ir atrodė viskas gerai. Tačiau tėtis užgėrė prarado darbą, pinigus ir teko kraustytis iš buvo, nes nesugebėjo jo išpirkti. Kurį laiką gyvenome bendrabutyje, kol mamos dėka vėl gavome butą. Mama tėtį vertė užsibaigti mokslus, per pažįstamus įkišo į gerą darbą. Tačiau, darbas buvo toks, kad reikėjo tikrinti pastatus, o ten visi jam pildavo jog parašytų ką reikia. Ir taip rudenį užsitęsdavo daugiadienės. Dingdavo pinigai ir pan. Daug nesiplėsiu, darbų jis per alkoholį prarado daug, visus jam surasdavo mama, būdavo ir tokių dalykų, kad nesugebėdavo grįžti namo, ar ne į tą butą pataikydavo, kartais ir prie buto durų jau neatsirakindavo ir susmukdavo ant kilimėlio. Man buvo gėda, kad turiu tokį tėvą, kurį gali pamatyti mano draugai. Vieną dieną, grįžusi iš būrelio radau jį miegantį, durys atdaros, gerai, kad niekas nedingo, kitą kartą tiesiog užsirakino ir rakto neištraukė, vargau ilgai kol įėjau į namus.
Kai gerdavo gerai nors tiek, kad nesimušdavo, būdavo ramus, griūdavo miegot ir viskas. Kai negerdavo būdavo tikrai geras tėtis, namuose darydavo viską nuo... iki... Yra protingas žmogus, mane visada sudomindavo įvairiausiais dalykais, mėgo teatrus, operas, sporto varžybas, visiškai normalus žmogus. Pykčiai su mama prasidėjo tada, kai ji pradėjo važinėt dirbti į užsienį. Juk kažkam reikėjo išlaikyti šeimą.
Dar man būnant man 10kl, jis nuvažiavo į Naujos Vilnios psichiatrinę ir užsikodavo nuo gėrimo, savo noru.
Toliau lyg ir viskas buvo gerai. Tik po metų jis vėl metė darbą, nors visai jau negėrė du metai. Aš buvau bebaigianti vidurinę, kai mama vis dėlto nusprendė su juo išsiskirti. Kai tik ją baigiau, tėtis taip pat išvažiavo į užsienį padirbėti, grįžo po metų. Tada prasidėjo pykčiai su mano mama dėl skyrybų. Mama nesileido į jokias kalbas, tuo metu buvo LT, jis žinoma nenorėjo ir netikėjo tuo, nes mama ne kartą buvo jomis grasinusi ir neįvykdžiusi. Jis gyveno ir gyvena kitame mieste, pas savo mamą ir seserį. Tada pradėjo ir mane visaip terorizuoti, skambinti man, kad aš duočiau telefoną mamai, kad aš jai tą ir aną perduočiau. Mama visai nenorėjo su juo kalbėtis, jis pradėjo ir važinėti pas mus, laukti jos prie namų ir pan. Viskas gavosi taip, kad pradėjome jam meluoti (aš ir mama), kad mama liko LT, susirado draugą (nes jai žinotų, kad aš gyvenu viena, matyt atvažiuoti ir gyventų čia). Meluojam iki pat dabar, o jau porą metų nuo to. Skyrybos padarytos oficialios. Jis lyg ir buvo nurimęs, skambindavo tik man ir klausdavo kaip man sekasi, kaip mokslai ir t.t.
Žinoma, kaime jam gyventi irgi nekas, nėra darbų, ne savi namai (ten teta tvarkosi), ten viskas kitaip, nes jis buvo pratęs čia. Taigi, vėl išgeria, skundžiasi kaip jam blogai, kaip jis ilgisi mamos, kaip jam jos reikia. Ir kalba tik apie jausmus, tačiau juk ne jais viskas paremta, žinau, kad mamai buvo sunku išlaikyti visus tris žmones, ji pervargo nuo viso to, jei ne to reikia.
Prieš porą dienų jis man paskambino girtas ir kalbėjo visokius tokius dalykus. Nežinau kaip su juo kalbėti. Norėjau, kad tėvai išsiskirtų. Tačiau šiuo metu man jo gaila. Nepykstu, bet gaila. Jis neturi darbo, neturi su kuo pasikalbėti, namuose kuriuose gyvena nėra šeimininkas. Kai paskambina bandau jam sakyti, kad nereikia prisiminti kas buvo, kaip jis gyveno su mumis kartu, nes viskas jau praėjo, sakau, kad mamai gerai su dabartiniu jos draugu (kurio nėra). Man ir pačiai nemalonu jam visa tai sakyt, nors aš su tėvais visada galiu būti atvira bet kokia tema. Toks jo elgesys man nepatinka, nes visai nenoriu, kad jis ten prasigertų, kaip ir dauguma to kaimelio gyventojų. O ir padėti niekaip negaliu.

Pati, jokių kompleksų neturiu, nesijaučiu auka kitų atžvilgiu, mokausi puikiai, gyvenu kartu su draugu, kuriuosi savo gyvenimą.
Nėra kam viso to pasakyti. Žinoma, mama tai žino ir supranta puikiai. Bet draugėms to nepasakysi, draugui irgi apie tai neužsimenu nė karto. Jis tik žino, kad tėvai išsiskyrę ir kad nelabai gražiai. Sako kai išsikalbi pasidaro lengviau, nežinau ar man palengvėjo.
Ačiū, jei kas perskaitys Patarimų nežinau ar noriu, gal... vis dėlto nežinau ką jam sakyti kai jis man kažką sako dėl mamos, nesinori jo skaudinti...

Aiden ačiū už pasidalijimą

sveikos merginos,
turbut kiekvienas turim alkoholiku ar seimoj ar giminej ir nieko cia nepadarysi. Nezinau ar i tema tik noreciai pasidalinti savo rupesciu o svarbiausi reiketu protingu patarimu kaip visa tai isgyventi, tiksliau kaip su tuo susigyventi.
As pati esu III-kartos alkoholike- negerianti. Is mamos puses pas mus beveik visi pijokeliai. Ne taip sau valkatos- bomzai , bet poniski inteligentai. Kartais atrodo kad mus kazkas prakeike ir uzdejo sita masta. As nuo pat vaikystes maciau kaip mama vargo su savo pijoku tevu, paskui visiskai degradavo jos seserys .Mama vargo augino ju vaikus, o dabar jau pati geria. Viena mano pusesere jau sekmingai tesia sia ,,tradicija''. Atrodo tai uzburtas ratas. Ar sugebesiu as is jo istrukt . Ar nepagaus mano sesers.
Man mamos gaila . Ji kovoja su tuo , bet patikekit koks tai stiprus galiunas . Ateina diena ir pasiduoda. Tada geria pasislepus kokias tris dienas. Viena. Jei nereikia draugiu, uztenka pinigu. Mes gyvenam kartu. Jus neisivaizduojat kokios tai buna sunkios dienos - kosmaras. ir tai jau 30 metu. Ir visa turi perkesti mano vyras ir vaikai.

Astarna, o ar nėra kitos išeities? Gyventi ne su ja?
Šiaip, daugelio žmonių požiūris į alkoholikų vaikus yra toks 'Ai, ir anas nusigers, pamatysit'. Deja, bet kad ir ką tu besakytum ar darytum, jiems rodosi tas pats. Net jei išgeri taurę vyno su drauge kavinėje, tu jau turi priklausomybę, nes tavo tėvas/motina alkoholikai. Tačiau taip nėra.
Aš alkoholio nebijau, jis manęs negąsdina, kai mačiau ką jis daro su žmonėmis, aš jaučiu saiką, man nereikia butelio, man užtenka pusės taurės. Pasigardinti vakarienę

Iš savo tėvo žinau kodėl jis griebėsi alkoholio. Kai tik būdavo kokia bėda, jis pykdavo, visą tai numalšino butelis. Jei tik jūs sugebate spręsti savo bėdas be to, jei tik stengiatės tokia nebūti, nenorite tokia būti, nenorit naštos ir (galbūt) gėdos savo vaikams, anūkams, jūs ir nebūsit Jūs stengsitės, kad to nebūtų

Esu kažkur skaičiusi, kad alkoholikų vaikai, mergaitės, pasirenka tokius ir vyrus. Kol kas SB to nepastebiu. Jis nėra mėgėjas gerti ir aš labai džiaugiuosi