Laba diena. Bandžiau atidaryti naują temą ir joje parašyti keletą savo kūrinėlių, bet man kažkodėl neleido. Atsirado užrašas:" temą privalo peržiūrėti moderatorius" Taip ir žiūri jau dvi savaites, o man taip norisi pasidalinti savo mintimis. Taigi, gal nebus didelis nusikaltimas, jei čia parašysiu. Jei moderatorė ištrins- nepyksiu.

Pasaka apie Kamanę

Pasaka apie Kamanę

Kartą gyveno Kamanė po vyšnios krūmu. Dar iš rudens ji buvo įsitaisiusi puikų būstą po išlindusia šaknimi. Kamanės urvelis buvo tikrai labai jaukus. Sienos čia buvo išpuoštos pernykščiais vyšnių lapais. Baldus Kamanė visus pasidarė pati iš vaško. Palei sienas stovėjo išrikiuotos vaško lovelės su mikštučiukais žiedadulkių patalėliais. Kiekvienoje lovelėje gulėjo po vieną kiaušinį. Greitai iš jų turėjo ristis mažos bitutės- Kamanės vaikeliai.
Kamanė vaikščiojo ant pirštų galiukų po kambrėlį ir žiūrėjo ar jau bunda jos vaikeliai. Greitai visose lovelėse šypsojosi mažos pūkuotos galvelės.

Tačiau Kamanė nežinojo, kad iki jos namelio maisto sandėliuko prasikasė urvelį piktasis Kirminas. Jis aptiko medaus puodynę. Kirminas buvo didelis besotis ir suėdė medutį per kelias dienas. Kai Kamanė pamatė, kad beliko mažai medaus, ji surado plėšiką ir išvarė. Bet vaikeliams jau nebebuvo ką valgyti.

Tada Kamanė išskrido ieškoti pražydusių gėlių. Lauke buvo šalta ir gėlės dar nežydėjo. Kamanė pasiguodė Zylutei. Tai buvo Kamanės kaimynė, gyvenusi gretimo medžio drevėje. Zylutė pažadėjo pažadinti pavasarį ir kartu visas gėles. Ji gražiai giedojo visą dieną, kol gėlės neištvėrė ir atsimerkė pasižiūrėti kas čia taip gražiai gieda.

Kamanė pamatė pražydusias gėlytes ir išskubėjo rinkti medaus. Gėlės buvo labai geros. Jos davė ne tik medaus, bet ir žiedadulkių, kad mažieji vaikeliai gautų ir duonelės. Tik Kamanė mokėjo iškepti iš žiedadulkių labai skanią duonelę, nuo kurios visi vaikeliai augo labai greitai.
Kamanės šeimyna padėkojo Zylei, kad pažadino pavasarį ir iškėlė didelę puotą po vyšnios krūmu.

O kirminas, supratęs savo klaidą ir labai labai  susigėdęs,  ėmė vyti aplink save siūlą. Vyniojo vyniojo, kol visai pasislėpė  iš gėdos mažame baltame kokonėlyje. Saulutė, supratusi Kirmino graužatį, švelniai pabarbeno į kokoną. Kirminas prabudo, bet jis jau buvo pasikeitęs. Dabar jis turėjo sparnus. Visi džiaugsmingai sveikino naująjį draugą.

Labai grazios pasakeles, kaip taip imanoma sukurti - nesuprantu 

Kur gyvena sapnai

Tamsiausiame kambario kampe gyveno labai gražus, bet nepaprastai baikštus vaiko sapnas. Kasnakt, užgesinus naktinį šviestuvą, jis išlįsdavo iš savo slėptuvės ir tykiai tykiai, kad nesugirgždėtų nei viena grindinio lentelė, sėlino prie vaiko lovelės. Įsitikinęs, kad vaikas stipriai įmigęs, baikštus sapnas perlipdavo per aukštus lovelės kraštus ir atsargiai atsiguldavo šalia mažylio ir visų jo žaislų. Tą pačią akimirką miegantis vaikutis pradėdavo šypsotis. Gražus sapnas labai mylėjo vaiką, kurio kambaryje gyveno, todėl kasnakt pasakojo vis gražesnes istorijas, rodė vis nuostabesnius vaizdus, tačiau vos pradėjus brėkšti rytui, kaskart šokdavo iš šiltos vaiko lovelės į patį tamsiausią kampą ir tūnodavo ten visą dieną, skaičiuodamas minutes, kada vaikas pagaliau užmerks akeles ir leisis į pačias nuostabiausias sapno keliones.
Tą naktį sapnas kaip ir visuomet buvo apkabinęs saldžiai miegantį mažylį ir pasakojo jam apie skruzdėlytės, norėjusios pamatyti mėnulio pakaušį, nuotykius. Skruzdėlytė Dytė buvo labai smalsi, norėjo žinoti atsakymus į visus jos galvelėje iškilusius klausimus. Todėl kasnakt, kai visas skruzdėlynas įmigdavo giliu pavargusių, bet laimingų darbštuolių miegu, Dytė išeidavo iš savo kambario ir tyrinėdavo dangų. Kartą ji pastebėjo, kad danguje žvaigždes ganantis mėnulis yra lygiai toks pats kaip ir kitas mėnulis, ganantis kitas žvaigždes tvenkinyje. Dytė pastebėjo, kad mėnulis visada atsisukęs į ją savo veidu ir niekada nerodo pakaušio. Smalsioji skruzdėlytė nusprendė išsiaiškinti kodėl taip yra. Gal mėnulis bijo parodyti savo plikę? Atsakymą ji galėjo sužinoti tik kruopščiai apžiūrėjusi visą mėnulio galvą, todėl skruzdėlytė Dytė nusprendė leistis į kelionę. Tą naktį mėnulis buvo be galo didelis, - pasakojo miegančiam vaikui jo gerasis baikštusis sapnas. Atrodė, kad pasistiebusi kokioje nors aukštesnėje vietoje skruzdėlytė galės ji pasiekti savo rankelėmis. Ji greitai užsiropštė ant pienės lapo, pasistiebė, bet gudrusis mėnulis lygiai per tokį pat atstumą atsitraukė. Dytė nenorėjo pasiduoti, todėl mažomis kojelėmis užlipo ant aukštos liepos viršūnės ir vėl pasistiebė, tačiau mėnulis nepasidavė, tik nusišypsojo iš savo aukštumos ir nuvijo dar vieną priklydusį debesį. Staiga nežinia iš kur atskriejęs vėjo gūsis stvėrė lapelį, ant kurio buvo pasistiebusi skruzdėlytė ir nusinešė su savimi. Dytė iš paskutinių jėgų laikėsi už lapo krašto, kad tik nenukristų ir stengėsi, iš visų jėgų stengėsi įžiūrėti bent kokius nors kelio požymius, kad galėtų sugrįžti namo į savo skruzdėlyną. Sapnas jau norėjo tęsti skruzdėlytės nuotykius, kai staiga išgirdo neaiškų triukšmą ir vos spėjo pasitraukti į šalį, kai didelė raina katė nusprendė užimti sapno vietą. Sujudimas pažadino mažylį, todėl sapnas kliūdamas net už šešėlių strimgalviais puolė link savo tamsiojo kampo. Kaip gaila, sapnui nepasisekė ir vaikas spėjo pamatyti tamsiame kampe šmėstelėjusį šešėlį. Maža to, vaikas išsigando ir pradėjo garsiai verkti. Sapnui pasidarė visai nesmagu, o vaiko mama turėjo mažyliui uždegti naktinį šviestuvą, kad bet kurią akimirką vaikas matytų, kad tame baisiame kampe iš tikrųjų nieko nėra. Tą naktį vaikas sapno nebesulaukė. Kitą naktį taip pat, dar kitą – vėl miegojo vienas ir liūdnas, o dienomis vis klausdavo savo mamos ir tėčio, kas nutiko mažai skruzdėlytei Dytei, tačiau jie nieko negalėjo pasakyti. Tuo tarpu vaiką be galo mylėjęs sapnas sėdėjo susigūžęs savo kamputyje ir nežinojo kaip galėtų vaikui padėti, be to, sapnui buvo labai nesmagu, kad vaikas išsigando būtent jo šešėlio. Naktis po nakties sapnas, galvodamas ką galėtų padaryti, graužė rankų ir kojų nagus, kasė pakaušį ir trynė delnu kaktą bet joks sprendimas į galvą neatėjo. Sapnas taip mylėjo vaiką, kurio kambaryje gyveno, kad pagaliau nusprendė nusižengti savo taisyklei ir įsitikinęs, kad kambaryje viskas nutilo, nėra nei vieno judančio šešėlio, iškišo iš slėptuvės savo ranką. Sapno širdutė daužėsi kaip pašėlusi, bet nieko daugiau nenutiko. Tada sapnas iškišo kairę koją ir vėl sustingo. Kambaryje vis dar buvo ramu. Atėjo eilė iškišti iš slėptuvės ir galvą. Sapnas taip ir padarė. Ir vėl visi kambario daiktai liko stovėti savo vietoje. Tačiau iki vaiko lovelės buvo dar 10 žingsnių. Įkvėpęs daugiau oro, sapnas greitutėliai perbėgo per kambarį ir įšoko į vaiko lovelę, o kad jo niekas daugiau nepamatytų, palindo po vaiko antklode ir tada jau pradėjo sekti taip netikėtai nutrūkusią skruzdėlytės Dytės istoriją. Pasirodo, skruzdėlytės lapas nusileido tvenkinyje, kuriame gyveno kitas, nors ir labai panašus į pirmąjį, mėnulis. Skruzdėlytė bandė jį paglostyti, bandė jį prikalbinti nors truputį pasukti galvą į kairę ar į dešinę pusę, kad skruzdėlytė galėtų apžiūrėti nors mėnulio ausis. Tačiau šis nesutiko. O kitą naktį iš skruzdėlyno pasivaikščioti išėjusi Dytė nei danguje, nei tvenkinyje mėnulio nepamatė. Tada ji suprato, pirma kartą suprato, kad švyti tik mėnulio veidas. Kai mėnulis atsisuka į žemę pakaušiu, naktis būna be galo tamsi, todėl niekas ir nežino kaip tas pakaušis atrodo. Skruzdėlytė, radusi dar vieną atsakymą palaimingai užmigo, o be galo vaiką mylėjęs baikštusis sapnas suprato, kad mylėdamas gali padaryti viską, net ir nugalėti savo baimę.

Viktorija Matulevičienė

Kokia idomi pasaka  , cia jusu paciu kurimas?

Kur gyvena sapnai

Tamsiausiame kambario kampe gyveno labai gražus, bet nepaprastai baikštus vaiko sapnas. Kasnakt, užgesinus naktinį šviestuvą, jis išlįsdavo iš savo slėptuvės ir tykiai tykiai, kad nesugirgždėtų nei viena grindinio lentelė, sėlino prie vaiko lovelės. Įsitikinęs, kad vaikas stipriai įmigęs, baikštus sapnas perlipdavo per aukštus lovelės kraštus ir atsargiai atsiguldavo šalia mažylio ir visų jo žaislų. Tą pačią akimirką miegantis vaikutis pradėdavo šypsotis. Gražus sapnas labai mylėjo vaiką, kurio kambaryje gyveno, todėl kasnakt pasakojo vis gražesnes istorijas, rodė vis nuostabesnius vaizdus, tačiau vos pradėjus brėkšti rytui, kaskart šokdavo iš šiltos vaiko lovelės į patį tamsiausią kampą ir tūnodavo ten visą dieną, skaičiuodamas minutes, kada vaikas pagaliau užmerks akeles ir leisis į pačias nuostabiausias sapno keliones.
Tą naktį sapnas kaip ir visuomet buvo apkabinęs saldžiai miegantį mažylį ir pasakojo jam apie skruzdėlytės, norėjusios pamatyti mėnulio pakaušį, nuotykius. Skruzdėlytė Dytė buvo labai smalsi, norėjo žinoti atsakymus į visus jos galvelėje iškilusius klausimus. Todėl kasnakt, kai visas skruzdėlynas įmigdavo giliu pavargusių, bet laimingų darbštuolių miegu, Dytė išeidavo iš savo kambario ir tyrinėdavo dangų. Kartą ji pastebėjo, kad danguje žvaigždes ganantis mėnulis yra lygiai toks pats kaip ir kitas mėnulis, ganantis kitas žvaigždes tvenkinyje. Dytė pastebėjo, kad mėnulis visada atsisukęs į ją savo veidu ir niekada nerodo pakaušio. Smalsioji skruzdėlytė nusprendė išsiaiškinti kodėl taip yra. Gal mėnulis bijo parodyti savo plikę? Atsakymą ji galėjo sužinoti tik kruopščiai apžiūrėjusi visą mėnulio galvą, todėl skruzdėlytė Dytė nusprendė leistis į kelionę. Tą naktį mėnulis buvo be galo didelis, - pasakojo miegančiam vaikui jo gerasis baikštusis sapnas. Atrodė, kad pasistiebusi kokioje nors aukštesnėje vietoje skruzdėlytė galės ji pasiekti savo rankelėmis. Ji greitai užsiropštė ant pienės lapo, pasistiebė, bet gudrusis mėnulis lygiai per tokį pat atstumą atsitraukė. Dytė nenorėjo pasiduoti, todėl mažomis kojelėmis užlipo ant aukštos liepos viršūnės ir vėl pasistiebė, tačiau mėnulis nepasidavė, tik nusišypsojo iš savo aukštumos ir nuvijo dar vieną priklydusį debesį. Staiga nežinia iš kur atskriejęs vėjo gūsis stvėrė lapelį, ant kurio buvo pasistiebusi skruzdėlytė ir nusinešė su savimi. Dytė iš paskutinių jėgų laikėsi už lapo krašto, kad tik nenukristų ir stengėsi, iš visų jėgų stengėsi įžiūrėti bent kokius nors kelio požymius, kad galėtų sugrįžti namo į savo skruzdėlyną. Sapnas jau norėjo tęsti skruzdėlytės nuotykius, kai staiga išgirdo neaiškų triukšmą ir vos spėjo pasitraukti į šalį, kai didelė raina katė nusprendė užimti sapno vietą. Sujudimas pažadino mažylį, todėl sapnas kliūdamas net už šešėlių strimgalviais puolė link savo tamsiojo kampo. Kaip gaila, sapnui nepasisekė ir vaikas spėjo pamatyti tamsiame kampe šmėstelėjusį šešėlį. Maža to, vaikas išsigando ir pradėjo garsiai verkti. Sapnui pasidarė visai nesmagu, o vaiko mama turėjo mažyliui uždegti naktinį šviestuvą, kad bet kurią akimirką vaikas matytų, kad tame baisiame kampe iš tikrųjų nieko nėra. Tą naktį vaikas sapno nebesulaukė. Kitą naktį taip pat, dar kitą – vėl miegojo vienas ir liūdnas, o dienomis vis klausdavo savo mamos ir tėčio, kas nutiko mažai skruzdėlytei Dytei, tačiau jie nieko negalėjo pasakyti. Tuo tarpu vaiką be galo mylėjęs sapnas sėdėjo susigūžęs savo kamputyje ir nežinojo kaip galėtų vaikui padėti, be to, sapnui buvo labai nesmagu, kad vaikas išsigando būtent jo šešėlio. Naktis po nakties sapnas, galvodamas ką galėtų padaryti, graužė rankų ir kojų nagus, kasė pakaušį ir trynė delnu kaktą bet joks sprendimas į galvą neatėjo. Sapnas taip mylėjo vaiką, kurio kambaryje gyveno, kad pagaliau nusprendė nusižengti savo taisyklei ir įsitikinęs, kad kambaryje viskas nutilo, nėra nei vieno judančio šešėlio, iškišo iš slėptuvės savo ranką. Sapno širdutė daužėsi kaip pašėlusi, bet nieko daugiau nenutiko. Tada sapnas iškišo kairę koją ir vėl sustingo. Kambaryje vis dar buvo ramu. Atėjo eilė iškišti iš slėptuvės ir galvą. Sapnas taip ir padarė. Ir vėl visi kambario daiktai liko stovėti savo vietoje. Tačiau iki vaiko lovelės buvo dar 10 žingsnių. Įkvėpęs daugiau oro, sapnas greitutėliai perbėgo per kambarį ir įšoko į vaiko lovelę, o kad jo niekas daugiau nepamatytų, palindo po vaiko antklode ir tada jau pradėjo sekti taip netikėtai nutrūkusią skruzdėlytės Dytės istoriją. Pasirodo, skruzdėlytės lapas nusileido tvenkinyje, kuriame gyveno kitas, nors ir labai panašus į pirmąjį, mėnulis. Skruzdėlytė bandė jį paglostyti, bandė jį prikalbinti nors truputį pasukti galvą į kairę ar į dešinę pusę, kad skruzdėlytė galėtų apžiūrėti nors mėnulio ausis. Tačiau šis nesutiko. O kitą naktį iš skruzdėlyno pasivaikščioti išėjusi Dytė nei danguje, nei tvenkinyje mėnulio nepamatė. Tada ji suprato, pirma kartą suprato, kad švyti tik mėnulio veidas. Kai mėnulis atsisuka į žemę pakaušiu, naktis būna be galo tamsi, todėl niekas ir nežino kaip tas pakaušis atrodo. Skruzdėlytė, radusi dar vieną atsakymą palaimingai užmigo, o be galo vaiką mylėjęs baikštusis sapnas suprato, kad mylėdamas gali padaryti viską, net ir nugalėti savo baimę.

Viktorija Matulevičienė