Sveikos mamos! Aš norėjau paklausti jūsų ar jūs irgi "verčiate" savo atžalas mokytis? Ar už blogus pažymius juos baudžiate? Ar čia tik mano mama tokia?
Už 8 jau negaliu sėdėti prie kompo! O apie mažesnį pažymį net nekalbu. Visos pamokos padarytos, išmoktos. Jei ko neradai-surasi! Kruvinom ašarom verksi- visas pamokas išmoksi ir padarysi nors iki ryto sėdėsi. Tikriausiai čia tik mano mama yra kažkokia.......!

Suaugusi tik padėkosi.Tavo mama linki tau tik gero.

mano buvo tokia. nekenčiau jos už tai
dabar suprantu, kad jei būtų leidę nesimokyt, tikrai būčiau nesimokius, o dabar kur nors norfos kasoj sėdėčiau

supratimas, kad mokaisi sau ateina vėliau, tad kažkas turi priverst..
nors manęs tai niekas nevertė ir mano pažymių netikrino bet sau patingėt tai leisdavau

o šiaip...12oj klasėj dar ne tiek mokysies ir savo noru ir dar papildomai norėsi ir net būsi pasiruošus už tai sumokėt pinigus

Aš mokėjau mokykloj viską, išskyrus matematiką ir chemiją (fizika buvo ganėtinai aiški). Taip ir vargau savo dieneles prie knygų, nesuprasdama, kur čia a, o kur b... Mokiausi mokiausi, o dabar vistiek ničnieko nepamenu. Prievarta išmokti dalykai - nemieli. Bet... jų reikia, bent kol mokaisi mokykloj. Vėliau (žiūrint, ką studijuosi) jų gali visai nebeprireikt.
Savo pirmokę mokau rašyt, nes turi bėdų dėl įskaitomo rašto, o šiaip - problemų nėra. Žiūrėsim, kas bus toliau.

Na mano mama tai tiesiog tobula šiam aprašymui, viskas tinka... Būna grįžti namo padarai namų darbus, sako ar jau padarei taip greit, pasakei, kad jau viskas išmokta, o ji tai eik dar pasimokyk ką nors Na, dabar tai juokas ima, juolab, kad pažymiai labai geri...

Suprantu, kad mokymasis tai vien tik mano pačios labui, bet kai mama vadovauja, net mano metinio darbo atlikimui ir ketina neišleist susitikt su draugais dėl to, kad jos manymu per mažai jo padariau, manau, kad to jau perdaug...

Manęs mama absoliučiai nevertė mokytis, į susirinkimus irgi kažkaip nevaikšiodavo- mokiausi labai gerai ir be to. Ir tikrai ir dabar šlykščiai jausčiausi ( kartais ir jaučiuosi) jei kažkas "prievartauja" ką nors padaryti. Turi būti vidinė motyvacija, turi pati suprasti, kad TAU to reikia, ir jeigu mama reikalauja, ji tikrai tai daro Tau gero norėdama, ne sau. Dabar mąstau tik teoriškai-efektyviau būtų jeigu mama bandytų su tavim kartu pasėdėti, pamokas pasiaiškinti, sudominti. Bet ko gero mama ne visada laiko turi. Žinok, mamos ir pačios sau per mažai laiko randa...Tiesiog nedaryk iš to problemos, verčiau "priversk" save dirbti.

gal nuo charakterio priklauso. aš mokytis motyvacijos neturėjau visiškai. ir jei nebūčiau žinojus kad už blogą pažymį namie gausiu velnių, iš viso mokykloj būčiau buvus reta viešnia.
be to, buvau įsitikinus, kad mokykloj moko visokių nesąmonių ir viso to man nereikia -- nei gramatikos taisyklių, nei trigonometrijos funkcijų, nei cheminių reakcijų lygčių, nei augalo ląstelės dalių. tą ką man reiks tikrai tai išmoksiu savaime
dėl to tėvams dėkinga, kad neleido nusivažiuot. bet ko negaliu atleist, kad nuolat lygino su draugių vaikais -- "va Vytukas tiek daug mokosi, o tu su kompu žaidi", arba "Ingutė jau įstojo į Vilniaus universitetą, o tu niekad neįstosi" :

Vaikai privalo mokytis, taciau su mokymosi nereikia perlengti lazdos. As niekada savo dukros nespaudziau. Visada sakiau, kad mokaisi sau. Gaudavo dvejeta, tai namuose juokaudavau, kad namo parjodavo su arkliuku. Labai pykdavo. Pradejo daugiau sedeti prie pamoku ir rezultatai neblogi. Mokosi pagal savo galimybes. Blogai sekasi su matematika ir lietuviu. Ieskosime isteities.
O kad gaudavo bloga pazymi ji man meluodavo. Uz ta mela gaudavo barti dar daugiau nei uz bloga pazymi.
Blogas pazymys tai yra tingejimo pasekmes.

Ko gero nuo vaiko labai priklauso... Nesamone, kad baudziama uz pazymius-ypac vyresnese klasese. Koks gi cia pasitikejimas-ir suauge daznai nesugeba visko iki galo padaryt. Mano mama siuo atzvilgiu buvo super Jos kisimasis i mano mokslus baigesi 2 klaseje, kai ji man i kuprine neidejo pratybu ir as gavau pastaba i pazymiu knygele Nuo tada viska dariau pati, mano namu darbai niekada niekada nebuvo tikrinami, ji galu gale ir nezinojo, kas man uzduodama. Pasirasydama pazymiu knygeleje matydavo, kokie tie mano pazymiai... dauguma 8,9,10, bet turiu pripazint, kad buvo ir 6 ir 7. Turejau problemu su vokieciu, trimestra isvede 5. Ir matematika... nei sykio bart negavau, mama nuejo su mokytojais pasneket, gal man papildomai reikia, juk viskas iki tol gerai sekesi. Mokytojai ja greit nuramino, kad as persilausiu greit, o man buvo tokia geda, kad mamai reikejo sneket su mokytojais, kad mygom susiemiau, ir ta vokieciu ir matematika kazkaip suprast pradejau O daugiau... yra buve, kad is principo 12 klasej nesimokiau anglu prielinksniu, perspejau mama, kad gausiu dvejeta Kitasyk pati nesuprasdavau, uz ka parkeliauja koks 5etas. Ji tiesiog nesikiso ir tiek-as i jos darba nesikisu, ji i mano, savo problemas sprendziam pacios. Kaip ji galejo zinot, kiek man reikia mokytis, o kiek ne? Su paaugliu deretu elgtis kaip su suaugusiu, nebe kaip su vaiku.

Baigiau su pagyrimu ir galiu drasiai pasakyt, kad niekada niekada nesu gavusi bart/lupt/kitokios bausmes uz bloga pazymi

Sveikos. Na as savo turiu paspausti ir pareguliuot, nes jei netikrinciau pamoku tai nusivaziuotu,taip buvo pradzioje mokslu,sakydavo as jau paruosiau, ir kelis karuts netikrinau kaip ji ten paruose, tai per kontrolini pazymys nekoks.Poto pradejau tikrinti , ir nuo to laiko nebuvo gavusi blogo pazymio. Ir matau kad ji sugeba, tik kartais tinginys buna didesnis. Dabar jai 12, ir galvoju kazin kaip ji toliau, nejau taip ir reiks, kontroliuot.

Čia jau nuo vaiko priklauso.Viešpatie,jei reiktų dar namie vakarais pamokas tikrinti. Atneša tik pasirašyti pažymių knygeles.O susirinkimuose,pamenu,kaip girdavo pradinių klasių mokyotja,kad matosi su kuriais vaikais tėvai dirba namie.O man nėra kur akių dėti,nes net nežinau apie ką kalba eina. Ir pažymiai visų trejų puikūs.Vakar mažosios pasirašynėjau pažymių knygelę,tai jau net nebeįdomu,per du mėnesius vien 10. Spėja jie visur ir prie kompo prisisėdėti su protu ir kitoms pramogoms.Visai nesikišu.
O jei mama reikaluja,matyt-reikia.Mane irgi laužė,tėvas iki pat 8 klasės tikrindavo matematiką.Ir dabar aš tik dėkinga.

va va dabar 11 klasėje esu, tai nereikia nė jokio raginimo mokinkis, sėdėk, daryk ir pačiai aišku kad taip reikia daryti, dievaži, juk kitais metai egzaminai

na mano pažymius tai tėvai patikrina, domisi kaip man sekasi, kas nesiseka

bausti už tai, kad mokinys blogai mokosi-tai manau neteisinga niekieno atžvilgiu.tarkim kokia Petrutė yra visai negabi matematikai.ji gauna 2 ar 3 ar 4, ją tėvai baudžia, rėkia, kad tu tingine nesimokai, nieko nedarai.bet gal reikia suvokti tai, kad vaikas galbūt tam dalykui yra negabus ir jo niekad tobulai nesupras, galbut ir "temps" visus 12 metų tokiais pažymiais.tai kur teisybė bausti vaiką už tai kad jis tam negabus? nors juk visiškai priešingai būtų jei mokinys tiesiog tingi

negabus gali turėti mažesnį pažymį, bet ne neigiamą. galų gale mokykloj galima gauti pažymį vien už tai, kad stengiesi, net jei ir esi mažiau gabus.

pritariu gali turėti prastą bet ne neigiamą, o ir mokytojai tikrai pakelia pažymį jei rodai norą bent suprasti(ir pačiai kai sunku, tai radau norą vistiek suprasti, mokintis, tai ir pačiai pažymį pakelia ), nors nesiseka bet vis tiek bausti, kad ir už prastą pažymį-netikslinga

kaip man tai artima.... atsimenu zliumdavau...menesiais et niekur neisleisdavo...sakiau kai uzaugsiu, niekada taip savo vaikam nedarysi...bet uzteko baigti mokykla ir istot i universiteta...jau tada pajauciau kokia esu dekinga uz tai, kad nebuvo jokiu nuolaidu ir niekas nezaide su manim...sakoma, kad niekada nera velu mokytis...bet...jei netureciau pagrindu is mokyklos dabar butu sunku...o ir piniginii reikalai manu butu prastesni... aisku paguoda cia nepades dabar...ta suprasi tik pati uzaugus...

Ne tik kad neverciu mokytis, bet net netikrinu pazymiu knygeles. Mokykloje yra elektroninis dienynas, tevams isdalinti kodai, su kuriais jie internete gali patikrinti, kaip vaikai mokosi. Mes ta koda atidavem dukrai ir pasakem- jei reikes pagalbos, tai sakyk. Mes tavim pasitikim, pazymiu neseksim. Ne karto nesu uzejus i ta svetaine.

Finale turim pirmune. Ji kartais pasigiria, kai gauna gera pazymi uz sunku kontrolini. Mes pagiriam, pasidziaugiam. Jei pasiguodzia del blogesnio pazymio- nepamokslaujam, paguodziam. Kartais papraso papaskoti apie istorinius ivykius, padeti isspresti sunkesni uzdavini. Jauciam, kad turi sveika konkurencijos jausma. Ir atsakomybe.

Manau, tevai vercia vaika mokytis ir ji kontroliuoja, kai juo nepasitiki. O kodel nepasitiki, cia jau kita kalba. Itariu, be gero seimos psichologo sunku butu atsekti.

Beje, mano tevai ir vyro tevai irgi tiesiog mumis pasitikejo, nekontroliavo. Tik surinkdavom parasus pazymiu knygelese. Abu mokemes puikiai. Kad istojom i universitetus, sekmingai juos baigem, susiradom savo vietas gyvenime ir uzaugom nestresuoti/nekompleksuoti, o laisvi zmones, galim dekoti savo tevams. Tikiuosi, kad tokiais bus ir mano vaikai. Is sulauzytu vaiku laimingi zmones vargu ar isaugs.

Niekada nebuvau ir nesu dekinga mamai, kad man nuolat zyzdavo, kad reikia mokytis.. Manau, kad nora/meile mokslui galejo skiepyti kitais budais, o ne "tas mokosi geriau" ar "mokytumeis daugiau".. Niekada nemegau ir nemegstu kai man nurodinejama ka ir kada daryti.
Stengsiuosi, kad mano dukra suvoktu, kam tas mokslas reikalingas. O kaip pavyks, tai po daug metu ir parasysiu.

Beje, Norfos kasoj nesedziu Bet kaip sakoma neissizadek...

nugi nuoširdžiai pavydžiu
aš turbūt tikrinsiu auginu du berniukus, rudenį eis į pirmą klasę, bijau juos paleist, matyt pasitikėjimo stoka
manęs tėvai labai netikrino, bet ir leisdavau sau patinginiaut. Logika buvo tokia - kam mokytis, jei yra galimybė praslyst Dar ir dabar mamai pasakau, ko jūs manęs netikrinot, nespaudėt, o ji,- tu gi pati dėl savęs turėjai mokytis. Turėjau, bet...
tai aš turbūt būsiu ta, kuri kontroliuos, tuo labiau, kad jau darželyje jie tie, kurie esant galimybei, išsisuks, matyt į mamą nusidavė

saviškės nekontroliuoju padarė pamokas ar ne, viską matau pažymių knygelėje jei paprašo pagalbos padedu, bet šiaip dirba savarankiškai, vidurkis stiprus 9 . Pas mus bėda ta kad galvą turi gerą, bet pritingi, eh visai kaip mama O kad mokytis reikia tai pati supranta, buvo kelios nepadarytos pamokos tai kol kas užteko pokalbio.

jeigu pardaveja nepatinka dirbti, patikek yra tokiu kurie dievina si darba. jeigu ju nebutu kas mes maisto nusipirktumem

Atsiprasau, nenorejau nieko izeisti , manau, kad visos profesijos yra reikalingos, tik renkames jas pagal sugebejimus. Cia buvo atsakymas i vienos mamytes posta.

as manau jai esi galvotas vaikas tai pati mokysies tiek kiek reikes visos mamos nori uztikrint savo vaikui pilnaverti gyvenima matai seis laikais be mokslo niekur bet perdetas rupestis kartais tampa dideliais konfliktais ir manau kad tu tikrai nustosi mokytis jai tave ir otliau sitaip vers nes tas dalykas tikrai veikia nervus ;D patikek zinau dar buna tokiu atveju kodel kabinejasi del to kad ji kazka veikia ir mato tave nieko neveikiant didziausias pyktis ir pavydas tada sukyla ir prasideda kabinejimais nu bet cia tik mano pastebejimai ;D

Na, matau, šiuo klausimu diskutuojančios pasidalino į dvi grupes: pirmosios, tai tos, kurių vaikai (ar pačios) puikiai mokosi be raginimų. Jos linkusios manyti, jog taip yra kaip tik todėl, kad jų to daryti neverčia, taip mokydami savarankiškumo, ugdydami motyvaciją (ilgą laiką ir aš buvau tuo tikra ); ir kita pusė - tos, kurių vaikai (ar jo pačios kažkada) nebūdami neverčiami mokytis, po vidurinės eitų tiesiai Maximos vežimėlių stumdyt, nes rimtesnių perspektyvų tiesiog neturėtų

Aš turiu vieną, kurios pamokom, jų darymu-nedarymu nesidomėjau NIEKADA. Į mokyklą ji išėjo šešerių, dabar 11-oje kl., mokosi labai gerai; ir kitą, lankantį tą pačią mokyklą, šiaip, labai sukalbamą vaiką, kuris neverčiamas nesimoko absoliučiai ir iš viso nedaro namų darbų (už ką, aišku, anksčiau ar vėliau gauna 2-etus, o už juos yra baudžiamas).
Jau pavargau klausytis mokytojų apie tą patį: ,,gabus, imlus, protingas, bet visiškai nesimoko, darykit ką nors!". Ir darau. Per pirmus du tris metus išbandžiau daug ir visokių motyvacijos ugdymo metodų, tokių kaip ,,na, štai, kaip puikiai tu gali, kai pasistengi" ,,susitarkime, jei..., tai..." , ,,pajusk pasekmes", ,,nepalieki man išeities - turiu bausti" ir pnš. (fantazija ir žiniom, berods, nesiskundžiu, studijuoju psichologiją) Rezultatų - nulis. Dabar jis 5 kl., tikrinu absoliučiai viską, verčiu (pyktis ir muštis kol kas netenka) skambinti klasiokam ir klausti kas užduota, kad aš girdėčiau (pusė ant pusės išgirstu kitką, nei sakė jis). Ir vistiek įsigudrina į savaitę parnešt bent po vieną n.d. (nepadaryti namų darbai) Todėl trimestre ir 4-tas, ir 5-tas puikuojasi.

Retorinis klausimas: kaip jis pereitų į kitą klasę, jei aš neversčiau, netikrinčiau, nebausčiau atimdama malonumus, kuriems nesugeba atsispirti pats, kad sėstų prie pamokų?

Taigi, net toje pačioje šeimoj auginami vaikai siaubingai skirtingi, skirtingi turi būti ir metodai, raginantys siekti rezultatų. Tik kaip juos rasti, pačius teisingiausius? Bet čia jau kitas retorinis klausimas

jei jau problemos su mokymusi, reiketu bedu ieskoti seimoje, o ne mokykloje.

Visi seimoje pasirenka arba yra priversti pasirinkti tam tikras role- vadovas, auka, guodejas, diplomatas, negerietis... n roliu gali buti. O jos pasirenkamos atsizvelgiant i tai, kokio efekto zmogus samoningai ar nesamoningai tikisi. Kalbant apie vaikus, tai bene svarbiausias efektas- demesio gavimas, noras buti pastebetu, svarbiu. Is esmes, visi vaikai troksta tevu demesio, kovoja del jo nuo gimimo. Jei yra konkurentai- pvz., puikiai besimokanti sese, kuria teveliai pastoviai giria ir, neduokdie, kelia pavyzdziu maziukui, tai jo labai naturali reakcija elgtis priesingai- nesimokyti. Nieks nenori buti antru, jei galima susirasti sriti, kurioje gali buti pirmas. Zodziu, kiekvienas vaikas susiranda savo role, savo nisa seimoje. Kad jo pasirinkta "perestukino" role pasikeistu, reikia galvoti apie visos seimos vaidmenu perskirstyma. Vaiko prievartinis lenkimas prie knygu zymesnes naudos neduos, atsakomybes jausmo tikrai neskatins.

O maniškei, paskutineje pradinuku klaseje, pati mokytoja "numušė" norą mokytis. Ir ėjau ir kalbėjau vienaip ir kitaip, o ji pasakė, jusų dukra, per daug nori žinoti. Ateis laikas ir išmoks. Tai va. Kaip vaikui reaguoti, kaip mokytoja per pamokas jos nieko neklausinėja, "juk vistiek viską į priekį moka" (mokytojos žodžiai). Taip kad, šeima dar ne viskas, būna problemų ir mokykloje.

Ačiū už nuomonę Tai, jei jau vaiko nesimokymas - kriterijus, kuriuo reikėtų matuoti šeimos bėdas ar laimę, tai sakykit ponia visažine , kaip nustatyti ar tos problemos šeimoj yra ar nėra, jei vienas vaikas ir neraginamas mokosi puikiai, o kitas toje pačioje šeimoje ir raginamas to visokeriopai stengiasi išvengt? Ar jūs patingėjot perskaityti visą postą?

Atograza, berods rasete, kad mokotes psichologijos. Kur mokotes, jei ne paslaptis?

viesas izeidimas. reiketu save taip vadinti jeigu zinote daugiau uz mane. perskaiciau visa posta.
As ziuriu savo seimos ir savo vaiku. O kad kitose seimose vaikai nesimoko raginami ar neraginami tai jau ne mano problema.

KU


Jeigu skaitot, kad reik, galiu ir viešai atsiprašyt O jūs viešai paskelbsit, kad mano šeimoj nėr bėdų, trukdančių vaikui mokytis, priešingai, nei bandėt pasakyt ? Siūlau ne taip dramatiškai ir rimtai reaguot į viską

O argi jums kas čia bandė užkraut ir pavers jūsų problema ne jūsų vaikų vaikų mokymąsį ar nesimokymą ?

jeigu taip manote tad prasome, bet man nereikia. apie tavo seima nieko nezinau, o jeigu ir rasau, tai rasau aplamai ir atsakau i pasisakyma (parasau savo nuomone).
Jeigu ir uzkrautu, moku pasipurtyti ir kaip mat nukristu

artima tema ir man... esu 11oj klasėj, mokausi tikrai gerai, visi semestrai 9 ir 10, na tik vienas istorijos 8, o tėvai vis tiek nuolat prikaišioja kad pamokų neruošiu, blogai mokausi ir pan... kartais jau net baigiasi kantrybė kai grįžus po pamokų nė pavalgyt ne visada spėju o jie vis tiek nuvertina gana gerus rezultatus....

baisu, kai tėvam nerūpi, vaiko sveikata...ypač psichologinė.. aš 11oj klasėj pamokų beveik neruošiau ir mokiaus gerai o bandei su tėvais pasikalbėt, apie tai, kaip tu jautiesi? nuo tokio spaudimo gali paskui ir pavažiuot o jei pačiai neišeina pasikalbėt normmaliai, gal turi, kas galėtų tai padaryt ir tave užstot (seneliai, teta, auklėtoja, mokytoja, mokyklos psichologė)? ir šiaip jei turit mokykloj gerą psichologę, gali nueit su ja pasišnekėt ir gal irgi kokį sprendimą pasiūlys

Visiškai nesutinku, kad jei jau vaikai nenori mokytis, kalta šeima. Juk daug prilkauso ir nuo mokytojo: kaip jis bendrauja su vaikais, kaip skatina juos mokytis. Manau, kad daugelis mokytojų numuša norą mokytis ir apskritai eiti į mokyklą.

sveikata tai jiem rūpi, tik jie mano kad aš šiaip nevalgau, nes dar maža būdama nebuvau mėgėja daug valgyt su tėvais kalbėt neįmanoma, jie visada liks teisūs, jau ne kartą pasimokiau kad tik be reikalo sau nervus gadinu... manęs jau niekas nebeužstoos nes teta jau bijo ką ir pasakyt mamai, o močiutės, kuri visada teisybės ieškodavo, jau nebėra su mumis na o ir psichologė man ne išeitis, nes mokykloj kartą jau lankiausi pas ją tai sugebėjo patart tik tyčia ignoruot tėvus kai jie rėkia, atseit visi konfliktai greit nurims, nuo to karto nenoriu apie jokius psichologus nė girdėt, dabar net vengiu jos pamokų kurios yra privalomos... jau net nebežinau į ką kreiptis, visur praradau viltis, o jei dar ir 12 klasėj taip bus tai tikrai išprotėsiu... per juos netgi egzaminų kaip velnio bijau, bijau net pagalvot kas bus jei mažiau gausiu negu jie tikisi, o pastangas tikrai dedu...



iš tikrųjų pritariu, turėjau tokią bjaurią fizikos mokytoją kuri b lygiui dėstė a lygio temas ir dupodavo a lygio kontrolinius, niekas pas ją nenorėjo mokintis ir nesistengdavo, svarbiausia pažymį geresnį turėt, dabar paskeičiau mokytoją ir fizikos ne tik geri rezultatai, bet ir viską suprantu nes pati noriu mokintis

sveikata nežinau ar labai rūpi, jei taip "smaugia".. juk ir depresiją gali įvaryt..

nu kas per psichologė

gal dar atsiras minčių, kaip šią problemą spręst..

greit vasara, tad bent jos metu kur nors paatostogauk ne namuose, kad pailsėtum.

Galima ir toliau nieko nedaryti ir laukti kol problema išsispręs pati. Ji tikrai išsispręs po kokių 6 - 8 metų, kai mergina baigs vidurinę, bakalauro ir magistro studijas arba anksčiau, jei visiškai pašlys sveikata ir tėvai patikės, jog tai tikrai nuo persitempimo.
Galima dar dešimt kartų nusivilti ir išmokti bejėgiškumo, tada beliks kaltinti aplinką ir aplinkinius, bet gal geriau dar 10 kartų pamėginti tiesiog labai aiškiai ir ramiai tėvams pasakyti ką nors panašaus į tai: ,,mokausi, tiek kiek noriu ir galiu, nes suprantu kam tai darau. Savais rezultatais esu patenkinta, todėl jūsų kontrolė ir spaudimas jų, dar geresniais nepadarys, o pakenkti gali, nes jaučiuosi bjauriai" . Jeigu klausosi, galima tęsti, kodėl jautiesi bjauriai, jeigu manai (žinai), kad nesiklausys, gal vertėtų sugudrauti ir šį monologą pradėti nuo klausimo, ,,ar galėčiau pasiguosti? " Žodžiu, siektinas rezultatas pirmiausia - ne atšaukta kontrolė, o žmoniškas pokalbis (dialogas). Be ašarų, riksmų, įsižeidusių veidų, reikšmingų atodūsių ir kitų manipuliacijų, kai pritrūkstama argumentų. Jei tai sugebės moksliukė, gal tai sugebės ir tėvai? Aišku, turėtų būt atvirkščiai, bet jei jau nėra, tebūnie išmintingesnė nuolaidų prašančioji pusė

Atograza, laikas ne visada issprendzia tokia problema. Prenelyg susireiksmine ir nesveikai kontroliuojantys tevai nesugeba suvokti, kad ateina laikas, kai vaikas turi pradeti savarankiska gyvenima. Turejau kolege, beveik keturiasdesimties, kuria kaip kudiki kontroliavo motina. Baigiasi mokslai-prasideda "netike sutuoktiniai", "nedavalge vaikai", "nepriziureti namai", ir siaip "nezmoniskas gyvenimas"...

Taip taip, visiškai sutinku. todėl ir kalbu, kad laukti galima labaaai ilgaaai. Bet juk visada, kiek vaikui bebūtų metų (3 ar 33) iniciatyvą gauti daugiau erdvės rodo būtent jis Iš čia ir visos vaikiškos krizės, (kai jo norai pradeda nebetilpti į tėvų nubrėžtas ribas) ir tolesnės problemos, jei tas siektinas savarankiškumas sugniuždomas. O paaugliškas karingumas - irgi kartais bais reikalingas dalykas, padedantis išvengti 40-mečių ,,vaikų" susitaikymo su tėvų nustatytomis ribomis.

aš pati paauglė, ir mokausi per kančias, ir nenorom, ypatingai pavasarį... (esu devintokė) bet mano mama manęs visai nereguliuoja, už blogus pažymius nebaudžia (na, man 6-blogas).. bet tai man to jau nereikia-aš jau taip išmokyta, kad pati žinau, kad tai blogai, ir man mamos nebaisu, o gėda būna. ir manau, kad tai yra gerai nuo mažesnių klasių išmokė, kad mamytė rūpinasi manimi, kad aš gaunu viską ko man reikia(nebuvau lepūnėlė jei ką ), o už tai turiu dėti pastangas, ir nešti gerus rezultatus, nes visos geros mažos mergaitės taip daro vyresnei jau aiškino, kad mokausi SAU, o ne mamai, ir ne pažymiui, bet, tiesą sakant, net dabar to dar nesuprantu būkim biedni, bet teisingi-mokausi pažymiui
o vat šalia turiu geriausią draugę-jos mama tironė pagal ją dukrelė turi bent 5 valandas praleist prie knygų, jos klausinėja iš ankstesnių temų (kad nepamirštų), siaubingai reguliuoja tuos namų darbus..kiekvieną temą (istorijoj,fizikoj,geografijoj) pati asmeniškai klausinėja, už žemesnius pažymius uždaro namie (ir taip uždarytą...)
o yra kaip yra-aš mokausi geriau už ją.ir savo mamą gerbiu, kad išmokė kam ir kodėl mokytis, o ji...nežinau, kaip mama reaguotų išgirdusi kokiais žodžiais apie ją, mat rūpestingą...atsiliepia.

QUOTE(Stebuklė @ 2008 04 21, 22:54)

aš pati paauglė, ir mokausi per kančias, ir nenorom, ypatingai pavasarį... (esu devintokė)  bet mano mama manęs visai nereguliuoja, už blogus pažymius nebaudžia (na, man 6-blogas).. bet tai man to jau nereikia-aš jau taip išmokyta, kad pati žinau, kad tai blogai, ir man mamos nebaisu, o gėda būna.  ir manau, kad tai yra gerai  nuo mažesnių klasių išmokė, kad mamytė rūpinasi manimi, kad aš gaunu viską ko man reikia(nebuvau lepūnėlė jei ką  ), o už tai turiu dėti pastangas, ir nešti gerus rezultatus, nes visos geros mažos mergaitės taip daro  vyresnei jau aiškino, kad mokausi SAU, o ne mamai, ir ne pažymiui, bet, tiesą sakant, net dabar to dar nesuprantu    būkim biedni, bet teisingi-mokausi pažymiui   
o vat šalia turiu geriausią draugę-jos mama tironė    pagal ją dukrelė turi bent 5 valandas praleist prie knygų, jos klausinėja iš ankstesnių temų (kad nepamirštų), siaubingai reguliuoja tuos namų darbus..kiekvieną temą (istorijoj,fizikoj,geografijoj) pati asmeniškai klausinėja, už žemesnius pažymius uždaro namie (ir taip uždarytą...)
o yra kaip yra-aš mokausi geriau už ją.ir savo mamą gerbiu, kad išmokė kam ir kodėl mokytis, o ji...nežinau, kaip mama reaguotų išgirdusi kokiais žodžiais apie ją, mat rūpestingą...atsiliepia.

Kad tokie dalykai dedasi del reguliavimo mokslu tai mano dukra pasakoja. Teveliai baisiausiai pyksta, bara uz blogus pazymius ir t.t. Viena karta pasilikau po susirinkimo pasikalbeti su aukletoja, ir norom nenorom nugirdau aukletojos ir tevelio pokalbi... mokytoja pasake, "nereikia per daug spausti vaiko prie mokslo, jis mokosi pagal galimybes" ir pabaigai pridure, "gal reiketu su psichologu pasikonsultuoti".
vaikui ivaryta baime del mokymosi. jam isties reikia pagalbos.

Na ne vien tavo mama tokia. Turėjau panašią problemą su saviške. Tikrai dar nė karto jai už tokį elgesį nepadėkojau. Jos elgesys šiuo klausimu, švelniai tariant, buvo labai perdėtas. Gerai prisimenu, kad pats vertimo mokintis bumas buvo 5-7 klasėse. Kaip tik tuo metu, kai dauguma vaikų yra „pakankamai suaugę“, kad „suvoktų“ savo gyvenimo perspektyvas ir, kam apskritai reikia mokintis. Nemanau, kad yra gerai vaiką versti mokintis. Ne visi yra genijai. Visokių žmonių reikia. Kai ateina laikas, tie, kurie nori ką nors pasiekti, mokinasi, o kiti — ne. Iš kitos pusės, šiek tiek paspausti, paskatinti irgi ne pro šalį. Iš savo paaugliškų pozicijų manau, kad geriausia pagauti aukso viduriuką: nenumoti ranka į mokslus, bet ir neversti vaiko diena iš dienos sėdėti prie knygų.

na tikrai tai nera gerai... As pati irgi labai gerai mokindavaus visa laika, niekada tevai nesikiso y mokslus, paklausdavo gal reik pagalbos ir pan. galedavau gautir 2 nors ir zinodavo kad issitaisysiu, kad esu pareiginga. ir labai dziaugiaus kai nieks nesmauge...

O Kokia gera tema.
Pradinėse klasėse tėvai pakankamai reguliavo, tačiau ir be jų mokiausi labai gerai .
Nuo 5kl. tėtis pasakė: mokaisi sau, o ne mums, ir pats nei karto nepasižiūrėjo pažymių knygutės.

Matematika man visad silpnai, dabar 9kl, ypač blogai tai paprašiau tėčio, kad pakalbėtų su mokytoja - pakalbėjo, mokytoja manęs net neišpeikė. Šiaip tėvai visai nesikiša į mano moksls, žino, kad aš labai principinga - jei pasakiau, kad neisiu į vokiečių, tai ir neisiu
jei nusprensiu nesiruošt tam kontroliniui, tai ir neatsiversiu vadovėlio.
Šiaip, mama kartais paburba: visai neruoši namų darbų... o aš nu ruošiu kiek man reik ir kiek galiu. Nenoriu persitempt.

as neziuriu ka ten padaro ar nepadaro bet papildomu uzduociu duodu - nuperku papildomus pratybu sasvinius kuriuos patikrinu kaip isprende.

aš irgi perku pratybas ir knygeles papildomai.gal ir blogai,bet aš spaudžiu prie mokslo.kaip vaiko nespausi ji būdama ketvirtokė nemokėjo dalint ir atimt visiškai.nes ją paėmėm iš globos namų.o dabar jau praėjo 1,5m ir jau beveik baigiam dasivyti 5klasę.nors dar kad tvirtai stot ant šeštos klasės slenksčio teks pasimokyt truputį ir vasarą.ir tai čia jau bus gerai kai nebus nors šešetukų.tiksliau čia jau bus super.dešimtukais ji niekada nesimokys,jau per daug buvo apleista.bet ką padarysi.svarbu kad dabar mokosi,nors ir jau labai be noro.kol neprimeni apie pamokas,pati net neužsimena.

Mane mama labai spaudzia ant mokslu,o tetis tai liepnelabai jis mane apgina As 8-oke
Ir kai gaunu blogu pazymiu neleidzia prie kmpoo,liepia eiti -ta miegoti ir panasiai As tikrai garantuota,kad mokyciausi taip pat jei manes ir nespaustu,o mama galvoja,kad nedasimokau,nesistengiu ir pns....

Uf, mano mama atslūgo su tais mokslais. Gal temą paskaitė? Bet ačiū dievui, kad nebe taip spaudžia.

O tai ji irgi prisiregistravus SM??? Kaipziauru,kad perskaite Man geda butu Bet gerai,kad bent jau atslugo