Kurdama šią pasakėlę aš stengiausi vadovautis Hansu Kristianu Andersenu, kuris kurdamas savo pasakaites tikėjo, kad jas skaitydami savo vaikams, tėvai užčiuops kur kas gilesnius prasmės klodus ir pasimokys iš paprasto, bet kartu ir sudėtingo pasakų pasaulio

Pasakėlė apie Ąžuoliuką

Ateik vaikuti, tik prisėsk- pasakaitė tuoj atskries
Ant margų margų sparnų , tuoj pateiks tau daug žinių
Paklausyki atidžiai, pasvajoki atvirai...
O naktelę susapnuok, meilės dainą Tu dainuok...

Labai labai seniai, o gal ir neseniai vienoje karalystėje ant aukšto kalno augo mažas medelis, vardu Ąžuolas. Na, tiksliau pasakius, dar mažas Ažuoliukas, nes jo mažos šaknys dar visai neseniai buvo įsikibusios į tvirtas kalno uolas, o maži gležni lapeliai dar tik neseniai tebuvo pradėję kaltis. Ąžuoliukas jau nuo pat vaikystės buvo labai liūdnas ir vienišas. O kaipgi ir nebūsi jeigu jis neturėjo nei tėčio, nei mamos. Ant šio rūstaus kalno jis atsidūrė tik tada, kai smarkus vėjo gūsis, genamas šiaurių jūros audrų, atpūtė jį ir numetė ant drėgnos juodos žemės. Ažuoliukas tada dar buvo Gilė Bandydamas atgauti jėgas ir kvapą jis stengėsi įsikurti pats sau, būdamas vienišas ir niekieno nemylimas.

O tamsioji vienišoji naktie, mano vienintele drauge
Kiek kartų aš tave prasklaidyti norėjau, ir šviesą išvysti savosiom akim.

Ne, Ąžuolas nebuvo visiškai vienas, jis turėjo draugą- Mėnulį, kuris kiekvieną naktį juokdavosi ir merkdavo jam akį. Tik Ąžuolas niekaip negalėjo suprasti, kodėl Mėnulio burna kartais panaši į šypseną o kartais apvali ir prasižiojusi. Taip....jis neturėjo mamytės ir tevelio, kurie jam būtų paaiškinę apie mėnulio pilnatį ir delčią...
,, Meilės nėra, nėra , kas mane myli"- sakydavo Ąžuoliukas

Ažuolas turėjo draugą, vieną vienintelį draugą, kuris atskrisdavo pasisėdėti ant jo kreivos šakos. Tai buvo juodu švarkelių vilkinti varna Tačiau skaudi buvo ta draugystė, nes atsitūpusi varna kapodavo Ąžuoliuko gležnas šakas. ,, Meilė skaudi, meilė žeidžia" sakydavo Ąžuolas ir atsidusdavęs imdavo žiūrėti kaip varna taikėsi nugriebti snapu jo žalią lapelį.

Aš pavargau, aš noriu mylėt,
Aš noriu tau duoti, viską, ką turiu

Vieną naktį, kai Ąžuoliuką išbudino stiprus vėjo ūžimas ir jis pramerkė savo akį, pamatė kaip žemėje, visai šalia jo kamieno, kažkas blizgėjo. Gal tai koks akmenėlis, o gal vandens lašelis... Daug klausimų kilo, tačiau sapnų fėja neleido ilgai galvoti ir medelis nulenkė savo galvutę giliam saldžiam sapnui. Ryte Ąžuolas pamatė, kad tas blizgantis daiktas yra kažkokie maži susiraukšlėję lapeliai, aplipę rasa. ,, Kas gi tai galėtų būti?" mąstė Ąžuolas. Kiekvieną dieną maži gležni lapeliai stiebėsi į viršų , bujojo, tapo gražūs ir švelnus. Bet Ąžuolas niekaip nesuprato, kas auga visai šalia jo… O kas gi tai?

Kartą atskrido juodoji varna Ilgai tupinėjo apie šakas, kažką rakinėjo, bet paskui nutūpė ant mažojo šalia augančio medelio ir pradėjo drąskyti tuos mažus aksominius lapelius. Didysis Ąžuolas stovėjo ir nė pats nepajuto kaip jo kamienu pradėjo ristis gailios ašarėlės. Viduje kažkas pradėjo kirbėti. ,,Nejaugi koks kirminas manyje apsigyveno” galvojo Ąžuolas. Išaugęs be meilės ir globos jis nesuprato, kad tas kirminas yra MEILĖ, kad jo maža gležna sėkla- gilė subrendo juodoje kalno žemėje ir išleido savo gyvybės pumpurą. Ąžuolas stovėjo nustebęs ir isšsigandęs tų užplūdusių jausmų ir negalėjo suprasti, kas darosi… Tai buvo jo vaikas, jo syvai, jo svajonės ir viltys, jo vėjo išliūliuotos godos apie norą mylėti ir jausti šilumą.

Dar daug daug metų kalno papėdėje stovėjo Tėvas ir sūnus, susiviję savo galingomis šakomis. Meilė jų nežeidė, meilė jų negąsdino, meilė juos šildė ir brandino, grūdino šaltiems gyvenimo vėjams.

Tu mano begalinė nakties bedugnė, tu mano žvaigždutė vaivorykštės rate, noriu susitikti tave paukščių tavo pakraštyje, kad galėtumėm susilieti vienas su kitu- pusiaukelėje… Nes Aš tai Tu, o Tu- tai Aš…. Mes viena visur ir visada

Oho, čia tai bent, super.

Ąžuoliuko pastabėlės

Ačiū už gerą žodį tiesą sakant aš žadėjau šitą pasakaitę vis pakomentuot
iš savo rašytojiškos bei mokslinės pusės, jeigu bus galima ir kam nors įdomu


Net pati nežinau, ar čia pasaką parašiau. Parašiusi šimtą sykių perskaičiau
ir tose eilutėse matau absoliučiai save- Cikadelę. Savo stilių bet kur
pažinčiau

Beje, pasakų savo vaikystėje girdėti negirdėjau. Tėvai nesekdavo, buvo užsiėmė, tik baba kartais kokią sukurpdavo, kad greičiau užmigčiau. Raides pažinti išmokau vartydama laikraštį, o pirmoji normaliai (ne mokyklos vadovėlis) perskaityta knyga buvo Trys muškietininkai (tada man buvo apie 7-8 metus na, muškietininkai tam tikra prasme taip pat pasaka

Ačiū! labai suvirpino meilės stygelę dūšioje tavo meilės pasaka

Ir labai norisi dar žadėtų komentarų

labai labai

Ąžuoliuko pastabėlės

Ačiū už pagyras
Prieš rašydama šią pasakaitę, kuri buvo sugalvota ekspromtu, ilgai galvojau, kokia ji turėtų būti. Galų gale sumąsčiau, kad ji turi išsilieti natūraliai. Tad manasis natūralus išsiliejimas įvyko darbe- net viršininkas pradėjo įtariai žiūrėti, ką aš ten taip klaviatūra baksnoju, ir ko taip užsisvajojus kramtau tušinuką

Manau, kad mano pasakaitę vaikučiams sunkiau būtų suprasti, kadangi ji yra gilesnė, filosofiškesnė, paslėpta po įasmeninimo ženklu. Personifikacija man padėjo sušvelninti situaciją, nes norisi pasaką padaryti pasakišką, kurioje tikrų žmonių nėra nė kvapo. Ar pastebėjote, kad mano pasakoje iš pirmo žvilgsnio tarsi tuščia ir nyku kaip Sant Egziuperi planetose, kuriose stovi medis ir bėgioja lapė... Pati nustebau, kad parašiusi ir panagrinėjusi savo pasaką radau keletą panašumu tarp savo ir jo kūrybos... Tačiau visgi suprojektuotoje vertikalioje (medis) ir horizintalioje (kalnas, dangus) erdvėje yra gyvybė, kuri pasakos pabaigoje pasidvigubina kvadratu...

Mano pasakos esmė- viskas glūdi tarp eilučių. Žodis gali reikšti ne tai, ką jis reiškia savo bendrąja prasme. Kartais žaidžiu tokį žaidimą- ,,Minčių lietus" vadinasi. Perskaitau kūrinį, tada užsirašau pagrindinius man į atmintį įstrigusius simbolius ir šalia jų rašau viską, su kuo jie asocijuojasi pabandykit, nustebsit, kad galima rasti tiek daug atitikmenų.... kurie visiškai nefigūruoja realybėje...

Manau, kad kai turėsiu daugiau laiko pratęsiu.....

labai graži pasakėlė Ko gero pati gražiausia iš čia esančių, bent jau aš ją taip vertinčiau Šaunuolė

Niu ačiū ačiū už gražius žodžius

bet manau, kad yra ir gražesnių... nors kaip sakoma, savas kūdikis pats gražiausias

Nu tiesiog super pasaka. Na gal ir ne pasaka, o pamokymas Bet tikrai, laaaabai patiko ir mano ir dar savo mamai perskaiciau susizavejom. Lauksim komentaru pratesimo

Labas rytas

Ačiū

Kaip jau čia rašiau- man nepatinka, kas pateikiama juodu ant balto man visada norisi, kad kažkas būtų paslėpta po paslaptingumo skraiste. Žinoma aš savo pasakaite nesiekiu tokių didelių tikslų, kaip pvz Sviftas su savo Guliverio kelionėmis Ar žinote, kad šią istoriją rašytojas sukūrė norėdamas išjuokti tuometinę valdžią, tuo tarpu mums skaitytojams viskas atrodo tarsi nuotykių istorija vaikams skaitydamas apie liliputus ir milžinus net nepagalvotum, bet realybė tokia. Tad manau, kad visai suprantamas anų sovietinių laiku baimė, kai cenzūra net menkiausiame vaikiškame eilėraštuke ieškodavo kabliukų. Nes žodis yra didžiai galingas, juo galima išreikšti, ką tik nori, manau, kad daugiau nei muzika, tapyba ar kitais menais, nes... ,,Pradžioje buvo žodis štai nuo ko viskas prasidėjo

Tuo labiau, norėjosi pasukti gamtos keliu, kad vaikai žinotų, jog gamtoje slypi didžioji gyvybė, kad kiekvienas medelis ir žolytė gali ir jausti, ir verkti, ir kalbėti. Tereikia mokėti visa tai išgirsti ir pajausti.

Net apsiašarojau...

Labai gražu

Sutinku, kad sunkiau skaitoma, nei kitos pasakaitės, bet viską Cikadelė jau paaiškino. Tavo sielos šauksmas rašyti Vis dėl to manau, kad linksmą, lengvą, nuotaikingą kūrinį, su ta pačia gilia mintim yra sunkiau parašyti . Kaip Salomėja Nėris, skambūs, dainuojantys ir lengvi eilėraščiai, bet niekas nepasakys, kad ji prasčiau rašė už Mačernį, netgi atvirkščiai Taigi pasisakau, kad pasakos būtų skaidrios. O Cikadelei linkiu pratęsti rašymą (jeigu dar nerašai)

Su pagarba. Kopa

Kopa, rašau rašau jau nuo kokių 6-7 metukų bet visada jau nuo pat pradžios visa mano rašliava pasižymėjo vienu ir tuo pačiu bruožu - savotiška filosofija. Realistiškai rašyti aš nelabai moku

Šiuo metu rašymą esu truputį apleidusi, nes ne visada žmogus gali laiko skirti savo hobby, be svajonių egzistuoja dar ir realusis gyvenimas. Bet manau, kad knygą išleisiu kada nors

Ačiū už išsakytas pastabas ir komentarus. Laukiu kitų kūrybinių konkursėlių, nes man labai labai patinka juose dalyvauti, nors... tiesą pasakius ne dalyvauti labiausiai aš noriu, bet jie tiesiog yra geras akstinas, paraginantis mane sukurti kažką mielo širdelei

Pagarbiai, Cikutė

Cikatede,butent tai ir pastebejau tavo pasakoj... Gal pries kokia10 metu,kai mokinausi anglu kalbos, teko skaityti pasaka apie Princo statula..kuri stovejo aikstes viduryje...kuris taip pat kaip ir tavo azuoliukas trosko meiles...atrodo jo meile buvo kregzdute...

graži pasaka , bet vaikams vakare gal persunki .

grazi pasakele

niu mes dar per mazi tokiai pasakaitei bet veliau tikrai reiks papasakoti

pasakaitę parašiau beveik prieš metus, o šiais metais jau galiu ją pasekti savo mažylei...manau, kad mažyliai viską supranta, tik savaip...nieko nėra per sunku....

dabar jau bus kam pasiklausyt ir laimėto pasakų cd

Saunu Cikadele labai graziai rasai Apdovanojimas tau kaip zenklas eiti su savo kuryba toliau ir nesustoti, kurti toliau. Saunuole. Linkiu tau sekmes

Cia kaip tik mano Azuoleliui. Jam tikrai patiks. Patiko mamytei, patiks ir teveliui. Zodziu, jegele Aciu ir laukiam darrrrr

Prasom reiktu moderatoriu paklaust, ar galima siame skyrelyje paskelbti dar keleta nauju pasakeliu

beje, dekui Pelenei, kad mano pasakele isvydo pasauli popieriniame ,,laikrastuko" variante

Cikadele, Tavo pasakele SUPER - nesustok, kurk toliau. Kurk savo brangiai mazylei ir dalinkites kartu su visais mumis.
Aciu, jog sutikai pasakele spausdinti laikrastelyje vaikams - visi vaikuciai nuosirdziai dziaugesi

Šiltas jausmas apima skaitant tavo pasakėlę.Šaunuolė

eikit jau, kaip faina,

Linkiu ir toliau tokias saunias pasakas kurti ateityje sekmes

Labai grazia pasaka parasei

man patiko

labai grazi pasakele

Tikrai labai graži pasakėlė Man labai patiko...

grazi pasakyte

bet kaip faina

Grazu

butinai paskaitysiu savo mokiniams

saunuole grazi pasakele

Oho, cia tai super

labai miela pasakele, su gilesne mintimi

patiko

ačiū

smagu, kad šiuo metu jau turiu tokią ilgakasę kuriai galiu paskaityti šią pasakėlę

Saunuole

Mano sūnus vardu Ąžuolas, tai jam labai tiks ši pasakėlė. Ačiū.

toks tas pasaulis..pirmiausia pagalvojau,kad vaikui nesuvokiama pasaka..ji su gilia prasme,pati kelis kartus skaiciau..bet manau ji naudinga,nes pasaulis ivairiapusis,nera vien tik geris ar blogis..yra dar
skausmas,nusivylimas,ilgesys,vienatve,seima,rysys tarp tevu ir vaiku..pasakele su potekste pamastymams..man patiko

kaip fainai

tikrai labai labai patiko Aciu

"Užkabinanti" pasaka, manau, kad kaskart ją skaitydamas vis giliau gali "matyt" tai kas rašoma tarp eilučių. Vaikas ją supras vienaip, suaugęs kitaip, apskritai kiekvienas priklausomai nuo savo patirties, esamos emocinės būklės galim įžvelgt vis kitų, naujų spalvų. Man ši pasaka labai patiko, ne saldi, kaip dauguma, bet prasmės joje daug, su "cinkeliu"

Gražu labai
manau ši pasaka suaugusiems, arba vyresnėliams. toki stipri, pamokanti, suvirpinanti širdį, uch ....

Čia jau ne pasaka, o visas rimtas apsakymas. Saunuole

Laaabai

ACIU!!Saunu!Grazu!Prasminga!