musu seimoje jau senai iskilusi didele problema, mama pasidare paranojike tevo atzvilgiu,visur itarineja neistikymybe ir t.t., nors mes vaikai tikrai zinome kad taip nera,baigia suvaryti tetes sveikata galutinai ir taip jau keleta metu,..pati sito nepripazista sako mes nusisneskam,gal kas yra susidures su panasia problema? ir gal zinot geru psichologu panevezyje...dekui

Esu girdėjus atvejį, kai šeimoje vyras nesveikai įtarinėjo žmoną visokiom nešvankybėm, neištikimybėm ir pan. Gyvenimėlis ten nekaip atrodė... Nesusišnekėjimas absoliutus, viskas kaip į sieną. Jis nemažai ir pakenkęs žmonai yra per savo nesveikus svaičiojimus. Tai tikrai to vyro psichologinė problema. O tavo aprašytoje situacijoje pagalbos reikėtų, manau, mamai.

O gal ne be pagrindo įtarinėja, gal jis kažkada buvo apgavęs ją? Ir tada juk natūralu, kad žmona nepasitiki ir įtarinėja savo vyrą - viena tai išreiškia protingai ir apgalvotai, o kita tai pasako atvirai - tiesiog tada kada jaučiasi negerai, ir taip kaip jaučiasi. Nereikia iš karto kaltinti žmogaus ir kabinti jam ligos - gal tavo tėtis turėtų būti atidesnis mamai, švelniai pasakyti, kad taip nėra.

Panevezyje gera psichologe yra Regina,kuri dirba Darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnyboje.Bet tikslaus adreso ir jos pavardes nezinau.Tik zinau,kad ji ne direktore.(nes atrodo ir direktore tokiu paciu vardu).Jai virs 40m.Sekmes.

Situacija viens prie vieno, rodos rašai apie mano tėvus. Jau taip visus iškankino, kiek buvo kalbėta, aiškintasi, ji vistiek savo varo. Tėvo telefoną tikrina kiekvieną dieną, jis yra firmos gen. direktorius, tai skambučių būna daug. Įtarinėja net savo seserį, o apie brolienes nėra ką kalbėti. Tai pažiūrėjai ne ten, tai nusišypsojai pardavėjai, vienu žodžiu košmaras. Mūsų santykiai su mama labai blogi, nes aš ginu tėvą, vadinasi esu priešas.

Turejau vyra paranoika.
Neisgydoma.
Jei neimanoma pabegt, tai taip ir gyveni lyg su nepagydomu ligoniu.
As nusprendziau neaukoti savo gyvenimo.
Tau su mama sudetingiau.

skaitau ir asaros akyse renkasi.ta paranojike kokia jus aprasot esu AS.nebezinau ka daryti.jauciuosi tikrai blogai.nezinau ar mano vyras tikrai mane apgaudineja,bet man nors nusauk taip sviecia.viena kart radau darbinem kompe susirasynejant su kolege darbo reikalais ir kartu teiraujantis kaip jai sekasi ,kaip nuotaika....tai as isikaliau i galva ,kad vyras mane apgaudineja,kad jis simpatizuoja tai kolegei.as nezinau ar man tikrai paranoja ar istikro taip ir yra.siaip pagalvojus jai ten ka sleptu tai neleistu net prisiartinti prie kompo.nebezinau jau ka ir daryti.nes gadinu savo seima,gadinu savo vyro sveikata ir kartu zudau ir save.manau tikrai man reiktu rimtos pagalbos.zinau ,kad jei nesusitvarkysiu ,tikrai galiu prarasti savo seima.gal kuri nors zinot koki gera specialista vilniuje?

Niekas čia nepadės Ir čia ne paranoja, čia pavydas. Va geras straipsnis: http://www.sveikas.lt/straipsniai2.asp?id=218

Neduokdie tokio partnerio

nu nemanau, kad tokie dalykai prasideda be priežasties

Tai čia vaikai priežasties ir ieško, parašyta gi Kadangi išorėj, rašo, nėra, tai ieško kitur... Gi nerašytų, jei tas jų tata iš tikro per mergas eitų. Tada būtų aiškumas

Sveikos, kazkiek pavyduliauti, turbut yra visai nieko (meile,gi) taciau,.. kai pavydas tampa ikyriom mintim, kurios neleidzia miegori, ramiai gyventi, kada norisi sekti, sniukstineti ( po telefonus ir pan.) skambineti po 100 kartu.. tada gali buti, jog cia jau liga ir reiktu kreiptis i poliklinika psichiatrinej konsultacijai, nes vaistu pagalba galima kiek apmalsinti pavydo kliesesius, samioningai taip rasau, nes persekiojimas jau yra kliesesys.
Papildyta:

sveika, jeigu jauciate, kad galite kontroliuoti savo nerima galiu parekomenduoti psichologe, jeiu tai ne Jusu valioje, reikes psichiatrines konsultacijos.

Man tai paranoja dėl vaikų. Nežinau, ką daryt. Tiesiog ėda mane tai.

o kuo tai pasireiškia?

Man taip pat dėl vaiko:paranoja dėl jo ateities, dėl to, kad nesusirgtų kiekvienas nusiskundimas eina per širdį kaip peilis suvokiu puikiai kad tai yra nesąmonė ir to kratausi, mintis veju šalin, ir jos nėra mane taip baisiai apėdusios kad jau gyvent negalėčiau, bet visvien pergyvenu dėl būtų ir nebūtų dalykų.Ypač dėl sveikatos....

Tai ne paranoja, o nerimas.
Sunku įveikti tokį nerimą, bet svarbu įsisąmoninti (tą ir psichologė minėjo, bet kitoje temoje), kad intensyvaus nerimo dėl vaiko šaltinis iš esmės nėra išorinis, o vidinis. Tai yra, nerimas kyla dėl nepasitikėjimo savimi, gal kaip mama, gal ne tik kaip mama, ir to nepasitikėjimo perkėlimu į vaiką.
Vertėtų atidžiau pažiūrėti ne į aiką, o į pačią save ir paieškoti, kaip pastiprinti save, kaip pasirūpinti savo vidiniu komfortu. Tuomet ir nerimas dėl vaiko apmažėtų.