Neradau panašios temos, todėl norėjau pakalbėti su kitomis mamytėmis tokia tema mano sūnelis jam bus 11 mėn, visai nemėgsta būti namuose Na kol būnam, tai nieko, bet jei kur išeinam, tai kai reikia grįžti, būna daug ašarų aju gėda nuo kaimynų, atrodo, kad tėvai kokie asocialūs ir namuose vaiką skriaudžia, kad namo eit neori Jis labai judrus, guvus, nuolat turi ką nors veikti. Su visais bendrauja, kas tik pašnekina ir šypsena būna iki ausų. Kuomet einam pro duris tai jo džiaugsmui nėra ribų: mataruoja rankom, kojom. vakar išėjom į lauką ir jis užmigo, atsikėlė kai rakinau duris. tai taip puolė į ašaras, kad vyras pasiūlė dar nueiti ir pasisvečiuoti pas mano tėvus Na lauke ar svečiuose nors ir nemiega, vistiek vos tik pamato namų duris pradeda verkt na vėliau kai užsižaidžia nurimsta, tik kol nurengiu tai byra ašaros. kai nueinam pas mano tėvus, tai pas mane net ant rankų neina, būna tik pas senelį. Man kartais pradeda atrodyt, kad manęs jam visai nereikia. Na nebent kai valgyt nori O kartą lauke sutikau pažįstamą, tai jie reikalavo, kad ji ponaitį nešiotų (pats dar nevaikšto). Ir namuose nuolat su juo žaidžiu, bendrauju, nes jis nėra iš tų vaikų, kurie leidžia mamai tvarkytis o jis žaistų. Nieko panašaus, sau laiko galiu skirti tik tuomet, kai jis miega. ką ten sau, einu tvarkytis, virti valgyti ir pan. Žodžiu, gal ir skamba kvailai, bet tikrai
kartais atrodo, kad sūnui esu atsibodus

Na,kodel taip pesimistiskai? Visu pirma,tai pati matot,kokia vaikuciui esat reikalinga,jei jusu nepaleidzia ne sekundei namie. Manot,taip butu,jei butumet atsibodusi? Na,kaipgi vaikui jo mama gali atsibost Gal tik jums taip atrodo,nes su sunum esat visur ir visada ir jis iprates,jog esate jau savaime suprantamas dalykas salia jo. Kai grisite i darba,is tikruju pamatysit,kaip vaikas jusu pasiilges bus per diena
Del lauko,tai nieko keisto nematau.Normalu,kad norisi dukti lauke,bendrauti su kitom ''lialem'' ir nesinori namo.Beto,juk sveika lauke buti.
O del kaimynu maziausiai reiktu jaudintis,jusu vaikutis tik jusu reikalas.

Na tai, gal jūs ir teisi...tiesiog kartais tokios kvailos mintys lenda į galvą...gal nuo nuovargio, gal nuo monotonijos. Kartais mes norime, kad viską atliktume gerai, teisingai, kad viskas labai gerai sektųsi ir kad vaikui duotume tik tai, kas geriausia. O jei kas ne taip, kaip norime, tuoj ir pradedame abejoti savo sugebėjimais. Et, vėl pradedu...Žinoma, kad mama vaikui yra svarbiausia, ką jis turi. Sėdžiu ir galvoju: juk ir pačiai norisi išeiti, susitikti su kitais žmonėmis, o ką jau kalbėti apie vaiką, kuiriam viskas naują, viską nori pažinti ir pamatyti? Vakar buvom nuėję į muzikos mokyklėlę yamaha. Tai net nudžiugau, pamačiusi kaip vaikas elgiasi. Jis kuo puikiausiai žaidė su visais, domėjosi aplinka, bet kartas nuo karto atsisukdavo ieškoti manęs ką tai reiškia? ogi skaičiau apie tris vaikų tipus, pasirodo jei vaikas svetimoje vietoje žaidžia ir domisi, bet tik tada kai žino, kad šalia yra mama, vadinasi jis pasitiki ir savimi, ir savo mama jaučiasi saugus. (kiti 2 tipai: vaikas, kuriems nesvarbu yra mama ar ne, jie vistiek žaidžia; ir vaikai,kurie nė per žingsnio neatsitraukia nuo mamos). Žodžiu, papraščiausiai turbūt mūsų vaikas yra keliauninkas, ir jam nuobodu sėdėti tarp keturių sienų

tiesiog "svetaunas" vaikas ir tiek, mano draugės mergaitė pirmokė, o kai reikia eit iš svečių namo, dar apsiverkia

UI kaip viskas vienodai, maniskiui irgi namai -pragarai, nors tesam 10men, bet jau ""valkiotis"" pats pirmas, na o jei su masina, tai ten galetu but kiaura diena, tik ne namie. Nuvaziuojam pas mociute geriausias vaikas, uzsiemimo turi , nors tu ka, gryztam namo vieni zyzimai, kriokimai , jei nesiotum kiaura diena butu gerai, bet jau paciai kojos i stubura sulindo . Neidomus jam namai, ma ponaiciui ne ka veikt.