Mamyciukai abu vaikai
bet kartu ir savarankiski...uzsiima savo veikla...o kai jau sakykim kur bunam kitur ne namie tada prireikia baisiai mamos

mamyciukas ir mano - jam 8 men. kartais tai labai vargina, nes namuose nieko nebegaliu padaryti visiskai . jei as sukuosi cia pat - nesedi, nei keduteje, nei su zaisliukais zaidzia, tik ant rankyciu reikalauja. nei viena senele jo nepaims, nepanesios. jau i tualeta man darosi sudetinga nueiti, nes is karto asaros asaros asaros...va ir dbr prisedau prie PC, tai rauda jaunuolis, nors sedi vos uz metro su teciu irgi nebuna - visur tik nesioti nesioti nesioti kartu...leidziu "pravedinti" kartais plaucius, bet tai nepadeda...taip noretusi, kad nors trumpam kaip anksciau pabutu vienas
nebezinau...tikiuosi praeis...

Mamyciukes abi,bet jaunesne ipatingai,net i tualeta lekia is paskos

Kai sūnui buvo kokie 1,5 metukų, tai gal buvo patapęs mamyčiuku. Na nebuvo taip, kad niekur negalėjau išeiti ir pan, kai likdavo su tėčiu, ar į toletą negalėdavau nueiti, bet jei norėdavom palikti pas močiutę vakarui ar pan, tai užsiklykdavo, šaukdavo mamą apsikabinęs ir negalėdavo paleisti. O dabar tai sakyčiau, kad mieliau daugiau laiko leistų su tėču, tik gaila, kad to laiko tetukui vis pritrūksta.... Nors, negaliu skūstis, yra dalykų, kurių sūnus niekada napatikėtų tėčiui, pvz. pasakos skaitymas . Jam mamytė tai daro už visus geriau pasaulyje

Šiaip nepasakyčiau, kad mamyčiukas, nes būna ir su tėčiu ir su kitais suaugusiais ir tikrai manęs įsikibęs nesilaiko... Bet kai pradėjo lankyti darželį, tai truputį daugiau mano dėmesio reikalauja

Mano nebuvo anksciau tokia mamine, bet dabar, kai apsirgo, nepaleidzia ne per metra , su tetuku isvis nebuna, isterija prasideda, Mb nervintis pradeda ir uzdaras ratas-ji vel keliauja pas mane;tik as galiu maudyti, pasakas skaityti, valgi ruosti ir net batukus apmaut.Tikrai vargina, kaip kazkurti mamyte cia rase, musu namuose girdeti tik vienas kreipinys-mama mama ir dar karta mama

Pas mus tas pats Reikia mama saugoti nuo tecio. Bet liudnaiusia, kad kai tetis grizta is darbo, tai jai jo visai nereikia. Pasiekem toki lygi, kad jau apie psichologa pradejau mastyti.. Juk ir zaidzia su ja, ir myluoja, bet ji vistiek neprisileidzia..
Nors su mociute buna mielu noru.

mano nei mamyčiukė, nei tėvelio dukrelė. nuvedžiau pirmą dieną į auklės namus, tai netik neverkė, nesinervino, bet ir iškrapštyt sunku buvo
o jei ateina močiutės, seneliai, promočiutės, tai lipa ant rankų, mums "ate" ir jau nori važiuot kur nors...

Mano visiškas mamyčiukas, vis atbėga pasitikrinti ar mama namie, net jei linksmai su tėčiu kamuolį spardo. Nusimaudyti reikia greituoju būdu, nes jei nemiega, tai prie durų atsistojęs rėkia, nebent vyras tuo metu nešioja ar prie lango į mašinas žiūri

Paskaičiau ir toks juokas suėmė. Mano dukrytė atvirkščiai: ant visų sako mama.
Ypač jei nori, kad paimtų ant rankų. Vyras sako: sakyt tėte, tada panešiosiu. Tai ji sako: mamatė

maniskis irgi ne mamyciukas jei tetis yra tada nori ,kad aprengtu tik jis, valgo ir kartu ,zaidzia tik su teciu bet man nei skaudu ,nei ka taigi reikia dziaugtis ,kAd vaikas myli teti , su mama ir taip prisibuna visa diena,prisizaidzia ir myli ne maziau

maniskis visai ne mamyciukas...tecio visad bega gryzusio po darbo pasitikti,na,dabar manes irgi pastitikt atbega i glebi krenta issisiepes bet tarkim jei as isvaziuoju pas sese savaitgaliui/parai,tai gryzusios jis manes nepasitiks niekada ignoruoja is pat pradziu visai...bet as kazkaip niekad del to nesusimasciau gerai tai ar ne,net neatejo i galva,kad mane maziau myletu ar panasiai...dziaugiuosi ,kad su abiem tevais vienodai gali buti ,o ne kaip virve priristas prie manes

Mano mažiukas tai mamyčiukas, glaustosi, bučiuoja, mes miegam kartu, gal taip yra, kad maitinau ilgai. Kolkas tai man patinka.

Mano pupa nemamyčiukas.Jai geriau su tėčiu,ir kalbą bendrą randa apie mašinas.Kai reikia valgyti ar miegoti tada mama labai reikalinga

mano dukryte dar maza (5men),bet nusimato "mamyciuko" sindromas, nes kai mama salia viskas ok: ir teciui sypsosi ir guguoja, zaidzia,bet tik nebemato manes prasideda asaros, niekas neidomu