Mano pipirui 1,8 m. Nuo pat pirmų dienų jam tetis yra viskas. Myli jį be proto, o mama Žinoma, su vaikinu būnu namuose aš visą dieną, auklėju irgi dažniausiai aš, atlieku gan nemalonias procedūras (pampersų keitimą, nagučių karpimą) irgi aš. Bet net ir palikus vaikinuką kokiam pusdieniui senelei, jo reakcija nepakinta. Kai tėtis pareina, sūnus bėga prie durų šaukdamas, o kai aš pareinu, nesulaukiu jokios reakcijos , kaip žaidė vaikinas taip ir žaidžia toliau Norėčiau sužinoti, ar vienintelis mano taip elgiasi vaikinas, o gal ir patarimų sulauksiu kokių

nu pagal parasyma tai matau, kad taviskis kaip tik ne mamyciukas
o va mano tai kol kas tikras mamyciukas, jam metukai su trupuciuku........ bet anksciau kazkaip vertindavo ir teti labai, o paskutiniu metu, tai tetis pareina jis baisausiai klykauja spygauja, bet nueina iki jo, apsisuka ir pas mane grizta. ir siaip nelabai buna su teciu. anksciau kazkaip su teciu albiau patikdavo pasibuti. tarkim, jeigu bunam namie as ir tetis, tai jis mieliau renkasi mano draugija, kadangi as su juo nuo pat gimimo daugiausia laiko praleidziu, tai gal ir priprato prie manes. o seneliu kadangi neturim, tai palikti igi netuirm kur, taip kad jis kol kas turi tik teti ir mama, aisku dar kazkiek draugu ir tolimu giminaiciu keleta.............. nezinau ka reikes kriksto tevais paimti

Tau dar labai laaaabai gerai. Mano merginai 2 m. ir dažniausiai namie skambanti frazė yra "NENIOOOOOOJI MAMOOOOOOS!!!!!!!!", O kitos - "mamai išeiti", "mamai neateiti", "mamai uždaryti langą" (čia jei ji lauke, o aš namie atidarius langą bandau pakalbėti su pvz., močiute). Va teip Tėtė jai irgi yra VISKAS. Miegoti eina tik su tėte, o jei tėtė yra namie, tai mama negali nei užpakalio nuplauti, nei valgyt paduoti.
Dabar pas mus, aišku, ypatinga situacija. Gimus sesytei mergina visus savo neigiamus jausmus nukreipė į mane. Bet ir anksčiau ji buvo tėtės dukrytė. Ką padarysi, gal kokie karminiai ryšiai čia pas juos
Manau, tiesiog reikia gyventi, mylėti vaiką ir nereikalauti nieko. Suprask ir palaikyk tą jo meilę tėtei. Nebandyk įsiterpti būtinai. Žinok, vaikas tikrai tave myli, kitaip ir būti negali. Leisk jiems su tėte turėti savus gražius santykius. Ir jūs turėkit, jie bus kitokie, bet vis tiek juk žavūs, nes mamos ir vaiko santykiai ir negali būti kitokie

Manau tu teisi , labai gražiai mano pipiras draugauja su tėčiu, o ir dirba kartu. Vaikas nesitraukia nuo tėčio. Man labai gražu, kaip Šarūnas myli tėtį, tik va kartais taip norisi Nors ir žaidžiam kartu, plaunam indus kartu, žiūrim pro langą kartu, su tėčiu jam tai patinka labiau daryti O aš pasijaučiu nustumta į šoną Tikiuosi, kad jam paaugus ir pradėjus lankyti darželį mūsų santykiai pasikeis

Panašiai ir pas mūs, maniškiam dabar 1.4m, kai palieku su seneliais tik pažiūri, kad išvažiuojam ir viskas, nei verke nei ką, kai parvažiuojam tai ant rankų eina pas tėvelį. Aš su jo būnu visą laiką nuo gimimo, vyras sako, kad jam tiesiog užtenka mano dėmesio, jis žino, kad būsiu visą laiką šalia. Skaičiau, kad vaikai kurių mamos skyria jiems pakankami dėmesio greičiau tampa savarankiškesni, jie auga ir vistosi greičiau nei tie vaikai kuriems truksta mamos ar kitų artimujų dėmesio, nes jie panaudoja savo energiją ne naujiems atradymam, o nuolatinem "zizimui" - dėmesio pritraukimui. Bet aiškų kiekvieno situacija skirtinga.

Aš ir pati giliai širdies kertelėj tikiuosi, kad mano pipirui pilnai pakanka mano rodomo dėmesio. Gal todėl jis taip į mane ir reaguoja . Žinoma, norėtusi, kad jis pribėgtų ir apkabintų, bet yra kaip yra...

Mano žvirbliukas, tikras mamyčiukas, tėtis taip pat labai reikalingas, kai jonėra tai ypač. Tada prasideda kalbos negalėčiau be tetes gyventi, žinoma ir be mamos. Šeip reikalingi abu vienas vieniems reikalams ir darbams, o kitas kitiems. Labai patinka būti Šeima

Mono sūneliui greit bus trys metukai. Bet jis yra tikras mamyčiukas. Tėvelio jam taip pat reikia, bet jei kas nors nutinka, tai tik mamytė gali nuraminti ir paguosti. Labai mėgsta prisiglausti, apkabinti ir pabučiuoti.
Jūs nelaukite, kol jus vaikas apkabins. Darykite tai pačios jiems. Jie dar mažučiai ir visko mokosi iš mūsų. Kuo daugiau reikia suteikti šilumos, meilės, bučinių, ir kai ateis laikas, jie atsilygins tuo pačiu.

Ot pasiskaičiau apie tuos mamyčiukus ir dar baisiau pasidarė nei prieš tai buvo.Mano ,,bernaičiui,, 9mėn.,bet jau tiek prie manęs priskretęs...Juokais vadinu jį erke,nes neatplėši nuo mamos.Vienu metu buvo toks momentas,kad jei kas norėdavo paimti-nesvarbu kas,tėtė,senelė,pusseserė-klykdavo į mane įsikabinęs lyg jam nežinia ką darytų.Taip ir tąsomės sulipę per dienas.Iš vienos pusės malonu,kai manimi labiausia džiaugiasi,prie manęs ropoja,bet ir vargina baisiai.Laukiu nesulaukiu kada pradės vaikščioti ir susiras įdomeskių žaidimų nei aš.Nors vyresnis irgi panašus buvo,o dabar jam jau8metai,susirado draugų,tačiau manęs jam vis tiek labai reikia.Išeidamas pabučiuoja,apkabina,nugarą pakaso... .Kai buvo visai mažas,buvo labai sunku,bet dabar aš džaiugiuosi,kad neatitolo nuo manęs ir kartu nėra visiškas mamos sūnelis

Mano tokio amžiaus irgi toks buvo. Pamatysi išaugs. Dabar mano vaikas kaip tik nori kur nors be manęs pabūti, nes jau matyt atsibodau

O kaip aš norėjau, kad mano sūnus mamyčiukas būtų Žinoma iš vienos pusės gerai, tačiau kai vaiko pavalgydinti negali, nes tėtis kambaryje - tai atsibosta. O ir vaikui užsigavus paguos ne mama, bet tėtė, nors mama dažniausiai pirma atskuba į pagalba...
Tikiuosi, kad jam paaugus viskas pasikeis, juk kažkiek jis turi mylėti ir mamą, kaip manot ?

Mūsų jaunėliui - 3,5 metų. Tėtis jau kurį laiką jam pats svarbiausias. Tėtis grįžta - lekia pasitikti žviegdamas, mama grįžo - nepašauksiu pasisveikinti, gali ir neateiti...
Buvo net sugalvojęs, kad "tėtis jį pagimdė". Stengiuosi to nesureikšminti, net jeigu mažius "apsipyksta" su tėtuku, visaip raginu jį greičiau taikytis ir nesinaudoju situacija, kad tarp jų įsiterpčiau. Kad tik jie laimingi - ir man gerai.
O mažius puikiai žino, kada mama "reikalinga", kai šiaip tai į mane retai ko nors kreipiasi, o va naktį jeigu "peršlampa", tai jau rėkia ne "tėtu-u-u-ukai", o "mamy-y-yte". Taigi, turiu ir aš savo nišą....

Sveikutes , mano vyresnysis galima sakyti ilgą laiką buvo mamyčiukas , kol mažiukas tai nieko , bet vyresnis tai niekam nelinkečiau . Visi vaikai kaip vaikai žaidžia , o jis prie manęs ir prie manęs . Labai , patikėkit ne koks jausmelis .

O mažylei dar tik 1m. 3 mėn. , bet eina kur jai patinka , nežiūredama kur aš . Ojei yra svetimų žmonių tai stengias užkariaut jų dėmesį , o kai nuvažiavom prie upes tai vos bepagavom lekia [rie kitų žmonių , bėga į vandenį , bet aš džiaugiuos tokiu vaiku , kai pirmas buvo mamyčiukas , nes tokių nemėgsta net suaugę žmones . Todėl kas galit stenkites atpratint nuo sijono , sakau iš patirties .

Bet tik kaip tai padaryti

Kiek suprantu nera ypatingai gerai kai vaikas mamyciukas arba vien tevelio vaikeliukas Zinoma, labai noretusi rasti ta aukso viduriuka, kad vaikutis vienodai myletu tiek mama, tiek teti ir dar butu savarankiskas Regis to nelabai pasirinksi ir koks vaikutis yra, toks yra. O mums belieka susitaikyti ir prisitaikyti.

Dukra buvo pati didziausia mamiciuke kol gime brolis, dabar jis yra pats didziausiais mamiciukas, didzioji kazkaip maziau to demesio is manes besulaukdavo tai teko tapti savarankiskesniai ir tuo paciu ne tokiai maminei. Dabar mazasis mamos baisiausiai pavydi seserei, bet nieko padalinu save po lygiai i dvi dalis

Mano dukrytė tikras mamos vaikutis
Kur mama eina, ten ir ji iš paskos ropoja.
Būna viena užsižaidžia, nepasebi kai išeinu iš kambario, bet kai pamato, kad viena
eina mamytės ieškot

O mano abi mamyčiukės . Tėvelio reikia be proto, ypač savaitgaliais, nu, o šiaip, tai prie manęs prilipusios. Reguliuoja gyvenimėlį kaip gali. "Mama tą, mama aną, miegosiu tik su mama, o tėvelis pasaką paskaitys" ir t.t. Nors pastebiu, kad dičkė lyg ir kitokia darosi, todėl turiu vilčių, kad "atlips" nuo sijono.

Mano Kaspariukas kuo toliau tuo labiau darosi mamyciukas, anksciau ji ir mociute nakciai galedavo uzmigdyti, ir tevelis, dabar tiktai as visur girdziu jo maaammmmyyyy, tipo, mama , iseinu minutei i tualeta, jau girdziu, rekia...Galvojam apie kita, bet neisivaizduoju, kaip toks mamyciukas susitaikys su kitu...

Na va, o pas mus pagaliau sioks toks luzis ivyko. As pradejau dirbti ir vaikas kartais jau istaria zodi :"mama" Tetis dar labai reikalingas, labai labai. Mama nera labai reikalinga, bet jau daugiau nei anksciau Zodziu suprantu dabar, kad vaikui pasidarem abu su vyru reikalingi, nes anksciau visa meile ir demesys buvo rodomi tik teciui. Va ir pasigyriau

Mano mergina totali mamyčiukė. Su niekuo, nu išskyrus tėtį, nebūna. Tik seneliai paima ant ranku ir rėkia. Pareina pas mane - viskas . Vyras ir sako, juk glosto tau savimeilę, o aš - koks gali būti glostymas, jeigu nuo gruodžio išeinu į darbą, o ji nieko nepripažįsta.

va, va, akurat mano vyras... metinukas. nežinau ką daryt, ėmiausi ieškotis literatūros, galvoju, kad kokios bėdos neįvarius. jam nereik nieko, tik mamos. visada. jei esu patalpoj, nįdomu niekas, tik kada greičiau jį paimsiu. tiesa, išėjau į darbą, bet palaipsniui. pastebėjau, kad kuo daugiau būnu su juo, tuo labiau "prilimpa". saugo, kad nedingčiau? tai nežinau ką daryt....



o kaip padaryti, kaip tą stebuklą padaryt???

Skaitau jūsų visų pasisakymus ir man spaudžia širdį, net pati pergyvenu dėl to, kad mano dukrytei (jai beveik 2 metukai) beveik visiškai nereikia tėčio.Net ir prieš tėti nesmagu kartais, matau, kad ir jam sunku su tuo susitaikyti...

O manoji tokia mamytuke, kad baisu daros. Mama, mamyte, mamute... Tetis neidomus
Siandien vaziavom i parduotuve, bet palikau namie pinigine Ji pasiliko masinoj, kol nubegau namo. Tik uzdariau duris, pradejo klykt, mama, mam
Grizau, atsikvepe... Juokiasi...

rudenį buvome krikšto tėvais tokiam va mamyčiukui tai iki ceremonijos ir per ją ir po jos mes savo krikšto sūnaus rankose net nelaikėme....neprisileido, cypė, klykė, nors jau nemažas- 1,5 metų....Tiesą pasakius man ir visa šventė buvo sugadinta, kokie mes krikšto tėvai jei net ant rankų negali vaiko palaikyti

Kadangi matau, kaip jis auklėjamas, manau, kad tai tėvų kaltė- vaiko nepažindina su kitais vaikais, neleidžia kitiems imti ant rankų, tai kaip jis gali priprasti prie kitų, jei patys laiko jį pririšę prie sijono...
arba kai norėjom paimti per krikštą, pradėjo šaukti, tai puolė mama atėmė vaiką ir sako-oij ateik pas mane, pas svetimus blogai, baisu, ar ne? ateik pas savo mylimiausią mamytę....tai jei pati mama taip sako

Tavo vietoj, nesiimčiau taip drąsiai vertinti, gerai ar blogai kiti vaikus auklėja: savo, kiek suprantu, juk dar neužauginai .
Be to, tam, kas nors kiek domėjosi vaiko asmenybės raida, yra aišku, kad būtent 1-1,5m. vaiko prieraišumas prie mamos yra didžiausias. Tai, kad svetima aplinka, svetimi žmonės kelia tokio amžiaus vaikui baimę ar nerimą, irgi normalu... Nėr čia ko stebėtis .
Tokioj situacijoj stebėčiaus, jei mama ignoruodama vaiko norą būti prie jos, jaustis saugiu, būtų jį atidavusi svetimam (ar mažiau artimam) žmogui .

Aš tai nemanau jeigu 1-2 metų vaikas nepaleidžia mamos tai jis užaugs "mamyčiukas". Aš manau mamyčiukais tampa vyresni vaikai nuo perdėtos mamų globos. Buvau vienam baliuky, vaikui 6 m. tai mama kas 5 min. lekia žiūrėti ar nesušilęs, ar nenori gerti, valgyti, ar neliūdna ar gražiai žaidžiai ir t.t, tai va jei taip bus ilgą laiką globojama tai tas vaikas užaugs tikrai mamyčiukas.

maniskei tetis yra viskas... jis maziau bara, dazniau zaidzia ir nekarpo naguciu

Mano dukrytė tai su abiem vienodai elgėsi,nebuvo mamytukė,dabar gal labiau prie tėvelio eina,nes jis viska duoda,nešaukia,o va mažasis tai nuo mamos nei žingsnio,nu bet po truputį jau irgi išauga ta amžiuką savo tokį.Bet buvo sunku,nes palikti niekur negalėdavau net tėveliui,o jis dėl to labai,labai pykdavo

o mano maziulis pasidare tevelio vaikas tecio neori paleisti nei pro kur tik ant kaklo ant keliu visur paskui nors tu ka mamai laisve bet buvo toks momentas kaip buvo tik mamos vaikutis

Mano mažių irgi galima mamyčiuku vadinti turbūt Šiaip tai jautrus ir nedrąsus vaikas yra, svetimais nepasitiki ir su jais nedraugauja. Jam reikia laiko priprasti prie naujų žmonių, o kai susipažįsta, tai atsiveria. Visada problema būdavo kur nors išeit be jo, nes su niekuo nenorėdavo pasilikt. Pries beveik 2mėn pradėjau vest į darželį keliom val per dieną, kad padrąsėtų ir su kitais vaikais pabendrautų, tai pradžioj labai sunku buvo: pykčiai ir ašaros, su niekuo nedraugaudavo, sėdėdavo vienas žaisliuką mėgstamą apsikabinęs Bet dabar jau pastebiu, kad atsileidžia, padrąsėjo, aktyvesnis pasidarė. O tarp tėčio ir mamos, tai abu labai myli, bet su manim meilesnis, o tėčio klauso labiau

Aš apie savo sūnų lygiai lygiai tą patį parašyčiau . Tik manau, kad jis yra labiau Vėžiukas nei mamyčiukas .

O aš manau,kad tik pirmas vaikas būna mamučiukas.Nes kitam nebelieka tiek laiko,okitas dar darosi savarankiškesnis.Patikėkite mano patirtimi... Mano didysis(kuriam dabar 18)tikrai buvo ir liko mamučiukas,nes viską dariau už jį.Ir kieme kol žaisdavo šone sėdėdavau,vėliau per langą žiūrėdavau,kad neduok dieve kas nenuskriaustų. Ir dabar važiuoju naktį iš gimtadienių parvežti ir vis bijau ,kad kas neatsitiktų.Vyras juokiasi ,kad aš ir į armiją važiuosiu.O aš atsakau,kad taip važiuosiu.Ir kartais tikrai to savarankiškumo trūksta,bet kas jei ne mama apsaugos nuo visko.

Mano sūnelis tikrų tikriausias mamyčiukas Be manęs nei žingsnio Valgo tik su manim, užmiega tik su manim. Po namus mane sekioja. Kai užsigauna irgi pas mane eina. Pasilikęs su tėčiu protestuoja: nevalgo, negeria ir nemiega, o jei užmiega tai 10 minučių ir viskas Ir jei aš būnu kur nors išėjus, jis būna neramus, po visus namus manęs ieško. Ir labai jaučia kada aš grįžtu (pradeda žiūrėti į duris ir laukti prie durųir už kokių 5 min pareinu aš ), tai tada manęs jau nebepaleidžia. Apsikabina, bučiuoja, kandžioja, rodo man savo žaisliukus ir dalinasi savo gėrimu. Labai tikiuosi, kad kai jis paaugs nebebus toks "mamyčiukas"

Pas mus taip pat buna, tik jei iseina tetis Rekia klykia net nesvarbu kur: namie, parduotuvej, sveciuose O kai pamato vel viskas gerai



Maniskis irgi jautrus vaikinukas. Namuose laksto, duksta, bet kai i svecius uzsukam jis tik salia sedi ir ziuri, veliau pradeda selti, bet turi priprasti prie naujos aplikos.
Nuo 2 m. pradejom lankyti lopsiuka. Sunkiai, bet priprato, o po 4 men. atsisake eiti: visa kelia rekdavo, darzeli neidavo i grupe, sededavo ant suolo rubinelej ir laukdavo musu Nevalgydavo, su vaikais nezaisdavo. Isaiskeo, kad darzeli labiau ji skriaude kiti vaikai, todel jis paniskai pradejo bijoti ju. Dabar sedi maziukas namuose su aukle, tik kaip ji reikes nuo rudenelio pradeti vesti i darzeli net nezinau

Maniškis irgi vėžiukas

Knielita, man irgi panašios bėdos, o kaip išsiaiškinai, kad darže kas negerai? Maniškis irgi nenori eiti, prisigalvoja visokių vėjų: atsisako vilktis tuos drabužius su kuriais į darželį ėjo, aiškina, kad nėra vaikų ten, kad miega visi , o šiandien nusprendė, kad eis vėl miegot Nu, gerai, sakau, einam Atsigulė pagulėjo, o aš pradėjau pasakot kokių žaislų yra darže, tai galų gale susidomėjo ir išėjom Tai aš ir ar viskas gerai tam darže, nes randu kartais raudoną visą, lyg apsiverkusį, o auklytės visada sako, kad viskas O gal čia aš per daug pergyvenu

Maniškė, jeigu aš esu kambaryje, neeis nei pas ką, tik pas mane . Tėtuką labai myli ir jis ją, bet kažkaip labiau su manimi linkusi būti, nors aš dirbu ir nepraleidžiu viso savo laiko su ja.

Mano mažylė labai prie manęs prisirišus, net mano mama susirupinus. Ant ranku eina pas visus, bet aš vistiek reikalinga. Nežinau kaip klostysis toliau, bet sūnus irgi prie manęs prisirišęs, mes visalaik kartu, nors jis jau renkasi kur labiau apsimoka.

sveikutės,mano mažoji tai tikra mamičiukė kai aš būnu namuose tik su manimi ir tebuna,tėtis tada jai nelabai reikalingas,visada reikalaujasi ant rankų ir nei pas vieną neis jei aš esu. O jei jau buna pas ko nors ant rankų tai akys nukreiptos į mane.

maniskiui, tai kai tetis namie, as esu nereikalinga. valandu valandas gali neprieiti prie manes, tciau kai jo nera arba ka skauda, arba jei nori kad kas apsikabintu, tai jau manes reikia...gal ir gerai kad taip teti myli. nemanau, kad maniski mamyciukas, greiciau tetuciukas

Manau natūralu, kad mažyliai iki metų yra prisirišę prie mamos, ypač jei ji augina vaikutį pati. Tačiau mano pirmasis sūnus buvo be galo prie manęs prisirišęs ir vėliau, paliekamas pas savus žmones ( senelius, sesę ) verkdavo, atrodydavo, kad jį skriaudžia kas. Kai jam buvo 2,5 išėjau dirbt, tai jis net su tete nenoriai pasilikdavo ( saldainis - išpirka būdavo ). Vėliau auklę samdėm ir į darželį vedėm, nes pas abu darbo valandos ilgos buvo. Darželis iš viso katastrofa, amžinai skaudančia širdim išeidavau rytais, su aukle irgi mamytės verkdavo. Nuo praeito rudens į darželį neina, nes gimė sesutė, aš namie, tai galvoju, kam vaiką traumuot, be to ligų kad neparneštų, palikom jį namie. Tai jis pasėdėjęs namie visą žiemą ( kai orai šalti, sesutė maža, nelabai dažnai į lauką išeinam ), mano 4mečiui greit galvytėj viskas persiorentavo: pats į darželį prašytis ėmė, o šią visą savaitę pas senelius būna ir į namų, mamytės pusę net pažiūrėt nebenori, kaip aš jam įgrysau Tiek to mamyčiuko... Užtat dabar man blogai... kaip čia mano mažius mamytės nepasiilgo O nuo kovo vidurio ( kai praeis gripo epidemija ) į darželį keliaus vaikis.

Manau mamytės turėtų džiaugtis, kad jų vaikiukai- mamyčiukai, juk visa meilė atitenka JOMS!!!
O tai tikrai netruks amžinai..

taip pritariu kad visa meilė atitenka tik tau,tačiau visą dieną ant rankų taip pat negali laikyti reikia ir valgyti pataisyti ir namus susitvarkyti,o čia eina iš paskos ir verkia reikalaujasi kad paimtumei ant rankų.Beje vaikas turėtų būti truputi savarankiškas,juk nebus visą laiką įsikabinęs į mamos sijoną

Man visai gražu ir miela kai iki kokių 2 metukų vaikai mamynukai auga, bet vėliau jau kažkaip mano didžioji net dabar kai jau 5 metukai eina niekaip nuo manęs neatsiplėšia . Mes jausmus mokom reikšt atvirai, bet dabar pavargau nuo to. Kai būna namie tai be manęs nė žingsio. Tai ne kažkoks isteriškas šauksmas- mama, negaliu be tavęs niekur, paprasčiausia jai įdomu ką aš darau ir t.t.
Bet vis tiek sunku

mano sūnelis taip pat mamičiukas, net pas tėvelį neina , bet senelis šventas reikalas, tik atsikelia ir jau šaukia neneli neneli(senelis)

[quote=gebene,2006 02 24, 13:50]
Manau natūralu, kad mažyliai iki metų yra prisirišę prie mamos, ypač jei ji augina vaikutį pati. Tačiau mano pirmasis sūnus buvo be galo prie manęs prisirišęs ir vėliau, paliekamas pas savus žmones ( senelius, sesę ) verkdavo, atrodydavo, kad jį skriaudžia kas.
Vat, vat pažįstamas jausmas- niekur vienas nenori pasilikti. Kartais net baisu darosi, kaip jį į darželį vesti reikės.

Sūnus tai kaip čia pasakius,nelabai ilgisi jei kur išeina ar ką.Praeitą savaitę teko ligoninėj atsidurti su loringitu tai aš negalėjau,nes maitinu mažylę.Tai gulėjo su močiute.Ir kuo puikiausiai.O va mažoji,tai nelabai paleidžia net į kitą kambarį manęs.

ko gero dabar dukrytei toks amzius - metukai su trupuciu... dar po ligonines... nuo mamytes nei zingsnio... su visais zaidzia draugauja bet mama turi fonuoti kazkur, kad uzmetus aki ja visada matytu, jei ne - bega ieskot...
norisi ir be vaikiuko kur islekt, bet kad pas nieka nelieka
anksciau lengviau budavo, kam palikt..
ka darot tokiais atvejais... - pabaliavot ar siaip kur norisi, bet mazoji nesutinka pasakyt "ate" nors trumpam....
palikt klykiancia ir tiketis, kad nurims? ar aukoti save...
kaip elgetes tokiais atvejais?

mano ne tik mayciukas, bet dar ir tetyciukas